Jono Avyžiaus prozos kraityje – nesenstantys tekstai vaikams (100-osioms rašytojo gimimo metinėms)

Jonas Avyžius (1922 m. gegužės 16 d.–1999 m. liepos 7 d.) – lietuvių prozos klasikas, labiausiai išgarsėjęs romanu „Sodybų tuštėjimo metas“ (1970).

Šio rašytojo vardas reikšmingas ir lietuvių vaikų literatūros istorijoje. Net dvi Jono Avyžiaus knygos – apysakos-pasakos „Aštuonetas iš Trepsės namų“ (1967) ir „Bardo nuotykiai ir žygiai“ (1987) – įrašytos į reikšmingiausių lietuvių vaikų rašytojų kūrinių sąrašą „Šimtas knygų vaikams ir Lietuvai“.

Jonas Avyžius – Šiaurės Lietuvos žmogus. Gimė Mėdginų kaime, Joniškio rajone. 1934 m. baigė Mielaičių pradinę mokyklą ir įstojo į Joniškio gimnazijos trečiąją klasę. 1939 m. paliko gimnaziją, nes turėjo padėti dirbti tėvų ūkyje. Joniškio gimnaziją baigė eksternu. 1938 m., paskatintas lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos, pradėjo skelbti savo kūrinėlius to meto Lietuvos spaudoje. „Nuo aštuonerių metų jau tvirtai žinojau, kuo būsiu. Vaiko fantazija kartais bandydavo paversti mane agronomu, karininku ar kunigu, bet netrukus vėl grąžindavo į rašytojo kėdę. Kol parašiau pirmą apsakymą (rodos, 1937 m.), prikūriau begalę siužetų (mano galva daugiausia tuo ir būdavo užimta), kuriuos įgyvendinus būtų išėjusi visa bibliotekėlė įvairaus žanro kūrinių. Vėliau, kai jau gyvenau Vilniuje, motina, valydama trobos aukštą, tuos grafomanijos kalnus paleido per kaminą…“ – apie savo vaikystės svajones pasakoja rašytojas (Avyžius, 2000, 19).

Jonui Avyžiui teko ragauti ir kario duonos: sovietinės armijos gretose 1945 m. dalyvavo mūšiuose Kurše (Latvija). Po karo kurį laiką dirbo Radijo komitete (redaguotos radijo jaunimo valandėlės), žurnalistu „Jaunimo gretose“ ir „Tiesoje“. Anksti pasirinko rašytojo profesionalo kelią – 1948 m. Tais metais pasirodė debiutinė apybraižų knyga „Pirmosios vagos“.

Kitas svarbus kūrybinio gyvenimo faktas, vertas paminėjimo, yra susijęs su pirmuoju rašytojo romanu „Į stiklo kalną“ (1961). Jame pasakojama apie tarpukario Lietuvos gimnazistų gyvenimą. Čia „sukurtas psichologiškai įtaigus gimnazijos moksleivio, jauno provincijos inteligento, svajojančio padaryti karjerą, charakteris, parodant nelengvą jo dvasinės ir intelektualinės raidos kelią“ (Bukelienė, 2001, 36). Tai vienintelis J. Avyžiaus kūrinys, galima sakyti, skirtas jaunimo auditorijai. 1987 m. šis romanas „Vyturio“ leidyklos buvo išleistas „Jaunimo bibliotekos“ serijoje. Būtų aktualu šį kūrinį perskaityti naujai, šiuolaikinės jaunimo literatūros kontekste. Būtent rašydamas kūrinį apie jaunimą, J. Avyžius „atrado“ savo žanrą – romaną, kuris autoriaus kūrybinėje biografijoje yra ryškiausias, atnešęs tarptautinį pripažinimą (autoriaus kūryba versta į daugiau kaip 25 kalbas).

Tačiau vaikų literatūroje daugiausia dėmesio rašytojas paskyrė įvairioms pasakos žanro atmainoms, fantazijos ir realybės dermės prozai. Pirma jo knygelė vaikams – trumpų pasakėlių rinkinėlis „Mažos pasakos mažiesiems“ (1958), dar vėliau pasirodo didaktinio pobūdžio knygelės  „Neklaužada Kastytė“ (1959), „Geležinis nykštukas“ (1962) ir kitos. Pastarosios knygelės dalis pasakėlių – apie paprastus daiktus (vinį, degtukus ir segtukus ir kt.). Kai kurios trumpos istorijos primena pasakėčios žanrą („Gražuolis namas“, „Kodėl agurkėlį sutraiškė?“) ir kt. Trumposios J. Avyžiaus pasakos sudėtos į jo raštų serijos suaugusiesiems tomą – „Gėlė mažylė“ (1979), o vaikams – į rinkinį „Juodažvaigždis arkliukas“ (1980). Trumpąsias Jono Avyžiaus pasakas „Rubinaičio“ žurnale yra aptarusi literatūrologė Loreta Žvironaitė. Tyrinėtoja, ieškodama kūrinių ilgaamžiškumo formulės, iškelia ir tautosakos įtaką: „Pasakos žanras jau savaime įpareigoja autorių laikytis tautosakos kanonų. Avyžiaus pasakos paprastai išlaiko liaudies pasakoms būdingą apimtį, tradicinius veikėjus (vilkas, meška, katinas, pelė, kiškis, žvirblis ir kt.) ir jų charakteristikas, laiko ir erdvės neapibrėžtumo pojūtį, vientiso pasaulio dominantę.“ (Žvironaitė, 2012, 12)

Vis dėlto meniškai vertingiausios vaikų literatūros kontekste yra apysakos-pasakos. Iš viso jų yra parašyta keturios: „Didžiojo Užutėkio gyventojai“ (1963), „Aštuonetas iš Trepsės namų“ (1967), „Bardo nuotykiai ir žygiai“ (1987) ir „Toks nuostabus pasaulis“ (1997).

Nuotaikingame kūrinėlyje „Didžiojo Užutėkio gyventojai“ (1963), ypač tinkančiame pradinės mokyklos mokiniui, pasakojama apie vandens gyvūnų bebrų šeimos gyvenimą gamtos apsuptyje. Kūrinio pradžioje vaizduojama, kaip Bebrų porelę žmonės apgyvendina prie Merkio upės. Naujakuriai statosi namą, ilgainiui susilaukia mažų bebriukų Striukio ir Bukio. Vaizdingai pasakojama apie bebrų šeimos kasdienybę ir tai, kas ją paįvairina. Skaitytojo dėmesį patraukia šeimos santykiai su kaimyne ūdra, susidūrimai su tykančiais pavojais, kelionės džiaugsmai ir svečiavimosi pas nutriją malonumai… Žvėrelių gyvenime svarbią vietą užima upė ir besikeičiantys metų laikai: „Gera, jauku buvo Didžiojo Užutėkio gyventojams po lediniu stogu, tačiau visi nekantriai laukė pavasario.“ (p. 74) Knyga savo atmosfera šiek tiek primena garsiojo škotų rašytojo Kennetho Grahame’o apysaką „Vėjas gluosniuose“.

Daug kartų perleista, tituluota ir mažųjų skaitytojų pamėgta apysaka-pasaka „Aštuonetas iš Trepsės namų“. Šios knygos veikėjai – žaislai. Žaislai – svarbus vaikystės atributas, todėl natūralu, kad ir vaikų literatūroje tai yra dažna ir įvairiai įprasminta tema. Pakanka prisiminti anglų meškutį Pedingtoną ar lietuviškąįį kiškį Kadrilį ir kitus Vytautės Žilinskaitės „Kelionės į Tandadriką“ personažus. J. Avyžiaus apysaka-pasaka apie Trepsę ir jos žaisliukus įrodo, kad gera vaikų literatūra sulieja didaktinį ir estetinį pradus į harmoningą ir paveikią visumą.

„Bardo nuotykiai ir žygiai“ – kitokio skambesio kūrinys. Jonas Avyžiaus šeimoje ilgai gyveno niufaundlandas Bardas, kuris ir tapo šio puikaus, nemažos apimties kūrinio prototipu. Apysakoje gražiai derinami realistinis ir pasakiškasis pradai. Realistiškai vaizduojamame žmonių pasaulyje gyvena ypatingas šuo, kurio pasaulis pateikiamas pasakiškuoju kodu, jautriai pasitelkiant zoopsichologijos žinias. „Istorija daugiausia pateikiama iš šuns pozicijų. Būdamas tarp žmonių, Bardas tarsi kalba menamąja kalba, o su kitais šunimis ir gyvūnais bendrauja tiesiogiai“, – pastebi vaikų literatūros tyrėjas Kęstutis Urba (Urba, 2017, 29). Lietuvių vaikų literatūroje tai viena pačių gražiausių knygų apie žmogaus ir šuns ryšį. Apskritai J. Avyžiaus kūriniuose kalbėjimui apie svarbias gyvenimo tiesas gyvūnų pasaulis pasitelkiamas ne kartą tiek trumposiose pasakose, tiek apysakose-pasakose.

Vėlyviausia apysaka vaikams – „Toks nuostabus pasaulis“ (1997). J. Avyžius – kaimo vaikas, mylėjęs bites. Tad ši knyga parašyta apie paslaptingą bičių pasaulį, gal nepelnytai mažai iki šiol jai buvo skirta dėmesio. O juk tai puiki pažintinė knyga apie bičių gyvenimą, paremta autoriaus žiniomis ir išmanymu, ir įvilkta į nenuobodų grožinį pasakojimą apie bitutę Pilkutę ir jos drauges. Bičių karalystė ir yra tas nuostabusis pasaulis, kurį pažins mažieji skaitytojai. Ji labiausiai tinka skaityti vyresniesiems pradinukams ir jaunesniesiems paaugliams.

Paskutinioji J. Avyžiaus knyga vaikams „Stebuklingas miestas“ (1997) turi paantraštę – pasakojimai mažiems ir dideliems. Šios knygos pasakos yra kitokios, jos „tarsi pakylėtos virš kasdienybės, perteikia abstrakčias mintis, filosofinę potekstę“ (Žvironaitė, min. veik., p. 11). Pasakos daugiaprasmės, o kai kurios turi atramas ir pasaulinės literatūros siužetų aruode (pavyzdžiui, pasaka „Du bičiuliai“ primena Ezopo pasakėčios „Vilkai ir šunys“ ištarmę).

Šiemet minėdami Jono Avyžiaus šimtmetį atsigręžiame į šį kūrėją ir kaip į ryškų vaikų rašytoją. Labai nudžiugino žinia, kad „[n]acionalinė Lietuvos bibliotekų savaitė Joniškyje baigta gražia Bibliotekininkų draugijos organizuota akcija – tradicinės talkos Jono Avyžiaus gimtinėje Mėdginuose metu bibliotekininkai pasodino obelaitę. Pasak draugijos pirmininkės Zitos Grigutytės, rašytojas Jonas Avyžius visą gyvenimą buvo arti gamtos, domėjosi sodininkyste. Todėl simboliška, kad šiais metais, švenčiant rašytojo 100-metį, jo atminimui gimtojoje sodyboje, netoli koplytstulpio, pasodinta obelaitė. Viešosios bibliotekos direktorės pavaduotoja Gita Vilčiauskienė perskaitė ištrauką iš Jono Avyžiaus apsakymo „Obuoliai“. Visą iki šiol niekur nepublikuotą kūrinį iš ankstyvosios Jono Avyžiaus kūrybos galima perskaityti 2006 metų „Žemygalos“ žurnale (Nr. 1–2, p. 86–87)“.

Belieka padėkoti Joniškio rajono savivaldybės Jono Avyžiaus viešajai bibliotekai, maloniai leidusiai pasinaudoti jos sudarytu išsamiu Jono Avyžiaus knygų sąrašu. Tegul auga, klesti Jono Avyžiaus šimtmečio obelaitė Mėdginuose, tegul vaikai skaito rašytojo kūrinius!

Kūrinių vaikams ir jaunimui bibliografija

• Mažos pasakos mažiesiems / iliustravo A. Skirutytė. – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1958. – 36 p.
• Neklaužada Kastytė / iliustravo I. Žemaitytė. – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1959. – 52 p.
• Į stiklo kalną: apysaka. – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1961. – 425 p.
• Geležinis nykštukas / iliustravo R. Ulbikaitė. – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1962. – 33 p.
• Didžiojo Užutėkio gyventojai: apysaka / iliustravo A. Šiekštelė. – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1963. – 103 p.
• Neregėta gėlė: apsakymai / iliustravo M. Ladigaitė. – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1963. – 35 p.
• Bėkim, žvėrys, pažiūrėti / iliustravo V. Gedmantaitė. – Vilnius: Vaga, 1964. – 29 p.
• Aštuonetas iš Trepsės namų. – Vilnius: Vaga, 1967. – 115 p.
• Mažos pasakos / dailininkas Rimtas Tarabilda. – Vilnius: Vaga, 1969. – 123 p.
• 1969 metų iliustruotos knygos: reprodukcijos. – Kaunas: [s. n.], 1970. – 9 knygutės futliare: iliustr. / [Kn. 2] : Mažosios pasakos / iliustravo R. Tarabilda. – 1969. – 16 p.
• Melagėlio botagėlis: pasakos / iliustravo Vanga Gedmantaitė. – Vilnius: Vaga, 1970. – 25 p.
• Kaip kurmis amatą keitė / iliustravo Silva Deltuvienė. – Vilnius: Vaga, 1972. – 48 p.
• Šarkos gudrybė / iliustravo B. Leonavičius. – Vilnius: Vaga, 1976. – 43 p.
• Ožio daržas: / iliustravo R. Dočkutė. – Vilnius: Vaga, 1977. – 40 p. – (Vyturiukas)
• Gėlė mažylė: literatūrinės pasakos ir apysakos vaikams. – Vilnius: Vaga, 1979. – 418 p.
• Juodažvaigždis arkliukas: pasakos / iliustravo Irena Žviliuvienė. – Vilnius: Vaga, 1980. – 255 p.
• Raštai: 7 t. – Vilnius: Vaga, 1983–1985. – 7 t. / 7: Kūriniai vaikams, straipsniai, anketos, interviu. – Vilnius: Vaga, 1985. – 509 p., iliustr. lap. – Bibliogr.: p. 500–502
• Bardo nuotykiai ir žygiai: apysaka / iliustravo Rimvydas Kepežinskas. – Vilnius: Vyturys, 1987. – 196 p.
• Juodažvaigždis arkliukas: pasaka / iliustravo Irena Žviliuvienė. – Vilnius: Vyturys, 1990. – 30
• Melagėlio pasakėlės / iliustravo Rasa Dočkutė. – Vilnius: Vyturys, 1990. – 31 p. – (Vyturiukas).
• Stebuklingas miestas: pasakojimai mažiems ir dideliems / iliustravo Irena Žviliuvienė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1997. – 71 p.
• Toks nuostabus pasaulis: apysaka / dailininkas Giedrius Jonaitis. – Vilnius: Vaga, 1997. – 149 p.

Vertimai į kitas kalbas

• Про малую, да удалую / перевела с литовского А. Берман; иллюстрации Р. Ульбикайте. – Вильнюс: Гос. изд-во худож. лит. Литовской ССР, 1963. – 34 p.
• Стеклянная гора: роман / авторизованный перевод с литовского В. Чепайтиса. – Вильнюс: Гослитиздат, 1964. – 431 p.
• Вiсiм лядьок з дому тупотухи: повiстi: для мол. шкiл. в. / пер. з литов. О. Градаускене; худож. I. Зубковськоi. – Киiв: Веселка, 1980. – 144 p..
• Зачарованная лошадка: сказки / пер. с лит. Виргилиюс Чепайтис; илл. Ирена Жвилювене. – Vilnius: Vaga, 1982. – 269 p..
• Защо избягаха куклите / превод от литовски Иван Троянски. – София: Народна младеж, 1983. – 129 p.

Rekomenduojame paskaityti

• Jonas Avyžius, „Autobiografiniai fragmentai“, in: Jonas Avyžius: autobiografiniai fragmentai, publicistika, draugų ir kolegų prisiminimai. – Vilnius: Seimo leidykla „Valstybės žinios“, 2000, p. 9–20.
• „Jono Avyžiaus 100-mečiui pasodinta obelaitė“, in: Joniškio rajono Jono Avyžiaus viešoji biblioteka. Prieiga per internetą: https://www.joniskis.rvb.lt/news/3361/77/Jono-Avyziaus-100-meciui-pasodinta-obelaite/d,detail2/ (Žiūrėta 2022 05 23)
• Elena Bukelienė, „Jonas Avyžius“, in: Lietuvių literatūros enciklopedija. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2001, p. 36–37.
• Kęstutis Urba, „Jonas Avyžius. Bardo nuotykiai ir žygiai (1987)“, in: Gražina Skabeikytė-Kazlauskienė, Kęstutis Urba, Šimtas knygų vaikams ir Lietuvai: reikšmingiausių lietuvių autorių knygų vaikams ir paaugliams katalogas. – Vilnius: Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, 2017, p. 29.
• Loreta Žvironaitė, „Vaikams rašau pripuolamai… (Jono Avyžiaus 90-osioms gimimo metinėms)“, Rubinaitis, 2012, Nr. 2 (62), p. 11–14. Prieiga per internetą: https://www.ibbylietuva.lt/rubinaitis/2012-nr-2-62/vaikams-rasau-pripuolamai-jono-avyziaus-90-osioms-gimimo-metinems/ (Žiūrėta 2022 05 24)

Rekomenduojame pažiūrėti

• Dokumentinis filmas „Apmąstymai kryžkelėje“, rež. Kazimieras Musnickas, 1976, LRT mediateka (Žiūrėta 2022 05 24)

Parengė Džiuljeta Maskuliūnienė,

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos vyriausioji tyrėja-ekspertė