„VAIKAMS RAŠAU PRIPUOLAMAI...“ (Jono Avyžiaus 90-osioms gimimo metinėms)
Nemažai rašytojų yra prasitarę, kad vaikams rašo priešokčiais, nuvogdami laiko1 nuo bendrosios, jų nuomone, tikrosios literatūros, ir net išgyvena, jei kūriniai vaikams, o ne suaugusiesiems išgarsina juos visame pasaulyje. Tokią nuomonę yra išsakę ne tik lietuvių (Vytė Nemunėlis), bet ir pasaulinio garso rašytojai (Hansas Christianas Andersenas, Alanas Alexanderis Milne’as ir kt.). Taip rašęs vaikams prisipažino ir Jonas Avyžius: „Vaikams rašau pripuolamai, lyg ir atsikvėpdamas nuo įtempto darbo prie sunkiosios prozos…“2 Kita vertus, pasak šio rašytojo, „prozą suaugusiems (pavyzdžiui, romaną) galima ir „išsėdėti“, o rašant vaikams <…> reikia užsidegimo, polėkio“3. Jis prisipažino, kad kurdamas vaikams patyrė katarsį, daug daugiau džiaugsmo ir net „suvaikėjo“ bei pailsėjo4. Poilsio akimirkomis radosi ne tik didesnės apimties Avyžiaus knygos (Aštuonetas iš Trepsės namų, 1968; Bardo nuotykiai ir žygiai, 1987), leidžiančios lietuvių vaikų literatūroje jį minėti šalia ryškiausių XX a. antrosios pusės literatūrinių apysakų-pasakų kūrėjų – Vytautės Žilinskaitės, Kazio Sajos, Vytauto Petkevičiaus, – bet ir 68 trumposios pasakos, kurios šiame straipsnyje ir bus aptariamos. Jos, pradėtos spausdinti 1958 m. „Žvaigždutės“, „Genio“ žurnaluose, sugulė į šias knygas: Mažos pasakos mažiesiems (1958), Geležinis nykštukas (1962), Neregėta gėlė (1963), Bėkim, žvėrys, pažiūrėti (1964), Mažos pasakos (1969), Melagėlio botagėlis (1970), Kaip kurmis amatą keitė (1972), Šarkos gudrybė (1976), Ožio daržas (1977). Visos trumposios pasakos sudėtos į raštų serijos suaugusiesiems tomą Gėlė mažylė (1979), o beveik tokio pat turinio rinkinys vaikams vadinasi Juodažvaigždis arkliukas (1980). Po šių rinkinių atskira knygele pakartota pasaka Melagėlio pasakėlės (1990). Tryliktoji knyga Stebuklingas miestas (1997), kurioje sudėti septyni nauji, pasak paties autoriaus, „pasakojimai mažiems ir dideliems“, brėžia jau kitą Avyžiaus pasakos žanro tarpsnį. Kaip tik šiai knygai galėtume pritaikyti rašytojo mintį (tiesa, pasakytą kalbant apie anksčiau išleistas pasakų knygas), jog jis stengiasi „rašyti taip, kad ir suaugusiam būtų įdomu“5. Pasakos tarsi pakylėtos virš kasdienybės, perteikia abstrakčias mintis, filosofinę potekstę. Žaidžiama ir net užsižaidžiama perkeltinėmis reikšmėmis. Pasakoms būdingas alegorinis vaizdavimo būdas, suabsoliutinta pasaulio jausena. Tokie tekstai laukia daugiau gyvenimo ir skaitymo patirties turinčio adresato, gal net suaugusio skaitytojo, todėl šiame straipsnyje nebus plačiau aptariami.
Tradicijų ir aktualizavimo sankirta
Vaikų literatūros istorijoje Avyžiaus trumposios pasakos nėra naujas reiškinys. Jos, pasak Vinco Aurylos, yra „giminingos L. Tolstojaus, K. Ušinskio, D. Mamino-Sibiriako šios rūšies kūrybai“6. Jei žvilgtelėtume į lietuvių vaikų literatūrą, tai Avyžiaus pirmtaku galėtume laikyti Praną Mašiotą, o Mašioto tradicijos apraiškų pat ieškotume ir rastume minėtų rusų rašytojų kūryboje. Nors tokius tekstus laikome trumposiomis pasakomis (kai kuriuos jų galėtume vadinti net literatūrinėmis sakmėmis), tačiau kartais šiam žanrui būdingas sąlygiškumas dingsta, ir tekstai įgauna apsakymėliams ar vaizdeliams būdingesnių meninių charakteristikų. Balansuodamas ant žanrinio grynumo nebuvimo ribos, Avyžius, panašiai kaip ir Mašiotas, kuria savitą pasakos modelį. Avyžiaus pasakos XX a. antrosios pusės literatūros kontekste išsiskiria folkloro ir šiuolaikiškumo derme, aktualumu, ryškesne dinamika, pažintinės medžiagos variacijomis ir stebuklo realybėje, net kasdienybėje, įžvalgomis. Jos gali būti įvardijamos ir kaip buitinės, ir kaip pažintinės animalistinės pasakos, kuriose labai svarbios didaktinės nuostatos. Pasak Romualdo Skunčiko, šio tipo pasakose „alegoriškai vaizduojamas gyvūnų pasaulis, siekiama pažintinių, didaktinių tikslų, ugdomos ir formuojamos tam tikros elgesio ir dorovės normos“7. Net ir naujausiose Avyžiaus pasakose, kuriose vyrauja stebuklinė erdvė ir veikėjai, – vadinasi, jos gali būti laikomos stebuklinėmis („Stebuklingas miestas“, „Karaliaus akiniai“), – didaktinių nuostatų neatsisakoma, siekiama įprasminti tradicines vertybes. Tik čia moralas dažniau slypi už abstrakčių, filosofines mintis perteikiančių vaizdų virtinės.
Pasakos žanras jau savaime įpareigoja autorių laikytis tautosakos kanonų. Avyžiaus pasakos paprastai išlaiko liaudies tekstams būdingą apimtį, tradicinius veikėjus (vilkas, meška, katinas, pelė, kiškis, žvirblis ir kt.) ir jų charakteristikas, laiko ir erdvės neapibrėžtumo pojūtį, vientiso pasaulio dominantę. Autorius žaidžia folkloro medžiaga, t. y. siužetiniais pasakų intarpais, erzinimais, melų pasakomis, net garsine kalbos sąranga. Kita vertus, pasakose yra paties autoriaus samprotavimų, psichologinių ar itin ryškių lyrinių intarpų. Veiksmą aktualizuodamas kasdienybės erdvėje, rašytojas artėja prie konkretesnės stilistinės raiškos būdų, pasitelkia „čia ir dabar“ principą – erdvė ir laikas įgauna tikslesnės apibrėžties atspalvių. Pasakos veiksmas vyksta paukštidės kieme, tvarto palubės lizde, darže, miške, žiemą, pavasarį, veikia kaimyno sūnus Algiukas, vaikai Onutė, Laimutis, kaimynai Jurgis Plaušelis ir Petras Karnelis, kregždė Mūrininkė, žvirblis Pilkasermėgis, žmogus Tinginio Pantis, agurkas Verksnys ir t. t. Veikėjai dažnai turi vardus ar pravardes, ryškinančias jų būdo ypatybes, kurios nusakomos ne tik pačiame tekste, bet ir pasakų pavadinimuose: „Žirnis išpuikėlis“, „Šeškas vagišius“, „Pramuštgalvis meškiukas“, „Gudrus paršelis“, „Pomidoras drovusis, svogūnas geraširdis, saulėgrąža išdidžioji“ ir kt. „Realybė įaudžiama į pasakos išmonę kaip paradoksiškas kontrastas“, – teigia Auryla8. Tokie komponavimo principai leidžia į atvirą, labai aiškiai pasakoje išsakytą moralą (jis, beje, yra pasakos išskirtinumo ženklas) žvelgti pro lengvo juoko, subtilios ironijos skraistę. Avyžiaus pasaka tarpsta realybėje, tai ir yra jos savitumo, netikėtumo ženklas.
Kūrinių ilgaamžiškumo formulė
Bandydamas įspėti, kas galėtų lemti kūrinio vaikams ilgaamžiškumą, Avyžius prasitarė, kad „jame turi būti įkūnytos amžinos, bendražmogiškos tiesos, įvilktos į naują, laiko dvasią atitinkantį rūbą, išmoningai ir subtiliai išpuoštą fantazijos“9. Pasakos žanras patogus tuo, kad aktualūs laikmečio ideologijos ženklai, nors prie jų čia ir prisiliečiama, gali neatrodyti eskaluojami; įvairaus amžiaus skaitytojų jie savaip suprantami ir interpretuojami. Pakanka prisiminti klasikinę Gianni’o Rodari’o pasaką Čipolino nuotykiai. Suaugusiesiems tai kūrinys su socialine potekste, o skaitytojams vaikams – smagi, dinamiška pasaka apie sugyvintą vaisių ir daržovių pasaulį, fantazijos šėlsmas, gėrio ir blogio kova. Paradoksalu, bet Avyžiaus pasakos, nesvarbu, kad jas ženklina sovietmečio ideologijos klišės, šiandien gali būti (o gal ir yra?) skaitomos ikimokyklinio ar pradinio mokyklinio amžiaus vaikų. Tiesa, šių dienų kontekste į akis labiau krinta ir mažiau įtikina senstelėjusios auklėjimo priemonės ir vaikų amžiaus tarpsnių neatitinkanti elgsena. Antai pasipūtėliai paukščiai pasakoje „Paukščių ginčas“ auklėjami rykšte, šiandien jau praradusia savo galią. Mergaitę, drožusią kalakutui taip, kad net „plunksnos padulkėjo“, iš paskos pasipylę linksmai klegantys paukščiai pavadina „viršininke“. Suaugusiajam suprantamas sovietmečio ideologijos stereotipas šių dienų skaitytojui – netinkamas pavyzdys. Avyžiaus herojų elgesys ne visada įtikina, pamokslaudami jie primena mažus suaugėlius. Štai supykusi Alytė rodo šuniui liežuvį, o ne ką vyresnis brolis Gintarėlis ją gėdina. Čia autoriui sužaidus apvertimo principu ir broliui pradėjus šmaikščiai juokauti, kad „ne ji šunį, o šuo ją moko“, mergaitė susipranta besielgianti netinkamai („Kuris iš kurio išmoko“). Didžiamintiškumo sindromas būdingas visoms trumposioms J. Avyžiaus pasakoms. Jos specialiai taip ir sukonstruotos: išraiškinga, šmaikščia, poetiška, net lyriška kalba išsakomas, išmonės nestokojančias pastraipas keičia tiesmuki pamokymai. „Darbas viską nugali, vaikeli“10, – sako mama Onutei, kuriai nesiseka rašyti („Kaip Onutei dvi raidės pabėgo“); „Viskam reikia turėti saiką – ir pasilinksminimui, ir darbui“, – pamokomai atsako žiogui voverė pasakoje „Žiogas muzikantas“. Neretai į tekstą įterpiama liaudies išminties – patarlių ar priežodžių, aforistinių posakių. „Kas pasidaro nieko vertas, tą visuomet greitai pamiršta arba visai nepastebi“, – kurmį, bandžiusį išsižadėti savęs ir pakeisti amatą, auklėja žebenkštis („Kaip kurmis amatą keitė“). Tipiniu kompozicijos bruožu galima laikyti ir aforistinės minties sutelktį atomazgoje. „Visokių yra, visokių ir reikia“, – samprotauja žmogus pasakoje „Degtukas ir segtukas“, o geležinis nykštukas to paties pavadinimo pasakoje sako: „Kartais ir mažas kelmas didelį vežimą apverčia…“
Atvirai išsakytos moralinės nuostatos suponuoja pagrindinę pasakos mintį ar idėją. Vertybių hierarchijoje turbūt daugiausia dėmesio skiriama darbui („Pavasariui atėjus“, „Kaip Onutei dvi raidės pabėgo“, „Peliukai daržininkai“, „Tinginio Pantis“, „Aitvaras“, „Daina ir varnalėša“ ir kt.). Pasakoje „Daina ir varnalėša“ mergaitė nenori žaisti su Audrute ir savo sprendimą motyvuoja tokiu samprotavimu:
„– Mama sako, kad tu įžymus žmogus, – atsakė Daina. – O jos tėvelis suodinas stogais laipioja. Nenoriu draugauti su tokia…
– Kiekvienas darbas lygiai garbingas ir reikalingas, Dainele. Jeigu nebūtų kaminkrėčių, niekas neišvalytų dūmtraukių, užsidegtų namai, ir mes neturėtume kur gyventi.“
Išmintingas tėtis išdidžią ir pasipūtusią, negerą ir neišmanėlę mergaitę auklėja pasakodamas pamokomą istoriją, neva atsitikusią vaikystėje. Pasinaudojama apysakoms-pasakoms būdingu perėjimo iš tikrovės į pasaką principu. Pasakos pabaigoje su niekuo nenorinti bičiuliautis išdidi ir negera varnalėša, o kartu su ja – ir dagys, kurio visi bijo, išraunami ir išmetami į šiukšlyną. Pasaka pasakoje padeda mergaitei suvokti savo netinkamą elgesį. Panašiai komponuojamas ir tekstas „Pramuštgalvis meškiukas“. Čia autorius aiškiai brėžia ribą tarp gerai ir netinkamai besielgiančio vaiko. Tam, kuris klauso mamytės ir rytais pats apsirengia, perveda per gatvę senutę ir yra geras, sekama vienokia pasaka. Išdykėliui vaikui, kuris gatvėje mėgdžioja raišą senelį ar pririša katei prie uodegos balionėlį, sekama jau visai kitokia, kurios tikslas vienas – vaikas turi susiprasti. Kad moralas būtų įtikinamas, pasakos pabaigoje vaikas net du kartus ištaria sakralią frazę: „Aš būsiu geras…“, o neklaužada Kastytė to paties pavadinimo pasakoje susipranta, kad reikia valyti batelius, ir jai antrą kartą priminti jau nebereikia.
Avyžiaus pasakose ryškinama vertybių ir žmogiškų savybių skalė labai plati. Gerumas, atlaidumas pabrėžiami pasakose „Varnėnai parskrido“ ir „Žiema bėga“. Visų vejama žiema nurimsta, tampa linksma ir laiminga tik tada, kai atsiranda „tokių, kurie geru žodžiu palydi“. Kita vertus, vaikui ne mažiau svarbu suvokti, kad visada reikia būti savimi, išsaugoti savigarbą. „Be reikalo visi galvoja, kad kito kailyje geriau“, – padaro išvadą ežys Puškorius, nusprendęs apsimainyti kailiu su kiškiu Ūsoriumi („Kaip jie kailiais apsimainė“). Avyžiaus pasakose aukštinamas protas ir skatinama nieko nebijoti („Gudrus paršelis“), iškeliama tiesa, drąsa pasakyti ją į akis. „Kas pažįsta mane, visi žino, kad myliu tiesą. Ir tegu būna ji karčiausia, kiekvienam drąsiai išrėžiu ją į akis, nors dažnai tenka už tai nukentėti. Štai ir dabar: tu lauki gero žodžio apie save, o aš negaliu jo ištarti, nes nenoriu likti melagiu“, – sako varnėnas pasakoje „Genio dovana“, o pempė tautosakinėmis intonacijomis išdidžiai skelbia: „Teisybę pasakiau, teisybę! Sveiki gyvi, sveiki gyvi! Tegyvuoja teisybė!“ („Apuokas – paukščių karalius“). Kuklumui, drovumui („Kai kurmis su ežiu buvo tikri broliai“), mandagumui („Šuns mokykla“) atskleisti pasirenkamos ne tik didaktinės tiesos, bet ir komiškos situacijos, intrigą dažnai sukuria jau pats pirmas pasakos sakinys: „Tai atsitiko tais senais laikais, kai kiškiai tebemiegojo užsimerkę, o jų ausys nebuvo tokios ilgos kaip šiandien“ („Kiškių skundas žvėrių karaliui“). Folklorinio ir nūdienos pasaulio sankirtoje tarpsta meilės jausmas („Vėžio meilė“) ir taikos siekis („Kaip daržovės karalių rinko“). Avyžius yra sakęs, kad vaikų rašytojas turi „prisiminti tokius pasakos meistrus kaip Andersenas, broliai Grimai, Haufas“11. Turbūt neatsitiktinai noras nebūti vienišam („Kada smuikas pradėjo juoktis“), iliuzinis laimės, laisvės suvokimas („Kaip voras laimę nešė“, „Neregėta gėlė“, „Girios gražuolė“) primena Anderseno pasakų poetiką.
Vertybinėms nuostatoms ryškinti pasitelkiamas tautosakai būdingas kontrasto principas. Visose Avyžiaus pasakose labai ryškus veikėjų skirstymas į teigiamus ir neigiamus. Mašiotas skaitytojus stengiasi auklėti teigiamo elgesio pavyzdžiais, o Avyžius savo herojus neretai išvadina pasipūtėliais, nenaudėliais, pašiepia jų ydas. Smerkiamas pagyrūniškumas („Kodėl agurkėlį sutraiškė“, „Jaunikio raudonikio piršlybos“), puikybė ir išdidumas („Žirnis išpuikėlis“, „Paukščių ginčas“, „Daina ir varnalėša“), užsispyrimas ir tinginystė („Kieno viršus“, „Kaip Onutei dvi raidės pabėgo“). Neretai blogai besielgiantys pasakų veikėjai patenka į komiškas aplinkybes. Ypač kliūva tinginiams. Onutė pasakoje „Kaip Onutei dvi raidės pabėgo“ neišmoksta taisyklingai rašyti raidžių, išbėga į kiemą su drauge lipdyti senio besmegenio, todėl kitą dieną pakviesta prie lentos vietoj sakinio „Onutė linki visiems gero“ lentoje parašo: „Onutė tingi“. Iš mergaitės juokiasi ne tik visa klasė, bet ir raidės. Nepateisina Avyžius ir vagysčių („Šeškas vagišius“), godumo ir bailumo („Ešerys bailys ir lydeka besotė“), pasipūtimo, kitų niekinimo, silpnesniųjų skriaudimo („Pasakėlė apie avinėlį Riestaragėlį“), klastos („Kai kurmis su ežiu buvo tikri broliai“), pataikavimo („Kaip svogūnas norėjo įsiteikti“). Netinkamai pasielgę Avyžiaus herojai kartais gauna net žiaurių gyvenimo pamokų. Tingintį statytis namus ir užgrobiantį svetimą būstą žvirblį kregždės pamoko užmūrydamos lizdo angą („Kieno viršus“); nepaklausęs mamos („Vaikeli, paklausyk, ką motina sako“) ir užsimanęs lašinių, į pelių spąstus patenka katinas Rainiukas: „Pajudinti spąsteliai trenkė lyg geležiniu delnu per letenėlę ir nukirto ją su visais nageliais“ („Kaip Rainiukas apraišo“); pikčiausias ir didžiausias besotis vilkas praranda dantis ir neištvėręs gėdos nusiskandina („Vilko dalia“). Tokia iš dalies tradicinė pasakų baigtis, kai už blogį atlyginama, ryškina šviesaus, optimistinio, darnaus pasaulio esatį. Jis nesudėtingas, paprastas, bet teisingas, teigiantis gėrį.
Jonas Avyžius norėjo iki galo likti „ištikimas epiniam romanui, tam stambiosios prozos karaliui, kurio kol kas jokie „eksperimentatorių“ maištai nenuvertė nuo sosto“12, tačiau taip pat neįsivaizdavo vaiko dvasinės brandos be pasakų, todėl džiaugėsi galėdamas jų stoką sumažinti. Belieka viltis, kad jo pasakas vaikai skaitys tol, kol tikėsime „bendražmogiškomis tiesomis“.
________________________________
1 Martynas Vainilaitis, „Tarytum paukštis giesmininkas“, in Vytė Nemunėlis, Tėvų nameliai brangūs, Vilnius, 1995, p. 126.
2 „Jonas Avyžius“, Interviu su rašytojais, Vilnius, 1980, p. 179.
3 Ibid.
4 Ibid.
5 Ibid.
6 Vincas Auryla, Lietuvių vaikų literatūra, Vilnius, 1986, p. 242.
7 Romualdas Skunčikas, Vaikų literatūros etiudai, Klaipėda, 2007, p. 22.
8 Vincas Auryla, op. cit., p. 242.
9 „Jonas Avyžius“, p. 179.
10 Čia ir kitur cituojama iš Jonas Avyžius, Gėlė mažylė, Vilnius, 1979.
11 „Jonas Avyžius“, p. 179.
12 Jonas Avyžius, „Savęs beieškant“, Raštai, t. 7, Vilnius, 1985, p. 403.
Žurnalas „Rubinaitis“, 2012 Nr. 2 (62)