SAPNUOKITE, VAIKAI, GĖLES (Pasisakymas priėmus 2011 m. Geriausios vaikų ir paauglių knygos bei Švietimo ir mokslo ministerijos Vaikų literatūros premijas)
Taigi KNYGA. Ji gyva. Kaip ir žmogus, knyga turi savo nepriklausomą gyvenimą ir likimą. Esu tikra, kad kiekviena knyga skleidžia tam tikrą energiją, vibracijas net tada, kai dar nėra atversta. Ji turi savo kvapą, spalvą, puslapių faktūrą, švytėjimą. Ji turi sielą. Todėl niekada nepatikėsiu, kad bedvasė elektroninė erdvė galėtų pakeisti knygą.
Mano pirmoji – mamos dovanota – knyga buvo Anderseno pasakos. Išsaugojau ją ligi šiol. Prisimenu, kai man ją skaitydavo, anaiptol ne viską suprasdavau. Bet kažkodėl norėjau, kad ji visada, netgi einant miegoti, būtų šalia, o Brolių Grimmų pasakas nukišdavau kuo toliau, kad kokia ragana naktį neišlįstų iš palovės…Taigi augau drauge su Andersenu, kaskart surasdama jo kūryboje vis daugiau poteksčių, gyvenimo išminties. Iki dabar. Kažin ar būčiau tapusi rašytoja, jeigu vaikystėje nebūčiau turėjusi tos knygos. Man skausmingai gaila vaikų, kurie neskaito. Šiais laikais iškyla begalė klausimų, į kuriuos tėvai ar mokytojai ne visada pajėgūs atsakyti. Į tokius klausimus dažnai atsako knygos. Ar vaikai, ateities visuomenės piliečiai, neskaitantys knygų, išmoks mąstyti, atjausti, mylėti ir svajoti? Skaitydami knygas vaikai dažnai patenka į pasaulį, kuriame patys norėtų apsigyventi ir išgyventi tai, ką išgyvena jų mylimi herojai.
Prieš kelerius metus, kai šūsnys knygų užgriozdino mano kambaryje praėjimą, nutariau padaryti tvarką. Suradau žmogų, kuris pasisiūlė atvažiavęs paimti nereikalingas knygas ir nugabenti į vaikų namus, ligonines ir kalėjimus. Kruopščiai atrinkau. Knygas, kurių turėjau po kelis egzempliorius, nebereikalingas ar pasenusias, tas, kurių daugiau nebeskaitysiu… Tačiau atsitiko keistas dalykas. Žvilgtelėjusi į savo pustuščių lentynų kiaurymes, pasijutau, tarsi kas būtų apvogęs. Tarsi būčiau netekusi dalies savęs ar išdavusi artimą draugą. Netekusi to, kas patikimai saugotų nuo pavojaus. Man skausmingai trūko paprasčiausio tų knygų buvimo. Net ir nereikalingų.
Visada sakydavau, kad rašau vaikams, nes vaikystė – itin svarbus gyvenimo tarpsnis, kuriame tiek daug didelių problemų… Savo žodžių neišsižadu. Tačiau dabar, kai pasaulis toks sumaterialėjęs, dažnai ciniškas, žiaurus ir neteisingas, lieka viltis ir tikėjimas, kad jis bus geresnis. Todėl norėčiau, kad mano mažieji skaitytojai kuo ilgiau tikėtų, jog pasakos baigiasi laimingai. Todėl ir šį pasisakymą norėčiau baigti keliais posmais iš vieno seno savo eilėraščio, skirto Christianui Andersenui:
Keliautojai, poetai ir vaikai,
Kada varpais kanalų dugnas gaudžia,
Sapnuokite gėles – ilgai ilgai,
Galbūt visai nevaikiškai ir graudžiai.
Ir žmonės gėrio pergalę atšvęs
Minutę išsipildymo laimingo…
Palikit baltas ilgesio rožes
Prie žalvarinio Pasakos paminklo!
Žurnalas „Rubinaitis“, 2012 Nr. 2 (62)
