Straipsnių rinkinys – mažoji literatūros istorija
Recenzuojamos knygos* išorė truputį valiūkauja: ryškiaspalvis viršelis su nykštukais ir pavadinimu Peldų takais ne iš sykio prisipažįsta esąs ne linksmo grožinio kūrinio, o solidaus literatūros kritikos veikalo apdaras. Jo recenzentui nereikia daryti bent trijų dalykų. Pirma, nebūtina plačiau pristatyti knygos autorės Džiuljetos Maskuliūnienės, nes ši tyrėja (mokslų daktarė, docentė, Šiaulių universiteto Literatūros istorijos ir teorijos katedros vedėja), jos mokslinė domė (XIX amžius, didaktika, vaikų proza) ir stilius „Rubinaičio“ skaitytojams gerai pažįstami iš dažnų straipsnių žurnale (autorė įeina ir į jo redakcinę kolegiją), gausių pranešimų konferencijose ir seminaruose. Antra, nereikia garsinti knygos išleidimo fakto – juk Peldų takais ne tik pristatyta įvairiuose renginiuose, bet ir pelnė Lietuvos IBBY skyriaus premiją kaip reikšmingiausias 2011 m. vaikų literatūros kritikos darbas. Trečia, recenzentui bemaž nebereikia netgi išryškinti knygos objekto, analizės aspektų ir rašytojų vardyno, nes tai padarė pati autorė kaip reta informatyvioje pratarmėje. Tad kone konspektuojant pasakytina, kad Peldų takais − tai straipsnių rinkinys, į kurį atrinkti 1991−2011 m. parašyti tekstai sudėti į keturis skyrius: ilgiausią apie XIX amžių, trumpesnį apie XX, dar glaustesnį apie XXI amžių ir striukiausią (vos du straipsniai) apie pažintinę lektūrą. Straipsniai trejopi: 1) vieno rašytojo palikimo tyrimas, 2) vieno kūrinio (anot autorės, „būtinai reikšmingo“, p. 7) analizė semantikos ir poetikos aspektais, 3) panoraminės XIX ar XXI a. vaikų prozos apžvalgos, aptariančios kokį nors žanrą, temą, motyvą ar vienų metų produkciją. Maskuliūnienė pati nurodo straipsnių bendrąjį vardiklį: a) teminį aspektą – „vaiko ir vaikystės vaizdavimas“ (p. 8) ir b) pamatinį rakursą – „estetinių ir didaktinių vaikų literatūros intencijų ryškinimas“ (p. 9).
Į knygą patekę straipsniai prieš tai buvo skelbiami akademiniuose ar kultūros leidiniuose „Acta humanitarica universitatis Saulensis“, „Literatūra“, „Rubinaitis“, „Gimtasis žodis“, „Metai“ ir kt. Kadangi tai mažo tiražo periodika, vargu ar rasis daug skaitytojų, jau anksčiau susipažinusių su visais rinkinio Peldų takais tekstais. Tačiau net ir tokiems knyga duos naudos ir nuskambės naujai. Pirmiausia todėl, kad ši rinktinė nėra padrika straipsnių sankaupa, priešingai, jos sutelkta visuma iškyla kaip autorinė mažoji lietuvių vaikų literatūros istorija. Turint galvoje istorinių veikalų stygių lietuvių vaikų literatūrologijoje, kiekvienas platesnis mostas ir svaresnis leidinys įgyja ypatingą vertę.
Kiekybinis ir kokybinis Peldų takais siūlomos literatūros istorijos branduolys – skyrius apie XIX amžių, darsyk patvirtinantis, kad tarp dabartinių vaikų literatūros specialistų Maskuliūnienė yra neprilygstamai įsigilinusi į tą laikotarpį. Įvairiabriaunius reiškinius aprėpiančiuose analitiniuose straipsniuose gvildenama Motiejaus Valančiaus, Antano Tatarės, Simono Daukanto, Lauryno Ivinskio kūryba, pateikiama žinių apie įvairių žanrų (ypač apysakos) raidą, skaitytojų amžių, socialinį ir kultūrinį kontekstą. Nors kai kuriems Maskuliūnienės tekstams jau keliolika metų, jų išvados nėmaž nepaseno. Pavyzdžiui, skvarbi įžvalga, kad Daukanto apysakoje Rubinaičio Peliūzės gyvenimas „slypi dvi kanoninės sistemos. Tai tipiškas robinzonados tekstas ir tipiškas lietuvių XIX a. vidurio didaktinis tekstas“ (p. 21). Lietuvių kūrybą tyrėja aktualiai lygina su kitataučių. Antai ji subtiliai pažymi, kad lietuvių pasakėtininkui Tatarei kur kas labiau nei Ezopui rūpėjo vienišumo, silpnumo motyvas (p. 68). Dar daugiau – Maskuliūnienė nepasiduoda sustabarėjusiam, kartais net menkinamam požiūriui į literatūros praeitį ir stengiasi atšviežinti jos supratimą, suintriguoti galimais netikėtumais: „Ieškodami autentiškumo dimensijos, tikrųjų žmogiškų aistrų, galime atsigręžti į XIX a. lietuvių didaktinę prozą, dažnai įvardijamą kaip šablonišką, stereotipišką, perdėm paprastą“ (p. 97).
XX a. lietuvių vaikų literatūrą knygoje atskleidžia kelios klasikinės figūros – Pranas Mašiotas, Jonas Biliūnas, Petras Cvirka, Vytautė Žilinskaitė, Kazys Saja ir kt. Ypač pravartu rasti rečiau kritikų dėmesio sulaukiančių vardų. Pavyzdžiui, Maskuliūnienė siekia mūsų vaikų literatūros kanone įtvirtinti Bronę Buivydaitę (o kad siekia pagrįstai, įrodo nagrinėdama savitą vaikystės traktuotę autobiografinėse šios rašytojos apysakose). Antrojoje XX a. pusėje sudėtingėjančią prozos problematiką ir stilistiką atskleidžia virtuoziška Aldonos Liobytės apsakymo „Sunki mama“ analizė, išryškinanti ironiškąjį pasakojimo klodą. Antrasis Peldų takais skyrius apskritai rodo, kaip puikiai Maskuliūnienė įvaldžiusi atidaus skaitymo techniką: dėmesys smulkiausioms teksto detalėms, pastabus žvilgsnis į reikšmės niuansus veda į originalias interpretacijas ir apibendrinimus. Tokiu principu parašyti straipsniai išauga į brandžius Janinos Degutytės, Vytautės Žilinskaitės kūrybinius portretus. Beje, dėstydama savo atradimus Maskuliūnienė taikiai įsiklauso į lietuvių literatūros kritikos autoritetus Albertą Zalatorių, Vytautą Kubilių, Viktoriją Daujotytę, Jūratę Sprindytę. Net ir ketvirtojo knygos skyriaus straipsniuose apie pažintinę literatūrą terminų apibrėžimų autorė ieško ne žvalgydamasi po šiuolaikinę užsienio teoriją, o atsigręždama į Vinco Aurylos dar 1986 m. išsakytus teiginius.
Iš „Rubinaičio“ užsakymu rašytų ir sudėtų į rinktinę 2001, 2002, 2005 ir 2006 m. prozos apžvalgų susiklosto originalūs XXI a. pradžios lietuvių vaikų literatūros istorijos apmatai. Tenkinant specifinį šio žanro reikalavimą aprėpti ir įvertinti visas naujas metų knygas parodomas daugiasluoksnis, estetiškai neredukuotas šiuolaikinės literatūros procesas, o sykiu iškalbingiausiai atsiskleidžia literatūrologinės autorės pažiūros. Aiški vertinimo sistema, tvirta geros literatūros samprata, racionaliai neapibūdinama literatūrinė nuovoka – svarbūs profesiniai Maskuliūnienės bruožai ir reikšmingi knygos Peldų takais pranašumai. Pamatinė nuostata vienareikšmė: „Literatūra turi kelti, o skaitytojas turi temptis, augti iki sudėtingo, talentingo, nepaprasto kūrinio“ (p. 250). Derindama du tradicinius literatūros tyrimų klausimus – ką ir kaip vaizduoja kūrinys, Maskuliūnienė nedvejodama skirsto lektūrą į gerą, vidutinišką ir prastą. Kritikė labai vertina įdomią fabulą, psichologinį įtikinamumą, turtingą žodyną, gyvus dialogus, sklandžią kompoziciją; peikia netaisyklingą kalbą, daugžodystę, dirbtines situacijas, atvirą schemiškumą; ragina siekti meninės pusiausvyros, individualaus stiliaus, paisyti etikos normų. Rašytojams ir skaitytojams autorė primena įsidėmėtiną, bet vis pamirštamą aksiomą: „Ir vaikų literatūros kūrinys, kur tarsi viskas galima, turi paisyti meninės logikos“ (p. 197). Kadangi Maskuliūnienės kritika geranoriškai griežta, nešališkai dalykiška ir išsamiai argumentuota, šiuo rinkinio skyriumi galima pasikliauti kaip patikimu vedliu šiandienos knygų jūroje, vadovautis kaip orientyru įsimenant ryškias literatūros asmenybes ir kaupiant namų, mokyklų ar viešąsias bibliotekas.
Peldų takais galėtų tapti parankine knyga ir dėl joje diegiamos didaktikos sampratos. Nepritardama siauram ir neigiamam didaktikos supratimui, autorė siūlo suvokti ją daug plačiau, neutraliau ir laikyti neatskiriamu, netgi esminiu vaikų literatūros dėmeniu: „vaikų literatūra yra specifinis diskursas, vienodai atidus abiem poliams [estetikai ir didaktikai. – L. J.]“ (p. 9). Rinkinyje nuosekliai tai avanscenoje, tai fone driekiasi analitinė estetikos ir didaktikos sąveikos, jos istorinės raidos, poetikos formų gija. Kritikė jautriai fiksuoja literatūriškai silpnus didaktinius ketinimus, tačiau neatsisako principinės nuostatos, kad „gera vaikų literatūra moka talentingai balansuoti ant stipriai įtempto didaktikos ir estetikos lyno“ (p. 9).
Maskuliūnienės mokslinė kalba pagirtinai skaidri, aiški, struktūruota, tačiau gali skambėti įvairiomis tonacijomis, kurias dažniausiai lemia straipsnio skelbimo vieta ir numanomas adresatas. Vienur (dažniausiai akademinėje spaudoje) ji rašo santūriai, neutraliai, kitur jausmingai šūkteli pagyrą, pasipiktinusi kandžiai ironizuoja, įterpia metaforų, neslepia nutylėjimų. Emocingumu ir vaizdingu žodynu akivaizdžiai išsiskiria „Rubinaičiui“ rašyti darbai, net jų antraštės kitokios: „Iš stebuklingosios vyskupo Motiejaus Valančiaus kišenės“ arba „Beržinė košė, narkotikai ir literatūriniai saldumynai“. Saviškių leidiniui nebaisu atskleisti net nebūtinai racionaliai pagrindžiamas simpatijas: „Kuris lietuvių vaikų literatūros kūrėjas galėtų susilyginti su Valančiumi?!“ (p. 78). Galbūt atsižvelgdama į savo tikslinį adresatą – arba neprofesionalų kritiką, arba tokį, kuris menkai pažįsta lietuvių vaikų literatūrą, – kai kuriuose straipsniuose Maskuliūnienė perdėm ilgai kalba apie kūrinių turinį, registruoja pasirodančius motyvus, argumentuoja gausybe pavyzdžių ir pritrūksta vietos išsamesnei analizei. Antai suprantama ir iš anksto nuspėjama, kad beveik neaprėpiamas straipsnio „Vaikystės motyvai XIX a. lietuvių poezijoje“ objektas vers autorę skubriai bėgti nuo vieno kūrinio prie kito. Panašiai nutinka ir stengiantis pirmąkart literatūrologijoje apčiuopti dviejų pažintinės vaikų literatūros temų – pelkės ir istorinių asmenybių – vaizdavimą. Kita vertus, šviečiamoji tokių straipsnių vertė neginčijama.
Kiek nedaug nūdien turime profesionalių vaikų literatūros tyrėjų, o dar mažiau jų yra nuveikę tiek, kad galėtų sudėti savo darbus (ne visus, o atsijodami) į trijų šimtų puslapių knygą. Džiaukimės ja ir naudokimės.
________________________________
∗ MASKULIŪNIENĖ, Džiuljeta. Peldų takais: lietuvių vaikų literatūros tyrinėjimai: straipsnių rinkinys. – Šiauliai: Šiaulių universiteto leidykla, 2011. – 296 p. – (Bibliotheca actorum humanitaricorum universitatis Saulensis. Nr. 9). ISBN 978-609-430-4
Žurnalas „Rubinaitis“, 2012 Nr. 2 (62)
