KELIOS PASTABOS VAIKŲ LITERATŪROS PARAŠTĖSE (2011 m. verstinių knygų apžvalga)
Šiemet pirmą sykį gyvenime teko per trumpesnį laiką atidžiau apžvelgti keliolika knygų – padirbėti reikšmingiausių verstinių 2011 m. vaikų ir paauglių knygų komisijoje. Skaitydamas leidėjų pasiūlytas knygas ir negalėdamas palyginti su ankstesnių metų derliumi, jaučiausi kiek sutrikęs: tarsi, literatas būdamas, turėčiau kuo atidžiausiai knebinėti vertimo subtilybes, stiliaus raišką, kalbos kliuvinius… Tai dariau ar bent bandžiau daryti, bet pagrindinis kriterijus, sakyčiau, yra visuminis, atsiskleidžiantis už visų minėtų ir, ko gero, atėjęs dar iš vaikystės. Jį formuluoju gana tiesmukai, kaip kadaise mokykloje: knyga „praeina“ ar „nepraeina“. Žinoma, toks netaisyklingas, žargoniškas apibūdinimas labiau tinka familiariam pokalbiui su bičiuliu kur nors gatvėje, bet kaip tik taip ir norisi kalbėti šiame rašinyje.
Pervertęs didžiąją dalį komisijai (jos nariai šiemet – Rita Urnėžiūtė, Rūta Jonynaitė, Danguolė Šakavičiūtė, Roma Kišūnaitė ir šio rašinio autorius) pasiūlytos lektūros, išsigandau, kad nebegaliu su pasimėgavimu skaityti vaikų literatūros. Tiesa, vėliau, pasitikrinus savo nuovoką su kitų komisijos narių, tas išgąstis kiek apmalšo. Kaip ir jie, galiu džiaugtis knygomis, bet tik kai kuriomis. Tomis, kurios „praeina“ atranką.
Pamėginsiu keliais sakiniais supažindinti su kiekviena pristatyta knyga.
Shermano Alexie’io Absoliučiai tikras pusės etato indėno dienoraštis („Alma littera“, iš anglų k. vertė Marius Burokas) – tikrai viena patraukliausių pastarųjų metų knygų paaugliams. Pirma, pasirinktas taiklus kalbėjimo būdas – trūkčiojančiu, dienoraščio tipo pasakojimu prisitaikoma prie paauglio kalbėsenos ir mąstymo (kalba berniukas), antra, tekstas gražiai dera su iliustracijomis, trečia, atvirai, neidealizuojant kalbama apie santykį su suaugusiųjų pasauliu, pasakojime daug prasmingos ironijos ir, kas labai svarbu, saviironijos. Jei nesiektume iš tokių knygų mokytis literatūrinės kalbos, galėtume drąsiai tarti, kad vertėjas gražiai perteikia ir žargoną. Tiesa, kitų komisijos narių nuomone, vertėjui veikiausiai pristigo laiko, nes vertimą dar buvo galima patobulinti. Kaip tik šiuo aspektu komisija diskutavo daugiausia.
Nors ši knyga nebuvo įvertinta premija, ji, be jokios abejonės, galėtų ir turėtų būti kiekvieno paauglio knygų lentynoje. Ir ne tik paauglio. Tarp mano knygų ji taip pat atsidūrė.
Apie Elisabeth Beresford knygą Vombliai („Vaga“, iš anglų k. vertė Emilija Ferdmanaitė) kaip apie nuobodybių nuobodybę mąsčiau maždaug iki antro skyriaus, kuriame vieną iš veikėjų, įsikibusį į skėtį, stiprus vėjas pakelia į orą… Nuo šios pasakojimo vietos, pajutęs intrigos tikimybę, knygą skaičiau su didesniu domesiu, o pabaigoje visus iki vieno vomblius, gyvenančius urvuose po Vimbldono parku ir jį prižiūrinčius, jau buvau įsimylėjęs neblėstančia meile. Vertėjai tai teigiamai emocinei būsenai, rodos, nepavyko sudaryti palankių sąlygų… Nors išversta neblogai, kalba labai nuasmeninta, daug literatūriškumo, bet trūksta gyvumo, taip trūksta – nors verk. Žinoma, yra ir objektyvių to priežasčių: galėjo trukdyti sausokas angliškas stilius, o ir subtilų humorą lietuvio akis galbūt pernelyg sunkiai pastebi. Pasirodysiančias kitas knygas apie vomblius, be abejo, skaityčiau, prie šios po kurio laiko grįždamas pasitikrinti.
Kažin ar labai trokšiu dar sykį atsiversti Beverly Athee Clearly knygą Ramona ir mama („Obuolys“, iš anglų k. vertė Irmina Domeikienė). Palyginti su šia knyga, Vombliai, kuriems vietomis bandžiau prikišti nuobodulį, yra kvapą gniaužiantis nuotykių romanas. Tebūnie tai subjektyvus šių pastabų autoriaus požiūris į ramesnę vaikų literatūrą, bet dėl kitko sutarė visa komisija: knygos kalbos puikia tikrai negalima laikyti. Galbūt patenkinama. Nors knygų apie Kvimbių šeimą lietuviškai yra ir daugiau (pavyzdžiui, Ramona ir tėtis), o 1916 m. gimusi rašytoja ir jos kūryba gerai vertinamos anapus Atlanto, daug ką gadina gana akivaizdus faktas – dažna verstinė „Obuolio“ leidyklos knyga turi greitmaisčio prieskonį. Ši – ne išimtis.
Vokiečių rašytoja Franca Düwel parašė knygą Džulė ir Snieguolė („Alma littera“, vertė Roma Reda Ptakauskienė). Mums siūlomas dar vienas dienoraščio tipo tekstas – dvylikametės užrašai. Deja, ši pustrečio šimto puslapių knyga labiau primena dienoraščio imitaciją. Taip niūriai nuteikia techniniai maketo dalykai: sunkūs skaityti ir žiūrėti tie įvairiopai išvartyti šriftai. Padėtį galbūt galėjo gelbėti geras vertimas, bet ir šioje tvoroje yra spragų, pavyzdžiui: „Vakarykštę viešnagę pas Haną vainikavo visiška nesėkmė“ (p. 30; čia ir toliau kursyvas citatose mano. – A. Š.). Gana nelogiška prasminė vertimo pynė, tad ir vainikai iš tų pynių nedžiugina akies.
Nors Alex Flinn romano paaugliams Pabaisa („Obuolys“, iš anglų k. vertė Birutė Tautvydaitė) turinys prėskas kaip valgyklos maistas, skaitytojų knyga turės – Raudonosios gėlelės bei Gražuolės ir pabaisos perrašinėtoja (kitaip šios autorės darbo nepavadinsi) siekia plėtoti paauglių rinką ir, ko gero, jai tai pavyksta. Svarbu kuo daugiau paspekuliuoti meilės vardu. Romano paantraštė teigia: „Meilė niekada nebus bjauri.“ Negi nesutiksi? O vertėjai tekstas neturėjo būti sunkus. Bet net ir genialus vertimas nepajėgtų tokio skaitalo paversti skaitiniais.
Makso Frajaus kūrinys Ugurbado sugrįžimas („Nieko rimto“, iš rusų k. vertė Dalia Saukaitytė) tarp premija vertintinų geriausių vaikų ir paauglių knygų nepateko. Kodėl? Pirmiausia dėl to, kad tai – serijinis leidinys. Kaip rašoma anotacijoje, tai „pirma knygos Neišsipildymo galia dalis“. Jei šią Makso Frajaus knygą (beje, vertimo kokybė tikrai nekliūva) būtume pripažinę nominuotina, ko gero, dabar tektų (ir, matyt, pagrįstai) aiškintis, kodėl siūloma apdovanoti viena knygos dalis, o ne visuma, ir t. t. Komisija būtų patekusi į keblią padėtį. Panašioje jau buvo atsidūrę Metų knygų sąrašo kūrėjai, kurie sudarė sąlygas apdovanoti Kristinos Sabaliauskaitės romano Silva rerum romano tęsinius.
„Nieko rimto“ leidykla Makso Frajaus vertimais džiugina skaitytojus jau ne pirmus metus, ir tai tikrai nelieka nepastebėta. Pažįstu gana daug tokių, kurie laukia kiekvienos naujos šios autorės knygos. Tiesa, tarp jų daugiau ne paauglių, o suaugusiųjų.
Su vadinamąja adresato problema susiduria ir Axelio Hacke’s Mažasis patarėjas auklėjimo klausimais („Nieko rimto“, iš vokiečių k. vertė Indrė Dalia Klimkaitė). Skaitytojas, pažintį su šiuo kūriniu pradėjęs knygyne nuo anotacijos, kažin ar suprastų, kam jis skirtas: „Tai šmaikštūs ir netikėti vokiečių rašytojo Akselio Hakės pastebėjimai apie komiškas situacijas, į kurias patenka vaikus auklėjantys tėvai.“ O kas apie tuos tėvus turėtų sužinoti? Dvi pratarmės irgi nepaaiškina leidinio paskirties. Mažiesiems knygos turinys pernelyg sudėtingas, daugoka skaičių, įvairių teorinių pasaulio pažinimo aspektų ir pan. Paaugliams (ar bent daugumai jų) knygos kalbėjimo stilius pasirodys pernelyg įmantrus, neįkandamas. Ko gero, Mažasis patarėjas auklėjimo klausimais labiausiai atitinka dar vyresnių skaitytojų poreikius, nors nedidelio formato knygutės iliustracijos (dailininkas – prancūzas Michaelis Sowa) apgaulingai mielos – jomis gali gėrėtis ir mažieji.
Dar viena „Nieko rimto“ leidyklos knyga – Mervi Lindman Pupulė pabėga į cirką (iš suomių k. vertė Viltarė Urbaitė). Knygos kalbai komisija priekaištų neturėjo, bet šiame kūrinyje, palyginti su kitais nominantais, pernelyg mažai spaudos ženklų… Atsivertęs knygą, nesuklysi, kam ji skirta, – ogi mažiesiems. Didelis formatas, gausu iliustracijų, o teksto, kad galėtų kaip lygiavertis atsidurti tarp kitų vertimų, – per mažai. Tenka atidėti į šalį…
Švedų rašytojo Sveno Nordqvisto („Nieko rimto“, vertė Raimonda Jonkutė) knygas Lietuvoje atpažįsta ir su džiaugsmu skaito tiek patys mažieji, tiek augesni skaitytojai. Knygynus pasiekusi šio autoriaus Kalėdų senelio staigmena – maloni staigmena ir vertintojams. Visi komisijos nariai sutarė, kad Raimonda Jonkutė puikiai perteikė pagrindinių veikėjų – katino Finduso ir jo šeimininko dėdulės Petsono – kalėdinę istoriją. Knygą malonu skaityti, stilingas vertimas, frazės nugludintos, grakščios. Žinoma, tekstą puikiai papildo ir paties autoriaus pieštos iliustracijos. Tie, kurie jau vasarą pradeda ruoštis Kalėdoms, geresnės dovanos skaitančiam vaikui neras. O ir patys skaitydami patirs malonumą. Graži kalėdinė knyga.
Amerikiečių rašytojos Cate Tiernan romano Nemirtinga mylimoji („Obuolys“, vertė Nomeda Berkuvienė) tema – amžinas gyvenimas. Dar vienas įvairiausiomis galiomis besižavinčių paauglių masalas. Dinamiška knygos fabula šios amžiaus grupės skaitytojus, ko gero, tikrai įtrauks, puslapis po puslapio skatindama laukti, kuo gi romanas baigsis. Žinoma, veikėjų charakteriai gana schemiški, tarsi nurašyti nuo televizijos serialų scenarijų, panašių į kadaise rodytą „Kalnietį“. Antai pagrindinė knygos veikėja – keturių su puse šimto metų nemirtingoji, atrodanti kaip šešiolikmetė, – galų gale suvokia, kad ilgiau taip gyventi nebegali ir kad jos bendražygiai – prasta kompanija. Nusprendusi ieškoti savo tapatybės kitoje bendruomenėje, ji po truputį atgaivina trauminę savo vaikystės patirtį ir kitų padedama gyja. Šalia, žinoma, kuriama meilės linija… Aprašomame bendruomenės gyvenime ryškūs J. K. Rowling Hogvartso burtininkų mokyklos atšvaitai. Vertimo stilius blizgus nėra, daug kur jam stinga grakštumo. Tai iliustruoja kad ir ši ištraukėlė: „Nepajėgdama susiturėti įsiklausiau ir neišgirdusi jokių žingsnių nuropojau po lova. Už lovos buvo atskilęs mažas gabalėlis grindų dangos, užkišau trumpus nagus ir ištraukiau jį“ (p. 207). Panašių „trumpanagių“ stebuklų daug…
Įdomi yra Istorija apie katiną Ignasijų, kaminkrėtį Fedią ir Vienišąją pelę, kurią parašė žinoma rusų rašytoja Liudmila Ulickaja („Nieko rimto“, vertė Audrius Musteikis). Su šios kūrėjos knygomis lietuvių kalba galima susipažinti jau nuo 2005 m., kai buvo išleista jos apysaka Sonečka. Tarp kūrinių, pretenduojančių į geriausios verstinės vaikų ir paauglių knygos vardą, šios autorės knyga pateko pirmą sykį. Tačiau komisija nusprendė jos neaptarti, mat ir čia opi ne kartą šioje apžvalgėlėje minėta adresato problema. Pavadinimas tarsi leistų manyti, kad tai pasaka. Taip ir yra, tai išties šio žanro kūrinys, bet… suaugusiesiems. Taigi atvejis panašus kaip ir Axelio Hacke’s Mažojo patarėjo auklėjimo klausimais: iliustracijos lyg ir rodytų, kad knyga skirta mažiesiems, bet skaitydamas supranti, kad tai alegorinis pasakojimas vyresniesiems. Pavyzdžiui, ar gali mažasis skaitytojas be paaiškinimo suprasti tokį Tarakono monologą: „Kaip matote, išmirė ichtiozaurai, dinozaurai ir netgi Prževalskio arkliai, o mes, tarakonai, šią kovą laimėjome“ (p. 28). Sutikite, pasakos adresatas sunkiai nusakomas… Keistokai atrodo ir eilėraščio formos valgių sąrašas… Dar toliau traukiantis nuo turinio, pasakytina, kad komisija pastebėjo ir vertimo riktų (pavyzdžiui: „įsitaisė į garlaivį“, „ištisus vienerius metus“). Tad atsidūstame ir dedame knygelę į šalį…
Katinas su riedučiais – antroji „Nieko rimto“ leidyklos išleista Jáno Uličiansky’io knyga. Tiek pirmąją (Ponas pirmokas, 2010), tiek šią vertė Irena Aleksaitė. Vertimui nėra ko prikišti, bet skaityti nuobodoka. Gal vargina ta taisyklinga literatūrinė kalba?..
O ir turinys nelabai įdomus: gerasis katinas vis padeda berniukui, vardu Martynas, išsisukti iš keblių situacijų, sutaiko jį su tėvais, vis atitaria „MIAU!“ ir padeda sulaukti išsvajotų riedučių. „Išversta gal ir gerai, bet skaityti nuobodu. Stinga gyvumo. Pozityvu, bet vienpusiška. Ar sudomins tokia knygutė vaikus? Teksto giminystė su kitomis pasakomis ir kūriniais vaikams (plg. Bembis. Bembio vaikai) – labiau įdomus bandymas nei patraukli stilistika“, – tokias pastabėles pasižymėjau skaitydamas šią knygą. Pervertęs dar kartą, nuomonės nekeičiu – kažko šiai knygai trūksta. Kitų komisijos narių požiūris irgi toks pat.
Paskutinis abėcėlės tvarka pateikiamų verstinių vaikų ir paauglių knygų sąraše – Lauros Ingalls Wilder romanas Namelis girioje („Obuolys“, iš anglų k. vertė Giedrė Tartėnienė). Tai knygos Namelis prerijose tęsinys, garsi XX a. pirmosios pusės klasika, lietuviams iki šiol pažįstama tik iš televizijos serialo. Romanas patraukia savo atida artimajai aplinkai, taikiam sambūviui su gamta ir šeima. Subtili didaktika, ko gero, bus naudinga mažiesiems skaitytojams. Vertimas irgi nerėžia akies. Tačiau „Namelis girioje“ yra tęsinys, ir ši aplinkybė leido jį išbraukti iš sąrašo. Taip šiemet nusprendė komisija.
Baigiant metas pakartoti svarbesnę informaciją. Reikšmingiausios vaikų ir paauglių verstinės knygos premijai leidyklos pasiūlė trylika 2011 m. išleistų knygų. Nugalėtoja išrinkta Raimondos Jonkutės iš švedų kalbos versta Sveno Nordqvisto Kalėdų senelio staigmena. Daug buvo diskutuojama apie Shermano Alexie’io knygą Absoliučiai tikras pusės etato indėno dienoraštis, kurią iš anglų kalbos vertė Marius Burokas. Vis dėlto nutarta šiai šiaip jau neeilinei knygai premijos neskirti. Tarp leidyklų pasiūlytų kūrinių daug buvo tokių, kurių adresatą sunku apibrėžti. Gal tai rodo leidėjų siekį be atodairos reklamuoti savo knygas, o gal – premijos nuostatų nesuvokimą?
Tikiu, kad dauguma paminėtų knygų ras savo skaitytoją. O skaitytojas – knygą.
Rubriką remia Kultūros rėmimo fondas.
Žurnalas „Rubinaitis“, 2012 Nr. 2 (62)
