ŽVILGSNIS Į VAIKŲ KNYGAS (2011 m. vaikų knygų iliustracijų apžvalga)
Nušurmuliavus svarbiausiems knygų renginiams – Vilniaus knygų mugei, Metų knygos apdovanojimams, susumavus visus rezultatus ir paskelbus laureatus, – atėjo laikas trumpai apžvelgti 2011 m. vaikų knygų derlių ir pažymėti pagrindinius akcentus. Šiai apžvalgai pasirinktas kitokio žvilgsnio į vaikų knygas požiūris. Kodėl kitokio? Mat dailėtyrininkai į iliustracijas žvelgia skvarbiu kritiniu žvilgsniu ir nagrinėja jas siekdami išvysti meninę kokybę. Meninė kokybė – tai pridėtinė, išliekamoji knygos vertė, todėl kalbant apie iliustracijas siekiama išryškinti stipriausias jų savybes. Vadinasi, tikrai verta atskirai aptarti visų pernai išleistų ir šiemet apdovanotų knygų reikšmę.
Gražiausia 2011 m. knyga šiemet pripažintos Linos Dūdaitės iliustruotos Brolių Grimų pasakos („Alma littera“, 2011). Leidinyje regime spalvotas iliustracijas ir nespalvotas vinjetes. Aštuoniolika didelių spalvotų iliustracijų knygą ne tik puošia, bet ir daro solidžiu iliustruotu klasikinių pasakų veikalu. Knygoje dailininkė išlaiko ir netgi sutvirtina savo braižą, būdingą stiliaus savitumą. Spalvotais pieštukais, akvarele, smulkiomis, skoningomis detalėmis ir netikėtais rakursais menininkė papildo teksto pasakojimą, suteikia iliustracijoms būdingą pasakos nuotaiką. Iliustracijos pasižymi subtilia spalvų gama, išraiškingais veikėjų charakteriais, persmelkiančiais ir pačios pasakos nuotaiką. Reikia pagirti dailininkę už kruopštumą, atidą kiekvienai detalei, už raiškias veikėjų ir juos supančių daiktų charakteristikas, kurios daro pasakas itin įtaigias. Gražiausios metų iliustracijos yra svarbus dailininkės darbas: Lietuvos vaikų knygų kontekste tai vienas reikšmingiausių 2011 m. kūrinių. Pasakų iliustracijos mus nukelia į brolių Grimmų gyvenamąjį laiką daugiau nei prieš du šimtus metų – drabužiai, architektūra, kasdienė aplinka kuria netikėtą to amžiaus atmosferą. Nespalvotos vinjetės prieš kiekvieną pasaką – tai kūrybingi ir gan tikslūs trumpieji pasakų apibūdinimai. Iš tiesų šį kartą reikia sutikti su knygos anotacija, kurioje sakoma, kad „Jūsų laukia nepakartojama kelionė į stebuklingą Brolių Grimų pasakų karalystę“, tik dar pridurčiau: „po kurią jus vedžios Linos Dūdaitės iliustracijos“.
Meniškiausiai iliustruota metų knyga išrinktas Ievos Babilaitės iliustruotas Vytauto V. Landsbergio Kiškis Pranciškus be abejo („Dominicus lituanus“, 2011). Trumpai apie šios knygos meniškumą. Leidinys išsiskiria savita iliustracijų koloristika ir vientisu sumanymu. Knygos pasakojimas ramus ir ritmiškas, ir nors naudojamos monochrominės spalvos su šiltais rudais bei šaltais mėlynais atspalviais, jis netampa monotoniškas. Kas būdinga iliustracijoms? Visoje knygoje gausu grafinių, profesionaliai sukurtų kiškio atvaizdų – lietų akvarele, ryškintų pieštuku ar anglimi, apibrėžtų tušu. Čia svarbios pagrindinio knygos veikėjo kiškio nuotaikos, išraiškos, rakursai, kuriuos papildo smulkūs, stiprų jausminį pagrindą turintys kontūriniai piešiniai – šešėliai ar atspindžiai, lydintys per girią keliaujantį bailų kiškį. Šios kontūrinės iliustracijos perteikia kiškio charakterį – jis nuolat bijosi visur aplinkui susidarančių netikėto pavidalo šešėlių. Knygoje stipriai jaučiama Babilaitės, kaip knygos dailininkės, ranka: nuo parinkto knygos formato, puikių priešlapių iki meninio šrifto. Pastarasis labai gyvas, tarsi krečiantis rašalo pokštus, kai kur pats tampantis atskiromis iliustracijomis. Dideli ir smulkūs netikėtų formų piešinėliai knygoje kuria vientisą faktūrą ir nenutrūkstamą kiškio Pranciškaus gyvenimo pasakojimą.
Reikšmingiausiu metų debiutu ir geriausia mažiausiems skaitytojams skirta 2011 m. knyga pripažinta Nomedos Marčėnaitės Lėlė („Tyto alba“, 2011). Tai du debiutai: ir literatūrinis, ir vaikų knygų dailininkės. Nors Nomeda pažįstama kaip ryškių spalvų keramikė, čia ji atsiskleidė kaip knygos dailininkė: ir kaligrafė, ir fotografė, ir pagrindinės veikėjos – lėlės – kūrėja, ir koliažinių kompozicijų sumanytoja bei užsakovė (smulkių gamtos reliktų parinkimas ir vaikų piešinių atrinkimas). Knyga tampa mergaitės ir lėlės gyvenimo koliažu, jos puslapiuose pateikiamas vientisas teksto ir vaizdo pasakojimas. Kiekvienoje atlankoje dailininkė kuria vaizdų judėjimą: iliustracijomis, smulkiomis detalėmis ji jautriai apgyvendina visą knygą; tiksliai parinkdama atskirą daiktą ar jo fragmentą, ji įtraukia į pasakojimą vaikų piešinius ir namų apyvokos daiktus. Po knygą žiūrovas vaikšto tarsi po seną medinį močiutės namą, kuriame daug jaukių kampelių, nepažintų palėpės lobių ir baisių rūsio paslapčių. Koliažinis skoningų iliustracijų kūrimas Lietuvoje vis dar retas vaikų knygų reiškinys. Tikėkimės, kad geras pavyzdys įkvėps ir kitus vaikų knygų iliustruotojus. Vartydama knygą ilgėjausi tik kitokio – gelsvesnio ir neblizgaus – popieriaus: jis leidinį būtų padaręs dar šiltesnį, o kartu priminęs tą nepuošnią mūsų kasdienybę, kurioje randasi patys gražiausi ir reikšmingiausi gyvenimo dalykai.
Specialioji geriausios metų vaikų poezijos knygos premija skirta Kuosos Kro gyvenimo ir atvirkščiai („Versus aureus“, 2011) autoriui Vladui Braziūnui. Ši knyga reikšminga ir knygos meno aspektu – tai dailininkės Sigutės Chlebinskaitės kūrinys. Iš pirmo žvilgsnio ji iškrinta iš vaikų knygų konteksto, nes pasitelkia visiškai kitą meninę prieigą – atrodo pernelyg santūri ir rimta. Tačiau joje labai aiškiai užkoduotas kitoks – rytietiškas – grožio ir logikos dėmuo. Dvi smarkiai nesutampančios, bet vienodai intensyvios spalvos tarsi pasiskirsto į du tik niuansais besiskiriančius ornamentinius raštus, iš kurių susiformuoja kuosos kiaušinis – tobulas simbolis, pradžios ir pabaigos ženklas. Dailininkė siūlo žaisti knygos gale įdėtą dėlionių žaidimą – tangramą, pamėgtą jau senovės Kinijoje. Vaikai kviečiami dėlioti besikeičiantį paukščio pavidalą – nuo gimimo iki mirties, toks jau yra gyvenimo ciklas. Čia monochromiškumas leidžia tarpti vaiko vaizduotei, piršteliai miklinami imant smulkias detales ir rengiantis į rašto pasaulį, kruopščiai dėliojant tinkamą paukščio pavidalą lavinamos proto galios. Džiugu, kad turime tokios aukštos kokybės žodžio ir vaizdo jungtį, įdomią ne tik vaikams, bet ir suaugusiesiems. Tikiu Neringos Mikalauskienės prognoze, kad tai „išaugtinė knyga“ (žr. š. m. „Rubinaičio“ Nr. 1(61), p. 18).
Pernai pasirodė ir daugiau reikšmingų knygų, nors apdovanojimų jos ir nepelnė. Išskirčiau jau gerai pažįstamo Kęstučio Kasparavičiaus Sapnų katytę („Nieko rimto“, 2011). Kęstutis – tikras savo profesijos meistras – ir dailininkas, ir rašytojas. Dailininko braižas ir kūrybos stilius mums gana gerai pažįstami, atrodo, kad jis niekur neklysta. Šiuosyk suklydo tik knygos gamintojai. Šį neryškių iliustracijų spaudos broką, matyt, paaiškintų Kasparavičiaus iliustracijoje pavaizduotas šuo Punšas, kurio laikrodžio valandos susikeitė su minutėmis. Matyt, kaltas buvo tas nelemtas liepos 32-osios aštuntadienis – diena, susidaranti per daug skubant… Todėl visiems mums kartais vertėtų pasinaudoti dailininko siūlomu receptu ir išgerti vaistų – tvarkos mikstūros. Šmaikštus Kasparavičiaus iliustracijų stilius, humoras, jo kūrybai būdingi nonsenso elementai kūrinėlį daro linksmą, filosofinį, nenuobodų, tad net spaudos klaidos negali sugadinti įprastos jo knygų iliustracijų tvarkos ir nuotaikos.
Jau įvertinta dailininkė Lina Žutautė pernai išleido net dvi knygas. Dviejų paršelių („Alma littera“, 2011) ji sukūrė ir iliustracijas, ir tekstą. Būti vieno kūrėjo rankose – didelis knygos pranašumas. Du paršeliai – paveikslėlių knyga, iliustracijos čia kuria daugiau pasakojimo nei taupus tekstas. Linos iliustracijose balansuojama tarp nuotykinio pasakojimo, realybės ir fantazijos, tarp tiesos ir absurdo. Tai ryškūs ir spalvingi paveikslėliai, jokio balto knygos lapo atsikvėpti. Viskas sukasi įvairiaspalvėse erdvėse – ir ant žemės, ir po žeme, namo viduje ir išorėje, danguje ir Žemės rutulyje, gal net Mėnulyje, tačiau visur labai daug veikiančių ir vienodai reikšmingų personažų. Du paršeliai tarsi paskęsta spalvingoje visumoje, todėl manau, kad būtų pravartu vaikui, kuris labiau pastebi detales, išryškinti pagrindinius knygos veikėjus. Kita Žutautės iliustruota knyga – Velnių ežeras („Šviesa“, 2011) – taip pat ryški ir sąmoningai tamsi: iliustracijos kuria gilumos įspūdį, čia tarsi pasineriama į ežero gelmę – gelmę, kurioje gyvena ir veikia velniai. Iš dalies būdama ryški, knyga kartu yra baugi ir traukianti savo paslaptinga nuotaika, nors sukurtą baugumą, manyčiau, slopina ir išsklaido vienodas, mechaniškai visuose puslapiuose atsikartojantis rėmas, kuris daro knygą gal kiek monotonišką.
Kiek geriau pažįstamas ir mažiau kintantis Irenos Žviliuvienės iliustracijų stilius. Naujausias jos darbas – Virginos Šukytės knyga Karalaitis ir šunys („Žara“, 2011). Dailininkė kuria dar XX a. devintajame dešimtmetyje susiformavusia stiliaus maniera – tapybiškos, guašu pieštos iliustracijos dažniausiai yra atskiri tapybos kūriniai. Žviliuvienės sukurtose apibendrintose tapybinėse erdvėse išnyra vieniši žmonės, atskiri veikėjai, tačiau iliustracijų nuotaika visur vienoda: viskas sklando nerealioje erdvėje, kažkur toli, kūriniai persmelkti nonsenso estetikos elementų (debesys-žuvys, grybas-pavėsinė). Kompozicijoms pasirenkama neapibrėžta beorė erdvė arba jų veiksmas vyksta miško prošvaistėje ar tankmėje. Nors tai pasaka apie dausas ir šunis, kurie saugo ir lydi žmones ne tik šiame, bet ir aname pasaulyje, tačiau patys vaizduojami asmenys yra pernelyg apibendrinti, o šunys – abstrahuoti. Šiandien šios iliustracijos atrodo tarsi anų laikų dailininkės kurtų iliustracijų aidas, mažai besisiejantis su šių laikų vaikų pasauliu – ryškia ir kontrastinga kompiuterinio judesio tikrove.
Vaidas Žvirblis taip pat jau gerą dešimtmetį aktyviai kuria knygas vaikams. Pernai jis iliustravo Vytauto V. Landsbergio knygeles Kaip Zitutė mišką tvarkė ir Kaip Zita išgelbėjo mamytę („Dominicus lituanus“, 2011). Tai paveikslėlių knygų mažiesiems skaitytojams versijos. Vaikų knygų iliustruotojui Žvirbliui būdinga savita stilistikos maniera, jo iliustracijose rasime tuos pačius, jau iš kitų knygų pažįstamus briedę, gervę, pelytę, tačiau vaizduojami veikėjai tarsi paskęsta vienodame iliustracijų kolorite ir margume. Gal kiek lengviau knygos iliustracijoms kvėpuoti leidžia knygos dailininkės Babilaitės maketas.
Reikia pripažinti, kad Lietuvoje leidžiamos paveikslėlių knygos labai suvienodėjo ir įgijo vakarietišką veidą, kartais sunku jas beatskirti. Pernykščiame vaikų knygų derliuje ryškios dvi šios rūšies knygos: Ilonos Bumblauskienės Kas čia? Smalsučio augalai ir Kęstučio Navako Ži ir Be stebi saulėlydžius („Jūsų flintas“, 2011), kurių dailininkė – Marija Smirnovaitė. Nors skirtingos, abi knygos turi bendrų bruožų ir kompozicinių sprendimų. Piešinys komponuojamas atskirame lape, knygos atlankoje, čia derinamas netikėtas pasakojimas, iškreiptas horizontas, iliustracijos perkrautos smulkių detalių. Kompiuterinis piešimas neleidžia dailininkei išvengti plokščios erdvės, nesukuriama gylio įspūdžio, todėl iliustracijos lieka tik dekoratyviomis knygos puošmenomis.
Dar viena paminėtina paveikslėlių knyga – Abėcėlė („Alma littera“, 2011). Abėcėlė yra pats paprasčiausias vaikiškos paveikslėlių knygos tipas, kita vertus, ir pats sudėtingiausias. Tai galimybė asociacijomis, vaizdais ir raiška perteikti abėcėlės raides. Abėcėlę yra kūrę įvairūs menininkai, ji – dažniausia šrifto dailininkų, dizainerių ir grafikos specialistų užduotis. Pernai pasirodė Kotrynos Žukauskaitės kompiuterinėmis iliustracijomis sukurta abėcėlė. Dailininkės parinktos spalvos, kompozicinis sprendimas, raidžių forma gan primityvūs, primena aplikacines raidžių ir spalvoto popieriaus kompozicijas. Greičiausiai ši Abėcėlė atsidurs mažiau vartomų knygų lentynoje.
Dera išskirti dar vieną pernykštę naujieną – vaikų knygų iliustruotojos Rūtos Baltakienės literatūrinį debiutą Peliukas Anicetas („Alma littera“, 2011). Tai komiksų pavyzdžiu sukurta peliuko Aniceto istorija. Knygelė primena ne tikruosius komiksus, o tarpinį jų variantą – atskiras iliustracijas su trumpais literatūriniais tekstais. Lietuvoje toks knygos variantas žinomas iš sovietiniais laikais pamėgto Grigorijaus Osterio prancūziškų komiksų pavyzdžiu parašytos ir Vladimiro Sutejevo iliustruotos knygos Pifo nuotykiai, su kuria užaugo ne viena Lietuvos skaitytojų karta. Ši Baltakienės knyga – tai tolimas tokio tipo knygų atgarsis, Lietuvos vaikų knygose vis dar retai pasitaikantis pasakojimo vaizdais būdas. Knyga gan patraukli; mažiau vykęs jos formatas – jis per didelis, todėl pernelyg išdidintos iliustracijos, per sunkūs viršeliai.
Aptariamų vaikų knygų kontekste norėtųsi paminėti ir Algimanto Zurbos knygą paaugliams Mauricijus mokys gegutę perėti („Gimtasis žodis“, 2011), kurią iliustravo gerai žinoma dailininkė Rūta Lelytė. Nespalvotomis iliustracijomis joje papasakota šuns Mauricijaus draugystė ir vaikų nuotykiai. Svarbu, kad iliustracijos glaudžiai susijusios su tekstu, antrina kuriamam pasakojimui. Akvarelinių iliustracijų kompozicija paprasta, jos išlietos kruopščiai, su didele pagarba ir meile piešiniui. Dailininkė akivaizdžiai prisidėjo ir prie vientiso knygos maketo, parinkdama iliustracijoms vietą. Iliustracijos perteikia pagrindinę knygos mintį – šuns, kaip ištikimo tarno ir sergėtojo, meilę žmogui.
Dar keletas profesionalių knygos dailininkių darbų pernai buvo išleista vaikams skirtoje „Baltų lankų“ knygų serijoje. Leidyklos įkūrėjas Saulius Žukas ne kartą yra pats ėmęsis plunksnos, jai priklauso ir knyga Naujokė („Baltos lankos“, 2011), kurią iliustravo Eglė Gelažiūtė-Petrauskienė. Vyrauja minimalistinės ir išraiškingos linijos, piešinys tikslus, iliustracijos lengvos. Jos geba perteikti emocijas ir tiek judesiu, tiek išraiškingumu nenusileidžia kruopščiai išraižytoms iliustracijoms. Tos pačios serijos ir Laisvydės Šalčiūtės paveikslėlių knyga Ar bijai sušlapti? („Baltos lankos“, 2011). Šios dailininkės braižas pažįstamas iš kitų knygelių, dažniausiai ji pati būna ir iliustracijų, ir teksto autorė. Jaučiama profesionali dailininkės ranka, tačiau suskambėti iliustracijoms gal kiek trukdo vienodumas ir monotonija.
Iš verstinių knygų norėtųsi paminėti prancūzų autoriaus Gerard’o Bessiere’o Plunksną („Kronta“, 2011), kurią iliustravo dailininkė Indrė Jaskūnienė. Knygos iliustracijos meniškos, gerai atliktos, jaučiamas grafikės profesionalumas, tačiau plastinė kokybė, mano galva, nukentėjo parenkant popierių ir spaudos būdą.
Pasakojimą apie gražiausias 2011 m. knygas norėtųsi baigti šiųmetės laureatės Violetos Palčinskaitės knyga Muzika troliui („Nieko rimto“, 2011), kurią papuošė Linos Eitmantytės-Valužienės iliustracijos. Knyga išgirta literatūriniu požiūriu, iliustracijų atžvilgiu pagyros gal kiek kuklesnės. Akivaizdu, kad iliustracijomis siekiama perteikti literatūrinio teksto turinį – tam parinktas atitinkamas koloritas (samanų spalva ir jos atspalviai), piešiamos grafinės šiaurietiško trolio iliustracijos: trolis išdidintas per visą knygos formatą, o jo atvaizdas kelia gan prieštaringus jausmus – ir gailestį, ir baimę, ir džiaugsmą. Didžiausias šios knygos trūkumas – teksto, iliustracijų ir formato neatitikimas: kūrinio tekstas skirtas paaugliams, formatas ir raidės – mažiesiems skaitytojams, o dėl iliustracijų, atrodo, nebuvo iki galo apsispręsta, ar jos vaikams, ar paaugliams, ar pačios sau. Iš tiesų galima pasidžiaugti, kad yra tiek daug apie ką pakalbėti, kad vaikų literatūroje netrūksta naujienų ir debiutų, kad pasirodo verstinių leidinių su užsienio ir Lietuvos dailininkų kūryba, kad kasmet geriausiomis pripažintos knygos automatiškai atsiduria Lietuvos vaikų literatūros aukso fonde.
Rubriką remia Kultūros rėmimo fondas.
Žurnalas „Rubinaitis“, 2012 Nr. 2 (62)
