JAUNIAUSIOS SESERS LITERATŪRINIS KELIAS

 – Sakote, Jūsų vaikystės namai – septyni kilometrai nuo Panevėžio. Kokia tai vieta? Gal tai Jūsų mamos ar tėčio tėviškė? Ar galima laikyti save kaimo vaiku, kai visai pašonėje – didelis miestas?

– Mano tėviškė – Rėklių kaimas, kur praėjo vaikystė, ankstyvoji jaunystė, – jau seniai tiktai lygūs laukai. Tolimuose prisiminimuose iškyla prie Lėvens vingio didelė sodyba, daržinės, klėtys, tvartai su įvairiausių balsų klegesiu, kiekviena sodo obelis, ąžuolai, nuvaikščioti takeliai ir amžiams išėję artimieji.

Tėvo tėviškė Rėkliai – pasiturinčių Vidurio lygumos ūkininkų kaimas, nesulenkėjęs, nėjęs baudžiavos.

– Papasakokite apie savo tėvus. Ar jų įtaka Jūsų asmenybei, likimui vienoda?

– Mūsų šeima jau nuo senelių kartos ėmė skirtis iš kaimo aplinkos. Tėvo motina, atitekėjusi į Rėklius iš aplenkėjusios Panevėžio šeimos, buvo platesnio akiračio. Likusi našle, sėkmingai ūkininkavo, sūnus Joną ir Vladą dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą leido į Panevėžio realinę gimnaziją. Prasidėjus karui mobilizuotas gana išsilavinęs Jonas Kuzma siunčiamas mokytis į Sevastopolio karo felčerių mokyklą. Ją baigia sanitarijos karininko laipsniu. Fronte sužeidžiamas, patenka į vokiečių nelaisvę. Čia išgyvena baisų badą, žudynių siaubą, keletą kartų su draugais bando bėgti. Grįžęs į Lietuvą dar vykstant nepriklausomybės kovoms, dirba Panevėžio ligoninėje, globoja, gydo ir laidoja Lietuvos savanorius. Deja, paties sveikata palaužta. Plačių interesų žmogus, išgyvenęs audringą jaunystę, anksti netekęs sveikatos, praradęs savo ir šeimos ekonominį pagrindą, dvasinės atgaivos ieškojo kultūros, meno, gamtos pasaulyje.

Tėvai Jonas ir Anastazija Kuzmos, to meto sąlygomis išsilavinę žmonės, Panevėžio ligoninės tarnautojai, dėl tėvo ligos turėję grįžti į kaimą, tapo nenusisekusiais ūkininkais: pasogos, kėlimasis į vienkiemius, 1928 m. nederlius, 1930–1932 m. ekonomikos krizė – varžytynės, vekseliai, antstoliai. Skaudžios šeimos nelaimės lyg tamsus šleifas lydėjo nuo kūdikystės. Mes, šeši vaikai, buvome kaimo žmonės, nors visada žinojom – tik laikinai: ir ta žemė ne mūsų, tie namai ne mūsų. Reikia mokytis, kabintis į gyvenimą, kad greičiau suaugtum ir išeitum. Anksti išėjo iš namų trys vyresnieji. Mes, trys jaunesnieji, išgyvenom Lietuvos kaimo likimą per karą, pokarį – rezistencijos, tremčių, ūkių naikinimo metą – iki pat 1949-ųjų, kai pasilikti kaime buvo nebeįmanoma, kai kuriems – pernelyg pavojinga. Gal dėl to taip nostalgiškai mylėjome tą tėviškę – visada laikiną, anksti prarastą, seniai nuplaukusią į praeitį.

Anksti (1937 m.) netekome tėvo. Staiga lūžo, baigėsi vaikystė. Didžiuliame neužbaigtame name liko plati knygų spinta, pilna storų žurnalų („Vairas“, „Židinys“, „Trimitas“), medicinos ir kitokių knygų. Tą spintą kasmet papildydavo vyresniųjų brolių, seserų atpigintų knygų mėnesiais J. Masiulio knygyne perkama lietuvių klasika, naujoji literatūra, prenumeruojama moksleivių spauda („Ateitis“, „Ateities spinduliai“). Pinigų namie nežmoniškai stigo, bet spaudai, knygoms kažkaip atsirasdavo.

Motina – po vyro mirties palaužtos sveikatos – liko didžiausia atrama ir moralinis autoritetas. Taip pat našlė bobutė nuo vaikystės ją, vienintelę dukterį, leido į mokslus. Mama, kaip ir tėvas, įdomi pasakotoja, gera dainininkė, tačiau jos pasaulis visiškai kitoks – arčiau realybės, arčiau žmogaus, mažiau pakilios romantikos, daug begalinės ištvermės ir tolerancijos. Visą gyvenimą pagarbiai bendravo su savo pirmuoju mokytoju vaikų poetu Matu Grigoniu, nostalgiškai pasakodavo apie Obelių aukštesniąją ūkio mokyklą, įkurtą ir globojamą grafų Pšezdzeckių, apie „Saulės“ mokytojų kursus Kaune. Dainingas kursų klausytojas kviesdavosi Maironis, mokė dainuoti savo eilėraščius – dainas. Pirmojo pasaulinio karo metais dirbdama seserim šeimininke karo ligoninėje, gyveno Smolenske, Kijeve, Voroneže, laisvai mokėjo rusų, lenkų kalbas, visą gyvenimą skaitė trimis kalbomis. Net likusi našle su šešiais vaikais, rasdavo valandėlę knygai. Mama ir mirė su knyga rankose.

– Žinodama, kad mūsų pokalbis vis kryps į literatūrinių interesų formavimąsi, į vaikystės ir paauglystės skaitybą, paminėjote, kad Jūsų teigiamą požiūrį į žodžio meną formavo tėvai. Papasakokite apie tai. Gal prisimenate pirmąsias Jums skaitytas knygas arba sektas pasakas, istorijas?

– Platesnio pasaulio, kitokios tikrovės ilgesys ateina į vaikystę ne tik iš knygų. Jis ateina gerokai anksčiau – su dainomis, pasakojimais, realistiniais ar fantastiniais. Veržimasis į gyvenimą, gėrio, grožio ilgesys atveda mažą žmogų ir į knygų pasaulį, neretai visam gyvenimui.

Pirmieji tolimo ir artimo romantinio pasaulio įspūdžiai atėjo iš tėvo pasakojimų, dainų. Pats išgyvendamas sunkius – jau kelis paskutinius – gyvenimo metus, dar jaunas vyras bėgdavo į dainos, fantazijos pasaulį, vesdamasis kartu ir mus – mažuosius savo vaikus. Žiemos vakarais prie ugnies tėtis dainuodavo ilgesingas lietuvių liaudies, rusų karo dainas. Iš savo kaimo pirkios nukeliaudavom į Sevastopolį – prie žalsvos putotos jūros, prie kiparisais apaugusių kalnų. Atgydavo plačios Vokietijos upės, klaidūs Lenkijos miškai, kuriais bėgo į Lietuvą būsimas mūsų tėvas ir trys išbadėję, suvargę jo draugai. Aplankydavom kiekvieną Lėvens vingį, liekną ar kalnelį – visur kas nors gyveno, vidurnakčiais klajojo: pakildavo iš Mergos kapo jaunutė skenduolė, Kapų liekne kažkada paskandintų arkliavagių kaukolės atriedėdavo pasišildyti prie naktigonių laužų. Fantazijos, romantikos pasaulis ankstyvoje vaikystėje atstojo pasakas, vaikiškas knygeles. Tą pasaulį papildė lyriškos gražaus mamos soprano dainos („Aukštai danguj šviesios žvaigždės“, Česlovo Sasnausko „Kur bakūžė samanota“, karo metais išmoktos ukrainietiškos ir kt.), ramios vakaro pasakos, vaikams pritaikytos iš skaitomų knygų. Nedaug jų būta (mamos niekada nepabaigiami darbai), gal dėl to taip ryškiai įsirėžusios į atmintį. Folkloro, etnografijos, turtingos kalbos pasaulis vėrėsi kupiškėnės bobutės pasakojimuose apie jaunystę, kaimo papročius, vestuves – „slauna“ ūkininkaitė daugybę kartų ėjo pamergiuos. Jau senatvišku balsu dainuodavo vestuvines dainas, mokė verpti, austi. Deja, nebereikėjo. Tik jos austomis raštuotomis staltiesėmis vis dar dengiu Kūčių, Velykų stalą.

– Svarbi Jūsų vaikystės literatūrinio ugdymo institucija – biblioteka. Bibliotekininkę prisimenate geriau nei pirmąją mokytoją. Kur buvo toji biblioteka, kas toji bibliotekininkė? Kodėl ją prisimenate?

– Mums, šešiems vaikams, kaime likti nebuvo perspektyvos. Tėvai suprato išsilavinimo svarbą, iš paskutinių jėgų leido vaikus į mokslą: nuomojo Panevėžyje butuką, kuriame šeimininkavo mamos motina. Į tą bobutės „bendrabutį“ 1937 m. buvau atvežta paskutinė – jauniausia. Lankiau miesto pradžios mokyklą. Kaimo vaikui toji mokykla buvo gana svetima, šaltoka, pirmoji mokytoja – reikli, santūri žemaitė. Šeštadieniais prie klasės kampe esančios knygų spintos pirmieji prisigrūsdavo miesčioniukai, išgraibstydavo įdomesnes knygas. Tačiau vyresnioji sesuo padėjo rasti kitą – miesto – biblioteką pačiame Panevėžio centre, šalia J. Masiulio knygyno, J. Zaborskio vaistinės. Ten buvo kitokia tvarka: nurodytomis dienomis – pagal klases – popiečiais prisigrūsdavo vaikų, apguldavo tvorelę, skiriančią bibliotekos vedėją su krūvomis knygų nuo godžios vaikų minios. Slinkdavo jie stipriai susiglaudę tvarkinga eile prie Elenos Jodinskaitės, pagyvenusios, tamsiai apsirengusios bibliotekos vedėjos, labai pagarbiai vadinamos panele. Žinojom – ji bajorė, artima panevėžietės rašytojos Gabrielės Petkevičaitės- Bitės draugė. Priėjus eilei, kartais išdrįsdavom tyliai paprašyti ar Heidės, ar Katinėlio malūno, berniukai nepasidalydavo Karlo May’aus Vinetu. Panelė atidžiai pažiūrėdavo kiekvienam prašytojui į veidą, akimirksniu peržvelgdavo skaitytojo formuliarą ir paduodavo ką nors labai gero, gražaus. Atsargiai apglėbdavai brangenybę ir nešdavaisi namo. Niekada neteko nusivilti. Tik bėda – duodavo po vieną knygą, o savaitė tokia ilga, ypač žiemos vakarai. Vieną kartą parsinešiau Antano Vienuolio Viešnią iš Šiaurės. Skaičiau užsirydama ir atpažinau – tai ta pati pasaka apie Aldutę, kurią man dar mažai sekdavo mama – ir kartodama knygos epizodus, ir prikurdama savų, vis norėdama ko nors pamokyti ir tas dorovės pamokas perkeldama į Aldutės pasaulį. Juk ne veltui mama skaitė Friedricho Wilhelmo Försterio Jaunuomenės auklėjimą, tad vengė tiesiaeigio moralizavimo.

Panevėžio viešoji biblioteka buvo viena iš literatūros mokyklų. Geros, amžiui pritaikytos prozos – pasakų, apsakymų, legendų. Kaip muzika skambėjo Dainavos šalies senų žmonių padavimai, Kaukazo legendos, Vakaras sargo namely. Kantriai laukdavom, kada panelė E. Jodinskaitė tas knygas paduos man ar broliui į rankas. Nežinau, ar Panevėžys dar prisimena savo Bibliotekininkę?

– Minėjote, kad kita labai svarbi Jūsų literatūrinio ugdymo mokykla – vyresnieji broliai ir seserys, jų lektūra. Kaip tai suprasti? Kas ir kaip toje mokykloje „dėstė“, ar daug tų mokytojų turėjote? Ir ar tai reiškia, kad visi Kuzmų šeimos vaikai tapo humanitarais?

– Taip, man svarbi literatūros mokykla – vyresnių brolių ir seserų gimnazistų literatūrinis gyvenimas. Ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje, kai jie mokėsi aukštesniosiose klasėse, Panevėžio gimnazijose, ypač berniukų, dirbo daug ryškių asmenybių – muzikas Mykolas Karka, literatas Petras Juodelis, buvo toliau puoselėjamos Julijono Lindės-Dobilo „Meno kuopos“ tradicijos. Ryškią kultūrinę veiklą papildė lyg ir uždrausta ateitininkų organizacija, vadovaujama puikaus pedagogo, literato kun. Alfonso Sušinsko. Vyriausias brolis Algirdas, apdovanotas neeiliniais gabumais – puikus tenoras, gabus dailininkas, aktorius, literatas, – platų savo meninių interesų pasaulį perkeldavo į mūsų butuką: čia nakvodavo į „Meno kuopos“ ar ateitininkų suvažiavimus atvykę jauni literatai, čia brolis repetuodavo choro repertuarą, suėję draugai kurdavo scenarijus A. Sušinsko „Linksmiems broliams“, Katedros požemyje humoristiškai apdainuojantiems visas Panevėžio gimnazijų aktualijas. Atidžiai stebėjau brolio piešiamus Nikolajaus Gogolio, Ivano Turgenevo, Levo Tolstojaus portretus, skirtus rusų kalbos kabinetui. Gerai įsiminiau Bernardo Brazdžionio, Antano Miškinio, Jono Aisčio, Salomėjos Nėries posmus, deklamuojamus vyresniųjų seserų. Įkrito į atmintį net jų kartojamos eiliuotos lotynų kalbos taisyklės. Būta ir anekdotiškų situacijų: Vinco Mykolaičio-Putino romaną Altorių šešėly prieškario mokiniams Bažnyčia buvo uždraudusi skaityti. Vyriausias brolis sugalvojo išeitį: perskaitys romaną, nueis pas Alfą (kun. A. Sušinską) išpažinties, tas skirs atgailą – tris „Sveika, Marija“, – ir knyga perskaityta, ir nuodėmė išpirkta…

Įdomus buvo literatūrinis, kultūrinis prieškario gimnazistų gyvenimas. Nors jį stebėti galėjau tik vaiko akimis, liko reikšmingi vardai, posmai, suvokimas – visa tai svarbu, reikalinga.

Poezijos pasaulis atėjo ir kitu keliu – šeštadienių popiečiais eidavom su jauniausiu broliu Kęstučiu aštuonis kilometrus namo. Gražų rudenį atmintinai kartojom Maironio poemos posmus „Baigės rugsėjis“, B. Brazdžionio „Neregio elegiją“, Motiejaus Miškinio eiles, artėdami prie savo kaimo – J. Aisčio „Peizažą“. Ramiai eilėraščius deklamuodavom, kai brolis užantyje atsargiai nešdavo bažnyčios bokšte sugautą retos veislės karvelį. Kai užantis tuščias, Kęstutis mėgdavo vaidinti audringas indėnų kovas iš Vinetu.

Deja, ryškiausių meninių gabumų turėjusius brolį, seserį karas, pokaris skaudžiai laužė, gabumai neįgyvendinti, tačiau kultūriniai interesai, meniniai polinkiai išliko, nesvarbu, kokią pasirinko ar gyvenimo aplinkybės padiktavo profesiją.

– Vienoje bendroje mūsų kelionėje (turbūt prieš gerą dešimtmetį) į Pakruojį įsidėjau į galvą tokius Jūsų paminėtus žodžius: „Ganydavau avis ir skaitydavau“ (tiesą sakant, tada mintyse ir įrašiau Jus į „Rubinaičio“ pašnekovų sąrašą). Paaiškinkite, kodėl tas avis Jums reikėjo ganyti, ir, atrodo, gana ilgai. Ir kaip galima suderinti skaitymą su avių ganymu?

– Biblioteka, moksleiviškas gyvenimas miesto bute – rudens, žiemos mėnesiais. Prasidėjus vasarai, atostogoms, atsiverdavo visiškai kitas pasaulis. Ilgos gražios vasaros dienos, Lėvuo, miškas, šienapjūtės, rugiapjūtės ir ilgos valandos ganykloje prie didelio būrio avių. Našlė motina priimdavo ganiavai kelias dešimtis ir kitų ūkininkų avių – buvo keli hektarai krūmynų, ganyklų, buvo du savi piemenys. Pasikeisdami ganėm su broliu Kęstučiu – reikėjo užsidirbti žiemai, reikėjo batelių, knygų.

– Vadinasi, lektūros rasdavote namų bibliotekoje? Namų biblioteka kaime? Negi tai buvo įprasta? Tai kokio dydžio turėjo būti namai?.. Bet, aišku, mūsų žurnalo skaitytojams įdomiausia, ką iš tos bibliotekos imdavote skaityti… avims? Ir koks tos bibliotekos likimas?

– Sunku piemeniui keltis rytais, braidyti šaltą rasą, po pakuliniu maišu, po tankia egle slėptis nuo lietaus. Tačiau avims – geriems, mieliems gyvulėliams – aprimus, saulei pakilus, galima iš maišelio išsitraukti ne tik duonos kriaukšlę, bet ir knygą, žurnalą, iš vakaro susiieškotą didelėje spintoje antro aukšto balkono kambaryje. Niekas neturėjo laiko ir noro pasidomėti, kas tame maišelyje. O į jį patekdavo įvairūs stori žurnalai, kurių beveik nesuprasdavau, bet išliko Antano Maceinos, Stasio Šalkauskio pavardės – po daugelio dešimtmečių jų raštus skaičiau Vilniaus universiteto specialiuosiuose fonduose. Patekdavo tėtės medicininės knygos, tarp jų – Gydytojo venerologo užrašai ir kt. Skaičiau Balio Sruogos Milžino paunksmę, bet išliko tik veikėjų vardai ir ritmiškos kalbos įspūdis. Ganykloje perskaičiau nemažai lietuvių ir visuotinės literatūros klasikos, įvairių literatūros chrestomatijų, vadovėlių. Jų būta įdomių: Juozo Ambrazevičiaus ir kt. vadovėlyje patraukliai atpasakojamas kūrinio siužetas, aptariami veikėjai, gražios iliustracijos. Vaikų literatūros toje spintoje nebūta. Artimiausi mano amžiui buvo moksleivių žurnalai „Ateitis“, „Ateities spinduliai“. Daug juose patrauklių apsakymų, skambių jaunatviškų posmų – S. Nėries, B. Brazdžionio, Pranės Aukštikalnytės ir kt.

Augau šalia vyresnių brolių, seserų. Labai greitai nublanko Kazio Binkio Kiškių sukilimas ar „Žvaigždutėje“ spausdinti Vytės Nemunėlio eilėraščiai. Tėvo mirtimi tarsi pasibaigė vaikystė, gyvenimas brandino pernelyg anksti. Veikė vyresniųjų literatūriniai interesai. Skaitytojo amžiaus tarpsnius turbūt reikėtų vertinti labai individualiai. Jeigu skaitoma ne prievarta, bręstanti sąmonė atsirenka. Kito amžiaus tarpsnio literatūra, nors ir sunkiai suvokiama, vargu ar gali pakenkti, o geltonosios literatūros mūsų knygų spintoje nebuvo.

Deja, tos namų bibliotekos likimas nelinksmas. 1944 m. vasarą praėjus frontui, didelių namų prireikė pulko štabui. Turėjom skubiai išsikraustyti į atokiai esančią pirtį. Iškraustyti knygų spintos nespėjom. Karininkas patarė spintą užkalti – čia gyvens aukšti pulko vadai, knygų nelies. Sugrįžę vėlų rudenį į namus, radom spintą išplėštą – visos knygos išdraskytos po lapelį, didžiulė popierių krūva daugelio žmonių apdergta. Aišku: ne iš slaviško aplaidumo, padaryta specialiai. Tokio pat šlykštaus likimo sulaukė ir palėpėje buvusios knygų, žurnalų dėžės. Akivaizdžiai pajutom okupantų požiūrį į mūsų kultūrą. Liko tik vadovėliai ir maža dalis knygų Panevėžio bute.

Dar skaudesnis likimas kelių šimtų mobilizuotų Šiaurės Lietuvos jaunuolių, kurie, tų pulko vadų trumpai apmokyti, buvo išvaryti į frontą, į baisią mirtį Kuršo katile, – dar viena mūsų tautos genocido apraiška.

– Ar tiesa, kad Jūsų mokytoja yra buvusi šviesaus atminimo profesorė Vanda Zaborskaitė? Ką prisimenate apie ją kaip mokytoją? Kokie kiti Jūsų literatūros mokytojai Panevėžio gimnazijoje?

– Gimnaziją pradėjau lankyti dar vokiečių okupacijos metais. Vokiečiams uždarius universitetą, mums, paauglėms, metus lietuvių kalbą dėstė jauna studentė – šviesaus atminimo profesorė Vanda Zaborskaitė. Labai mėgo Putiną, raiškiu, melodingu balsu skaitė jo poeziją. Atmintinai mokėmės „Margus sakalus“, „Rūpintojėlį“ (gaila, kad dabartinėje mokykloje ignoruojamas poezijos mokymasis atmintinai – visam gyvenimui). Kraupiai skambėjo „Marche macabre“ – nors sunkiai suprantamas, griežtai draudžiamas, bet tarsi susiejantis mokinukes ir jauną mokytoją bendra paslaptimi. Dėl sunkios, nuo vaikystės lydėjusios ligos mūsų mokytoja, nuo mažens namie mokyta korepetitorių, gimnaziją lankiusi tik aukštesniosiose klasėse, nelabai orientavosi, ką su tomis paaugliukėmis veikti. Nesidomėjo gramatika, visokiais diktantais, atpasakojimais. Vienintelis per metus mūsų rašytas rašinėlis „Voverytės nuotykiai“ mokytoją nuvylė. Vėliau kalbėjo: žemesniosios klasės neįdomios; mėgo aukštesniąsias, jose dėstomą literatūrą.

Kitąmet mūsų klasę perėmė jauki, miela mokytoja Emilija Šešeikaitė (Mackevičienė). Atkakliai ir kantriai mokė kalbos, stengėsi mus padaryti raštingais žmonėmis. Vėliau daug dešimtmečių ji buvo viena žymiausių Vilniaus S. Nėries vidurinės mokyklos mokytojų.

Aukštesniosiose klasėse – liūdniausiais pokario metais – literatūrą mums dėstė Kauno Vytauto Didžiojo universiteto absolventė, buvusi aktyvi ateitininkė Elena Gabulaitė. Niekam neprasitariau, kad ganydama „Ateityje“ rasdavau jos pavardę. Mylėjom savo auklėtoją, labai ja tikėjom. Viskas, ką ji dėstė, atrodė įdomu ir reikalinga. Stropiai rašėm užrašus, nes prieškario vadovėliai buvo griežtai uždrausti, mažai jų išlikę, o naujų neišleista. Svarbūs mums buvo ir Martynas Mažvydas, Mikalojus Daukša, ir Žemaitė. Įdomiai dėstė L. Tolstojų. Labai patraukliai kalbėjo apie Vaižgantą – rašytoją ir žmogų. Deja, greitai Vaižgantas buvo uždraustas. Padorūs Vilniaus pedagoginio instituto dėstytojai kietai tylėjo. Tik vienas aktyvistas iš tribūnos pateikė trumpą rašytojo charakteristiką – „mrakabiesas“. Aiškinomės to reto – vienintelio, skirto Vaižgantui per ketverius lituanistinių studijų metus, – žodžio prasmę. Tokie žodžiai net pokarinėje Panevėžio gimnazijoje buvo neįmanomi.

E. Gabulaitės užrašais sėkmingai naudojausi ir pati pradėjusi dirbti tolimoje Žemaitijos mokykloje. Po kelerių metų atsivertusi mūsų Mokytojos pamokų užrašus su gera šypsena skaičiau dvigubą tekstą: oficialųjį – rašalu, neoficialųjį – pieštuku. Čia ir anekdotas apie Liudą Girą, kuris apgavo visas valdžias ir patį Viešpatį Dievą, nebesitikintį, kad tas „cicilikas“ prieš mirtį suspės atlikti išpažintį ir teks šv. Petrui jį įleisti į dangų. Čia, šalia S. Nėries „Bolševiko kelio“, priešmirtinis posmas pieštuku: „Tebūna jai atleista, nes daugel ji mylėjo.“ Panevėžio gimnazisčių garbei reikia pripažinti: niekas nepakišo liežuvio, mūsų mokytoja nenukentėjo, o klasės draugėms, po daugelio dešimtmečių susitikusioms, nereikia nuleisti akių.

  – „Pokaris – siaubingas laikas. Skaitymas tada buvo bėgimas nuo tikrovės.“ Tai Jūsų žodžiai. Paaiškinkite.

– Tais liūdnais pokario metais skaitėm L. Tolstojų, I. Turgenevą, skaitėm vos pasirodžiusį Kazio Borutos Baltaragio malūną, įdomų 1947 m. laidos S. Nėries dvitomį, Eduardo Mieželaičio Tėviškės vėją – vėliau griežtai sukritikuotus. Tai buvo tarsi užuovėja nuo siaubingų tremčių, nuo partizanų lavonų prie bažnyčios. Reikėjo pabėgti į knygų pasaulį nuo kraupios kasdienybės. O Adomo Mickevičiaus Konradą Valenrodą Mokytoja be žodžių, potekste pateikė taip, kaip reikėjo tais 1946–1947 m., kai gimnazijoje turėjai ramiu veidu klausytis aktyvistų paskaitų, o naktimis kaime saugoti pavargusių, sužvarbusių miško brolių ramybę. Juk buvom Just. Marcinkevičiaus „Šešiolikmečių“ karta. Deja, pernelyg mažai kalbama apie tarybinių dešimtmečių mokytojus – lituanistus, istorikus, mokiusius skaityti tarp eilučių, suvokti potekstę, ezopinę kalbą. Daugeliui jų – kaip partizanų motinoms, knygnešiams, daraktoriams – reikėtų statyti paminklus. Juk jie ugdė ir Romo Kalantos, ir Baltijos kelio kartas.

 – 1953 m. baigusi Vilniaus pedagoginį institutą buvote „ištremta“ į Rietavą ir septynerius metus mokytojavote, dėstėte lietuvių kalbą ir literatūrą. Ką prisimenate iš to laikotarpio? Ką tada reiškė literatūra mokykloje?

– Vilniaus pedagoginiame institute (dabar universitete) teko studijuoti bene liūdniausiais jo istorijoje 1949–1953 metais. Šviesiausi dėstytojai – Antanas Vengris, Vytautas Maknys, Marcelinas Ročka – areštuojami ar pašalinami; suimami, nuteisiami kurso draugai. Siautėja odiozinis Ariskinas, Albert Ivanovič Galinis, kai kurie komjaunuoliai šnipinėja – skundai, svarstymai, grasinimai. Artimiau bendraujam tik nedidelėmis grupelėmis. Ryškesnio literatūrinio, kultūrinio gyvenimo institute nėra. Tačiau šviesų įspūdį padarė įvairių išvykų organizatorius Ipolitas Cieška, jo, gero oratoriaus, visuotinės literatūros paskaitos (aiškiai naudojantis prieškariniu J. Ambrazevičiaus vadovėliu), jaunutė dėstytoja Aldona Vaitiekūnienė, storu kasų vainiku pasipuošusi Bronė Katinienė, reiklusis profesorius Juozas Budzinskis. Gavome mokytojo diplomus, tačiau mokytojo profesijos teko mokytis labiau prisimenant savo gimnaziją.

Į Rietavo vidurinę mokyklą važiavau kaip į tremtį – skirstymo komisija piktybiškai neleido rinktis net kuklesnių mokyklų arčiau tėviškės, artimųjų. Gerai supratau – tai bausmė už kaimynų sūnaus atsiųstą politinį skundą, ideologiniams vadovams sunkiai suvokiamą mūsų šeimos istoriją, už tai, kad nestojau į komjaunimą, pagaliau už diplomą su pagyrimu.

Vos atvažiavusi pamačiau: Rietave žiauriai susidorota su mano pirmtake labai gerbiama lituaniste, mokykloje slogi nuotaika, tačiau mokiniai – normalūs žemaitukai. Jie nori gyventi savo gyvenimą, nors ankstyvoji jaunystė skleidžiasi ir nepalankiu laiku. Gavau visas aukštesniąsias klases, dėsčiau lietuvių, visuotinę, rusų literatūrą, turėjau daug visuomeninių pareigų. Pamokoms ruoštis, sąsiuvinius taisyti tekdavo iki paryčių. Nebuvo vadovėlių, nebuvo Rietave žmoniškesnės bibliotekos. Brolio sukaltoje dėžėje – lagamine – atsivežiau gimnazijos, instituto užrašus, pačiame dugne – Adolfą Šapoką, J. Ambrazevičių, dar kelias knygas. Skurdžios, nykios tos mano pamokos, tas užrašų diktavimas. Nebebuvo galima dirbti taip, kaip dirbo mūsų mokytojai, – klasėse sėdėjo partijos, komjaunimo komitetų, mokyklos vadovių giminaičiai.

Pasitaikė absurdiškų, tačiau skaudžiai žeidžiančių skundų. Diktuojamų užrašų tekstas turėjo atitikti oficialius reikalavimus, tik kalbant laisviau galėjo prasprūsti prieškarinių vadovėlių, skaitytų knygų mintys. Skurdi buvo programa, ypač lietuvių literatūros, – be Vinco Krėvės, Vaižganto, be Putino prieškarinės kūrybos. Kiek daugiau laisvės rusų, visuotinės literatūros kurse, tačiau nebuvo knygų – literatūra be literatūros. Tik vėliau pasirodė skurdžių chrestomatijų – paties teksto tiek, kiek pacituoji per pamoką. Prasidedant „atšilimui“ ėmė atsigauti bibliotekos, siūlančios nors neaukšto lygio, bet mokiniams gana patrauklių apysakų, romanų, daugiausia verstų iš rusų kalbos, – soc. realizmo lektūros jaunimui. Ėmė keistis ir mokymo programos. Tačiau mokiniai kažkokiu šeštuoju pojūčiu gebėjo skirti, kas tikra ir kas – ne. Išdėsčiau abiturientams ir Usnynę, ir Kalvio Ignoto teisybę. Ruošiamės rašiniui. Per pertrauką susispietę mokiniai klausinėja, kokios bus temos. Išdykėlis abiturientas nekaltu veidu prašo: „Mokytoja, tik neduokit to Gudo-Guzo…“ Užspaudžiu šypseną, „negirdžiu“, tačiau sieloje šilta: suprato, žino, kad mokytoja nesupyks.

Jau vėlesniais metais labai mieloje klasėje dėstau Maironį. Kad nebūtų taip nyku, reikia bent išgirsti jo dainų. Su muzikalia kolege chemike, vargonininko dukterim, pasikviečiam į namus grupelę mergaičių, pamokom dainuoti Maironį. Padainuoja per pamokas, pritaria klasė, pagauna melodijas visa mokykla – dainuoja per pertraukas visas koridorius. Įbėga persigandusi direktorė – prokuroro žmona: „Kuo greičiau nutildykit!“ Rodau plonutę – jau „tarybinę“ – mokyklai išleistą eilėraščių knygutę – joje yra koridoriuje dainuojami tekstai. Direktorė pati puola gesinti „nacionalistinio maišto“…

Po daugelio dešimtmečių buvę auklėtiniai kviečia į susitikimus. Subrendusi gražių žmonių karta prisimena ekskursijas, užklasinius renginius, kai kurie – pamokas praskaidrinančius poezijos posmus. Sava mokykla, mokytojai, jaunystės prisiminimai – tarsi nebūta ideologinių varžtų.

 – Didžiąją mokslinio gyvenimo dalį skyrėte literatūros pedagogikai, 1966–1998 m. dirbote Pedagogikos mokslinio tyrimo institute, nuo 1991 m. dėstėte Vilniaus pedagoginiame institute. Literatūros reikalai mokykloje Jums rūpi ir dabar, aktyviai aptariate naujoves, daug ką kritikuojate. Prisipažinsiu, beveik po kiekviena Jūsų pastarųjų metų publikacija galėčiau pasirašyti. Ta tema tektų kalbėtis ilgai. Tačiau pasakykite apibendrintai: ką reikia daryti, kad vaikai, mokiniai, o paskui – ir suaugusieji skaitytų, kad Lietuva būtų inteligentų valstybė? Ir ką vis dėlto darome ne taip?

– Į Pedagogikos mokslinio tyrimo instituto Lietuvių kalbos ir literatūros mokymo sektorių buvau pakviesta 1966 m. perimti literatūros mokymo aukštesniosiose klasėse srities. Atėjau turėdama septynerių metų darbo aukštesniosiose klasėse patirtį, po doktorantūros studijų Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedroje, trejetą metų dirbusi Vilniaus pedagoginiame institute, šiek tiek susipažinusi su moksliniu darbu Lietuvių kalbos ir literatūros institute. Įgyta patirtis buvo labai svarbi formuojant literatūrinio lavinimo turinį aukštesniajame koncentre – reikėjo konsultacijų, patarimų. Mokyklinė lituanistika buvo suvokiama ne tiktai kaip tiesioginė grupės sektoriaus bendradarbių pareiga, bet ir bendras visos humanitarinės inteligentijos reikalas – taip manė daugelis mokslininkų, dėstytojų, geriausi mokytojai.

Institute (įsteigtas 1958 m.) patekau į jau susiformavusį mokslininkų kolektyvą, vadovaujamą išmintingų vadovų (Vlado Rajecko, Antano Mockaus, Broniaus Dobrovolskio). Ir vadovai, ir mokslo darbuotojai pagal savo išgales, supratimo lygį, atsižvelgdami į realią visuomeninę ir mokyklos padėtį, siekė, kad mokykla išliktų lietuviška ir teiktų kuo geresnį išsilavinimą.

Lietuvių kalbos ir literatūros mokymo sektorius institute buvo vienas didžiausių ir pajėgiausių. Visiems buvo aišku: mokyklinės lituanistikos problemų be mūsų – Lietuvos edukologų, literatūrologų, kalbininkų ir mokytojų praktikų – niekas neišspręs. Pagal bendrą sąjunginį modelį dar galėjo dirbti chemikai, matematikai, bet ir jiems buvo būtina atsižvelgti į lietuviškos mokyklos specifiką. Mokyklinę lituanistiką tyrinėjo penki–septyni instituto darbuotojai, pasidaliję sritimis, glaudžiai bendradarbiaudami tarpusavyje ir su kitais humanitarinių disciplinų specialistais. Reikėjo specialių studijų, bendradarbių paramos, kad įsigilintum į darbo specifiką, reikėjo ne vienų metų, kad galėtum nuosekliai ir sistemingai dirbti savo srityje. Turbūt todėl mokyklinė lituanistika, kuriai skirti beveik penki profesinės veiklos dešimtmečiai, buvo ir darbas, ir gyvenimas, gal todėl pernelyg skaudžiai reaguoju į jos kelius ir klystkelius.

Deja, atkuriant nepriklausomybę padėtis esmingai keitėsi. Institutas ne kartą reorganizuotas į įvairiai vadinamus centrus, išblaškyti vyresniosios kartos specialistai, neišugdyta jaunesnių. Neliko respublikoje autoritetingos, moksliniu ir praktiniu požiūriu pajėgios vidurinio mokymo edukologų grupės, kuri galėtų nuosekliai, sistemingai tirti mokyklinės lituanistikos problemas, formuoti ugdymo turinį, būti atsakinga už rezultatus. Įsigalėjo žalinga praktika: susiburia grupė mokslininkų, aukštųjų mokyklų dėstytojų, vienas kitas prestižinių sostinės mokyklų mokytojas, parengia atskiras vieno ar kito koncentro programos dalis, kažkas kažkiek bando jas derinti, programa pasvarstoma, patvirtinama. Švietimo valdininkų įvairiuose centruose ir centreliuose daug, stinga mokslininkų edukologų, vidurinės mokyklos specialistų, pajėgiančių nuosekliai, sistemingai dirbti, drįstančių kritiškai vertinti nuolatines reformas, milijonus kainuojančius projektus, įvairių centrų ir centriukų „nuleidžiamas“ rekomendacijas, neapgalvotus reikalavimus ir gerų vadovėlių autoriams, bereikalingą lėšų švaistymą ir kt.

Peržvelgdami kelių dešimtmečių literatūrinio lavinimo programas matome, kad buvo ir yra akcentuojamas pagrindinis tikslas – skaitytojo ugdymas. Tačiau derėtų išskirti ne vieną etapą. Pokario dešimtmečiais grožinės literatūros skaitymas užėmė didelę mokinių laisvalaikio dalį. Problema – skaitomos literatūros kokybė. Padėtis keitėsi aštuntajame–devintajame dešimtmetyje. Buvo vykdomi mokinių lektūros tyrimai, keičiamos programos, kuriama literatūrinio lavinimo sistema: privalomai klasėje nagrinėtini kūriniai, papildomoji lektūra ir rekomendaciniai laisvai pasirenkamos literatūros (neprivalomieji) sąrašai. Deja, atsirado žmonių, dėl asmeninės karjeros į užklasinį mokinių skaitymą įnirtingai brukančių „lietuviškąją leninianą“, tarybinių tautų draugystę.

Lygiagrečiai su mokyklos darbu veikė užmokyklinė vaikų bibliotekų sistema. Centras, koordinuojantis mokyklų bibliotekų darbą ir lektūros tyrimus, buvo Respublikinė mokslinė pedagoginė biblioteka. 1991 m. ji panaikinta. Jos funkcijas iš dalies perėmė Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Vaikų literatūros centras, sėkmingai dirbantis iki mūsų dienų.

Lietuvos kultūriniame gyvenime įsitvirtinant televizijai, akivaizdžiai menkėjo mokinių raštingumas, kalba, keitėsi jų laisvalaikio struktūra. Keičiantis knygos ir audiovizualiosios masinės kultūros proporcijoms (Eufemijos Savickaitės, vėliau Vaidos Paulauskaitės ir kt. tyrimai), buvo ieškoma naujų humanitarinio ugdymo būdų. Aštuntąjį–devintąjį dešimtmetį Valstybinis radijas ir televizija bendradarbiavo su vidurinio ugdymo specialistais, buvo kuriamos mokomosios laidos, jų įtraukimo į mokymo procesą sistema. 1964–1977 m. sukurta keliolika mokomųjų kino filmų. Gal ne viskas pavyko, tačiau ieškota, kaip saugoti gimtąją kalbą, ugdyti skaitytoją besikuriančioje kultūrinėje situacijoje.

Deja, atkūrus nepriklausomybę, buvusi sistema sugriauta, o naujos nesukurta. Greitai keičiantis technologijoms, tyrimai konstatavo grėsmingą padėtį, tačiau kaip ją suvaldyti, kaip prie jos prisitaikyti, kad mažiau nukentėtų gimtoji kalba, kad jauno žmogaus gyvenime išliktų lektūra, – tokių prognozių pasigendame. Visi dejuoja: vyrauja menkaverčiai pramoginiai žanrai. Ne tik komerciniai, bet ir valstybiniai kanalai skiria neleistinai maža dėmesio skaitytojui, žiūrovui, klausytojui ugdyti. Deja, rimto, sutelkto visų kultūros ir švietimo valdininkų darbo, sprendimų, kaip išgyventi šiomis itin sudėtingomis aplinkybėmis, paieškų nematome. Esminių klausimų nesprendžia nei skelbiamos kalbos ugdymo ir literatūrinio lavinimo koncepcijos, nei patvirtintos naujos programos. Švietime įsivyravusi liberalioji kryptis, vedanti globalizacijos keliu, nėra suinteresuota nei gimtosios kalbos, nei nacionalinės kultūros išsaugojimu. Mokykla paversta paslaugų teikėja, ruošiančia jaunimą laisvam darbo jėgos migravimui.

Belieka laukti stebuklo, kad ši kryptis pasikeistų, kad atsirastų tokių šalies ir švietimo vadovų, kurie suvokia, jog reikia rimtais tyrimais pagrįstos sistemos, derinančios naujas technologijas, globalizacijos tendencijas ir gimtosios kalbos, savos kultūros saugojimą. Naujos technologijos, žyminčios tam tikrą žmonijos pažangos pakopą, gali būti naudojamos įvairiems tikslams – ir asmenybės destrukcijai, nacionalinei kultūrai niveliuoti, ir jai puoselėti. Kol nėra sutelkto tikslingo aukščiausiųjų valstybinių institucijų darbo (tik fragmentiškos, tiesa, vertingos atskirų žmonių ar grupių pastangos), kultūros ir švietimo darbuotojams, visai visuomenei svarbu sąmoningai suvokti padėtį ir dirbti, kalbėti, rašyti. Netylėti. Ištverti. Pasaulis keičiasi, keičiasi tendencijos, keičiasi valdžios, keisis technologijos. Būtina saugoti, ką įmanoma išsaugoti – ir bibliotekose, ir mokyklose, ir šeimose, kad neįvyktų tai, ką Just. Marcinkevičius pranašavo gūdžiais tarybinės okupacijos metais: „Mylėti buvo ką, bet jau nebuvo kam.“

 – Ačiū už pokalbį.

Visos nuotraukos iš R. Norkevičienės asmeninio archyvo.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2012 Nr. 2 (62)