PAŽINTI PASAULĮ! (Waldemaro Bonselso „Bitės Majos“ 100-mečiui)

Waldemaro Bonselso Bitė Maja ir jos nuotykiai (Die Biene Maja und ihre Abenteur, 1912) yra klasikinio paprastumo knyga. Tai vaikų literatūros klasika, atstovaujanti pažintinės animalistinės pasakos tipui, galima sakyti, žanrinis šio tipo grynuolis. Tai ir tipiška pradinukų knyga, o jeigu skaitoma balsu, – galbūt ir darželinukų. Knyga išversta į daugiau kaip 40 kalbų, 1923 m. – ir į lietuvių. Įsiminusi daugeliui vyresniosios kartos šviesuolių. „Viena iš nuostabiausių vaikystės knygų“ ją laiko dailininkė Irena Geniušienė¹. Nuostabu, kad pagaliau turime puikų autentišką šios knygos vertimą², tad galime apie ją kalbėti kaip apie turiningą, nevienasluoksnį kūrinį. Bitė Maja ir jos nuotykiai teikia įvairių edukacinių galimybių, jas straipsnyje taip pat paminėsime.

Apie knygos autorių lietuviškai vos kelias eilutes yra parašęs „Prano Mašioto knygynėlio“ rengėjas Jonas Stukas³. Tad verta tų žinių truputį pagausinti. Waldemaras Bonselsas, vaistininko sūnus, gimė 1881 m. vasario 21 d. Vokietijos mieste Arensburge, netoli Hamburgo. Dėl neramios tėvo prigimties šeima kaitaliojo gyvenamąją vietą. Vaikystę Waldemaras praleido Kylyje (čia mokėsi gimnazijoje) ir Liubeke. Patyrė didelę motinos meilę, tai vėliau aprašė autobiografinėje knygoje Vaikystės dienos (Tage der Kindheit, 1947). Matyt, paveldėjęs tėvo būdą, ir pats anksti, vos septyniolikos, paliko namus. Kaip misionierius keliavo po Europą, Indiją, Egiptą – neretai pėsčiomis. Pasiekė ir Šiaurės bei Pietų Ameriką. Pirmojo pasaulinio karo metais buvo karo korespondentas. Turtinga patirtis atsispindėjo kelionių knygose Kelionė į Indiją (Indienfahrt, 1916), Brazilijos dienos ir naktys (Brasilianische Tage und Nachte, 1931), trilogijoje Klajūno užrašai (Notizen eines Vagabunden, 1925), į kurią įėjo Žmonijos keliai (Menschenwege, 1918), Erotas ir Evangelija (Eros und die Evangelien, 1920) ir Narenas ir Helden (Narren und Helden, 1923), apysakose-pasakose Angelas vaikas (Das Anjekind, 1913), Dangaus žmonės (Himmelsvolk, 1915), Marijus ir žvėrys (Mario und die Tiere, 1927). Rašoma, kad Bonselsas buvo įsteigęs leidyklą, kurios atsisakė 1912 m. Kaip tik tada ir pasirodė garsiausia jo pasaka Bitė Maja ir jos nuotykiai. 1918 m. Bonselsas apsigyveno Bavarijos mieste Ambache prie Štarnbergo ežero. Čia ir mirė 1952 m. liepos 31 d. (lygiai prieš 60 metų!). 1977 m. Miunchene įsteigta Waldemaro Bonselso draugija.

Bonselso gyvenimo kelią galime gretinti su bitės Majos skrydžiu: juos sieja noras pažinti, patirti pasaulį. „Noriu kuo daugiau pamatyti ir susipažinti su žydinčiu pasauliu…“ (p. 16); „Patyrimas yra didžiausias gyvenimo turtas, ir dėl jo verta stengtis“ (p. 47); „Viso gyvenimo neužteks sužinoti, ko šiame pasaulyje esama“ (p. 49) – tokias mintis autorius įdeda į savo veikėjos lūpas. O dar paprasčiau kūrinyje įžvelgti būdingą vaikų epikai schemą: išėjimas iš namų – nuotykiai, patirtis – grįžimas. Taip, siužeto schema itin paprasta. Per bičių sukilimą (netrukus skaitytojui paaiškinama, kad tai spiečius, ir pagrindžiama, kodėl jis yra neišvengiamas) bitės Kasandros auklėtinė Maja išskrenda iš avilio. Ji trokšta pažinti pasaulį, o labiausiai – žmogų. Šis motyvas tampa aiškia įvykių kryptimi ir jungtimi.

Pasaulio pažinimas šioje knygoje gali ir turi būti suvokiamas ne tik abstrakčiai, bet ir pirmine empirine prasme. Autorius išsikelia tikslą supažindinti su viena gamtos sritimi – vabzdija. Turint galvoje adresato amžių toks teminis vientisumas yra neabejotina vertybė. Pasakoje maždaug tokia tvarka, kaip čia paminėtos, vaizduojamos bitės (Kasandra, Turka, Maja), auksavabalis (arba bronzinukas, rožvabalis) Pepis, skruzdės, juodvabalis Jonas Kristupas, laumžirgis Aukselis, mėšlavabalis Kurtas, apsimetantis auksavabaliu, svirplė Ifė, sliekas, žiogas, musė Judrė, vorė Teklė „iš kryžiuočių šeimos“, blakė, drugelis Fredas, kinivarpa Fridolinas, voras (audėjas, raizgulis, kurpius) Hanibalas, uodas, naktinis drugys, jonvabalis, boružė Barborytė, šimtakojis Jeronimas ir pagaliau – širšės, didžiausios bičių priešės. Atkreiptinas dėmesys, kad kalbama ir apie sraigę, genį, ežį. Tačiau jie netampa tiesioginiais veikėjais, o tik pristatomi iš tam tikro vabzdžio pozicijos. Štai itin įdomi informacija apie genį: „Genys turi ilgą ploną liežuvį, apvalų lyg kirminas, smailų ir lipnų. <…> Ir ką tik paliečia, tas prie jo prilimpa, ir genys tą ištraukia“ (p. 115–116). Knyga teikia vaikui daug moksliškai pagrįstų gyvosios gamtos žinių, tad pažintinės pasakos epitetas šiuo atveju nekelia abejonių. Su gyviais rašytojas supažindina dviem būdais. Kartais jis pirmiausia smulkiai, beveik preciziškai aprašo gyvio išvaizdą, portretą, paskui jį įvardija, taip skaitytoją vaiką suintriguodamas, suteikdamas jam galimybę pačiam atspėti, patirti atpažinimo džiaugsmą: „Maja išvydo pro juos braunantis didelį melsvą vabalą, jis atrodė kaip rutuliukas iš blizgančio tamsaus metalo, mirguliavo tai melsvai, tai žalsvai, o kartais net juodai. Buvo du ar tris kartus didesnis už Mają“ (p. 48). Greitai sužinome, kad kalbama apie mėšlavabalį Kurtą. Kitoje scenoje Kurtas apvirtęs aukštielninkas, „bejėgiškai mataruoja kojomis ore“. Tik Majos padedamas vėl atsistoja ant kojų. Kaip žinome, tai irgi biologiškai motyvuota ypatybė. Ypač sėkmingai autorius intriguoja skaitytoją skyriuje „Maja vorės nelaisvėje“. Maja pajunta, kaip „staiga kažkas svetimo palietė jos kaktą ir pečius, tuoj pat aplipo sparnelius ir lyg suparalyžiavo“ (p. 89), ir nesupranta, kas atsitiko. Skaitytojas, žinoma, anksčiau suvokia, kad ji įkliuvo į klastingosios vorės tinklą. Antras būdas: rašytojas iškart įvardija vaizduojamą gyvį, o paskui kuria jo portretą. Pavyzdžiui, pirma sužinome, kad Joną Kristupą užpuolė (paskui ir galvą nukando) laumžirgis, o tik paskui skaitome apie jo išvaizdą. „Bitutė labai nusigando didelių rimtų laumžirgio akių ir baisių žiaunų, bet sparnų ir kūno žvilgesys ją pakerėjo. Jie žėrėjo it vanduo, stiklas ir brangakmeniai. Baimę kėlė tik milžiniškas laumžirgio dydis…“ (p. 32). Žodžiu, galėtume parinkti daugybę pavyzdžių, patvirtinančių, kad Bonselsas pateikia moksliškai pagrįstos informacijos apie įvairius vabzdžius. Dauguma šių gyvių pasirodo vienintelį kartą, kiti – mėšlavabalis, musė Judrė – sugrįžta (užtat pastarųjų ir žmogiški bruožai ryškesni).

Bitė Maja ir jos nuotykiai yra literatūrinė pasaka, ne mokslinė pažintinė knyga. Pasitelkęs tradicinį antropomorfizacijos principą, autorius kuria charakterius. Puikus egocentrizmo pavyzdys – savimi besigrožinti poetė septyntaškė boružė Barbora. „Jūsų beatodairiškas pasitikėjimas mano reikšmingumu, kurį jūs išreiškėte, – tarė Barborytė, – mane net trikdo. Dėkoju jums. O dabar turiu lėkti, nes menininką puošia vienatvė. Gyvuokit!“ (p. 164). Taip boružė dėkoja beveik nieko jai nepasakiusiai Majai. Nesunkiai suvokiama ironija padeda kurti ir musės charakterį: „Jei nepriimsite prielaidos, kad žemėje viešpatauja musės, kad jos yra plačiausiai paplitusi ir svarbiausia giminė, vargu ar kaip reikiant pažinsite pasaulį. <..> Suskaičiuokite viename kambaryje žmones ir muses. Rezultatas jus labai nustebins“ (p. 81–82). Įdomu, kad komiko talentas dažniausiai sužimba tada, kai vabzdžiai vertina, apibūdina žmones. Štai kaip motyvuojamas neigiamas uodo požiūris į žmogų: „Jūs stebėtinai nenuovoki, negi manot, kad žmonės geri? Niekuomet nesutikau tokio, kuris savo noru būtų pasiūlęs bent lašelį kraujo“ (p. 134). Vienas iš spalvingiausių veikėjų – savigyra, veidmainis ir apsimetėlis mėšlavabalis Kurtas – primena netgi tos pačios rūšies Anderseno pasakos veikėją, lietuviškai kažkodėl pavadintą grambuoliu. Be abejo, subtiliausias, ryškiausias – pačios Majos charakteris. Jau pirmuose puslapiuose pristatyta kaip išsišokėlė, vėliau Maja parodoma kaip smalsi, nenustygstanti vietoje, kupina džiaugsmo, jautri, bet ir ryžtinga, narsi, išdidi, gebanti gintis, aukotis. Apsiribodami šiais pavyzdžiais, apibendrinkime, kad Bonselsas kuria įtaigius žmogiškus charakterius, meninę išmonę grįsdamas moksline tiesa. Tai esminis pažintinės animalistinės pasakos bruožas.

Bet vargu ar šiandien kalbėtume apie Bitę Mają ir jos nuotykius kaip apie vaikų literatūros klasiką, jeigu kūrinyje būtų apsiribota tik empiriniu žvilgsniu į gamtą. Iš autentiško šios knygos teksto aiškiai matyti, kad Bonselsas geba pažvelgti į gamtos ir žmonių pasaulį ir bendresniu, poetiškesniu, netgi filosofiniu (tačiau vaikui nesunkiai suprantamu) žvilgsniu. „Kiek slėpiningų ir stebuklingų dalykų slepia miško prieblanda, nesupras tasai, kuris nesusimąstydamas skubriu žingsniu keliauja pramintais takais. <…> Po šešėlingais augalų lapais, urveliuose ir uoksuose, po sutrūnijusia papuvusių kelmų žieve ir susiraizgiusiose šaknyse, kurios vejasi virš žemės tarsi gyvatės, dieną naktį verda įvairiapusis gyvenimas, kupinas džiaugsmų ir pavojų, kovų, kančių ir malonumų“ (p. 157). Bendresnis, poetiškesnis žvilgsnis į gamtą skatina autorių kurti peizažą. Jauniesiems skaitytojams ši Bonselso knyga gali padėti suprasti, kas yra peizažas literatūroje. Pavyzdžių rasti nesunku, tačiau nuostabiausi knygos puslapiai – Majos regimas nakties peizažas, nakties vaizdas skyriuje „Nakties stebuklai“. „Vasaros naktis – gražiausia pasaulyje“, – aiškina Majai svirplys. Naktis „pripildo širdį palaimos. To, ko neišgirsit mano giesmėje, ir paaiškinti negalėsiu. Kodėl reikia viską žinoti? Mes, vargšės būtybės, apie būtį težinome menką dalelę, bet pajusti galime visą pasaulio puikumą“ (p. 139, 142). Pabudusi savo laikinoje buveinėje – pušies drevėje, – bitė Maja gėrisi vaizdu: „Atrodė, kad visas pasaulis lyg užburtas šito stebuklo. Viskas žėrėjo ir spinduliavo gryniausiu sidabru, tūkstančiai balzganų perlų dulsvai švytėjo žolėje, tolumoje ji atrodė padengta plonyčiu šydu, o beržų kamienai ir apsnūdę lapai nudažyti sidabru. Visa aplink ir tyli, rami toluma buvo apgaubta švelnios melsvos šviesos“ (p. 136). Arba: „… bitelė vėl visai šalia išgirdo garsią ir toli aidinčią keistą nakties giesmę, kuri veikiausiai ją ir pažadino. Tai buvo banguojantis cirpimas aukštu sidabriniu tonu, kone galėjai pamanyt, kad tokį garsą sukelia žemyn virvanti mėnulio šviesa“ (p. 137). Įsivaizduoju, jog skaitant šią knygą su vaikais visai nesunku pereiti prie pokalbio apie naktį, nesvarbu, kad jų nakties išgyvenimų patirtis dar labai menka. Bet tai gali būti ir linksmas spėlionių pokalbis: kas vyksta naktį? Kokie gyvūnai veikia naktį? Naktis vasarą, naktis žiemą. Naktis kaip kosmoso reiškinys ir pan.

Pastabose apie Bonselsą užsimenama, kad visoje kūryboje jis buvo linkęs supasakinti pasaulį, mistifikuoti gamtą, derino gamtos filosofiją ir krikščionybės nuostatas. Po šios minties ir supažindinę su nakties vaizdais turime dar sykį grįžti prie veikėjų pasaulio ir pirmiausia pacituoti žavią elfo dainelę: „Mano siela – švelnus dvelksmas, kurs iš grožio pradžią gauna, / Viešpaties veide ją rasi ir puikioj Jo kūrinijoj“ (p. 144). Taigi vienas knygos veikėjas – elfas – tikrai yra fantastinis. (Reikšminga būtų pasikalbėti su vaikais apie įvairų veikėjų pasakiškumą! Pasiaiškinti, kuo kiti pasakiniai veikėjai iš prigimties yra kitokie nei elfas. Tai svarbus literatūrinio ugdymo momentas.) Bonselsas kuria įspūdingą pasakinį paveikslą. Naktį Maja lelijos taurelėje išgirdo „tylų balselį, tyrą ir aidų it varpelis“ (p. 142), paskui „pamatė, kad vienas žiedlapis užlinkęs vidun, pro jį išvydo mažutę, baltą it sniegas žmogaus rankelę… <…> Iš lelijos išlindo mažytis žmogeliukas. <…> Tada perregimas kūnelis ėmė virpėti, ir nuo pečių nusviro du plonyčiai sparneliai, baltesni už mėnulio šviesą ir skaistūs kaip sniegas. Jie kyšojo virš šviesiaplaukės galvelės, o apačioje siekė pėdas“ (p. 143). Vaiko fantaziją ir jausmus ne menkiau turi skatinti ir gėlių elfo fiziologija: „Mes, elfai, gyvename septynias naktis, bet turime pasilikti gėlėje, kurioje gimėme. Jei tą gėlę paliktume, rytui brėkštant mirtume. <…> Dauguma elfų palieka savo gėles, nes su tuo susijusi didelė laimė. Tasai, kuris palieka žiedą ir pasiryžta ankstyvai mirčiai, įgauna stebuklingos galios. Pirmai sutiktai būtybei jis gali išpildyti kokį nori troškimą. Tam, kuris rimtai ketina palikti gėlę dėl kitų laimės, iškart išauga sparnai“ (p. 145). (Žinoma, elfas padeda Majai įgyvendinti pagrindinį troškimą – pažinti žmogų.) Kaip pasakoja elfas, prieš mirtį elfai dar išvysta aušrą, „O kylant saulei mes virstame rasos lašeliais. Augalai mus sugeria, ir patenkame į jų žydėjimą bei augimą, galų gale po kaži kiek laiko vėl išlendame iš žiedų kaip elfai“ (p. 146). Amžinosios gyvenimo ir gamtos kaitos filosofija… Reinkarnacijos užuominos… O gal užvis paveikiausiai vaiką etiškai ugdo mintis apie „didelę laimę“ – daryti gera kitiems, aukotis. Panašių moralinių imperatyvų yra ir daugiau. Naktinis drugys, kuris nuolat girdi, kad yra pilkas, bjaurus ir neprilygsta dieniniams drugeliams, nudžiunga: „O mažoji bitelė manyje matė tik tai, kas gražu“ (p. 150). Arba: „Maja nustebusi staiga suprato, kodėl elfas jai atrodo toks mielas. Jis niekuomet nesijuokia iš jos neišmanymo, bet padeda jai surankioti padrikusias mintis“ (p. 151). Žinoma, skaitytoją ugdo ir aiškios veikėjų vertybės ar ydos, jų poelgiai.

Apysakoje-pasakoje Bitė Maja ir jos nuotykiai yra nemažai apibendrinimų, aforizmų: „Dažnai išties daugiausia patiria tie, kurie mažiausiai suvokia, kam to reikia“ (p. 71); „Dažnai kiti būna gerokai protingesni, nei mes iš pradžių apie juos manome“ (p. 80); „Dažnai iš ko nors pasijuoki, o vėliau pasirodo, kad neteisingai supratai“ (p. 118) ir t. t. Tai veikėjams priskirtos mintys, gal vienas kitas skaitytojas jas perskaitęs suklus, įsimins. Tačiau mene įspūdingiausios ne tos idėjos, kurios suformuluotos tiesmukai, o tos, kurios įaustos į kūrinio visumą, suvokiamos tarsi nejučia. (Žinoma, skaitytojui vaikui dažniau nei suaugusiajam verta daug ką pasakyti ir tiesiogiai.)

Atkreipkime dėmesį į dar kelis motyvus – džiaugsmo, namų, žmogaus, – kurie kilsteli šį kūrinį universalumo ir adresato link ir problematikos požiūriu. Skaitydamas Bitę Mają ir jos nuotykius nejučiom pagalvoji, kad knyga pasirodė beveik tuo pat metu kaip ir Eleanoros Porter Poliana (1913). Teigiamas, optimistinis pasaulio vertinimas, atsparumo blogybėms idėja, džiaugsmo idėja – gal tokia buvo emocinė to laiko atmosfera? Gal pedagoginė literatūrinė nuostata? Gal desperatiška pastanga išsilaikyti kaupiantis Pirmojo pasaulinio karo debesims? Tai atskira ir tyrinėtina tema. Kol kas pasidairykime, kiek Bonselso kūrinyje optimizmo, džiugesio: „Ji apsvaigusi iš džiaugsmo, nuo saulės ir laimės, kad yra šiame pasaulyje“ (p. 14); „Maja trokšta būti laiminga ir laisva, džiaugtis gyvenimu savaip…“; „Taigi narsiai išlėkė džiugiai dūgzdama iš savo slėptuvės į mirguliuojantį orą ir šiltus saulės spindulius“ (p. 18); „O dievulėliau, koks žydras dangus! – nudžiugo Maja“ (p. 26); „Tad smagiai sukrykštusi ir džiaugdamasi gyvenimu šį rytą bitelė išlindo į saulės šviesą, smalsaudama sužinoti, ką gi jai atneš nauja graži diena“ (p. 63; visur cituojant paryškinta mano. – K. U.). Tokio spinduliavimo, mirgėjimo, krykštavimo knygoje apstu. Ir iš viso to, kas jau pasakyta, akivaizdu, kad Bonselsas kuria sugestyvią, užkrečiančią atvira širdimi gyvenimą pažįstančios jaunos būtybės būseną.

Namų motyvas, kaip užsiminėme, įrėmina siužetą. Bitė Maja išskrenda iš namų kaip iš ankštos ir nuobodžios erdvės, beveik prisiekia nebegrįžti: „Niekada daugiau ten nebegrįšiu nešti medaus ir ruošti vaško“ (p. 16). Įsikūrusi drevėje Maja džiaugiasi: „…ir šio būsto nesulyginsi su troškiais perpildytais aukštais, kuriuose mes gyvename ir dirbame“ (p. 21). Vis dėlto ilgainiui mintys grąžina į namų erdvę: „Bet netrukus bitutės mintys pasuko į paliktus namus, prieglobstį ir tvirtą bičių avilio bendruomenę. Dabar jos tupi susibūrusios, džiaugiasi laisva diena, gal šen ten pataisinėja kokią korio akelę ar papeni mažąsias. Bet apskritai lietingomis dienomis avilyje tikrai ramu ir jauku“ (p. 46). Apima ir visai skausmingas namų ilgesys: „Giliai širdyje vėl prabudo saviškių ilgesys, panoro padaryti ką nors iškilnaus ir gero savo motinėlei ir valstybės gerovei“ (p. 135). Ne taip jau retai vaikų literatūroje bičių pasaulis laikomas bendruomeniškumo, draugiškumo, pareigingumo pavyzdžiu. Bonselso knygoje tai natūraliai perauga į patriotizmo, pasiaukojimo idėją. Pabaigos skyriuose, paimta į širšių nelaisvę, Maja išgirsta apie rengiamą širšių antpuolį, visais būdais stengiasi pabėgti iš nelaisvės, įspėti savąjį „miestą“, likusį pilies parke, o pirmiausia – motinėlę Eleną Aštuntąją. Širšės, pralaimėjusios bitėms, apibendrina: „Mes tikrai stipresnės ir galingesnės, bet bičių gentis vieninga ir ištikima. Tai didi galia, kurios niekas nepalauš. Nė viena savo giminės neišduotų, kiekviena jų tarnauja visų gerovei“ (p. 203).

Priartėjus prie baigiamųjų knygos skyrių, verta paminėti vieną Bonselso vaizdų ypatumą. Turėdamas gerą skaitytojo nuojautą, jis beveik niekur nekuria masinių scenų. Siekdamas pateikti žinių ir intuityviai vengdamas perkrauti vaiko dėmesį, vaizduotę, scenoje jis paprastai palieka tik bitę Mają ir dar vieną veikėją. Dialogo situacija – būdingas komponavimo principas. Tačiau pabaigoje, be kita ko, gal ir siekiant didesnės įtampos, intrigos, kuriamas gana monumentalus, panoraminis karo su širšėmis vaizdas: „Bet štai į kovos riksmus ėmė maišytis ir mirštančiųjų dejonės, sužeistųjų skundai, ir kupinos skausmo bei įtūžio aimanos dėl mirties baimės ir išsiskyrimo su brangiais draugais“ (p. 200); „Dvidešimt vienas karys, visi žuvę garbinga mirtimi, buvo sumesti krūvon išgelbėto miesto apačioje“ (p. 204). Karo sūkuryje Maja pirmą kartą pamato, „ką reiškia mirti“, suvokia, „kad ir jos priešės tokios pat būtybės kaip ji, kad ir jos myli savo vargingą gyvenimą kaip ji pati ir kad joms tenka nesulaukus pagalbos mirti“ (p. 207).

Lyg ir pakaktų įrodymų, kad Bonselso pasaka nėra vienaplanis pažintinis kūrinys, kad joje ne tik pateikiama unikalių žinių apie gyvąją gamtą, bet ir ja grožimasi, pasaulis poetizuojamas. Keliamos ne tik moralinės vertybės, bet ir būties klausimai. Vis dėlto negalime apeiti esminio kūrinyje žmogaus motyvo, kuris, kaip rašoma straipsnio pradžioje, yra tarsi šios pasakos ašis. Žmogus Bitėje Majoje ir jos nuotykiuose nepaprastai išaukštinamas. Net ir ironiškuose dialoguose, kur apie žmogų kalba musė, uodas ir kiti gyviai, išjuokiami, ironizuojami patys kalbėtojai, o ne žmogus. (Tiesa, vieną satyrinį žmogaus potėpį aptinkame: musė pasakoja apie žmogų, „kuris paspalvina savo nosį gurkšnodamas tokį keistą gėrimėlį, laikomą sieninėje spintoje“, p. 83.) Išskrendančiai Majai auklė Kasandra pranašauja, kad galbūt ši pažins ir žmogų – „aukščiausią ir tobuliausią iš to, ką sukūrė gamta“. Kasandra „ilgai kalbėjo apie žmones ir pabudino jaunos bitutės širdyje meilę jiems ir didį troškimą juos pažinti“ (p. 9). Kasandros pasakojimą Maja prisimena, kartoja mintyse ir vėliau: „Žmonės geri ir išmintingi… jie labai stiprūs ir galingi, bet nenaudoja savo jėgos piktam… Jie palankiai nusiteikę bičių atžvilgiu, todėl mes, bitės, pasitikime jų apsauga ir dalijamės su jais savo medumi“ (p. 87). Išgirdusi neigiamų nuomonių apie žmogų, Maja „vis dėlto nujautė, kad iš visos kūrinijos nėra nieko galingesnio, protingesnio ir prakilnesnio už žmogų“ (p. 131). Ir kai Maja pagaliau išvysta žmogų, užsnūdusį tarp gėlių, šis jai atrodo „geras ir mielas“, ji šūkčioja uodui: „…ar matėte ten žmogų? Kaip puiku, kaip gera!“ (p. 132). Siužetui įsibėgėjus, autorius Majos norą šiek tiek pakoreguoja: „Norėčiau pažinti žmones, pačius gražiausius, kokie jie būna…“ (p. 147). Pasiekti šį tikslą jai padeda medžio lapu apsivyniojęs elfas (mat elfai žmonėms rodosi tik sapnuose) ir jonvabalis. Visi trys iš jazmino krūmo stebi porelę ant suolelio. Mergina padėjusi galvą jaunuoliui ant peties, jis „laikė ją apglėbęs ranka, tarsi norėdamas apsaugoti“ (p. 153), merginos veidas „švietė laime“ (p. 154), iš jos lūpų „sklido ilgesio ir palaimos dvelksmas“ (p. 155), „Vaikino akys švytėjo laime ir tokia jėga, tarsi jam priklausytų visa žemė, o kančia ir nelaimės visam laikui būtų išgintos iš šio pasaulio“ (p. 155). Bitė Maja padaro išvadą: „Dabar žinau, kad žmonės gražiausi tuomet, kai vienas kitą myli“ (p. 155). Nuostabiausias Bonselso knygos Bitė Maja ir jos nuotykiai aforizmas, tiesa?

Bitės Majos ir jos nuotykių įtakos lietuvių vaikų literatūrai neįmanoma nepastebėti, ji labai akivaizdi. Kai 1923 m. knyga pasirodė lietuvių kalba, būsimam rašytojui Vytautui Tamulaičiui buvo dešimt metų. Labai tikėtina, kad literatūriniai vaikystės įspūdžiai po kurio laiko paskatino jį parašyti Skruzdėlytės Greitutės nuotykius (1935). Siužeto schema, namų idėja, intrigos modeliavimas neabejotinai primena Bitę Mają ir jos nuotykius. Ir kitos Tamulaičio knygos apie vabzdžius – Svirplio muzikanto kelionės, Vasaros pasaka (kai kurių kritikų laikoma trilogija) – aiškiai remiasi meniniais Bonselso principais. Jonas Mackevičius-Nord bičių avilį, kaip ir Bonselsas, vadina miestu, jo knygoje Aukso mieste (1939) ypač stiprus pažintinis pradas. Pasitelkęs folklorą ir etnografijos medžiagą, apysakoje-pasakoje Toks nuostabus pasaulis (1997) bičių pasaulį vaizdavo Jonas Avyžius. Vabzdžiai apskritai yra reikšmingas lietuvių literatūrinių pasakų objektas. Užtenka paminėti Vytautę Žilinskaitę, jaunąją Urtę Uliūnę…

Jau kelis dešimtmečius bitė Maja skraido Vilniaus „Lėlės“ teatre (scenarijų parašė Jonas Mačiukevičius). 2004 m. sukurtas kompiuterinis žaidimas „Bitė Maja. Didžioji audra“. Minėtame „Rubinaičio“ žurnalo pasisakyme dailininkė Geniušienė spėliojo, kas iš lietuvių dailininkų galėtų tinkamai iliustruoti Bitę Mają ir jos nuotykius. Neatspėjo. Su dideliu entuziazmu, išryškindama poetinį knygos klodą ją iliustravo Sigutė Ach. Knyga išties labai puošni, palyginti greitai dingo iš knygynų lentynų. Gal kada sulauksime ir dokumentiškesnių lietuviškų iliustracijų? (Tiesa, ir dabar, pasitelkę iliustruotus gamtos žinynus, enciklopedijas, galime labai prasmingai su vaikais lyginti fotografinį vieno ar kito vabzdžio portretą su dailininkės sukurtuoju…) Neturėtume manyti, kad bitės Majos skrydis per Lietuvą pasibaigęs. Knyga teikia puikių galimybių ugdyti vaikus, keletas jų paminėta ir šiame straipsnyje.

_________________________________

¹ „Dantis valytis irgi ne visiems vaikams patinka… Irena Geniušienė atsako į Almos Valantinienės klausimus“, Rubinaitis, 2004, Nr. 4 (32), p. 19.

² Waldemar Bonsels, Bitė Maja ir jos nuotykiai, iš vokiečių k. vertė Indrė Dalia Klimkaitė; iliustravo Sigutė Ach, Vilnius: Nieko rimto, 216 p. (Straipsnyje cituojant kūrinį nurodomas šio leidinio puslapis.)

³ „Pastabos“, Waldemar Bonsels, Bitė Maja ir jos nuotykiai: romanas vaikams, iš vokiečių k. vertė Pranas Mašiotas, Vilnius: Vaga, 1978, p. [190].

Žurnalas „Rubinaitis“, 2012 Nr. 2 (62)