Ką jie skaito? Danguolė Šakavičiūtė

Rubrikoje „Ką jie skaito“ apie savo vaikystės knygas mintimis dalijasi literatūrologė Danguolė Šakavičiūtė.

Apie savo vaikystės knygas jau pasakojau „Rubinaityje“ (2017 m. Nr. 1), o dabar pristatysiu šešių dešimtmečių senumo mano, pradinukės, lektūrą.

Aleksandros Bruštein autobiografinė trilogija „Kelias eina į tolį…“ (1958), „Auštant“ (1959), „Pavasaris“ (1962) vaizduoja 19 a. pab. Vilnių, kur lietuviškumo nė kvapo, galima nebent atpažinti tam tikras vietas – Pilies kalną, Aušros Vartus. Toks tirštas, daugiasluoksnis žydo gydytojo šeimos, mergaičių gimnazijos, daugiataučio miesto gyvenimas vaiko akimis (mamos įstabiai perpasakota Romeo ir Džuljetos istorija, lenkaičių ir žydaičių diskriminacija, karštai sekamos votiakų ar Dreifuso bylos). Pirmas sukrečiantis aktorystės įspūdis (bet ir matė juk pačią Komisarževskają!), perteiktas taip, kad įsimylėjau teatrą visam gyvenimui. Fantastiškas, įstabus tėvas.

Stebėjausi ir gėdijausi, bet vienintelis trilogijose esantis lietuviškas personažas, gimnazistė Nelė Noreikaitė – ėdri, tiesmuka, šykšti, nuo pat pradžių prasčiokiškai komiška (jos princas „papirosais už kampo prekiauja“), ir kuo toliau, tuo tik vulgaresnė ir šiurkštesnė. Ta skirtis tarp inteligentijos ir turtingų prasimušėlių ar snobų skaudžiai blaivino. Mano pasaulis ir mokykla atrodė tokie maži, o štai mieste – knygos, rimti ir svarbūs pokalbiai, poezija ir muzika, patyrimų įvairovė. Ir vaikai ten nedirba, o tau gi tenka ravėti ir žarnas po skerstuvių plauti.

Neaišku, kiek autorė derino atmintį prie vėlesnės pasaulėžiūros (antroje ir ypač trečioje dalyje revoliucinius motyvus tiesiog praleisdavau); jos tėvui skirta atminimo lenta ant grindinio Vilniuje.

Janio Jaunsudrabinio „Baltoji knyga“ (1959) – latvių klasiko novelės apie vaikystę 19 a. pab. Kurliandijoje netoli Lietuvos, paties plunksnele iliustruotos. Našlaitis Jancis kartu su samdine motina yra (bent jau socialiai) žemesni už žolę, bet man ta knyga buvo viena iš įkvėpimo šaltinių atsilaikyti. Kai išsipildo svajonė ir Jancis miestelyje gauna sušveisti visą silkę, ne tik jos galvą, grįždamas jis atsigulęs siurbia vandenį iš kiekvienos balos. Ir jokios užuojautos – reikia grūdintis. Jei jau nusprendžia, kad „šito tai jau nebus“, kuomet jam nori prievarta sugirdyti kažkokį užkalbėtą gėralą, tai ir nesileidžia, nors po to gauna į kailį kaip reikiant. Ir jokio inkštimo. Yra graudžių lietuviškų gijų: piemenaitė nesupranta latviškai, bent dainuoja laukuose lietuviškai; elgetaujanti motina su vaiku utėlinėjasi. Skaidrus, žiaurus, guvus ir savitai poetiškas pasakojimas.

Latviškieji prisiminimai skiriasi nuo, pavyzdžiui, jaukių, švelnių, jausmingų Bronės Buivydaitės memuarų „Pro vaikystės langą“ – gal dėl to, kad mūsų autorė aukštaitė, katalikė. Beje, Rygoje Vaikų literatūros muziejus kadais vadinosi Balta gramata, nors pati knyga, anot latvių, ne itin populiari. Ką gi, jie turi iš ko pasirinkti.

Ferenso Molnaro „Palo gatvės berniūkščiai“ (1959) – apie teritorinius vaikų karus 19 a. pr. Budapešte. Meistriškas siužetas, gyvi personažai: idiotiškos Kito draugijos paikšiai (pramokau mėgautis ironiškuoju pasakojimu), ambicingas išdavikas, vienintelis eilinis atviraširdis Nemečekas, netikėtai garbingas priešų vadas. Dėl žaidimų vietos grumiamasi kaip už tėvynę, ir silpnasis Nemečekas iškovoja pergalę, paaukodamas gyvybę. Tas vaikų žaidimas ne vienam virsta itin rimtu išbandymu. O kartėlio pilname finale pasirodo, kad kovota veltui, – jie vis tiek bus iš dykvietės išvaryti. Kone klasikinė  tragedija – herojus turi žūti, kad parodytų, jog tai, dėl ko  kovota, yra svarbiau už gyvybę. Man beveik neįtikėtinas atrodė vaikų karas pagal taisykles, garbingumas, padorumas, bet  troškau tikėti tuo šviesumu – ir tebetikiu.

Prano Mašioto vertimas „Povilo gatvės vaikai“ – smarkiai sustriukintas, kai kurių siužetinių linijų nebeliko. Vis tik glumina, kad Nemečeko finalinių epizodų ir mirties tiesiog nėra. Veikiausiai pedagogiškas vertėjas nenorėjo skaitančio vaiko jaudinti, dozavo liūdesį, bet apkapojo per daug.

Kornelijaus Makušinskio „Dvejetas tokių, kur mėnulį pavogė“ (1958) – šiurpiausia vaikystės pasaka. Nedorėliai Jackus ir Pliackus yra tiesiog blogio grynuoliai: terorizuoja visą gimtąjį Užpečkį, nuvaro į kapus tėvą, apvagia ir juokiasi iš leisgyvės dėl jų dirbančios motinos, išeina lengvos duonos ieškoti. Dinamiškas pasakojimas, šiurpių gotikinės stilistikos ir groteskiško humoro linijų mišinys – neatremiamai pagavus, rašytojo vaizduotė stulbinanti. Brolių šlakuoti kūnai ir juodos sielos atrodė tikrai nusipelnę Dievo bausmės, jų bjaurios niekšybės peržengė visas ribas.  Bet jas peržengė ir autorius, bausdamas personažus klaikiu beprasmiu dešimties metų darbu ir nuolat itin jausmingai pamokslaudamas apie motinos širdį. Badaujanti ir su duona jų laukianti motina, žinoma, neužmirštama, bet nesugebėjau įžvelgti tokio pasiaukojimo grožio.

Pasaką vėl atsiverčiau, kai Lenkijoje į politiką atėjo dvyniai Lechas ir Jaroslavas Kačinskiai, 1962 m. Jackų ir Pliackų vaidinę kino filme. Įspūdis – toks pat kaip kadaise atstumiantis patrauklumas ir bjaurasties grožis. Knyga visam gyvenimui atgrasė nuo sentimentalios patetiškos didaktikos, bet  neišdildomai įsiminė.

Rubriką „Ką jie skaito?“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.