Kelionė į komizmo stichiją (Rimanto Černiausko gimimo 70-mečiui)

2020 m. rugsėjo 09 d.
Rimanto Černiausko (1950 m. rugsėjo 10 d.–2011 m. birželio 1 d.) kaip vaikų rašytojo kūrybinis palikimas nėra itin gausus, tačiau stebėtinai skirtingas. Atėjęs į vaikų literatūrą kaip realistinio apsakymo kūrėjas, po kurio laiko nustebino skaitytojus nonsenso žaisme ir net stambesnių epinių formų kūriniais.

Išleidęs du apsakymų rinkinius suaugusiems, rašytojas pateikė nedidelį rinkinį vaikams „Senelės išdaigos“ (1984), paskui su nemažomis pertraukomis išėjo rinkiniai „Tikrieji miestelio vyrai“ (1990),  „Jūra yra sūri“ (1997) ir galiausiai rinktinė su keliais naujais apsakymais „Kairiarankių šalis“ (2000). Iš viso šio žanro palikimą sudaro 43 kūriniai, kuriuos nėra lengva apibendrinti. Vieno ryškesnio meninio modelio autorius tarsi nesuformavo, kūriniams būdingas ir nuotykių pradas, ir psichologiniai vaikų tarpusavio santykiai, ir humoras, ir dramatizmas. Gal kiek lengviau apibūdinti vaizduojamojo pasaulio bruožus. Pirmiausia į akis krinta pasikartojanti veiksmo vieta – nedidelis provincijos miestelis. Rašytojas yra sakęs, kad miestelis jam apibendrina, vienija miesto ir kaimo bruožus. Antra išsiskirianti aplinkybė ta, kad daugumoje apsakymų veiksmas vyksta mokykloje. Autorius pats yra dirbęs mokytoju, mokyklos pasaulis jam buvo pažįstamas, nors, jo paties teigimu, apsakymuose veikiau pavaizduota tai, kas mokykloje nutiko jam pačiam arba jo draugams. Apsakymuose veikėjų daug, kai kurie vardai kartojasi ir todėl ryškėja vienas kitas individualus charakteris, tačiau iš esmės R. Černiauskas kuria apibendrintą vaiko ar jaunesniojo paauglio paveikslą. Krinta į akis, kad apsakymuose nėra pavyzdingo veikėjo, personažai pešasi, prasivardžiuoja, net užsirūko ir išgėrinėja. Tačiau kartais demonstruoja aukštos moralės principus. Štai apsakyme „Piniginė“ Albinas susigrumia net su vienuoliktoku, kad jo rasta piniginė atsidurtų pametusiojo rankose. Su draugu susipešęs ir nuo jo nukentėjęs Romas Martinkus garbingai pripažįsta savo kaltę („Bonabo“). Vis dėlto dažniau dėmesys telkiamas į atstumtą, užguitą vaiką. Apsakymų išdykėliai, maištininkai dažniausiai namuose susiduria su alkoholiu, bevaliais tėvais. Dramatiškiausias apsakymas, dėl kurio rašytojas susilaukė viešų priekaištų, „Vainikas Nendrelei“ – apie paauglį, geriantį kartu su tėvu ir mirštantį nuo alkoholio. Vienas iš įtaigiausių kūrinių –„Tėvelis“: Saulius kuria ir pasakoja bendraklasiams įspūdingas istorijas apie tėvą raudonarmietį, narsų karį, žvalgą, tačiau galiausiai yra priverstas pripažinti, kad jo tėvas paprasčiausias girtuoklis. Apsakymas „Vepelis“ parašytas skyrybų tema. Šie pavyzdžiai rodo, kad R. Černiauskui buvo artima mūsų literatūroje devintame dešimtmetyje išryškėjusi problemų prozos tendencija. Tai patvirtina ir paskutiniai rinktinėje įdėti apsakymai „Kairiarankių šalis“, „Šlapukas“ ir „Gladiatoriai“.

Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2003
Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2003

2003 m. pasirodžiusioje knygoje „Pasakėles vaikams, vanagams ir sliekams“ (Rašytojų sąjungos leidykla) R. Černiausko braižas pasikeitė neatpažįstamai. Autorius skaitytoją perkėlė į žaismingai „mitinį“ laiką. „Kitą kartą vaikai gyveno su sliekais…“,  „Kitą kartą vaikai gyveno su vanagais ir mokėjo skraidyti“, „Kitą kartą vaikai gyveno kopūstuose“, „Senų senovėje buvo kitaip: sliekai skraidė, vaikai šliaužiojo, o vanagai bėgiojo“, „…sliekai mokėsi kartu su vaikais“ – štai taip ir dar kitaip prasidėjo tos knygos istorijos, kurios buvo programiškai grindžiamos nonsenso poetika. Aptinkame nonsensui būdingą apvertimą (sliekai žvejoja ant kabliukų užsikabinę vaikus), frazeologizmo įsiužetinimą (sliekas Zigmutis pradeda džiūti iš meilės) ir apskritai sujauktą ir supainiotą pasaulį (lėktuvas deda kiaušinius), kuris kelia linksmybę. Nors iš esmės savarankiškos, miniatiūrinės pasakėlės (jų iš viso trisdešimt) kai kur sudygsniuotos siužeto siūlais, skirtinguose tekstuose kartojasi tie patys veikėjai, todėl kartais užsimezga vientisesnio, ilgesnio pasakojimo įspūdis.

Tą vientisumą autorius pasiekė 2007 m. pasirodžiusioje „Slieko pasakoje“, kurioje jis plėtojo savo sukurtą sliekų, vaikų ir vanagų (juos visus gal net drįstume vadinti kolektyviniu herojumi) pasaulį. Taip pat iškart, pirmuoju sakiniu, įvardytas nonsensui būdingas akivaizdaus apvertimo principas bei nusakytas komiškasis konfliktas: „Kitą kartą vaikai buvo geri ir paklusnūs, o mokytojai neklaužados ir tinginiai.“ Vaikai ir sliekai skubėdavo į pamokas, o mokytojai „pasislėpdavo direktoriaus kabinete ir tingėdavo juos mokyti“. Matematikos mokytoja, pravarde Kobra, teisinasi: „Šimtą metų kalu jiems tą patį, vaikai užauga, ateina į valdžią ir nebemoka sudėti, tiktai atimti.“ Pastarasis sakinys išduoda, kad autorius neatmeta tikimybės, jog jo istorijas skaitys arba jų klausys ir suaugusieji. Ir vis dėlto šioje knygoje daug mažiau negu ankstesniojoje, stengiamasi įtikti vadinamajam dvilypiam adresatui, arba, tiksliau, bemaž visai nesistengiama – tai kartkartėmis nutinka savaime. Knygos pasaulis žavingai vaikiškas. Minėtasis kolektyvinis herojus, sakytum, iš černiauskinio „mito“ laikų persikelia į šiuolaikinę mokyklą – būdingiausią, bet, deja, mūsų literatūroje retai vaizduojamą aplinką.

Versus aureus, 2007
Versus aureus, 2007

„Slieko pasaka“, kaip ir ankstesniosios „Pasakėlės“, susideda iš neilgų tekstų, iš užbaigtų, bemaž savarankiškų istorijų – jų šioje knygoje yra trisdešimt keturios. Bet jos taip akivaizdžiai, taip gražiai susidėlioja į tris koncentrus! Pirmiausia pasakojama, kaip mokytojai kuria visokias kliūtis, kad vaikai ir sliekai nepatektų į mokyklą: kasa duobes, klaidina juos miške, spendžia kilpas… Kai vaikai vis dėlto pasiekia mokyklą, ant durų pamato mokytojų pakabintą lentelę, skelbiančią, kad mokykla užminuota. Na ir trečias siužeto etapas – mokiniai eina ieškoti dingusių mokytojų, suranda juos tinginiaujančius arba besislapstančius namuose ir prikalbina ar tiesiog atvilioja į mokyklą. Tarp šių vadinamųjų koncentrų, dramatiškų įvykių – puikios „atokvėpio“ pasakėlės, primenančios, pavyzdžiui, kad sliekas Zigmutis myli mergaitę Veroniką, arba pranešančios, kad liūdna mergaitė Ievutė įsimylėjo debesėlį Ardą, ir panašiai…

Nonsenso poetika tarsi nereikalauja kurti reljefiškų, labai apibrėžtų personažų paveikslų, charakterių. R. Černiauskas ir nesistengia perdėtai savo veikėjų individualizuoti, tačiau dažnas – ypač pedagogų luomo atstovai – įsimena. Pavyzdžiui, direktorius Pašiotas, kuris, „ko gero“, yra ne jis, o jo brolis Mašiotas, tikybos mokytoja Boružėlė, įsimylėjusi direktorių ir mezganti jam raudonas pirštines – mat baltas jis pametė ant balto sniego… Įsimintina lituanistė Priesaga, matematikė Kobra. Iš ankstesnės knygos atšmėžuoja mokytasis Poška, gyvenantis ąžuole. (Suaugusieji supras, apie ką čia užsimenama…) Ypač netikėtas personažas yra senelis Monas iš Pašilės – savotiškas mokinukų pagalbininkas, arba herojus pagalbininkas, nors jis kartu su jais ir mokosi. O štai mokinukai, kaip minėta, labiau primena kolektyvinį herojų, iš jų gal labiau išsiskiria įsimylėjęs sliekas Zigmutis, kurio Veronika nemyli. Užtat Dievulis myli!.. – tikina tikybos mokytoja Boružėlė. (Tikina, bet nepamokslauja.) Menkiausiai individualizuoti, tad ir mažiausiai pastebimi vanagai.

„Slieko pasakoje“ R. Černiauskas supynė nepaprastai darnią, lygią, vientisą šmaikščių istorijų pynę. Todėl šią knygą visiškai pagrįstai galima vadinti apysaka-pasaka. Ir, ko gero, ji antroji tokio tipo lietuvių vaikų literatūros istorijoje – po Vytauto V. Landsbergio „Obuolių pasakų“. Simpatizuodamas mokiniškajam pasauliui ir šaržuodamas mokytojus, autorius netapo antipedagogišku. Paskutiniame knygos skyrelyje „Kalėdų atostogos“ aiškiai suformuluojama paprasta pagrindinė idėja: „Net ir mokytojams reikia atostogų.“

Versus aureus, 2009
Versus aureus, 2009

Trečioje komiškoje R. Černiausko knygoje „Vaikai ir vaiduokliai“ (2009), be vaikų, slieko Zigmučio, vanagų vanago, lankančių tą pačią Varnėnų miestelio mokyklą, atsiranda maždaug 150-ies metų senumo mažas, į ežį panašus vaiduoklis, kuris gyvena spintoje ir beveik nieko negąsdina. Vaiduoklis iš pradžių matomas tik pagrindiniam veikėjui berniukui Petriukui, paskui – ir liūdnai mergaitei Ievutei. Jis – ekscentriško charakterio. Vaikų literatūros žinovams nesunku pajusti aliuziją į Otfrydo Proislerio kūrinius „Vaiduokliukas“, „Raganiukė“, taip pat Astridos Lindgren „Karlsoną, kuris gyvena ant stogo“ (pastarasis veikėjas knygoje paminimas keletą kartų). Šioje vietoje galima pastebėti, kad net ir intertekstualumas R. Černiausko knygose atlieka juokinimo funkciją. O tai buvo nauja mūsų vaikų literatūros kontekste. (Tiesa, tuos intertekstualumo atvejus gal geriau atpažins suaugusieji skaitytojai.) Pavyzdžiui, visose knygose sutinkame tokius personažus kaip mokytasis Poška (XIX a. pr. lietuvių rašytojo ir kultūrininko Dionizo Poškos figūra, perkelta į modernius laikus), jau minėtas Pašiotas, žinomo vaikų rašytojo Prano Mašioto brolis dvynys. Trečioje knygoje pasirodo girtuoklis Dočys, neabejotinai atėjęs iš Kristijono Donelaičio „Metų“.

Apysakoje „Vaikai ir vaiduokliai“ yra daugiau siužeto linijų, įvairesnės ir intonacijos, ir komizmo atspalviai. Kai kurios linijos ar epizodai netgi poetiški. Pavyzdžiui, Ievutė myli debesėlį, kuris kartais tapatinamas su vaiduokliu, Petriuko lova pavirsta Mažojo princo planeta ir kt. Bet ilgainiui kūrinyje įsitvirtina, įsigali komedijos situacija. Mokytojai nusprendžia ką nors padaryti, kad mokykloje būtų įdomu, kad jų mokykla išgarsėtų, paskelbia, kad joje apsigyveno vaiduoklis, o paskui tą vaiduoklį bando sufalsifikuoti. Vaikai demaskuoja melagystę, jie paleidžia į sporto salę peliuką (kirstuką) Pelauską, kuris išgąsdina apsimetėlį. Mat tikri vaiduokliai pelių nebijo.

Ir paskutiniojoje Rimanto Černiausko knygoje visiškai nėra didaktizmo, jokių tiesmukų pamokymų. Jis tiesiog žavėjosi vaikų pasaulio išmoningumu. Kaip minėta, ne viename epizode, fragmente duodama peno ir suaugusiųjų mintims. O toks dvigubo adresato principas irgi būdingas nonsensui.

R. Černiauskas buvo atradęs ir sukūręs savitą meninį pasaulį, kuris tikrai galėjo būti plėtojamas. Gaila, kad rašytojo gyvenimiškoji ir kūrybos kelionė nutrūko per anksti. Džiugu, kad „Slieko pasaka“ pateko į Lietuvos valstybės 100-mečiui sudarytą reikšmingiausių ir meniškiausių vaikų knygų katalogą.

Knygų vaikams bibliografija

  • Vaikai ir vaiduokliai: pasakos / Rimantas Černiauskas; dailininkė Goda Jackutė. – Vilnius: Versus aureus, 2009. – 114 p.
  • Slieko pasaka / Rimantas Černiauskas; dailininkė Goda Jackutė. – Vilnius: Versus aureus, 2007. – 85 p.
  • Pasakėlės vaikams, vanagams ir sliekams: apysakaitė vaikams / Rimantas Černiauskas; dailininkas Romas Orantas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2003. – 60 p.
  • Kairiarankių šalis: apsakymai vaikams / Rimantas Černiauskas; iliustravo Rūta Baltakienė. – Klaipėda: Druka, 2000. – 131 p.
  • Jūra yra sūri: apsakymai / Rimantas Černiauskas; iliustravo Eglė Gelažiūtė. – Vilnius: Vyturys, 1997. – 82 p.
  • Tikrieji miestelio vyrai: apsakymai / Rimantas Černiauskas; iliustravo Marius Liugaila. – Vilnius: Vyturys, 1990. – 43 p.
  • Senelės išdaigos: apsakymai / Rimantas Černiauskas; iliustravo Audronė Onaitytė. – Vilnius: Vaga, 1984. – 72 p.

Rekomenduojame paskaityti

Parengė Kęstutis Urba

Rubriką „Vaikų literatūros kalendorius“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.

 

 

 

Mūsų partneriai ir rėmėjai