ŠIAPUS IR ANAPUS DEBESŲ
Yra bent dvi svarios aplinkybės, skatinančios pasikalbėti su klaipėdiškiu rašytoju Rimantu Černiausku: šių metų auksinį rugsėjį Rimantas šventė šešiasdešimties metų gyvenimo sukaktį, o lygiai prieš tris dešimtmečius pasirodė pirmoji jo novelių knyga Šiapus debesų (1980).
– Tad ir klausiu, sukaktuvininke, kuri iš šių išskirtinių datų – gyvenimo ar kūrybos – svarbesnė Tau pačiam?
– Žinoma, kad kūrybos. Nugyventi šešiasdešimt metų gali kiekvienas sveikas žmogus, nematau čia jokio savo nuopelno, o tas noveles pirmojoje knygoje ir dabar ramia sąžine pasirašyčiau. Tiesa, kūrybos kelias prasidėjo dar seniau, 1973 m., po pirmos publikacijos tuometinėje „Komjaunimo tiesoje“. Tačiau tai buvo eilėraščiai…
– Tavo tėvas dzūkas, o mama žemaitė. Kokia linkme ši genetinė kombinacija lėmė Tavo charakterį? Kiek įgytos ar vaikystėje išugdytos savybės atsispindi rašytojo grožinėje kūryboje? Kuri socialinė-kultūrinė erdvė – šeimos, bendraamžių, mokyklos, – Tavo manymu, svarbiausia formuojantis vaikui kaip asmenybei?
– Tikra tiesa, mano tėvas kilęs iš Lazdijų rajono Varnėnų kaimo, o mamos šaknys suleistos Švėkšnoje. Manau, kad tai visai geras mišinys – dzūko su žemaičiu: genetiškai jie vienas kitą puikiai papildo. Dzūkai tarsi pietiečiai temperamentingesni, imlūs išorės įspūdžiams, o žemaičiai lėtesni, bet tikresni savo darbuose ir sumanymuose; dzūkai lengvai generuoja idėjas, o žemaičiai jas neskubėdami plėtoja ir įgyvendina. Aš pats save suvokiu arčiau žemaičių, esu flegmatikas.
Rašytojo kūryboje dažniausiai atsispindi jis pats, o mes žinome, kad esminiai žmogaus charakterio bruožai ir kitos svarbios savybės formuojasi būtent vaikystėje, net kūdikystėje. Gal todėl J. Joyce’as savo Ulisą pradeda aprašinėdamas pojūčius, kaip kūdikis šlapinasi į vystyklus. Vaiko vaizdavimas suaugusiųjų literatūroje turi gilias šaknis ir lietuvių rašytojų kūryboje – prisiminkime V. Krėvę, Lazdynų Pelėdą, B. Radzevičių…
Kas labiausiai formuoja vaiką kaip asmenybę? Manau, kad terpė, kurioje jis daugiausia būna. Vaikas, kuris auga vienas šeimoje, labai skirsis nuo vaiko, kuris užaugo tarp brolių ir seserų, o dar labiau skirsis vaikas, subrendęs globos namuose. Mokykla čia bejėgė ką nors pakeisti; mokykla skirta tam, kad suteiktų vaikams žinių apie pasaulį, išmokytų jį savarankiškai mąstyti. Mąstantis vaikas jau gali pats formuoti savo asmenybę skaitydamas knygas ir stebėdamas aplinką. O reikalauti iš mokytojų, kad jie auklėtų mūsų vaikus, beprasmiška: vaiką ugdo šeima, globos namai ar gatvė, kai jis ten atsiduria.
– Šeimoje augote tik su seserimi. Kaip su ja bendravote? Ką ryškiausiai prisimenate iš vaikystės? Kas darė didžiausią įtaką – tėvai, kiti artimi šeimos nariai, draugai?
– Mano sesuo septyneriais metais jaunesnė, todėl vaikystėje neturėjau su ja bendrų interesų. Atvirkščiai, tekdavo ją sūpuoti ir vežioti po kiemą, kai kiti vaikai žaisdavo. Artimesnis ryšys tarp mūsų atsirado gerokai vėliau, kai ji mokėsi, dirbo, ištekėjo, tapo svarbiu žmogumi Europos Sąjungoje. Ryškiausius vaikystės prisiminimus, pavyzdžiui, kaip buvau įkišęs arkliui į dantis galvą, sudėjau į vaikiškas knygas. Arkliai, jodinėjimas arkliais buvo mėgstamiausias mano vaikystės užsiėmimas. Eidavau specialiai miegoti su dėde Vaclovu, kad galėčiau anksti rytą pajodinėti, kai jis parsivarydavo iš pievų savo kumeles. Mano tėvai buvo mokytojai, gana užsiėmę žmonės, todėl aš daugiau bendravau su seneliais ir kitais vaikais. Nuo mažens mėgau ir mokėjau pasakoti, kurti istorijas, draugai eidavo man iš paskos parnešti pieno ir dirbdavo kitus man skirtus darbus, kad tik papasakočiau jiems įvairiausių nuotykių. Gaila, dabar neprisimenu, apie ką aš jiems šnekėdavau… Mano bičiulis Severinas iki šiol miestelio svečiams rodo kelmą, prie kurio, girdi, gimė rašytojas Černiauskas – toje vietoje vaikystėje aš jiems sekdavau savo pasakas. Ko gero, didžiausią įtaką man darė perskaitytos knygos ir draugai, su kuriais galėjau pasidalyti nauja knygine patirtimi.
– Augai mokytojų šeimoje, todėl knyga namie nebuvo reta viešnia. Kokios vaikystės knygos formavo Tave kaip žmogų ir kūrėją? Kurias iš jų galėtumei pasiūlyti ir šių dienų jauniesiems skaitytojams?
– Mano vaikystės metais vaikiškų knygų beveik nebuvo, tik vadovėliai, skaitinių knygelės ir P. Cvirkos Cukriniai avinėliai. Manau, ta knyga dar tikrai nepasenusi. O išmokęs skaityti, aš jau griebdavau viską, kas buvo po ranka. Antroje klasėje perskaičiau net komunistų partijos istoriją, nes tokią knygą radau pas dėdę kaime, kur buvau išvežtas visam mėnesiui. Šitos knygos jauniesiems skaitytojams nerekomenduočiau: pratina prie smurto ir skatina ieškoti liaudies priešų. Iš kur atsiranda noras kurti, negalėčiau pasakyti, net jei luptų nagus nuo pirštų. Tikrai ne iš knygų ir tikrai ne iš noro pasipuikuoti. Mokykloje rimtai nežiūrėjau į rašymus, įstojau mokytis matematikos į Vilniaus universitetą ir tik tada supratau, kad esu ne savo vėžėse. Bet baigiau, nes aš nepratęs mesti darbo pusiaukelėje. Ten mokydamasis pradėjau rašinėti eilėraščius panoms į albumus – gal nuo to viskas ir prasidėjo? Taigi gal jos ir pastūmėjo mane į kūrybą.
– Daugelį metų buvai susijęs su mokykla: 1968 m. baigei Švėkšnos vidurinę mokyklą Šilutės rajone, po studijų mokytojavai Klaipėdos 14-ojoje vidurinėje mokykloje (dabar – „Ąžuolyno“ gimnazija), dirbai Respublikinėje aklųjų mokykloje. Kokią patirtį išsinešei? Kaip mokykla lėmė Tavo kūrybą?
– Mokykloje galėčiau ir norėčiau padirbėti net šiandien, jei nebūtų to baisaus popierizmo, kuris, kaip girdėjau, tik dar labiau suvešėjo. Tik nėra noro vizginti uodegą prieš viršesnius, vykdyti kvailiausius jų nurodymus. Pamenu, mano laikais buvo nurodymas, kad kiekvieną mokinį galima išmokyti ir paruošti gyvenimui, o už kiekvieną nepatenkinamą pažymį reikėdavo atsiskaityti švietimo skyriui. Tuo metu mano klasėje mokėsi toks „gudruolis“, kuris ne tik nemokėjo pridėti dviejų prie dviejų, bet dar traukė iš nosies snarglius ir valgė. Parašiau jam neigiamą pažymį, o švietimo skyriui – pasiaiškinimą: „Išvedžiau Jonui dvejetą, nes valgo savo snarglius.“ Vėliau tą pasiaiškinimą visus metus ten cituodavo: „Kokie pas mus dirba mokytojai, rašo blogą pažymį dėl snarglių!“
Kūryboje mano darbą mokykloje atspindi apsakymų ciklas apie mokytoją Jurkaitį. Jis buvo publikuotas pirmojoje apsakymų knygoje ir labai teigiamai įvertintas A. Zalatoriaus, kuris tuos apsakymus išskyrė iš viso knygos konteksto. Šiaip jau pirmoji knyga sulaukė nemažai jo priekaištų, kurių, tiesą sakant, aš iki šiol nesuprantu. Girdi, dėl gražesnės detalės aš pamirštu, paaukoju kūrinio visumą. Bet iki šiol aš teberašau taip pat: kiekviena gražesnė detalė man svarbesnė už visą novelę. Taip yra, nieko nepadarysi.
– Lygiai prieš tris dešimtmečius į mūsų literatūrą atėjai drauge su dabar gerai žinomais kūrėjais D. Kajoku, K. Plateliu, V. Račicku, J. Sprindyte… Pirmasis apsakymų rinkinys Šiapus debesų (1980 m.), o po trejų metų ir Gusto istorijos tarsi nubrėžė esminius literatūrinio vaizdavimo kontūrus, kurie savaip buvo plėtojami ir kitose Tavo knygose. Ar įsiminė literatūrinis debiutas? O pirmoji vaikams sukurta knyga? Kokie ankstesni literatūriniai bandymai ir patirtis lėmė kūrybą?
– Po debiuto literatūroje, pamenu, turėjome su V. Račicku pokalbį „Komjaunimo tiesoje“, dalijomės įspūdžiais, kūrėme ateities planus. Tuo metu aš jau buvau pradėjęs ir Gusto istorijas, kurias parašiau per kelerius metus, bet pačių geriausių, man svarbiausių istorijų („Vėlyva meilė“, „Gustas pajuokavo“) leidykla nesiryžo dėti į knygą. Suprantama, tos novelės buvo apie totalitarinę visuomenę ir aš turėjau rinktis: ar išimti šias istorijas iš knygos, ar visai jos neleisti. Sutikau su leidyklos nuomone, nes labai svajojau turėti dar vieną savo knygą… Vėliau, 1997 m., išleidau Gusto istorijas, kur sudėjau visas leidyklos atmestas ir naujai parašytas noveles.
Vaikiškus apsakymus pradėjau rašyti gana seniai ir spausdindavau juos „Lietuvos pionieriaus“ laikraštyje arba „Genio“ žurnale. Tais laikais dar ėjo žurnalai „Žvaigždutė“, „Moksleivis“, „Jaunimo gretos“ – jaunam kuriančiam žmogui tikrai buvo kur pasireikšti. O už pirmąją knygą vaikams labiausiai dėkingas esu tuometiniam „Vagos“ Vaikų literatūros skyriaus vedėjui J. Linkevičiui. Tai jis rizikuodamas išleido apsakymų rinkinį vaikams Senelės išdaigos (1984), už kurį, kiek žinau, jam net teko aiškintis partijos Centro komitete: iš kur atsirado tokia knyga, kuri juodina tarybinę tikrovę – vaikai geria, jų tėvai alkoholikai ir t. t. Kad ir kaip ten būtų, kita vaikiška knygelė pasirodė beveik po dešimties metų, kai pakvipo pertvarkos vėjais.
– Tavo kūrybinėje biografijoje – po septynias knygas suaugusiesiems ir vaikams. Kuri literatūrinės kūrybos sritis Tavo širdžiai mielesnė?
– Tai labai keblus klausimas. H. Ch. Andersenas visą gyvenimą rašė suaugusiesiems ir vaikams, pats labiau vertino savo kūrybą suaugėliams, bet ar kas žino nors vieną jo romaną, o pasakas – visi. Vaikams rašyti pradėjau, kai atsirado mažų Černiauskaičių: jos papasakodavo man įvairių mokyklos nutikimų, kai ką pats pasisėmiau mokytojaudamas – taip ir gimdavo realistiniai apsakymai. O daugiausia tai jie iš mano paties vaikystės, pavyzdžiui, „Vainikas Nendrelei“ – apsakymas apie vaiką, kuris „sudegė“ degtinėje, – nupieštas tiesiog iš natūros. O suaugusiesiems norėjau rašyti nuo tada, kai ėmiausi to amato. Klausimas tik – ar vertėjo?
– Iki pastarojo dešimtmečio vaikų literatūroje skaitytojai Tave įsidėmėjo kaip keturių realistinių apsakymų knygų autorių. Daug kam netikėtas kūrybos kelio posūkis – trys literatūrinių pasakų rinkiniai, sulaukę ypač palankaus jaunųjų skaitytojų vertinimo. Štai Slieko pasaka (2007) Metų knygos rinkimų vaikų knygų kategorijoje pelnė pirmąją vietą, o ir 2009 m. pasirodę panašaus pobūdžio Vaikai ir vaiduokliai irgi jau įtraukti į Metų knygos rinkimų akciją. Kas, Tavo požiūriu, lėmė šių kūrinių populiarumą? O kuri Tau pačiam iš sukurtų knygų vaikams artimiausia?
– Manyčiau – naujas požiūris į herojų. Kur matyta, kad sliekas įsimylėtų mergaitę, o mergaitė mylėtų debesėlį? Kad pačios pasakos būtų skirtos ne tik vaikams, bet ir vanagams, ir sliekams. Kad jos būtų trumpos, iš karto griebtų „už gerklės ir smaugtų“ arba juokintų, arba verstų susimąstyti, suabejoti visomis žinomomis tiesomis. Ar, tarkim, mokytojas iš tiesų yra toks žmogus, kuris gyvena mokykloje, labai rimtai elgiasi, nevalgo, negeria, nerūko, nežaidžia kortomis ir netinginiauja? O gal jis toks pat kaip visi? Gal jam irgi kartais skauda galvą, gal jis tingi mokyti vaikus ir labai labai laukia atostogų? Kai kam atrodo, kad toje knygoje situacija apversta aukštyn kojomis. Manau, tai ne visai tikslus požiūris – mokytojas pirmiausia yra žmogus su visomis ydomis ir dorais būdo bruožais, tokių mokytojų tikrai gali prisirinkti visose šalyse ir žemynuose.
Kuri knyga man artimiausia? Gal Kairiarankių šalis ir Pasakėlės vaikams, vanagams ir sliekams. Tai tikrai geros knygos, bet jų nepamatė geri mūsų kritikai, tačiau jas noriai skaito vaikai.
– Rašytojo gyvenimo ir kūrybos sukaktį dažnai lydi ne tik apmąstymai, bet ir viltys, neišsipildžiusios svajonės… Kokios mintys ir norai lanko dabar Tave, Rimantai, „šiapus ir anapus debesų“?
– Pirmiausia svajoju tapti seneliu, o šią svajonę tikrove, tikiuosi, kuo greičiau pavers bent viena iš keturių mano dukterų… Norėčiau greičiau sulaukti pensijos ir rašyti nesidairydamas į darbdavį ar skaitytoją; norėčiau, kad aplankytų netikėta mintis ar naujos pasakų knygos idėja; norėčiau galų gale baigti romaną apie K. Donelaitį ir apsakymų knygelę vaikams, kurios trečdalis jau guli kompiuteryje. Norėčiau už visa tai išgerti stiklą geros ruginės ir užkrimsti raugintu agurku… Ar čia daug?
P. S. „Rubinaičio“ redakcija ir IBBY Lietuvos skyriaus nariai sveikina kolegą Rimantą jubiliejaus proga ir linki skanaus agurko.
Žurnalas „Rubinaitis“, 2010 Nr. 4 (56)
