VAIKAS SUAUGUSIŲJŲ PASAULYJE (Vytautės Žilinskaitės Kelionė į Tandadriką ir Januszo Korczako „Karalius Motiejukas Pirmasis“)

Lietuvių rašytojos Vytautės Žilinskaitės apysaka-pasaka Kelionė į Tandadriką ir žydų kilmės lenkų rašytojo Januszo Korczako (Janušo Korčako) pasaka-romanas Karalius Motiejukas Pirmasis, vos publikuoti, buvo pripažinti brandžiausiais to meto kūriniais. Abu autoriai kūrė vaikams, tačiau nagrinėjamų problemų rimtumu jie galėtų nurungti daugelį suaugusiųjų literatūros kūrinių. Gana sudėtinga lyginti šiuos kūrinius, nes jie sukurti skirtingomis aplinkybėmis: Žilinskaitės žmogus nelaisvas, todėl rašytoja vengia socialinių aplinkybių, kurias taip išsamiai nagrinėja Korczakas.

Pagrindinės kūriniuose plėtojamos temos – vaikiškas maksimalizmas, idealizmas, atsakomybės našta, noras pakeisti pasaulį ir tikros draugystės paieškos – tarsi veidrodyje atsispindi pačių rašytojų gyvenime. Korczakas žuvo dėl savo įsitikinimų: Antrojo pasaulinio karo metais jis savo noru išvažiavo į getą kartu su žydų vaikais. Rašytojas visą gyvenimą kovojo už vaikų teises, būtent jo idėjas perėmė Jungtinės Tautos, 1989 m. pasirašydamos Vaiko teisių konvenciją¹. Žilinskaitė neabejodama teigia, jog Kelionė į Tandadriką jai – pati brangiausia knyga, į ją įdėta daugiausia širdies. Vis dėlto, net ir išties išsiskiriantys iš savo meto kūrinių, Kelionė į Tandadriką ir Karalius Motiejukas Pirmasis nėra gausiai analizuojami. Maža to – šiandien jie nėra dažnai skaitomi jaunosios kartos ir kažkodėl išlieka mažai žinomi, palyginti su kitais, neretai prastesniais vaikų literatūros kūriniais. Gal dėl to, kad esmines idėjas autoriai sudėjo į kūrinį vaikams ir nebuvo jų suprasti?

Rašytojai sąmoningai pasirinko vaikų literatūrą ir tam neabejotinai turėjo įtakos ir jų rašymo aplinkybės. Korczako kūrinys išleistas 1923 m., taigi rašytas Lenkijos valstybei ką tik atkūrus nepriklausomybę. Tačiau autoriaus lūkesčiai gyventi šalyje, kuria galėtų didžiuotis, neišsipildė ir savo kūriniu jis dėjo visas viltis į vaikus – žmones, kurie užaugę galėjo pakeisti esamą padėtį ir sukurti gražesnę valstybę. Žilinskaitės kūrinys rašytas gerokai vėliau, XX a. aštuntajame dešimtmety je, – bene tamsiausiais šaltojo karo metais, Lietuvoje dar nedaug kam svajojant apie realų nepriklausomybės atkūrimą. Taigi autorė taip pat atsigręžia į vaikus – tuos, kuriuos labiausiai reikėjo saugoti nuo sovietinės propagandos, išugdyti kartą, kuri kovotų už šalies laisvę. Rašytojai tikėjo, kad keisti pasaulį reikia pradėti nuo vaikų.

Pasakos ir realizmo derinys

Abu autoriai savo kūriniuose pasitelkia du klodus: pasaką ir realizmą, taip išplėsdami kūrinių galimybes. Vaikų literatūros mokslininkas Kęstutis Urba1 nurodo šiuos klodus turint skirtingą paskirtį: jaunesni skaitytojai gali sekti įspūdingus veikėjų nuotykius, vyresni – nagrinėti jų psichologinius portretus. Šį pasirinkimą galima suvokti kaip vieną iš rašytojų tokio apsisprendimo motyvų.

Vis dėlto realybės ir pasakos santykis kūriniuose skiriasi: Žilinskaitės apysakoje išgalvotame pasaulyje veikia realistinių charakterių veikėjai, o Korczakas realų pasaulį paverčia šiek tiek fantastišku, tačiau abu pirminį (realųjį) ir antrinį (pasakos) klodus naudoja tam pačiam tikslui. Realistiniame kūrinyje vaikai dažniausiai neturi jokių galimybių keisti nepalankias aplinkybes, todėl tik pasitelkę fantastikos elementus autoriai suteikia progą pagrindiniams veikėjams kurti juos supantį pasaulį. Kadangi „vaikų literatūra visuomet buvo meno ir pedagogikos kryžkelėje“², tai pasirinkta forma padeda autoriams mokyti vaikus ir sustiprina vieną iš pagrindinių abiejų knygų idėjų – net jei ne visada pavyksta, mėginti keisti pasaulį verta. Kūriniai skatina ir tikėjimą stebuklais: galbūt visa kelionė ir tėra Kadrilio sapnas, bet ar tai svarbu? Jei sapnuose padarytos klaidos žmones išmokytų, tikrasis gyvenimas būtų kitoks.

Pačiame pirmame savo romano puslapyje Korczakas kalba būtent apie tikėjimą savo galimybėmis. Jis įdeda savo vaikystės nuotrauką, nes „geriausia būtų karalių, keliautojų, rašytojų fotografijas dėti tada, kol jie dar nesuaugę ir nepasenę. Nes kitaip galėtų pasirodyti, kad jie visuomet buvo protingi ir niekada nebuvo maži. Ir vaikai manytų, kad jie patys negali būti ministrais, keliautojais ir rašytojais, o tat neteisinga.“ Nors Motiejukui nepavyksta pradėti keisti pasaulio nuo vaikų, abu autoriai vis dar tiki, kad būtent juos reikia auklėti ir mokyti.

Idealizmo ir aplinkos amoralumo priešinimas

Norint suprasti pagrindines rašytojų idėjas, svarbu atsižvelgti ir į istorinį kūrinių kontekstą.

Pirmasis Čekijos prezidentas ir rašytojas Václavas Havelas viename savo laiške teigė, kad sovietinė sistema „tegali palaipsniui pakirsti visas moralės normas, visus padorumo reikalavimus, palaužti pasitikėjimą tiesos, principingumo, nuoširdumo, nesavanaudiškumo, garbės ir orumo verte“³. Autoriai, jausdami tokį moralės nuosmukį, telkėsi į pagalbą fantastiką ir suteikė vaikams galimybę padėtį keisti. Jie stengėsi nuneigti visuomenės požiūrį, kad „kiekvienas bandymas pasipriešinti iš anksto pasmerktas“⁴. Savo kūriniuose rašytojai diegia vaikams pačias svarbiausias moralines vertybes.

Kelionės į Tandadriką pagrindinis veikėjas – Kadrilis, tačiau skaitytojų dėmesys krypsta į šunelį Kutą, kuris vadovaujasi idealistinėmis vertybėmis. Savo charakteriu į jį be galo panašus ir Karalius Motiejukas Pirmasis. Abu veikėjai neišsižada idealizmo iki pat kūrinių pabaigos, jie įkūnija pačias gražiausias ir tauriausias savybes. Ir Kutas, ir Motiejukas aukojasi dėl draugų, nesiekia naudos, yra drąsūs – leidžiasi į nuotykius dėl užsibrėžtų tikslų negalvodami apie galimus liūdnus padarinius. Širdį labiausiai pavergia jų jaunatviškas maksimalizmas: Kutas kelionės pradžioje pasako: „[…] tik man vienam netoptelėjo, ko norėčiau iš Tandadrikos“, o sandėliuose jis vienintelis nieko neima ir ieško  e s m ė s; Karalius Motiejukas svajoja apie visų pasaulio žmonių laimę, nori, kad visi būtų laimingi ir džiaugtųsi, net jei dėl to pats nemiegos ne vieną naktį. Nors abiem veikėjams nepasiseka, kūrinių pabaigose visi aplinkiniai būtent Kuto ir Motiejuko dėka suvokia savo veiksmų absurdiškumą ir padarytas klaidas. Taip autoriai išreiškia savo požiūrį į idealizmą ir juo besivadovaujančius veikėjus: net jei nepasiseka, stengtis pasaulį padaryti gražesnį verta.

Karas

Savo kūriniuose autoriai stengiasi pabrėžti amžinųjų vertybių – meilės, draugystės ir drąsos – svarbą. Vis dėlto labiausiai kūriniuose išryškinama vertybė – gyvybė. Tai suprantama, nes abiejų rašytojų kuriamuoju laikotarpiu aktuali karo problema: Korczakas pasibaisi Pirmojo pasaulinio karo žiaurumu, Žilinskaitė parašo knygą gūdžiausiu šaltojo karo metu, nuolat girdėdama apie beprasmiškos TSRS intervencijos į Afganistaną aukas. Abu rašytojai stengiasi neįkyriai, bet taikliomis ir įsimenamomis detalėmis perteikti savo požiūrį į nereikalingą žudymą ar jėgos vartojimą.

Kadrilis, gelbėdamas draugus nuo vabalų, nušauna jų valdovą. Rodos, to ir užtektų, bet, „pagautas savo galybės, Kadrilis šaudė ir šaudė toliau, kol kilimėlis nustojo bangavęs“. Vėliau Kutas lyg tarp kitko pasiteirauja: „Juk į orą šaudei, bičiuli, tiesa?“, tačiau Kadrilio atsakymo nesulaukia. Kadrilio „laimėjimas“ sukelia pasišlykštėjimą ir skaitytojams, ir autoriui – kiškio letena dreba, o akyse vis vaidenasi kruvina skraistė. Žilinskaitė neatsiriboja nuo politinio konteksto ir savo kūrinyje sukuria ateities viziją – įspėjimą didžiosioms pasaulio šalims. Epizodas sudegusioje planetoje, kurioje visi valdovai ėmė ginkluotis norėdami apsaugoti paukštę (nors nė vienas nežinojo, kur ji yra), ironiškai perteikia šaltojo karo politiką – nuolatinį atominių ginklų arsenalo didinimą, prisidengiant „taikos“ saugojimu. Rašytojai svarbu parodyti karo poveikį atskiram individui, skausmą ir beprasmybę ji perteikia Kuto ir pajaco kančiomis ir kartu išreiškia savo pačios požiūrį į jėgos vartojimą – planeta sudega, kad atgimtų iš naujo. Nors nepatiklus skaitytojas sudvejoja – ar tikrai pavyks pajacui išauginti pupą? Ar prie jos kada nors atskris bitė? Ir jei patys sunaikinsime pasaulį – ar atsiras mūsų planetoje nors vienas pajacas? Pilotas Kutui mėgina išaiškinti esmę – planeta pati kalta, nes buvo per daug žiauri, galbūt jai reikėjo sudegti, kad taptų taikesnė…

Korczakas karalių Motiejuką vaizduoja aplinkybėmis, kurių vaikas negali pakeisti, – paskelbto karo neįmanoma išvengti. „Karas miega“, – paslaptingai paaiškina Aliai švyturio sargas ir Motiejukas suvokia, kad jis nemeluoja, nes karas išties yra tarsi didelė mieganti pabaisa, kuri bet kada gali nubusti. Ironiška, tačiau netgi karą paskelbę suaugusieji iš tiesų patys jo visiškai netrokšta. Liūdnasis karalius nenorėjo kariauti ir paaiškina Motiejukui: „Turėjau – kitaip negalėjau.“ Nuolat kyla klausimas: jei niekas netrokšta kariauti, kodėl vis tiek nėra taikos? Trečiojo karo Motiejukui šiaip ne taip pavyksta išvengti – rodos, tik suaugusiesiems nerūpi, kiek žmonių jame žus. Autorius teisia tokius kaip Jaunasis karalius – jie paskelbia karą ir, siekdami godžių tikslų, negalvoja apie jame žūstančius žmones.

Abu autoriai, per savo gyvenimą matę karo žiaurumą, stengiasi parodyti jo absurdiškumą, jie smerkia žudymą dėl nieko. Būtent Kutas ir Motiejukas yra tie, kurie suvokia žudynių beprasmybę, jie – vaikai, neaptemdyti egoistiškų tikslų. „Būkit prakeikti, jūs, per kuriuos nekaltieji tampa kaltais!“ – sušunka Kadrilis, kai išvysta per naktį pražilusį savo bičiulį. Tai – karo įvertinimas: kare nenorintys kariauti tampa žudikais, geri tampa blogi, nekaltieji susitepa rankas. Kurdami kontrastą autoriai sukuria žmogaus gyvybę, drąsą ir draugystę vertinančius veikėjus, nes mano, jog būtent šias vertybes būtina diegti vaikams.

Atsakomybė

Nors ir Kutą, ir Motiejuką aplinkiniai laiko naiviais ir mažais, tačiau skaitytojų simpatijas jie užsitarnauja labai nevaikiška savybe – drąsa prisiimti atsakomybę. Tuo tarpu kiti kūrinių veikėjai (nors ir suaugę ar apsimetantys esą tokie) kratosi atsakomybės naštos ir ieško kaltųjų. Kutas jaučiasi kaltas, kad planeta buvo sudeginta: prislėgtas atsakomybės ir sąžinės, jis pražilsta per vieną trumputę tos planetos naktį. Atsakomybė subrandina žmogų.

Motiejuko atsakomybės našta ne ką mažesnė – jis nemiega naktimis, nes galvoja apie visą šalį. Pralaimėjęs karą nesutinka gyventi su Kampela, nes supranta, kad tai būtų pabėgimas nuo savo gyvenimo naštos, – Motiejukas prisiima atsakomybę už nevykusias reformas ir savu noru važiuoja į negyvenamą salą. „Aš nežinau, – sako Felekas, – tu iš karto apie visus galvoji. Aš tai liepčiau parke sūpuokles įtaisyti, karuselę su muzika…“ – ne kiekvienas gali suprasti, kiek daug atsakomybės prisiima Motiejukas, kaip jis norėtų, kad visiems pasaulyje būtų gerai. Liūdnasis karalius šypsodamasis klausia Motiejuko, ar „ir mažiems karaliams tamsios mintys blaško miegus“. Motiejukas išties kiekvieną naktį negali užmigti. Pabėgęs iš salos jis ant sienos parašo: „Gyvenimas kaip kalėjimas.“ Visiškai nevaikiškos mintys… Laiške karaliams jis svarsto, kad vaikai ne mažiau protingi negu suaugusieji, tik mažiau patyrę. Patirtis užaugina žmogų ir Motiejukas, net būdamas vaikas, jau kalba kaip suaugęs žmogus. Išmestas iš mokyklos, jis savo dienoraštyje parašo: „Gyvenimas sunkus“, – pasakė Valentinas. Tuomet nesupratau, ką tai reiškia. Dabar suprantu.“ Korczakas švelniai pašiepia tuos, kurie skundžiasi sunkiu gyvenimu: Motiejukas, nors ir labai skriaudžiamas, nenori eiti iš namų, kuriuose jį Martynėliu vadina, nes ten paprasta – nereikia prisiimti atsakomybės. Gera gyventi, kai esi atsakingas tik už save.

Abu autoriai vertina veikėjus pagal jų brandumą, o ne pagal amžių ir už drąsą iškelia aukščiau negu kitus veikėjus. Nors tai ne tiek drąsa, kiek sąžinė, neleidžianti Kutui ir Motiejukui ramiai gyventi.

Egoizmas

Abu kūrinius daro tragiškus idealizmu besivadovaujančių ir egoistiškų žmonių priešprieša. Ir Motiejukas, ir Kutas nori padaryti pasaulį gražesnį: padovanoti visiems vaikams rytą šokolado arba atkurti sudegusią planetą. Tačiau žmonėms to negana. Liūdnasis karalius aiškina Motiejukui, jog žmonės niekada nebūna patenkinti: jie nuverčia vieną karalių ir tada išsirenka kitą (tik kitaip pavadina), jie nori laisvės, bet gavę vėl būna nelaimingi, gauna teises – ir vėl nori ko nors daugiau. „Mes blogai elgėmės, darydami reformas suaugusiems, tu pradėk nuo vaikų, gal pasiseks…“ Motiejukas ir pradeda nuo vaikų: suaugusiųjų nepakeisi, o vaikus dar gali. Nors ir čia tenka nusivilti: pasak Korczako, „Tarp vaikų tiek pat blogų, kiek ir tarp suaugusiųjų.“¹ Gavę šokolado jie trokšta sūpynių, o gavę sūpynes – zoologijos sodo.

Žaislai, atvykę į sandėlius, ima tiek, kiek tik gali panešti. Legarijai tik gaila, kad nėra džentelmeno, kuris paneštų jos krepšius, nes viena nepajėgia. Tik ar dėl to jie tapo laimingesni? Situacija sandėliuose vėl primena autorės kūrybos kontekstą – komunizmo ideologiją, materializmą („kiekvienam – pagal poreikius“). Bėda ta, kad žmonių poreikiai neriboti.

Abu veikėjai išgyvena vidinę dramą: jų idealizmas susiduria su realiu pasauliu ir pralaimi šią kovą. Karalius Motiejukas išvyksta į negyvenamą salą ir stengiasi pamiršti savo idealistines idėjas, Kutas katapultuojasi, nes neranda nė vieno, kuris, kaip ir jis, ieškotų  e s m ė s, o ne naujos suknelės ar lagamino. Abu autoriai stengiasi parodyti daiktų bevertiškumą ir nuolatinį žmonių nepasitenkinimą. Dėl to vaikiškomis idėjomis besivadovaujantys veikėjai suaugusiųjų pasaulyje pražūsta – jie galvoja apie kitus, tačiau niekas negalvoja apie juos (materialistai, susirūpinę tik savo gerove, kitais nesirūpina). Jei visi galvotų vieni apie kitus, būtų sukurta kitokia visuomenė.

Išdavystės ir atleidimo tema

Abiejuose kūriniuose viena iš pagrindinių – draugystės tema. Motiejuko ir Feleko santykiai nuo pat pradžių skaitytojams kelia dviprasmių jausmų – Felekas dažnai išnaudoja Motiejuką, jaučiasi už jį geresnis, stengiasi pasinaudoti tuo, kad pelnė karaliaus palankumą. Skaitytojams nuolat kyla klausimas – už ką Motiejukas taip myli Feleką? Jam atleidžiama išdavus šalies paslaptis šnipui (išdavus draugą), o kūrinio pabaigoje atleidžiama net pražudžius Motiejuką. Skaitytojams Felekas kelia vis didesnį pasibjaurėjimą, tačiau Motiejukas visada jį pateisina. Ar tikras draugas gali atleisti bet ką? Atleidimo tema romane kartojama ne kartą – Motiejukas atleidžia Jaunajam karaliui intrigantui, nereikalauja reparacijų iš karą paskelbusių karalių. Už tai jis vėliau iš kitų karalių sulaukia taikos ir užtarimo. Jį gerbia viso pasaulio žmonės, nors jo šaliai sprendimas ir nėra palankus. Autorius pabrėžia, koks gražus Motiejuko poelgis.

Kadrilis – dinamiškiausias Kelionės į Tandadriką veikėjas, jo ir Kuto santykiai ypač sukrečia, nes Kadrilis iš labai teigiamo personažo virsta neigiamu. Bene bjauriausia metamorfozė – kreipinio: nuo „Kutai, broliuk“ iki „keleivi Kutai“. Bet Kutas jam viską atleidžia – visus įžeidžius žodžius, netgi nesirūpinimą, ar jis liko gyvas. Tik išėjęs iš sandėlių neištveria ir pagaliau išrėžia, jog jis bent panašus į save, „o vadas – į šamą“. Kaip ir Korczako romane, Kadrilis pabaigoje taip pat išsitraukia mauzerį ir pagrūmoja juo draugui prieš nosį. Draugas išduoda, bet Kutas vis tiek nori jam padėti. Kutas elgiasi su Kadriliu geriau, nei šis nusipelnė. Panašus kontrastas sukurtas ir epizode su žudikėmis gėlėmis, kurios imasi gelbėti Kadrilį iškart, kai šis pirmą kartą gyvenime parodo joms švelnumą. Einora vėliau pasakoja Kutui, kad gėlės elgėsi lygiai taip, kaip žmonės – su jomis. Jas tokias sukūrė aplinka, tačiau tereikia gerumo, ir jos atsilieps gerumu. Reikia mokėti atleisti, elgtis žmoniškai. Abu autoriai savo kūriniuose rėkte rėkia: gėris gimdo gėrį. Pats Korczakas visą gyvenimą paskyrė Našlaičių namams, kurių viduje buvo įkūręs mažą vaikų valstybėlę. „Labai svarbus šiuose namuose buvo „draugiškas teismas“, kuriam „kodeksą“ sukūrė pats „pan doktor“. […] Vaikų teismas Korčako namuose priimdavo vieną iš dviejų sprendimų: IŠTEISINTI arba ATLEISTI.“²⁷

Valdžia

Valdžios simbolis Kelionėje į Tandadriką – varlė Legarija. Pilna pagiežos kitiems, ji stengiasi visada būti pati svarbiausia ir jaučiasi geriausia iš visų žaislų. Ji – tipiška tarybinės visuomenės „vadovė“ – prisitaikėlė ir savanaudė, įsiteikianti aukštesniuose postuose esantiems žmonėms (šiame kūrinyje tokį žmogų simbolizuoja pilotas). Tačiau jos charakteris nesukrečia taip, kaip Kadrilio metamorfozės. Autorė būtent jam skiria vieną iš sunkiausiai atlaikomų išbandymų – valdžios išmėginimą. Užtenka Kadriliui apsirengti nauju kostiumu ir jo žodyne atsiranda begalės nesuprantamų žodžių, o planšetėje saugomos schemos pasidaro svarbesnės už jo ir Kuto slaptą kišenaitę. Kadrilis neatlaiko šlovės ir valdžios: pradėjęs valdyti, jis pamiršta silpnesnius už save. Maža to, iš drąsuolio jis virsta bailiu: bijo pripažinti, kad kažkas šaiposi iš jo autoriteto, todėl teigia, kad šaipomasi iš jo referentės. Ir niekaip negali nustoti žavėtis savo atvaizdu veidrodyje: monetomis nusagstytas diržas, perlamutru blizgantis kepurės snapelis – autorė ironiškai vaizduoja valdžios paragavusį Kadrilį.

Ministrai – bailiai ir savanaudžiai. Jie šaiposi iš karaliaus mirties ir mažojo Motiejuko, išgirdę apie karą, apsimeta sergantys ir nebegalintys dirbti, nes bijo, kad pralaimės, – jiems visiškai nerūpi savo šalies gerovė, tik pačių kailis. Tačiau, kaip ir Žilinskaitės apysakoje, taip ir Korczako romane labiausiai sukrečia draugo pasikeitimas: Felekas, supratęs, kiek naudos gali išpešti būdamas karaliaus draugu, prašosi būti oficialiu jo favoritu, vėliau – baronu fon Rauche. Dėl galimybės daug uždirbti Felekas susideda su šnipu žurnalistu – jam svarbiau užsivilkti švarką su ordinais, nei neišduoti draugo. Tačiau vos sučiuptas, Felekas krinta Motiejukui po kojų ir jam atleidžiama. Taigi abu autoriai pabrėžia, kad valdžia – išbandymas, kurį išlaiko labai retas žmogus.

Kikilis

Žilinskaitė palieka sakinių, kuriuos skaitytojas turi pabaigti pats. Viena iš tokių pateiktų mįslių yra Kikilis. Slaptažodis, kuris padeda, kai užgriūva bėdos. Ir dainelė apie kikilį, kurią reikia dainuoti, kai „visai visai galas užpuola, kai riesčiau ir būti negali“. Slaptažodį Kutas pasako Kadriliui pakliuvus į gėlių nelaisvę. Beveik visą dainelę padainuoja Kadrilis Kutui sudeginus planetą… Tačiau dainelė vis nebaigiama. Perskaičius visą kūrinio siužetą dainelė pasirodo pažįstama:

Žaislinis, o gal nežaislinis

Gyveno pasauly kikilis,

Tik sykį snapelį nusvilęs,

O jau visu kuo nusivylęs,

Tupėjo prie upės kikilis

Ir klausėsi, kaip krokodilas Jam sako…

Kikilio dainelė – tai Kuto istorija: apie žaislinį (tačiau tokį gyvą!) šuniuką, kuris nusvyla snukutį sudegindamas planetą ir nusivilia visu pasauliu (savimi). Būtent tada Kadrilis pasako: „Kikilis.“ Po to pilotas parodo Kutui žiežirbas, kad šis nesigraužtų. Kūrinio pabaigoje pabudęs iš sapno ne sapno, Kadrilis kišenaitėje randa nupieštą Kikilį. Taigi dainelėje krokodilas nusivylusiam Kikiliui pasako jo paties vardą, nes net kai nusiviliama visu pasauliu (ir geriausiu draugu), žmogus turi rasti stiprybės savyje. Kikilis – slaptažodis, kuris simbolizuoja pasitikėjimą savimi. Kai labai blogai, negalima pasiduoti, reikia tikėti, kad įmanoma atgimti iš naujo – kaip feniksui iš pelenų.

E s m ė  ir viltis

Kutas sandėliuose ieško vienintelio dalyko –  e s m ė s. „Visi paveiksliukai“, „Viskas šuniukams“, „Viskas karnavalui“ – tik niekur nerado durų „Viskas esmei“. Tačiau  e s m ė s  negali būti sandėliuose, nes ji nėra materialus daiktas, ji neapčiuopiama. Kutas miršta taip jos ir neįvardijęs. O gal? Šuniukas mėgina paaiškinti Kadriliui, kas yra  e s m ė, pasakodamas apie gėlės žūtį dėl kito: „Sakau, nesvarbu, kad keista… svarbu, kad gėlė išgelbėjo tave, o pati žuvo, ir todėl likai jai skolingas… taip skolingas, kad nė pats nežinai… ir kad iš pelenų… vėl gyvas… gyvas paukštis…“ Čia jo nerišlus pasakojimas ir nutrūksta, tačiau būtent gėlės pasiaukojimą Kutas įvardija kaip  e s m ę. Lygiai taip pat jam pasakoja Einora, teigdama, jog planeta ir turėjo sudegti, kad atgimtų kaip feniksas iš pelenų: geresnė, gražesnė, taikesnė. Kutas nusprendžia, kad Einora „žiūri širdimi“, o ne akimis ir dėl to „mato  e s m ę“. Kadrilis jau nebemato jos, nes žiūri paviršutiniškai – jam rūpi auksinė planšetė ir autoritetas. Kutas prisimena paveikslėlį su atsivėrusia jūrų geldele ir iš jos išlindusia gležnute pilka būtybe – iš kietų, tvirtų šarvų. „Gal ir tai  e s m ė?“ E s m ė gležna, nes ją suvokia retas žmogus – kur kas didesnė dalis vertina jėgą ir valdžią.

Paskutinis Kuto klausimas Einorai vėl liudija pasiaukojimą: „Ar gali feniksas sudegti ne dėl savęs, o dėl kito… sudegti, kad kitas būtų geresnis… pavirsti pelenais, kad iš jo pelenų kitas atgimtų geresnis…“ Būtent Einora ir pakiša jam šią mintį: „Kai prisimenu tą gėlę, – lyg sau ištarė Einora, – noriu būti geresnė.“ Todėl Kutas katapultuojasi ir jį išvydęs Kadrilis pirmą kartą vėl primena tą kiškutį, kuris sutiko Kutą prie laužo: „Kutai, broliuk“, – kužda jis, o pačiam atrodo, kad rėkte rėkia. Taigi Kutui  e s m ė  – pasiaukojimas dėl kito: jis sudega, ir dėl to Kadrilis atbunda geresnis, jis „gimsta iš pelenų“ prie laužo ir jam suteikiama galimybė iš naujo keliauti. Jau su kitu šuniuku, bet šį kartą – geresniam, taikesniam. Kutas tiki, kad Kadrilis, kaip ir Einora, atsimins jį ir dėl to norės būti geresnis. Tragiška Kuto mirtis – viltinga.

„Ir karaliai ne viską gali“, – konstatuoja Motiejukui Liūdnasis karalius. Tai ir yra skaudžiausia patirtis – žmogaus galimybės ribotos. Negyvenamoje saloje išvydęs be galo liūdno žvilgsnio senį, Motiejukas pamano: „Čia reformatorius, kuriam nepasisekė.“ Bokšto kopėčios atspindi Motiejuko karaliavimą: „Apatinių kopėčių pakopos arti viena kitos, tad lipti lengva, bet kuo aukščiau, tuo pakopos rečiau.“ Viršutinės, ant jų atsistojus, gali netgi lūžti. Išties nupirkti Irenutei porcelianinę lėlę buvo paprasta, šokolado plytą kiekvienam vaikui duoti jau nebuvo lengva, o štai sukūrus vaikų Seimą kopėčios lūžo. Motiejukas vis nerimsta, patekęs į salą pradeda rašyti knygutę „Mano karaliavimo klaidos“ ir nusprendžia, kad didžiausia jo klaida buvo išdidumas. Motiejuko gyvenimo  e s m ė  – padaryti žmones laimingus, bet jis per išdidus prisipažinti, jog tai ne jo jėgoms. Tai suvokęs Motiejukas atsisako sosto.

Motiejuko mirtis – be galo tragiška, jis žūva nuo geriausio draugo rankos (panašiai kaip ir Kutas). Nejaugi neverta kovoti? Tačiau paskutiniai romano sakiniai suteikia viltį: „Ir jau visas miestas žinojo, kad Motiejukas numirė. Ir tėvynė. Ir visas pasaulis.“ Motiejukas tapo pavyzdžiu: su juo nenorėjo kariauti kiti karaliai, jo paties kariuomenė galėjo dėl jo paguldyti galvą (priešingai nei Jaunojo karaliaus). Nors veikėjas ir patiria nesėkmių, Korczakas jam simpatizuoja, teigia, kad kovoti verta, net jei nepavyksta. „Jaunasis karalius pažįsta žmones, kai jie lenkiasi prieš jį ir šaukia „Tegyvuoja!“, aš žinau, kaip jie gyvena ir dirba, kaip barasi ir taikosi, kaip globoja našlaitį.“ Motiejukas, pradėjęs dirbti fabrike, parodo, kad nebūtina būti karaliumi – galima būti ir geru paprastu žmogumi, suprasti kitus. Jo mirtis – su šypsena lūpose, tikint, kad pasaulis bus nors kiek geresnis. Tai irgi savotiškas fenikso sudegimas dėl kitų: jei žmogaus mirtis priverstų kitus susimąstyti, pasaulis išties būtų gražesnis.

Pabaigoje

Abu šiuos kūrinius sunku pavadinti vaikiškais, tragiškos atomazgos sukrečia skaitytoją ir atrodo netgi netinkamos jauniesiems. Nenorom kyla klausimas: nejaugi autoriai nenorėjo Motiejuko ir Kuto paversti pavyzdžiu? Juk tokia pabaiga verčia galvoti, jog nėra prasmės stengtis, nes pasaulio pakeisti nepavyks. Bet kūrinių pabaigos viltingos: Motiejuko pavyzdys įkvepia viso pasaulio žmones; Kuto auka „prikelia iš pelenų“ Kadrilį. Motiejukui tapus karaliumi, ministrai pasibaisėję rėkia, kad „tokio mažo karaliaus niekas nebijos, […] ne tik kareiviai, bet niekas nebijos. Nuolat kils streikai ir maištai.“ Kūrinyje viskas apsiverčia: dėl Motiejuko gerumo, pavergusio žmonių širdis, prieš Jaunąjį karalių pasiryžta ginkluotis visi kiti. Panašiai ir Kutas pakeičia Kadrilį ir suminkština kitų žaislų širdis. Nuoširdumas, gebėjimas atleisti, gyvybės ir draugystės branginimas bei idealizmas – tai vertybės, kurios negali nepaveikti aplinkinių, jomis besivadovaujantys žmonės gali pamažu keisti net ir moralę praradusį suaugusiųjų pasaulį.

Vaikų gyvenimas suaugusiųjų pasaulyje – tragiškas. Suaugusiųjų pasaulį jie mato kupiną materializmo, melo, išorinio blizgesio garbinimo. Vyresnieji į juos žiūri kaip į naivius ir nieko neišmanančius. Tačiau net ir viskuo nusivylę vaikai neišsižada savo principų. Abiem autoriams  e s m ė  – tai gyvenimas ne dėl savęs, o dėl kitų, noras pasaulį padaryti gražesnį – nesvarbu, ar apsiribojama vien draugais, ar viso pasaulio žmonėmis.

_______________________________

¹ Thomas Hammarberg, 2007 Janusz Korczak Lecture: children participation, Strasbourg, 2008, p. 9.

² Kęstutis Urba, Pasisakymai apie vaikų literatūrą, Vilnius, 2004, p. 65.

³ Torben Weinreich, „Istorija ir vaikų literatūra“, Rubinaitis, 2009, Nr. 2 (50), p. 5.

⁴ Václav Havel, Kas žmogaus galioje? Vilnius, 1994, p. 22.

⁵ Ibid., 16 p.

⁶ „Išteisinti arba atleisti“, Vakarų ekspresas. Šeštadienis, 2006, lapkričio 18, p. 7.

⁷ Ibid.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2010 Nr. 4 (56)