Literatūros ir konditerijos smaguriams
Garsas apie šią knygą intrigavo jau kelerius metus. Į Lietuvą atvykdavę latvių vaikų literatūros kritikai ir leidėjai didžiuodamiesi ir šypsodamiesi minėdavo tautiečio Mario Putninio pasaką Laukiniai pyragai*. Žinojome, kad tėvynėje ji tapo bestseleriu, vaikų žiūri buvo išrinkta geriausia metų knyga, neseniai išversta į anglų kalbą, jos pagrindu pradėtas statyti animacinis filmas, o autorius jau prirašė tris tomus tęsinių. Leidyklos „Nieko rimto“ ir vertėjos Lauros Laurušaitės dėka smalsumu netveriantys lietuvių skaitytojai pagaliau patys gali įvertinti šiuolaikinę kaimynų prozą.
Kūrinio autorius – rygiškis rašytojas (g. 1950 m.), kompozitorius, pusšimčio filmų scenaristas. 2003 m. pasirodę Laukiniai pyragai – jo pirmoji ir iškart didelės apimties knyga, kurią sudaro prologas, net 67 skyriai ir epilogas. Tekstas prasideda įprasta pasakos formule „Kartą senų senovėje tolimoje Pietų Jūroje…“ (p. 5), o toliau įsirieda kaip klasikinis nuotykių romanas: plėšikų siautėjimas, gražuolės pagrobimas, dviejų konkuruojančių gelbėtojų kelionės, nirtūs mūšiai jūroje ir sausumoje bei piršlybos finale. Besąlyginė meilė, herojiška drąsa, mirtini pavojai, idealizuota piratų gyvensena, supinti į greitaeigį veiksmą su laiminga pabaiga, tebėra paklausūs. Nuotykinio meno traukai neatsispiria ne vien paaugliai, ryjantys Roberto Louiso Stevensono Lobių salą, bet ir suaugusieji, plūstantys į Walto Disney’aus studijos „Karibų jūros piratų“ ciklo filmus.
Vis dėlto Laukiniai pyragai nėra tik eilinė nuotykių knyga, parašyta pagal seniai nusistovėjusius principus. Pirmiausia ją išskiria ypatinga veikėjų prigimtis – jie visi yra maistinės kilmės: suantropomorfinti sūriai, dešros, koldūnai, beliašai, leistinukai ir pan. Tokie ir pagrindiniai herojai: „jaunutė gražuolė“ Aguoninė Bandelė Eloiza (istorijos pradžioje prisiskaičiusi „subtilių romanų“ ir besiilginti nepaprastų išgyvenimų), ją įsimylėjęs Ekleras (Sorbonos universiteto absolventas, dirbantis Eloizos tėvų krautuvėje), Kvietinio Batono sūnus Ragelis (išpuikęs turtingas jaunuolis) ir karingieji lašinių pyragai, kurių kapitonas Mordanas – prikimštas svogūnų. Išmoninga autoriaus vaizduotė gausiai ir originaliai papildė etninę literatūrinių piratų sudėtį, ją žaismingai susiedama su žmonių tautybėmis, pavyzdžiui, Pietų jūroje plėšikauja įkypomis akimis, ryžiais įdaryti pyragai iš Kinijos. „Maistinę“ pasakojimo logiką rašytojas stengiasi išlaikyti visame kuriamame pasaulyje: šventyklose meldžiamasi Didžiajam Konditeriui, o mūšiuose šaudoma slyvomis, bulvėmis ir supuvusiomis alyvuogėmis. Pasakojimą gausiai dekoruoja ir kartu pažintinę funkciją atlieka daugybė laivybos ir ginkluotės terminų su paaiškinimais: brigantina, barkentina, epoletas, džonka (laivų tipai), protazanas, bardišius, jataganas, mizerikordija, estokas (kovos įrankiai) ir pan. Jie suteikia egzotikos ir drauge savaip stiprina tokio pasaulio tikroviškumo iliuziją.
Atsižvelgiant į knygos žanrą, joje neieškotina sudėtingos problematikos, išskleistos psichologijos ar įtikinamos charakterių motyvacijos. Užuot stebėjusis, kodėl Aguoninė Bandelė iš aikštingos merginos greitai virsta ištverminga jūrininke ir kone tobula karo stratege, protu ir drąsa toli pralenkiančia patyrusius piratus, galima pagirti veržlią veiksmo eigą, kunkuliuojančių emocijų karštį ir pokalbių gyvumą. Skaitytojas seka tris atskiras siužeto linijas: Eloiza su užmoju piratauja, Ragelis keliauja sausuma, o Ekleras – jūra. Veiksmo tempą vietomis sulėtina ilgoki aprašymai, bet dažniausiai nuotykis veja nuotykį: konfliktai pasieniuose, rietenos užeigose, riterių turnyrai, skęstantys laivai, derybos vergų turguose ir t. t., o herojai stebina atkaklumu ir išradingumu įveikti sunkiausias situacijas. Psichologinės, vertybinės tematikos užuomazgų turi nuoširdi, pasiaukojama Eklero ir koldūno Oto bičiulystė (rizikuodamas sudegti, Ekleras išgelbsti leisgyvį draugą) ir mažo, storo koldūno troškimas žūtbūt tapti pyragu (tik beveik mirtinai apskrudęs ugnikalnyje ir tapęs rudas kaip pyragas, Otas pradeda išdidžiai suvokti savo tikrąją prigimtį).
Aguoninė Bandelė rožinę suknelę ir skėčius mielai iškeičia į kelnes, aulinius ir pistoletą. Populiarūs vaikų literatūros veikėjai piratai čia tradiciškai simbolizuoja laisvę ir nuotykius, o garsiausias kapitonas Mordanas apdovanotas visais įprastais atributais: ūmiu būdu, medine koja ir juodu raiščiu ant akies. Kai kurios šalutinės linijos atšlyja nuo visumos (pavyzdžiui, epizodinės veikėjos Rožių Bandelės apsimetinėjimas Eloiza), pagrindinių herojų susitikimus vaizduojančios scenos perdėm striukos ir kupinos sentimentalokų, prėskokų dialogų (kai Ekleras pagaliau nusigauna iki piratų laivo, surastoji mergina teištaria: „Tos mergaitės, tos Aguoninės Bandelės, nebėra. Dabar yra tik kapitonė Aguona. Ir nieko čia nebepakeisi. Per vėlu…“, p. 311). Tačiau pasitaiko ir subtiliai taiklių, žaidimo logiką atitinkančių apibūdinimų, pavyzdžiui: „Eklero balse buvo justi juodieji pipirai“ (p. 25).
Laukinių pyragų siužeto vingius, veikėjų bruožus ir meilės daugiakampius galėtume perskaityti kaip šiuolaikinę Thomo Mayne Reydo ar Alexandre’o Dumas romanų versiją, tačiau esminis Putninio kūrinio skirtumas yra nepaliaujamai trykštantis komizmas. Kitaip nei rimtabalsiai klasikinių nuotykių knygų rašytojai, šios pasakos autorius šypsosi rodydamas herojų silpnybes, lengvapėdiškumą ir žinių spragas (tik išplaukę į atvirą jūrą Ekleras su Otu susigriebia, kad neturi žemėlapių, nemoka orientuotis pagal žvaigždes, net nėra pasirinkę kelionės kurso), atskleisdamas elgesio priežastis (piratų kapitonas įsako pulti miestą tik todėl, kad patinkama mergina užsinorėjo pas kirpėją), šaržuodamas diduomenės papročius ir valdininkų godumą. Tekstui kolorito suteikia nuolat aidintys šmaikštūs piratų keiksmai („Krosnis ir keptuvė!“). Pasakojimo pobūdžiu kūrinys artimas romantinės komedijos kino žanrui, sakytum – romantinė piratinė komedija. Knygoje apstu linksmų pakeitimų, pavyzdžiui, Murselis, Oistrija, Amorika, ispūnai (tik vieną kartą korektūros klaida (p. 297) išduoda juos esant ispanus). Perrašymų principą vaizdžiai iliustruoja Šventojo Rašto imitacija pagal pyragų pasaulio logiką: „Ir užmaišė mūsų Tėvas Konditeris naują tešlą ir sukūrė iš jos pirmąjį pyragą, kaip įdarą paėmęs debesų dulkes“ (p. 325). Tirštos aliuzijos ne tik pritraukia legendas („besijuokiantis olandas“), bet ir panaudoja sociokultūrinius etninius stereotipus, kurie kartkartėmis priartėja prie „politinio korektiškumo“ ribos. Štai pyragai iš Sibiro buvo „apgailėtini vargšai, įdaryti raugintais kopūstais ir amžinai alkani“, o jų būdas buvo gaižus ir smarkus, vadas „nešiojo sabalų kailio kepurę, nepaliaujamai keikėsi sibiriečių kalba minėdamas motiną ir spjaudė per bortą“ (p. 6). Beje, kūrinio herojai nėra vaikai, tad natūralu, jog dažnai elgiasi ir kalba ne kaip vaikai, pavyzdžiui, tarnas prašo savo šeimininko „padėti išgelbėti butelį“ (p. 321), t. y. kartu išgerti. Toks humoras ir intertekstualumas vaikų literatūroje visuomet kelia adekvataus supratimo klausimą, nes reikalauja gebėjimo atpažinti; augesni ir labiau apsiskaitę skaitytojai įgyja pranašumą – tai paaiškina, kodėl Laukinius pyragus jau pamėgo suaugusieji. Jie knygą galėtų suvokti ir kaip švelnią nuotykių literatūros parodiją, kai pasijuokiama iš formulinės literatūros, sykiu pripažįstant jos žavumą.
Knyga patiks ne tik nuotykinės literatūros, bet ir lietuvių kalbos smaguriams, nes vertimas yra reto skalsumo: labai platus žodynas, gausi sinonimika, raiškūs stilistiniai niuansai. Grakštus tekstas slepia ilgą triūsą lietuvinant laivybos terminus ir ypač derinant kulinarinį latvių ir lietuvių žodyną. Vertėja prisipažino, kad, siekdama perteikti pasakos veikėjų ypatybes ir veiksmus, originalo naujadarus, metaforas, žodžių žaismą, turėjo išnagrinėti ne tik kepimo ir virimo knygas, bet ir parduotuvių konditerijos skyrius. Taupus, sudžiūvęs ir konservatyvus Ragelio tarnas lietuviškame variante net gavo kiek kitokį, bet puikiai pagal būdą tinkamą Spragėsio vardą. Matyt, knygos redaktorė taip pat buvo tolerantiška: atmosferos dėlei palikti žodžiai „nedakepęs“ ar „ant durniaus“.
Kolegos latviai nemelavo sakydami, kad Laukiniai pyragai – puiki, smagiu humoru atmiešta nuotykių literatūra. Tačiau jie nutylėjo bene didžiausią šios knygos trūkumą – prisėdus ją skaityti, net po sočios vakarienės labai greitai ima kamuoti alkis.
___________________________________
* PUTNIŅŠ, Māris. Laukiniai pyragai / iš latvių k. vertė Laura Laurušaitė; iliustravo Irmina Dūdėnienė. – Vilnius: Nieko rimto, 2010. – 440 p.: iliustr. ISBN 978-9955-683-94-0
Žurnalas „Rubinaitis“, 2010 Nr. 4 (56)
