BEATRIX POTTER PAVEIKSLĖLIŲ EPAS LIETUVIŠKAI

 

– Ką tik pasirodė nauja Jūsų versta knyga – Beatrix Potter Pasakos. Kaip jaučiatės paėmęs ją į rankas?

– Kaip visada, kai išeina mano versta knyga: jaučiuosi, tarsi pats ją būčiau parašęs. Išties aš taip pamilstu savo verčiamą knygą, kad esu pasirengęs kibti į atlapus kiekvienam, kuris mėgins ją peikti ar kritikuoti. Po kiek laiko, žinoma, darausi objektyvesnis, tačiau nė vienos iš savo verstų knygų neatsižadėčiau tarsi savo tikrų vaikų.

– Pastebėjau, kad daugiausia verčiate vaikų ir paauglių klasiką. Tik klasiką…

– Matote, aš nesu profesionalus vertėjas. Ir ta prasme, kad nevalgau duonos iš vertimų, ir daugybe kitų prasmių. Iš manęs tai atima daug laiko ir nemenkų pastangų. Negalėčiau sau leisti versti menkavertę literatūrą. Jaučiu, kad ir dauguma vertėjų to nenori, bet darbas yra darbas. Tad neretai ilgokai grumiuosi su tekstu ir iš to patiriu nepaprastą malonumą. Gal tai netgi maloniausia iš visų veiklų. Gaila, jai galiu skirti kone mažiausiai laiko.

– Beatrix Potter knyga Jūsų grožinių vertimų sąraše – dvidešimtoji. Ar ji kuo nors Jums ypatinga?

– Kaip tik Potter knygos tą formalią statistiką ir komplikuoja. Mat 1998 m. buvo pasirodžiusios keturios šios autorės knygelės, kurios dabar įeina į šį rinkinį. Pasakose sudėta beveik visa Potter kūryba – visos 23 pasakos, priskiriamos „Triušelio Petriuko“ ciklui. Ir netgi daugiau – pabaigoje spausdinama keletas darbų, kurių Potter nebuvo išleidusi atskiromis knygomis. Galima sakyti, jog tai – Potter raštai, labai solidus leidinys. O kad ji man ypatinga, nėra abejonių. Pirmiausia, tai neeilinė klasika. Versdamas, čiupinėdamas kiekvieną raidelę, pajunti, įsitikini, jog tai buvo tiesiog geniali menininkė. Be to, tai paveikslėlių knyga su savo ypatumais. Be to, joje kūrybingai pasitelkta tautosaka. Be to, yra eiliuotų intarpų. Na, o Potter preciziškumas vaizduojant gamtą, gyvūnus Jums puikiai žinomas. Tik iš šios knygos sužinojau, kad iš petražolių senovėje tikrai buvo daromas svaigusis gėrimas. Ir kad „ale“ – nebūtinai alus, kaip pateikiama anglų kalbos žodyne. Prie to prisideda nemažai tolimo laiko, svetimo krašto realijų, kurias, net ir būdamas kaimo vaikas, ne visada suvokdavau. Mane konsultavo bene pagrindinė Potter gyvenimo ir kūrybos žinovė Judy Taylor. Esu jai skolingas ir dėkingas. Žodžiu, bent jau man tai buvo visai nelengvas darbas, nors daug kas pasakys – „pasakėlės vaikams“… (Ko gera, profesionalus vertėjas su tuo būtų susidorojęs daug lengviau…) Užtat ypač malonus, kad nelengvas.

– Šiemet dalyvavau IBBY kongrese ir viename seminare buvo paminėta mokslinė knyga apie paveikslėlių knygų vertimą. Ar iš tikrųjų paveikslėlių knygos vertimas kuo nors kitoks nei tekstinės knygos?

© Frederick Warne & Co., 2010 Beatrix Potter iliustr.
© Frederick Warne & Co., 2010 Beatrix Potter iliustr.

– Būtų labai smalsu tą knygą pastudijuoti… Iš savo kuklios patirties galiu pasakyti, kad versdamas paveikslėlių knygą turi būti dėmesingas ir nuolat žiūrėti į iliustracijas. Pavyzdžiui, „Pasakos apie Steponą Ūsuotį“ tekste net nepasakyta, kad Stasius Stalius (orig. John Joiner) yra šuo, – tai matyti tik iš paveikslėlio. Jūs pats esate aprašęs mano didelę gėdą dėl pirmosios Potter knygos – Pasakos apie triušį Petriuką. (Labai autoritetinga vertėja Diana Bučiūtė įkalbėjo naujajame leidime triušį vadinti triušeliu…) Ten Petriukas turi ne tris sesutes, o… tris broliukus! Kadangi tada kokybiško spalvoto leidimo Lietuvoje nebuvo galima rasti, tai ir nepastebėta, kad Petriukas su mėlynu švarkeliu, o kiti triušeliai (triušytės) vilki raudonai. (Užtat skaitytojai vaikai tai pastebėjo.) O kad viena iš sesučių kitoje knygoje ištekės už triušio Benjamino, irgi negalėjau žinoti, nes tos kitos Potter pasakos nebuvo prieinamos. Apskritai, jeigu būčiau vertęs pavienes knygas, ir dabar būčiau pridaręs panašių klaidų. (Pavyzdžiui, kad Petriuko sesuo Baltauodegė ištekėjo už juodo triušio, sužinome „Pasakoje apie poną Lapiną“, tik tada suprantamas darosi ir vienas iš „Pelytės Virvytės eilėraščių“.) Kitaip sakant, ne vienas veikėjas pasirodo kitoje pasakoje, išryškėja kokia nors lemtinga jo savybė ir pan. Arba štai „Pasakoje apie Timį Tipčių“ nupieštas paukščiukas, o tekste nepaminėta, koks. Tačiau akivaizdu, kad jo čiulbesys pagrįstas tautosakiniu gamtos garsų mėgdžiojimu. Kaip tada versti? Vargu ar be Judy Taylor pagalbos būčiau nustatęs, jog tai geltonoji starta, o startos mėgdžiojimų esama ir mūsų tautosakoje. Juk gyvūnai lietuviškai „kalba“ kitaip nei angliškai. Kokia buvo laimė didžiajame „Lietuvių kalbos žodyne“ rasti gana gausią kai kurių paukščių, pavyzdžiui, šarkos, garsų sinonimiką.

– Tai čia ir bus tie keblumai, susiję su tautosaka? Kaip ją pavyko perteikti?

– Išmintingi vertimo specialistai sako, kad vertimas turi perkelti tekstą į kitą kultūrą, tai pamaniau, čia ir bus toks mažytis atvejis. Potter vaikystėje neabejotinai turėjo skaityti Motulės žąsies eilėraščių rinkinius, kuriuose daug specifinio anglų folkloro – dainelių, erzinimų, eiliuotų mįslių. Ne tik gamtos garsų mėgdžiojimai puošia jos tekstus. „Pasaka apie voveriuką Riešutuką“ beveik ištisai pagrįsta eiliuotomis mįslėmis. Versti pažodžiui jas būtų tiesiog kvaila. Teko raustis lietuvių liaudies mįslių rinkiniuose, ieškoti geriausio atitikmens, kartais jungti kelias mįsles, kombinuoti, rimuoti. Potter siekė tuos smulkiosios tautosakos kūrinėlius anglų vaikams priminti (ar jų išmokyti), to norėjosi siekti ir lietuvišku tekstu. Tiesa, ne visur tiko visiškai lietuvinti. Negalėjau atsisakyti iš Lewiso Carrollio knygų apie Alisą mums jau žinomo Kliunkio Pliumpio. Kitose pasakose (pavyzdžiui, apie paršiuką Glotnių) įterptas daineles teko iš dalies versti, iš dalies modifikuoti, priartinant prie lietuviško skambesio. Mat beveik visuose Potter tekstuose tautosaka – ne ornamentas, o siužeto dalis.

– Ir, beje, bene visur – eiliuota. Jau nebe pirmą kartą pats verčiate eiliuotus tekstus, o ne duodate juos tikriems poetams. Ar ne per daug pasitikite savo jėgomis?

– Ne, nepasitikiu. Kiekvieną kartą, laukdamas naujos knygos, tiesiog drebu, kad būsiu padaręs kokią nesąmonę. Kita vertus, saugumo teikia ir tai, kad turiu „amžiną“ savo redaktorę (ji pati taip save pavadino grąžindama Amžinųjų Takių rankraštį) Bronę Balčienę. Profesionalią, patyrusią, tikrą mano vertimo mokytoją. Taigi vieną kitą ankstesniųjų vertimų nesąmonę ji yra sugraibiusi ir iššveitusi lauk.

O kad drįstu versti poeziją, esu ir anksčiau išgirdęs nusistebėjimų. Betgi tai ne poezijos vertimas tiesiogine prasme! Niekad gyvenime nesiimčiau versti poezijos rinkinio. Tai eiliuoti intarpai. Manau, vertėjui iš šalies būtų tiesiog sunku įšokti į svetimą, nežinomą tekstą. Galbūt jis išverstų labai profesionaliai, kai to… visai nereikia. Antai Susanos Coolidge knygoje Ką nuveikė Keitė yra keletas pačios paauglės veikėjos sukurtų eilėraščių. Rašytoja, akivaizdu, ir siekė parodyti to eiliavimo elementarumą, vaikiškumą. Ir negalima to eilėraščio daryti profesionalia poezija. Panašiai yra ir Eleanoros Farjeon pasakose, kur svarbus eiliavimo naivumas, ir tai turi perteikti ironišką pačios autorės požiūrį. Potter kūriniuose, kaip sakiau, eiliuoti intarpai augte įaugę į siužetą, kartais turi pavartoti žodį ar frazę, kuria bus pasiremta kokiame nors kitame puslapyje. Todėl kartais turi grįžti ir taisyti sueiliuotą tekstą.

Apskritai kažkada perskaitęs visus Potter kūrinius (pagaliau gavęs juos visus) ramiai sau pasakiau: tikrai ne visos jos knygos išverčiamos. Ir nėra ko prasidėti. O teko… Vienas iš didesnių iššūkių buvo „Pelytės Virvytės eilėraščių“ ir „Cecilijos Petražolės eilėraščių“ vertimas. Mat tai patiems mažiausiems skirtos paveikslėlių knygelės, kur piešinį papildo eilėraštukas, ir dar neretai sietinas su tautosaka. Taigi žiūri į paveikslėlį, narstai tekstą po kaulelį, paskui dėlioji ir kuri ne tik prasmę, bet ir rimą, ir ritmą, ir grafinį vaizdą, o kartais – ir foniką. Potter kai kur žaviai žaidžia sąskambiais („This is a Tale about a tail“ – tai pasaka apie uodegą; „to borrow a wheel-barrow“ – pasiskolinti karutį) arba beveik vienodai skambančiais žodžiais „fire“, „fair“, „fare“ (ugnis, šviesiakailis, gyvuoti). Nepavyko to atkurti. Užtat kitose vietose mėginta tą prarastį kompensuoti, t. y. panašiai sužaisti fonika ten, kur pati Potter to nedarė.

– Labai „įžūliai“ lietuvinate vardus. Triušelis Petriukas, triušiukas Benjaminas, antis Janina, pelė Jonis, žiurkinas Steponas, žvejys Jeronimas (nors 1998 m. leidime buvo Džeremis)… Ar nebijote, kad būsite išjuoktas ir apkaltintas anachronizmu? Juk nebe Prano Mašioto vertimų laikai, kai panelė Rotermejer virsdavo Rotermejeraite…

© Frederick Warne & Co., 2010 Beatrix Potter iliustr.
© Frederick Warne & Co., 2010 Beatrix Potter iliustr.

– Bijau. Ir turbūt būsiu pašieptas. Kai kam atrodys kitaip. Vis dėlto daug apie tai galvojau, turiu savo motyvaciją ir ačiū, kad suteikėte galimybę ją paaiškinti. Apskritai vardų vertimas yra atskira ir labai įdomi tema, norėčiau į šį klausimą atsakyti plačiau. Versdamas paaugliams, visada stengiuosi išlaikyti autentišką vardą, kuris darytų skaitytojui įspūdį, kad kūrinys nėra lietuviškas. Tik man nepriimtinos tokios moteriškų vardų formos kaip Eimi, Meri ir pan. – nesvarbu, kad „kalbininkai leidžia“. Kam? Juk tekstas lietuviškai turi skambėti kuo natūraliau, vardai, jei įmanoma, tebūnie linksniuojami. Kitas dalykas, kai verčiame mažiesiems. Prieš kurį laiką su vienu visai mažu piliečiu žiūrėjau BBC televizijos serialo „Paslapčių sodas“ (orig. „In the Night Garden“) filmuką. Dabar tas serialas plinta visokiomis formomis: ne tik filmai, bet ir knygelės, užduotys, žaidimai. Ir pamaniau: koks absurdas į mažo vaiko galvą grūsti nesuvokiamus, neištariamus, nieko nesakančius vardus – o jų yra nemažai. Juk visiškai akivaizdu, kad Opsės Deizės vardas sietinas su gėle ramune ar baltuole – vien pamačius jos sijonėlį tai aišku (be to, upsy-daisy reiškia ir „opapa“). Argi negalima buvo ko nors kūrybiškai pritaikyti, perdirbti? Vaikų literatūroje, ypač pasakose, turbūt dažniau nei suaugusiųjų knygose veikėjų vardai yra reikšminiai. Kai vienoje išverstoje Donaldo Bisseto pasakoje skaitai, kad Rūkas (gamtos reiškinys) kalbasi su savo drauge kate Smouke (angl. smoke – dūmas, suodžiai), jauti, kad kažkas čia prarasta…

Potter pasakų vardų sistema – ypatinga. Nemažai veikėjų turi žmogiškus vardus, kai kurie – bibliniai, nors biblinės konotacijos nė vienas iš jų, tiesą sakant, neturi. Beveik prieš dešimtmetį viešėdamas Anglijoje, klausinėjau, ką reiškia vienas ar kitas vardas. Sužinojau, kad Tabitos (Tabitha) vardą galima rasti nebent antkapiuose. Kitaip sakant, Potter mėgo vartoti gana archajiškus vardus. Pamaniau, kad vertėjas turi stengtis perteikti visas autorės intencijas, taigi ir tą estetinį ir emocinį įspūdį, kurio ji siekė veikėjų vardais. O juk akivaizdu, kad vartodama žmogišką vardą Potter siekė komiško įspūdžio. Taip ir atsirado Jūsų paminėti vardai. Beje, visi jie turėjo toli gražu ne vieną variantą, išsaugojau juos užrašuose. Stengiausi, kad lietuviškas atitikmuo primintų originalą fonetiškai, o kartais – grafiškai (Jemima – Janina) ar dar kitaip. Ilgiausiai vargta su „Mrs. Tabitha Twitchit“ (dažno Potter veikėjo vardas yra dvigubas). Tabita – biblinis ir, kaip sakyta, gana senovinis anglų vardas. Bet mūsų vaikams jis visiškai svetimas. O antroji vardo dalis kilusi iš veiksmažodžio „twitch“ (trukčioti, timpčioti uodegą), vadinasi, susijusi su katėms būdingu judesiu, fiziologija. O dar tas pirmųjų garsų sutapimas: T ir T… Jau įteikus rankraštį leidyklai, ši veikėja galų gale tapo Pranciška Purkše.

Kituose varduose paslėpta, užkoduota kokia nors prasmė. Teko ją atkoduoti, keisti, paprastinti, pritaikyti pagal svarbią veikėjo ypatybę ir pan. Katino Smiliaus vardą „padovanojo“ Pranas Mašiotas. Man niekaip netiko katino vardas Imbieras (Ginger), o šuns – Marinatas (Pickles). Įsivaizduokite mažą vaiką, šitaip laužantį liežuvį. Taip šie veikėjai tapo Ryžiu ir Rapsu – irgi maisto produktais… Gal buvo galima ir nekeisti?.. O ar paliktas toks, koks buvo, ežienės Adatinos vardas (Tigė Vinklė, orig. Tiggy-Winkle) darytų mažam vaikui įspūdį? Džeremį pakeičiau Jeronimu, suvokęs, kad mažam vaikui žvarbiosios afrikatos skamba nemaloniai. (Gal iš dalies dėl to 1998 m. išleistos Pasakos apie žvejį Džeremį ilgiausiai ir neišpirko?) Žodžiu, dėl kiekvieno vardo tikrai galima ilgai diskutuoti, kalbėtis. Bet dabar jau nieko nebepakeisi.

Ne mažiau įdomu buvo ieškoti vietovardžių atitikmenų. Nors gal paprasčiau, nes dauguma Potter kūrinių vietovardžių yra prasminiai, reikšminiai, tereikėjo juos sulietuvinti. Įdomiausia Kiaulpėdos etimologija („Pasaka apie paršelį Robinzoną“). Ir šiam vietovardžiui buvo rastas ne vienas variantas. Pati Potter šioje pasakoje panaudojo pietvakarių Anglijos uostamiesčio Sidmuto (orig. Sidmouth) vaizdus, realijas ir perdirbo jo vardą į Stymouth (angl. sty – kiaulidė, o mouth – žiotys). Gal ir mažieji Lietuvos skaitytojai pastebės panašią žaismę?..

„Beatrix Potter pasaulio“ ekspozicija Bowness-on-Windermere mieste (Anglija)
„Beatrix Potter pasaulio“ ekspozicija Bowness-on-Windermere mieste (Anglija)

– Kaip Jums patinka Pasakos kaip visuma?

– Puiki poligrafija (autorių teisių saugotojai neleidžia Potter knygų spausdinti patiems), absoliuti dauguma iliustracijų – žavingos. Na, vienos kitos, matyt, techniškai nebuvo įmanoma geriau restauruoti. Knyga prabangi ir… brangi. Tačiau verta tos kainos, kuria pardavinėjama Lietuvoje, – juk tai tiesiog meno albumas. Tik apmaudu, kad ne visiems bus prieinama. Ir gal kai kurių mamų rankas nuvargins – knyga nemažai sveria. Bet juk yra tvirtarankių tėčių…

Be abejo, aš manau, kad autentiškiausiai savo vaidmenį Potter kūriniai atliktų išleisti atskiromis mažomis knygelėmis – tokiomis, kokias jas sukūrė autorė. O ji, kaip pats esate rašęs, turėjo savo požiūrį į knygos dydį, maketą. Viena iš šio leidimo problemų – gana skiriasi kai kurių kūrinių adresatas. Pavyzdžiui, „Pasakojimas apie baisiai blogą triušiuką“, „Pasakojimas apie katytę Mažytę“ skirti visai mažiems, gal kokių dvejų metukų vaikams. Taip pat ir eilėraščiai. Kitiems kūriniams išklausyti ir suvokti reikia jau daugiau patirties. O „Pasaką apie paršelį Robinzoną“ galėtų skaityti jau koks pirmokas ar antrokas.

Kita vertus, toks leidinys turi ir privalumų. Jaučiame, kaip tekstai susiję vienas su kitu, kaip kai kurie veikėjai keliauja iš kūrinio į kūrinį. Susidaro įspūdis, jog tai unikalus dailininkės ir rašytojos gyvūnijos epas. Labai vertinga prieš kiekvieną kūrinį pateikta informacija, lavinanti, prusinanti skaitytoją, – pavieniuose leidiniuose tokios nebūna. Dar vienas dalykas: jeigu ne tokie „Raštai“, niekada neišvystume tų keturių papildomų kūrinių, esančių knygos gale. Kai kurie piešiniai ten tikrai žavūs.

Pagaliau tokia „smūginė“ Beatrix Potter kūrybos dozė gal greičiau atkreips Lietuvos skaitytojų dėmesį į šį neeilinį leidybos įvykį. O po kurio laiko, tikėkimės, ši didžiulė knyga subyrės į mažas knygeles.

– Ačiū už pokalbį. Linkime sulaukti ir mažų Potter knygelių.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2010 Nr. 4 (56)

 

Įžanginis

VAIKŲ LITERATŪROS VIDURAMŽIAI LIETUVOJE

Straipsniai

„FANTASY“  SKAITYTOJAI
TARPKULTŪRINĖS TEKSTO IR KONTEKSTO ERDVĖS EDMONDO DE AMICIO ROMANE „ŠIRDIS“

Anketa

VAIKŲ LITERATŪRA UNIVERSITETUOSE

Mano vaikystės skaitymai

ŠIAPUS IR ANAPUS DEBESŲ

Sukaktys

LAURYNAS IVINSKIS RAŠĖ IR VAIKAMS (Lauryno Ivinskio 200-osioms gimimo metinėms)

Atidžiu žvilgsniu

Literatūros ir konditerijos smaguriams
Naujas susitikimas su senais draugais
Iš kur atplaukia laivai?

Vytautės Žilinskaitės 80-osioms gimimo metinėms

VAIKAS SUAUGUSIŲJŲ PASAULYJE (Vytautės Žilinskaitės Kelionė į Tandadriką ir Januszo Korczako „Karalius Motiejukas Pirmasis“)

Kronika. Informacija. Skelbimai

KRONIKA. INFORMACIJA. SKELBIMAI

Summary

SUMMARY

Mūsų partneriai ir rėmėjai