Iš kur atplaukia laivai?
„Rubinaičio“ žurnale kartkarčiais pristatomos pažintinės, lavinamosios knygos. Būsimiems buriuotojams skirtos knygos* recenzija tęsia šią reikšmingą tradiciją.
Kai šią knygelę prieš metus pamačiau Ramsgeito šipšandlerio lentynoje, pirma į galvą atėjusi mintis buvo tokia: jei kas imsis išleisti šią knygą Lietuvoje, kad tik nesumanytų ko nors tobulinti ar keisti. Originalo leidėjas RYA – Royal Yachting Association (pavadinimą išversiu vėliau) – yra tarsi savotiškas kokybės ženklas, garantuojantis autoriui populiarumą ir finansinę sėkmę, o skaitytojui – aukštos, neabejotinos kokybės produktą. Tai patvirtina ir vertimai: knyga išleista olandų, vokiečių, ispanų, portugalų, italų kalbomis. Žinoma, gal kiek ir liūdna pripažinti, kad nesugebame patys parašyti gerų buriavimo vadovėlių (tuos, kuriuos turime, pavadinčiau tik vadovėliais), tačiau kam gaišti laiką ten, kur jau kartą gaišo kiti?
Kažkaip nekyla ranka parašyti, kad ši knygelė – tai metodinė priemonė norintiems pradėti mokytis buriuoti. Per daug, matyt, į ją meilės įdėta. Nors, be jokios abejonės, tai būtų pats tiksliausias apibūdinimas. Skaitytojo amžius? Originalo pavadinime yra prierašas: praktinis vadovas jauniems žmonėms. Anaiptol ne vaikams! Čia aš apie pavadinimą, ne paskirtį. Juk jaunas gali būti ir turėdamas dvylika metų, ir, pavyzdžiui, penkiskart tiek, ar ne?
Buriavimo pradžiamokslyje randame įprastą RYA metodiką: teksto ir iliustracijų plotas pirmojo nenaudai, teorinės medžiagos kiekis sumažintas iki minimumo, o ir tas pats išdėstytas paprasta ir aiškia forma, suprantama net suaugusiesiems (teorinės aerodinamikos disciplina kaip tik ta, per kurios egzaminus labiausiai prakaituoja net ir barzdoti būsimieji buriuotojai), pateikiami laivelių tipai ir jų galimybės, neapkraunant skaitytojo tų laivelių konstrukcinių ypatybių nagrinėjimu, papasakojama, koks iš viso gali būti pats buriavimas, ko gali tikėtis atėjęs į jachtingo (taip taip, ponai kalbininkai) pasaulį naujokas. Apie jachtingo sąvoką atskira kalba: nors pats save galėčiau įvardyti kaip (beveik) lituanistą, tačiau be šio seniai visame pasaulyje vartojamo žodžio išsiversti, matyt, nepavyks. Jau prieš šimtą metų įsileidome į lietuvių kalbą žodžius jachta, jachtininkas. Ilgą laiką net nenorėjome suprasti, kad jachta gali būti ne vien burinis laivas, tad anglišką yachting vertėme žodžiu buriavimas. O juk ši sąvoka apima tiek plaukiojimą įvairiausiais buriniais, pradedant burlentėmis ir baigiant didžiulėmis škunomis, tiek motoriniais laivais – nuo guminių valčių iki superjachtų, nuo pasiplaukiojimų upelėse iki lenktynių aplink pasaulį. Maža to – jachtingo sąvoka apima dar ir laivų modeliavimą, nors pats didžiausias modelis vargu ar nulaikytų kad ir patį mažiausią kapitoną. Tad ir knygos leidėją Royal Yachting Association siūlyčiau versti tik Karališkoji jachtingo asociacija. Kam labai nepatinka žodis jachtingas, gali guostis nebent tuo, kad amerikietiškojoje anglų kalbos šakoje vartojamas kiek liberalesnis, ne toks prašmatnus boating. Įdomu, kaip verstume šį žodį? Tai, ką randame „Anglone“, irgi toli gražu neatspindi visos šio termino prasmės.
Jau pačioje knygos pradžioje autorė sukuria tokią nuotaiką, tokį laivelio, burių ir vėjo siūlomą galimybių „asortimentą“, kad, atrodo, tiesiog negali nepasirinkti, negali likti krante. Ir visai nesvarbu, kieno tas krantas – jūros ar kūdros. Kartu tai ne koks nors iliustruotos poetinės prozos kūrinys. Čia puslapis po puslapio, skyrius po skyriaus parodomi, paaiškinami svarbiausi buriavimo elementai:
1. Nuo ko pradėti?
2. Kaip išmokti virvių pavadinimus?
3. Kaip viskas veikia?
4. Kaip sulėtinti ir sustoti?
5. Kaip pasirinkti laivą?
6. Kaip buriuoti saugiai?
7. Ką dar turėčiau žinoti?
8. Kas toliau?
Knyga net galbūt pakeis Lietuvoje nusistovėjusį stereotipą, kad, norint buriuoti, reikia turėti kreiserinę jachtą. Paprasčiau tariant, jachtą su kajute, kurioje, pageidautina, būtų galima stovėti. Ir susinešti į tą kajutę visą namų šlamštą, kurį mes vadiname komfortu. Burvaltėje komfortas prasideda ir baigiasi tinkamais aplinkai ir sąlygoms drabužiais, o būtiniausi daiktai anaiptol ne palydovinės navigacijos įranga, o inkaras, pora irklų ir vandens semtuvas.
Gera leidinio ypatybė ta, kad čia neįsipainiojama į „aukštąsias technologijas“, aiškinamos tikrai ne visos jachtos virvyno gudrybės ar meteorologijos subtilybės. Pateikiama tiek, kiek tikrai pakaks plaukioti ežere ar jūros pakrantėje. Net mūsiškėje Baltijoje – kiek per daug, mat aiškinama apie potvynius ir atoslūgius, kurių – tai net Palangos liepto dūsautojai žino – pas mus nėra. Tačiau žinios dar niekam kišenių neišdraskė, o išsinuomoję burvaltę kokiame nors Belgijos ar Prancūzijos paplūdimyje jau nebenustebsime, kur staiga pabėgo jūra.
Knygos autorė Claudia Myatt – plačiai žinoma (kad plačiai, sprendžiu kad ir iš to, jog turėjau ilgokai patykoti, kol šiųmetėje Sautamptono jachtų parodoje gavau jos (ir dar su dedikacija!) autografą) Didžiojoje Britanijoje dailininkė marinistė. Jūros peizažai, etiudai, šaržai, laivų portretai – taip taip, portretai. Bent jau angliškajame pasaulyje taip vadinami piešiniai, vaizduojantys laivus. Gyvena Velse, Pembrukšyre. Sunku nesusieti savo gyvenimo su vandeniu, kai namus iš trijų pusių supa jūra, o iš ketvirtos – upė. Be išmoningai apipavidalintų Laivo žurnalo vaikams, Jaunojo buriuotojo dienyno, yra išleidusi dar vieną knygelę – Plaukime į kruizą (Go cruising), kurios vertimo irgi, atrodo, sulauksime.
Bene geriausiai autorę apibūdintų jos pačios žodžiai: „Kai nedirbu prie braižymo ar lyginimo lentos, kai netauškinu kompiuterio klavišų, kartkartėmis atsiranda laiko ir kitkam, kaip antai: pasivaikščiojimui pakrante, dainavimui (ne viešai!), pasiplaukiojimui luoteliu upėje [Tą luotelį reikėtų pamatyti: apskritas kaip keptuvė, o didumo sulig puskubiliu. – R. R.], vaikščiojimui į liaudies muzikos koncertus arba, jei išties esu geros nuotaikos, – plaukiojimui mūsų 28 pėdų gafeliniu burlaiviuku „Torhilda““.
Nė devynių metrų nesiekiantis „gafeliukas“ statytas… 1933 m. Medinukas. Dabar tokių jau nebestato. Seniai nebestato. Vadinasi, laivelis su savo istorija, charakteriu. Ir kerais. Atkreipėte dėmesį: „jei išties esu geros nuotaikos“. Į burių pasaulį neateinama su negeromis mintimis ir prastomis nuotaikomis. Ar ne iš čia tas minties ir rankos lengvumas?! Knygoje net ir sunkios jachtinio gyvenimo situacijos pavaizduotos žaismingai, šviesiomis, lengvomis spalvomis. Atskirų tipų burvaltės (knygos vertėjas jas pavadino jolėmis) nupieštos taip, lyg kiekviena būtų gyva asmenybė, turėtų savo įpročius ir charakterį (kas pasakys, kad laivai neturi charakterio, tegu pirmas meta į mane pašvinkusią menkę).
O ta baimė, kad knygą bus mėginama patobulinti, ne be pagrindo: kartais vertėjas leidžia sau parašyti tekstą, neturintį nieko bendra su originalu (p. 14). Kas tai – noras būti „bendraautoriu“ ar paprasčiausias vidurinės mokyklos anglų kalbos kurso nemokėjimas? Kartais verčiama perdėm tiesiogiai, nesilaikant lietuviškosios jūrinės terminijos tradicijos, – šitaip visoje knygelėje groto giko šotas vadinamas groto šotu. Vietoj leventìkas (J. Banaitis, Lietuvių–anglų jūrinis žodynas, 2008) pateikiama levèntikis (p. 25) – vienintelis visoje knygoje sukirčiuotas įvardas, ir tas pats netaisyklingai. Burės kraštinė vadinama škatorina (p. 17): nors tai ir olandiškas terminas, bet Lietuvoje vartotas nebent rusakalbių. Antifulingas (p. 42) vietoj dažų nuo apžalų, tikrasis virvės galas pavadintas šakniniu (p. 66), matyt, kažką ne taip išsivertus iš rusų kalbos. Atrodo, kad vertėjas, bene kelių buriavimo vadovėlių autorius, neskiria krenavimo (p. 29) nuo atkrenavimo. Skaitant susidaro įspūdis, kad pučiant vėjui į bures laivas pats stengiasi atsitiesti, o įgulos pareiga – laikyti jį kuo labiau pasvirusį. Kliūva ir tokie netikslūs terminai kaip inkarinės bujos (p. 38), šekelis (p. 68), būdvardiškai pavartoti burių kampų pavadinimai (p. 17). Jei originalo leidėjai leidžia tekste irisus pakeisti ledinukais (p. 59), tai gal būtų sutikę ir prie buriavimo klubų nuorodų (p. 9–10) pridėti bent jau Lietuvos buriuotojų sąjungos interneto svetainės adresą?
Gal ir per daug kabinėjuos prie šios išties puikios knygos vertimo (tiesa, galėčiau ir daugiau, nes dar tikrai yra prie ko), tačiau argi neturime būti pirmiausia ypač griežti ir dėmesingi patys sau? Juk rašome vaikams, rašome žmonėms, norėdami pakviesti juos į pasaulį, apie kurį jie galbūt nė nenutuokė arba laikė jį kažkokių išrinktųjų privilegija. Tikiu, kad ši knygelė daugeliui taps tikrai ne vienintele knyga apie vandens, burių ir vėjo pasaulį. Tačiau ji bus pirmoji. Elementorius. Todėl turėtų būti ideali.
Kas nėra sėdėjęs pajūrio kopoje ir žiūrėjęs į jūrą? Kas nėra bent kartą pagalvojęs: ogi iš kur atplaukia laivai, kad ir štai tas su mėlyna juosta per visą bortą? Ar anas, labiau primenantis keturių durų spintą nei laivą? O kodėl upė išsišakoja į dvi ir kas yra ten, už nusvirusių iki pat vandens karklų? Koks tas pasaulis, slypintis už visur esančio ir nepasiekiamo horizonto lanko? Kad sužinotume, reikia visai nedaug – lipti į laivą ir nuplaukti. Patiems. Ir pradėti tam ruoštis geriausia, kai tebesame sulig stalu.
_______________________________________
* MYATT, Claudia. Eime buriuoti! / iš anglų k. vertė Artūras Dovydėnas; iliustravo Claudia Myatt. – Vilnius: Baltos lankos, 2010. – 84 p.: iliustr. – ISBN 978-9955-23-377-0
Žurnalas „Rubinaitis“, 2010 Nr. 4 (56)