VAIKŲ LITERATŪROS VIDURAMŽIAI LIETUVOJE

Iš karto reikia prisipažinti, kad ši antraštė truputį pagiežinga. O toji pagieža – iš susierzinimo skaitant kolegų atsakymus į klausimus apie vaikų literatūros dėstymą aukštosiose mokyklose. (Atsakymai spausdinami rubrikoje „Anketa“.) Labiausiai sugildė retorinis vienos profesorės klausimas, ar mūsų vaikų literatūra tokia jau svarbi, kad ją reikia dėstyti. Taip ir norisi jį atremti kitu klausimu: o ar lietuvių literatūra apskritai tokia iškili, matoma pasaulyje, kad ją reikia dėstyti?.. Širdies gilumoje viliuosi, kad tokia cituojamos profesorės nuostata buvo situacinė ir atspindi anketose minimas aukštųjų mokyklų dėstytojų kovas dėl darbo krūvio.

Vaikų literatūros studijos aukštosiose mokyklose maždaug nuo praeito amžiaus devintojo dešimtmečio tapo įprastu reiškiniu. Apie dešimt Anglijos ir tiek pat JAV universitetų siūlo vaikų literatūros kursus ne tik bakalaurams, bet ir magistrantams, doktorantams. 2010 m. rugpjūčio 3 d. Kembridžo universitete atidarytas Vaikų literatūros tyrimų ir dėstymo centras, jam ėmė vadovauti mums žinoma mokslininkė Maria Nikolajeva. Centras atidarytas, žinoma, ne tuščioje vietoje… Jame dėstomi ir tyrinėjami ne tik klasikiniai vaikų literatūros kursai, bet ir kitos literatūrai artimos vaikų kultūros sritys.

O mes žengiame atgal. Skaitydamas, kad vaikų literatūra su kuo nors sujungta, integruota į metodikos ir kitokius kursus, suvokiu tai kaip grįžimą šimtmečiu atgal, kai į vaikų literatūrą buvo žiūrima kaip į pedagogikos tarnaitę. Kažkaip keistai susiklostė, kad mūsų aukštųjų mokyklų studijose antriniai dalykai stelbia fundamentaliuosius, kad dėstymo metodams skiriame daugiau dėmesio nei dėstomų dalykų turiniui, kad mokinius ir studentus išmokyti komunikuoti darosi svarbiau, nei parengti taip, kad turėtų ką pasakyti…

Kai 1978 m. pradėjau dėstyti Vilniaus universitete, niekas nė įsivaizduoti negalėjo, kad vaikų literatūros kursas priklausytų kokiai nors kitai, o ne Literatūros katedrai. Ir kad dėstyti ją gali bet kas – neatsitiktinai kelis dešimtmečius Vilniaus universitetas samdė tam darbui pasiruošusį žmogų, tuometinio Pedagoginio instituto docentą (anų laikų titulas) Vincą Aurylą.

O ar galėjo kas tada įsivaizduoti, kad pradinių klasių mokytojas eis į mokyklą išklausęs vos devynias paskaitas apie viso pasaulio ir lietuvių vaikų literatūrą? Nors vaikų literatūros nebėra privalu išmanyti ir būsimiems bibliotekininkams, vis dėlto atrodo, kad grėsmingiausia yra mokytojų rengimo padėtis. O nuojauta sako, kad ne ką geriau ir su būsimais darželių auklėtojais. Gaila, negavome nė vieno atsakymo iš kolegijų. Vaikų literatūrą ar jos fragmentus ten dėstantys ir ikimokyklinio amžiaus vaikų ugdytojus rengiantys kolegos – tikriausiai dėl kokių nors ypatingų priežasčių  – IBBY Lietuvos skyriaus veikloje beveik nedalyvauja (arba mes jų savo renginiuose tiesiog neatpažįstame).

O juk, kaip labai seniai sakė vienas labai jaunas švietimo ministras, kuo vaikas mažesnis, tuo labiau išprusęs, tuo labiau pasirengęs turi būti jo ugdytojas. Santykis su knyga, meniškos iliustracijos nuovoka formuojasi labai anksti. Jeigu nebus kam parodyti, įtikinti, kuri knyga yra tikrai „graži“, jeigu nuo mažens vaikui nebus duodama brandžiausių kūrinių, ko tada vertos visos Metų knygos rinkimų akcijos, geriausių ir gražiausių knygų rinkimai ir taip toliau.

Be kita ko, šio įvado mintys radosi ir iš nerimo, nuojautos, kad ilgainiui apie vaikų literatūrą rašysime ir kalbėsime… į tuščią erdvę. Norėtųsi dėl to klysti.

Kęstutis Urba

Žurnalas „Rubinaitis“, 2010 Nr. 4 (56)