„FANTASY“  SKAITYTOJAI

Skaitymas laikomas svarbiu žmogaus augimo ir tobulėjimo veiksniu. Grožinė literatūra ugdo gebėjimą abstrakčiai, logiškai, asociatyviai mąstyti, įprasminti simbolius, padeda pažinti, analizuoti, priimti tekstu perteikiamą informaciją, formuoja vertybes, skatina idėjas, modeliuoja individualią pasaulio sampratą¹. Taip pat skaitymas padeda geriau suvokti save ir aplinkinius, socializuotis, t. y. susitapatinti su kokia nors socialine grupe, ugdo gebėjimą bendrauti ir reikšti mintis.

Skaitymo paskirtis labai įvairi. Klaipėdos universiteto dėstytoja dr. Janina Bukantienė² išskiria šias skaitymo funkcijas:

• komunikacinę, padedančią gerinti atskirų asmenų, grupių ir tautų bendravimą, tarpusavio supratimą ir kultūrų sąveiką;
• mneminę, išsaugančią individualią ir visuomeninę patirtį;
• edukacinę, kuri svarbi skaitymu perteikiant asmeninę, tautos ir žmonijos kultūrą;
• gnostinę, leidžiančią gilinti ir plėsti pasaulio ir savęs pažinimą, didinti veiklos lauką;
• rekreacinę, arba laisvalaikio, kaip vieną iš tikrovės pakaitalų, aktyvaus laisvalaikio formą (šią funkciją galima priskirti ir fantasy literatūrai);
• emocinės komunikacijos, būtiną asmeniui palaikant emocinius ryšius su kitais žmonėmis;
• vertybinės orientacijos, leidžiančią susisteminti poreikius, žinias, nuostatas, elgesio normas ir vertybes.

Iš to matyti, kad skaitydamas žmogus ne tik tobulėja kaip asmenybė, jam taip pat perteikiama visuomenės patirtis, kultūra, tam tikros elgesio normos ir pan. Išvardytas skaitymo funkcijas galima suskirstyti į tris grupes: visuomenės patirties perdavimo, asmenybės ugdymo ir laisvalaikio.

Išpopuliarėjus fantasy žanrui, vis daugiau kalbama apie šios literatūros skaitymo privalumus ir trūkumus. Netyla diskusijos, ar reikėtų populiariausias fantasy žanro knygas įtraukti į privalomosios literatūros sąrašus. O gal fantasy knygose plėtojamos idėjos apie mitines būtybes, raganas ir raganavimą, burtus ir magiją yra žalingos skaitytojui (ypač vaikui) ir jas reikėtų drausti? Toks įvairių požiūrių susidūrimo pavyzdys – J. K. Rowling knygos, kurios ne vieną vaiką atitraukė nuo kompiuterio ir grąžino prie skaitymo. Skaitytojas jose gali rasti magijos, mitų, nuotykių, pavojų ir pasakojimą apie mokyklos gyvenimą. Tai, kad knygose glaudžiai susipynusios tikrovė ir fantazija, skaitytojui leidžia patikėti, kad viskas įmanoma. Kita vertus, Rowling knygų apie Harį Poterį serija nuolatos įtraukiama į draudžiamų knygų sąrašus, buvo deginama ir šalinama iš bibliotekų.

Fantasy žanro literatūros skaitymas pirmiausia siejamas su eskapistine skaitymo funkcija. Šią funkciją būtų galima gretinti su rekreacine, arba laisvalaikio, funkcija. Eskapizmas, arba atitrūkimas nuo tikrovės, apibrėžiamas kaip veikla arba praktika, kuri pasirenkama siekiant išvengti būtinybės kovoti su tikrove³. Kaip tokios veiklos pavyzdys pateikiamas fantastinių filmų žiūrėjimas arba fantasy žanro literatūros skaitymas.

Fantasy žanro literatūros esmė – nuotykiai ir veiksmas. Skaitytojas, kuris nesiekia suprasti gilesnių prasmių, gali tiesiog mėgautis sukurtu pasauliu, pasinerti į jame glūdinčias problemas ir herojaus tykančius pavojus. „Fantasy literatūra traukia ne tik tuo, kad yra pramoginė, bet ir kad leidžia skaitytojui pabėgti. Fantasy literatūra pristato nepažįstamą ir realaus pasaulio terminais neapibūdinamą pasaulį.“⁴ Šis pasaulis leidžia lengviau atsitraukti nuo to, kas supa kiekvieną dieną. O tai, kad knygų autoriai sukuria ne tik naujus pasaulius, kuriuose veikia mitinės ir mistinės būtybės, bet ir tų pasaulių kalbą, žemėlapius, kitą atributiką, knygas dar labiau priartina prie alternatyviosios realybės. Toje realybėje vykstančios kovos dėl pasaulio išlikimo, milžiniški mūšiai, įtraukiantys įvairias rases ir būtybes, tampa daug svarbesni, palyginti su kasdienio pasaulio problemomis.

Tačiau toks požiūris – tik vienas fantasy literatūros skaitymo aspektų. Ruth Lyn Nydelmann cituoja Sheilą Egoff ir Ursulą K. Le Guin, kurios tvirtina, kad fantasy skaitymas – tai unikalus būdas geriau suvokti supantį pasaulį. Antai Sh. Egoff sako: „Fantasy žanro tikslas – ne skatinti pabėgti nuo tikrovės, o sukurti to iliuziją: perkeliant skaitytoją į pasaulį, kuris skiriasi nuo mus supančio, siekiama parodyti, kad pagrindinės tiesos ir vertybės išlieka net ir ten.“ Fantasy žanro literatūra suteikia skaitytojui galimybę atsidurti kitokiame pasaulyje, pasinerti į nuotykius, išmokti naujos kalbos ar pasijusti herojumi, tačiau už viso to slypi noras parodyti, kad tikrosios vertybės išlieka visur. Panašią mintį išsako ir britų literatūros kritikė Margery Fisher: „Gilesnė prasmė yra esminė fantasy žanre. Knygos veikėjams gilios mintys nėra svarbios. Jie gali mėgautis malonumu įgyvendinti slapčiausius norus vien paprasčiausiai spekuliuodami savo kilme. Kartais jie gali šiek tiek pasikeisti, šį tą išmokti iš savo stebuklingų kelionių aplink pasaulį ar pakeisti savo formą […]. Bet skaitytojas, kuris mėgaujasi šiais skanėstais, turi tikėtis kažko daugiau. Fantasy turi lavinti jo vaizduotę. Knygos veikėjui nėra laiko klausti, kodėl ir kaip, o skaitytojas turi ir privalo to klausti.“⁵ Taigi fantasy žanro literatūra suteikia skaitytojui galimybę atsidurti kituose pasauliuose, tapti pasaulį keičiančių įvykių dalyviu, o kartu joje slypi gilesnės prasmės, kurios ne visada atsiskleidžia kūrinį skaitant pirmą kartą. Taip joje realizuojamos vertybinės orientacijos, edukacinė ir gnostinė skaitymo funkcijos.

Nuotykių ir magijos fone pateikiamos universalios tiesos ir vertybės daro fantasy literatūrą patrauklią tiek vaikams, tiek suaugusiesiems. Šiuo metu fantasy žanro literatūra vis labiau naikina ribas tarp suaugusiųjų ir vaikų skaitybos, o tyrėjams neaišku, kuriai amžiaus grupei ją priskirti. Suaugusiuosius joje žavi džiaugsmo, nuostabos ir mistikos mišinys, kurio kitokio žanro literatūroje jie pasigenda. Vaikai ir paaugliai fantasy literatūroje randa nuotykių, humorą ir nonsensą. Anot straipsnio „Kodėl fantasy knygos ir filmai tokie populiarūs?“ („Why fantasy films and books are so popular?“), „skaitant apie elfus ir magiją, darbo, verslo ar buitiniai rūpesčiai pamirštami ir kiekvienas gali leisti laisvai plėtotis vaizduotei. Tai pagrindinė priežastis, dėl ko tiek suaugusiesiems, tiek vaikams patinka šio žanro literatūra.“⁶ Taigi skaitant tokią literatūrą vaizduotė ir emocijos veikiamos tiesiogiai. Vis dėlto ne vienas mokslininkas mano, kad fantasy žanro literatūrai vaikai daug atviresni ir daug geriau ją supranta. Jų požiūriu, taip yra dėl to, kad tai, ką perskaito, vaikai reflektuoja emocijomis, o suaugusieji labiau linkę analizuoti⁷. Vaikystėje gerai susipažinęs su stebuklinėmis pasakomis ir fantasy, suaugęs žmogus paprasčiau pereis prie sudėtingesnės literatūros. Kita vertus, tokios literatūros stygius vaikystėje vėliau gali lemti didesnį suaugusiojo polinkį į epą, alegoriją ir folklorą⁸.

Fantasy žanro knygų populiarumą ir skaitomumą galėjo lemti ir beveik nesikeičianti šių knygų siužeto struktūra. Skaitytojui, perskaičiusiam vieną knygą, daug paprasčiau skaityti kitas, įsijausti į veiksmą ir kuriamus pasaulius, nes pagrindiniai siužeto bruožai išlieka tie patys. Straipsnyje „Fantasy žanras: mėginimas paaiškinti jo sėkmę“ („The fantasy genre: an attempt to explain its success“) pateikiama beveik visoms šio žanro knygoms pritaikoma siužeto schema:

„Berniukas (mergaitė, būtybė) auga kaime, jo vaikystė rami, jis nieko nežino apie magiją, tamsiuosius valdovus, burtininkus ir t. t. Taip pat galima pradėti ir nelaimingos vaikystės variantu.“ Pavyzdžiui, Hario Poterio vaikystė prabėga tetos ir dėdės namuose, kur jis skriaudžiamas ir išnaudojamas. Pakvietimas į burtininkų mokyklą tampa naujo gyvenimo pradžia.

„Veikėjas priverstas palikti namus, nes blogio jėgos išplinta ir herojus turi leistis į pavojingą kelionę, kad nuo jų pabėgtų.“ Tiek Johno Ronaldo Reuelio Tolkieno trilogijos Žiedų valdovas, tiek Christopherio Paolini’o „Paveldėjimo“ ciklo pagrindiniai veikėjai palieka namus, nes juos persekioja blogio jėgos.

„Greitai veikėjas sužino, kad jo tėvai (kurių jis niekad nėra matęs) buvo galingi burtininkai, karaliai (karalienės) arba kažkas panašaus ir tikrai žinomo.“ Dar vienas pasikartojantis faktas – veikėjas susijęs ir su pagrindiniu neigiamu personažu. Philipo Pullmano trilogijoje Jo tamsiosios jėgos tai yra giminystės ryšys. Pagrindinė veikėja Laira yra dukra moters, kuri atsakinga už vaikų pagrobimą ir už tai, kad jie atskiriami nuo savo demonų. Harį Poterį su Voldemortu sieja ne tik burtų lazdelės, bet ir panašūs vaikystės išgyvenimai bei tai, kad jie – visiškos priešingybės.

„Veikėjas suvokia turįs nepaprastų maginių galių ir gimęs tam, kad nugalėtų gąsdinančias blogio galias. Jis išmokomas naudotis savo galiomis.“ Nuo pat pirmųjų mokslo metų Haris Poteris mokomas burtų ir užkeikimų, kad jie jam padėtų nugalėti Voldemortą.

„Veikėjas įveikia visas kliūtis, milžiniškus monstrus, laimi mūšius, suvienija daugybę tautų, įvykdo daugybę pranašysčių, nugali tamsųjį valdovą […], veda gražią princesę ar gyvenimo meilę […] ir visi ilgai ir laimingai gyvena.“⁹ Pullmano kūrinys šios struktūros neatitinka, nes jo pagrindiniai veikėjai galiausiai turi išsiskirti, kad būtų išlaikyta pasaulio pusiausvyra, tačiau Rowling knygos – puikus laimingos pabaigos pavyzdys.

Šios pagrindinės fantasy žanro pasakojimo gairės primena tradicines liaudies pasakas, kurių pagrindinis veikėjas taip pat turi įveikti daugybę kliūčių, kad pabaigoje įsivyrautų gėris. Taip yra dėl to, kad stebuklinės pasakos yra fantasy literatūros pradininkės, o pagrindinius elementus ji perėmė iš mitų ir legendų.

Pasikartojantis siužetas leidžia skaitytojui paprasčiau įeiti į knygos pasaulį, pabėgti nuo tikrovės. Pažįstama knygos struktūra leidžia lengviau įsigilinti į pasakojimo detales, veikėjus, jų charakterius ir veiksmo ypatybes. Be to, grįžimas į pažįstamą ir nuspėjamą pasakojimą sukuria artimumo ir saugumo iliuziją, nes žinoma, kad galiausiai viskas baigsis gerai. Pavyzdžiui, skaitant knygas apie Harį Poterį iš pradžių trūksta informacijos apie valdovą Voldemortą ir mirties valgytojus, bet skaitytojas gali nuspėti siužeto posūkius remdamasis kitų skaitytų fantasy žanro knygų siužetais ir pagrindiniais bruožais¹⁰.

Dar vienas fantasy literatūros bruožas, skatinantis jos skaitomumą, yra tai, kad veiksmas dažniausiai vyksta viduramžiais. Sukurtuose pasauliuose nėra tokių technologijų kaip kompiuteriai, mobilieji telefonai ar internetas. Išimtis – fantasy, kurių veiksmas vyksta šiuolaikiniame arba panašiame į šiuolaikinį pasaulyje, tačiau ir čia veiksmas grindžiamas magija, o burtininkai, nors ir įvaldę sudėtingiausias magijos technikas, nesugeba naudotis naujausiomis technologijomis.

Taip skaitytojas grąžinamas prie paprastumo, natūralumo ir vertybių, kurios yra pamirštamos: drąsos, orumo, garbės ir pasitikėjimo¹¹.

Prie knygoje vykstančio veiksmo skaitytoją priartina ir tai, kad jam leidžiama patikėti, jog viskas įmanoma. Magija laužo įprastus fizikos dėsnius, o įgytos galios leidžia ne tik apsaugoti pasaulį nuo blogio jėgų, bet ir išpildyti savo ir aplinkinių norus: „Fantasy, daug labiau nei kiti literatūros žanrai, yra galių suteikianti literatūra. Tikrajame pasaulyje vaikų nuomonės paprastai neatsiklausiama. Tai vienas iš vaikystės bruožų. Fantasy pasaulyje veikėjas, nesvarbu, koks jis būtų – žemas, storas, negražus, silpnas, svajoklis ar nieko nemokantis, – yra tokioje realybėje, kur galios atsveria šiuos trūkumus. Tačiau šių galių gavimas herojui tampa ir išbandymų pradžia.“¹²

Herojaus netobulumas, kasdieniškumas ir paprastumas leidžia manyti, kad kiekvienas gali toks tapti. Silpnumas, klaidos ir noras atsikratyti atsakomybės taip pat rodo, kad veikėjas yra žmogiškas. Suaugusius skaitytojus veikėjo amžius retai domina, o vaikas herojus, kad skaitytojas juo žavėtųsi, turi būtinai būti už skaitantį vaiką vyresnis arba bent jau jo bendraamžis¹³. Fantasy knygų herojus paprastai yra 11–13 m. vaikas, kuris patirdamas išbandymus ir siekdamas tikslo suauga ir subręsta. Taip viena fantasy knygų serija tampa tinkama įvairaus amžiaus vaikams. Pavyzdžiui, Hario Poterio knygų serijoje šis principas įgyvendintas septyniose knygose vaizduojant septynerius mokslo metus, per kuriuos Haris Poteris ne tik užauga, bet ir įsimyli, susiranda draugų, nugali blogį ir baigia mokyklą.

Fantasy žanro literatūros populiarumui ir skaitymui būdingi du aspektai. Viena vertus, šio žanro knygos realizuoja pagrindines skaitymo funkcijas, kita vertus, jos ne vienerius metus atsiduria draudžiamų knygų sąrašuose. Pagrindinė to priežastis – okultizmo ir raganavimo propaganda bei prieštaravimas krikščioniškosioms idėjoms¹⁴. Į šiuos sąrašus patenka minėtoji Rowling knygų serija, Johanatano Stroundo trilogija Bartimėjus ir Pullmano Jo tamsiosios jėgos. Vis dėlto galima teigti, kad tiek vaikus, tiek suaugusiuosius daug labiau traukia tai, kas draudžiama. O informacija apie tai, kad šios knygos deginamos, šalinamos iš bibliotekų ar nerekomenduojamos, tik skatina jas skaityti ir sužinoti, kodėl taip yra.

Apibendrinant galima pasakyti, kad fantasy žanro literatūra realizuoja pagrindines skaitymo funkcijas. Pirminė jos funkcija – eskapizmo ir laisvalaikio leidimo. Magijos ir nuotykių fone perteikiamos pagrindinės vertybės ir moralės normos – vertybinė ir edukacinė funkcijos. Per herojų ir jo patiriamus išbandymus skaitytojas plečia pasaulio ir savęs pažinimą. Fantasy žanro populiarumas ir skaitomumas skatina jos mėgėjus burtis į klubus, dalytis įspūdžiais, ieškoti bendrų interesų ir taip padeda gerinti bendravimą, tarpusavio supratimą ir kurti ryšius su kitais žmonėmis, t. y. atlieka komunikacinę funkciją.

__________________________________

¹ Janina Bukantienė, „Biblioterapija kaip neformaliojo savarankiško skaitymo metodas pradinėse klasėse“, Žvirblių takas, 2008, Nr. 4, p. 32.

² Ibid., p. 32.

³ „Definition of Escapism“, Free Online Dictionary [interaktyvus], interneto prieiga: <http://www.thefreedictionary. com/escapism>.

⁴ Jocelyn Chang, World of Fantasy: Inner Workings of the Writer and the Young Adult Reader’s. Response [interaktyvus], interneto prieiga: <www.tasa.org.au/conferences/ conferencepapers07/papers/107.pdf>.

⁵ May Hill Arbuthnot, Zena Sutherland, „Modern Fantasy“, Children and Books, Glenview, Il., 1977, p. 204.

⁶ Why are Fantasy Books and Films so Popular? [interaktyvus], interneto prieiga: <http://www.fantasybookreview. co.uk/blog/why-are-fantasy-films-and-books-so-popular/>.

⁷ Ruth Nadelman Lynn, Fantasy Literature for Children and Young Adults: an Annotated Bibliography, New Jersey, 1995, p. xxviii.

⁸ Ibid.

⁹ The Fantasy Genre: an Attempt to Explain its Success [interaktyvus], interneto prieiga: <http://greenash.net.au/ posts/thoughts/the-fantasy-genre-an-attempt-to-explainits-success>.

¹⁰ Faith H. Wallace, Making Connections: Books for Harry Potter Fans [interaktyvus], interneto prieiga: <www.mcte. org/journal/mej05/79_88connections.pdf>.

¹¹ Nicholas Tucker, „The Rise and Rise of Harry Potter“, Children’s Literature in Education, 1999, vol. 30, issue 4 [interaktyvus], interneto prieiga: <http://search.ebscohost. com/login.aspx?direct=true&db=hlh&AN=11305753&sit e=ehost-live>.

¹² Tamora Pierce, „Fantasy: Why Kids Read it, why Kids Need it“, School Library Journal, 1993, vol. 39 [interaktyvus], interneto prieiga: <http://search. ebscohost.com/ login.aspx?direct =true&db=lxh&AN=9310127803&site =ehost-live>.

¹³ Vita Mozūraitė, „Kodėl ir kaip skaito vaikai“, Gimtasis žodis, 2000, Nr. 7, p. 22–25.

¹⁴ Robert P. Doyle, Books Challenged or Banned in 2007–2008 [interaktyvus], interneto prieiga: <http://www.ala. org/ala/issuesadvocacy/banned/bannedbooksweek/ideasandresources/free_downloads/2008banned.pdf>.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2010 Nr. 4 (56)