VAIKŲ LITERATŪRA UNIVERSITETUOSE

 

„Rubinaičio“ redakcija kreipėsi į universitetų ir kolegijų dėstytojus, norėdama sukaupti informaciją apie vaikų literatūros dėstymo padėtį, problemas ir perspektyvas. Anketa buvo išsiųsta dvylikai kolegų, bet atsakymų sulaukėme tik iš šešių. Labai gaila, kad nieko nesužinojome apie padėtį kolegijose, kuriose rengiami pedagogai. Anketą užpildė Šiaulių universiteto Literatūros istorijos ir teorijos katedros docentė daktarė Irena Baliulė ir tos pačios katedros vedėja docentė daktarė Džiuljeta Maskuliūnienė, Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Lietuvių literatūros katedros docentė daktarė Asta Gustaitienė, Vilniaus pedagoginio universiteto Ugdymo pagrindų katedros docentė daktarė Vaiva Schoroškienė, Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedros docentas daktaras Kęstutis Urba ir Vilniaus pedagoginio universiteto Lietuvių kalbos didaktikos katedros vedėja docentė daktarė Loreta Žvironaitė.

Irena Baliulė, Džiuljeta Maskuliūnienė, Asta Gustaitienė, Vaiva Schoroškienė, Kęstutis Urba, Loreta Žvironaitė
Irena Baliulė, Džiuljeta Maskuliūnienė, Asta Gustaitienė, Vaiva Schoroškienė, Kęstutis Urba, Loreta Žvironaitė

– Kam Jūs dėstote vaikų literatūros kursą? Koks jis: privalomasis ar pasirenkamasis? Kokia kurso apimtis?

V. Schoroškienė. Vaikų literatūrą dėstau antro kurso studentams, būsimiems pradinių klasių mokytojams. Kursas yra privalomasis, jo pavadinimas – „Lietuvių kalba ir vaiko kompetencijų ugdymas: tautosaka ir vaikų literatūra“. Kurso apimtis – 3 kreditai.

Vaikų literatūros kursas glaudžiai susijęs su kitais lietuvių kalbai ir jos mokymo metodikai skirtais kursais, galbūt labiausiai – su šiuo: „Lietuvių kalba ir vaiko kompetencijų ugdymas: tekstas“.

A. Gustaitienė. Šiuolaikinę vaikų literatūrą dėstau trečio kurso lietuvių filologijos specialybės studentams. Šis 3 kreditų kursas pasirenkamasis.

L. Žvironaitė. VPU Lituanistikos fakultete vaikų literatūros kursas yra privalomasis. Trečiakursiams (V semestre) skirta 19 val. paskaitų ir 13 val. seminarų. Paskui studentai atlieka pedagoginę praktiką. Dažniausiai apie visuotinę ir lietuvių vaikų literatūrą nepavyksta pasikalbėti nė šešių kartų, nes pasitaiko įvairių švenčių. Dėstomi ir pasirenkamieji vaikų literatūros dalykai: lietuvių vaikų egzodo literatūra, naujausioji visuotinė vaikų literatūra, vaikų knygų iliustracijos, žaidimas lietuvių vaikų poezijoje.

Esu dėsčiusi vaikų literatūrą VU Komunikacijos fakulteto leidybos ir bibliotekininkystės specialybės studentams. Deja, nuo šių mokslo metų leidybos studentams vaikų literatūra vėl nebebus dėstoma, o būsimiems bibliotekininkams šis dalykas – pasirenkamasis.

I. Baliulė. Humanitariniame fakultete lituanistams dėstau pasirenkamąjį 32 val. kursą. Edukologijos fakultete būsimiems pradinių klasių mokytojams tas kursas privalomasis. Deja, jam tenka tik 18 val., kitos 18 val. skirtos tautosakai – toks bendras kursas.

Dž. Maskuliūnienė. Šiemet dėstau vaikų literatūros kursą ŠU Tęstinių studijų institute. Įvairių specialybių žmonės jame persikvalifikuoja į lituanistus (studijų programa – lietuvių filologija). Perkvalifikavimas trunka dvejus metus, vaikų literatūros kursas privalomasis, už jį skiriami 2 kreditai.

K. Urba. Tris dešimtmečius (išskyrus pastaruosius metus) dėsčiau bendrąjį vaikų literatūros kursą VU Komunikacijos fakultete būsimiems bibliotekininkams. Šiuo metu Filologijos fakultete atskirai dėstau užsienio vaikų literatūros ir lietuvių vaikų literatūros kursus. Šių abiejų kursų lituanistams trukmė – po 48 val., įskaitant seminarus; už juos skiriama po 3 kreditus. Užsienio filologijos studentams užsienio vaikų literatūros kurso trukmė – 32 val. Ir, pasak vieno labai gabaus studento, nors „perskaitoma kalnas knygų, o tik 2 kreditai“… Šie kursai pasirenkamieji. O štai visam universitetui skelbiamas vadinamasis laisvasis užsienio vaikų literatūros kursas surenka labai įdomų kontingentą: ir būsimų gamtininkų, ir politologų, ir matematikų, ir teisininkų, ir istorikų. Taigi, kaip supratote, Vilniaus universitete nėra privalomųjų vaikų literatūros kursų. Tačiau šiemet turiu 173 studentus! Tiesa, taip būna ne kasmet.

– Kaip pasikeitė vaikų literatūros kurso vieta – apimtis, statusas – Jūsų mokyklos studijų kontekste, programose, palyginti su sovietmečiu?

V. S. Galėčiau sakyti, kad vaikų literatūros kurso kaita vyksta maždaug nuo 1990 m. Tais metais VPU vėl buvo imti rengti pradinių klasių mokytojai. Mes buvome pirmoji laida. Mums vaikų literatūrą dėstė prof. V. Auryla, L. Žvironaitė. Tuo metu tik vaikų literatūrai buvo skirti du semestrai (kaip dabar sakytume, du kursai po 3 kreditus; tautosakos kursas buvo skaitomas atskirai).

Tobulinant studijų programą daugiau dėmesio imta skirti metodikai. Iš pradžių ji buvo dėstoma kaip savarankiškas kursas. Vienu laikotarpiu, jei tiksliai pamenu, vaikų literatūrai ir metodikai iš viso buvo skirta net keturi semestrai.

Šiuo metu, kaip jau minėjau, vaikų literatūros kursas sujungtas su metodika. Šiam dalykui iš viso teskirta 3 kreditai (1 semestras). Toks skaičiavimas būtų gana formalus, nes vaikų literatūrai nemažai dėmesio skiriama visuose kalbos ugdymo kursuose.

K. U. Kai 1979 m. pradėjau dėstyti būsimiems bibliotekininkams (tada dar Istorijos fakultete), vaikų literatūrai buvo skiriamos 124 val., kursas trukdavo tris semestrus ir buvo privalomasis. Dabar tos pačios specialybės studentams paliktas pasirenkamasis 32 val. kurselis. Taip ir neišmokau įtilpti į tokią apimtį… Kai tiek daug norisi pasakyti! Tačiau be galo reikšminga, kad tas kursas atsirado Filologijos fakultete. Kaip ir kituose Europos universitetuose (ir maždaug tuo pat metu), vaikų literatūra atsisakė taikomosios disciplinos statuso.

L. Ž. Paradoksalu, bet sovietmečiu VPU Lituanistikos fakultete vaikų literatūros kursui buvo skiriama dukart daugiau valandų.

I. B. Smarkiai sumažėjo valandų Edukologijos fakultete, išnyko toks kursas Specialiosios pedagogikos (dabar – Socialinės gerovės ir negalės studijų) fakultete.

Dž. M. Vaikų literatūros kurso pozicijos sovietmečiu buvo nepalyginti svarbesnės nei šiandien. Būsimi pradinių klasių mokytojai Šiaulių pedagoginiame institute turėdavo privalomąjį vaikų literatūros kursą. Gerai prisimenu, kaip teorines paskaitas skaitydavau didelėje amfiteatrinėje auditorijoje, kur jų klausydavo keturiolika grupių, apie 250 studentų. Tarp jų buvo nemažai vaikinų (pradinių klasių mokytojo su fiziniu lavinimu specialybė buvo labai paklausi). Ir tie vaikinai perskaitydavo kalnus vaikų literatūros! Dabartiniame Edukologijos fakultete bėra privalomasis 2 kreditų kursas, kurio pavadinimas – „Tautosaka. Vaikų literatūra“. Taigi vaikų literatūrai beliko varganas 1 kreditas. Deja, programų kūrimas dabar neretai ydingas – vieša paslaptis, kad fakultetai siekia įdarbinti kuo daugiau savo fakulteto dėstytojų, o „samdyti“ iš kito fakulteto – neparanku. Taip ir sunyko vaikų literatūra iki 1 kredito… Kaip šiandien gali eiti dirbti į pradinę mokyklą, jei vaikų literatūros beveik nesi išklausęs? Bet… eina ir perka vaikams grafomanų opusus…

A. G. Mūsų VDU atkurtas tik atkūrus Nepriklausomybę, todėl visos tradicijos, taip pat ir vaikų literatūros dėstymo, kuriamos čia ir dabar.

– Glaustai apibūdinkite savo dėstomo kurso turinį, akcentus, siekius. Su kokiomis problemomis susiduriate?

K. U. Abu mano dėstomi kursai pagrįsti literatūros istorijos, raidos principu. Daug dėmesio skiriu klasikai – ne tik XIX, bet ir XX a. Man tai atrodo svarbu. Kuo aukštesnio meninio lygio kūriniai atrenkami, tuo studentams daugiau naudos. Nuolat pabrėžiu, kad suvokti, kas yra gera vaikų literatūra, galima tik tokią literatūrą skaitant. Dėl reikalavimo skaityti vienų studentų esu baisiai nemėgstamas, o kai kas už tai ir padėkoja, nes nuo gerų knygų jie suserga vaikų literatūra. (Saugau vieną bibliotekininkystės specialybės studentės laišką, kuriame ji nepiktai priekaištauja, kad dėl mano kurso ji perskaitė daugiau negu buvo perskaičiusi per visą gyvenimą…) Viena iš problemų ir yra ta, kad dauguma studentų būna labai mažai skaitę vaikystėje ar paauglystėje, naiviai atradinėja amerikas, užuot metę dvejopą žvilgsnį: ką jaučiau, ką suvokiau skaitydamas tada, vaikystėje, ir kaip tą patį suprantu dabar? Stebiuosi, kad nei pradinių, nei pagrindinių klasių mokytojai nebūna nė žodžio pasakę apie, tarkim, Astridą Lindgren arba Frances Hodgson Burnett, nors jų tekstų vadovėliuose yra. Tiesa, pasitaiko studentų, kurie būna skaitę beveik viską, apie ką kalbu paskaitose. Bet labai jau retai.

A. G. Siekiu supažindinti studentus su naujausiomis šiuolaikinės vaikų literatūros tendencijomis, teorine prieiga, studijuoti geriausius įvairių žanrų lietuvių ir užsienio literatūros pavyzdžius, išryškinti šiuolaikinės literatūros savitumą tradicijos kontekste.

V. S. Būsimiems pradinių klasių mokytojams kalbėdama apie vaikų literatūrą stengiuosi akcentuoti tai, kas bus svarbu jų darbui. (Tiesa, kartais dėstytojai ir studentai tai supranta nevienodai. Vieni norėtų labai konkrečių receptų, kiti stengiasi įpiršti platesnį kontekstą, skatina mąstyti, apibendrinti.) Išskirčiau kelis akcentus. Pirmiausia stengiuosi išmokyti studentus pasirinkti vertingą vaikų literatūros kūrinį. Manau, jog tam būtina kuo didesnė skaitymo patirtis. Taigi viena svarbiausių kurso dalių – apžvelgti lietuvių vaikų literatūros raidą. Stengiamės kuo daugiau skaityti vertingos vaikų literatūros, dalytis skaitymo įspūdžiais, vertinti ir lyginti savo vertinimus su kritikų mintimis. (Čia mums labai padeda „Rubinaitis“.) Norisi, kad studentai perskaitytų kuo daugiau naujausios vaikų literatūros. Kalbėdami apie vaikų literatūros kūrinius aptariame pagrindinius skaitytojo ugdymo metodikos klausimus. (Beje, tokios literatūros vis dar pasigendame. Dažnai pasvajojame apie šiai temai skirtą nuolatinį „Rubinaičio“ skyrelį.)

Kurso apimtis nedidelė, tad daugiausia dėmesio skiriame kūriniams, kurie aktualiausi pradinių klasių mokiniams. Gaila, bet spėjame apžvelgti tik lietuvių vaikų literatūrą.

Studentai sako, kad studijuojant šį kursą reikia labai daug perskaityti: kūrinių vaikams, kritikos, metodinės literatūros… Smagu, kai kartais studentai nesitenkina minimaliais reikalavimais ir perskaito daug daugiau, nei reikalaujama. Vyresni studentai dažnai pasidžiaugia vėl atradę vaikystėje skaitytus kūrinius.

L. Ž. Vaikų literatūros paskaitose ir seminaruose stengiuosi atskleisti sudėtingą visuotinės ir lietuvių vaikų literatūros raidą, jos specifiką, tipologijos klausimus, atskirų individualybių, jų talento ypatybių reikšmę ir įnašą į bendrąjį vaikų literatūros kontekstą. Siekiu aprėpti vaikų literatūrą kaip daugiabriaunį literatūros reiškinį ir lygiavertę bendrosios literatūros dalį, aktualizuoti vaikų skaitymo poreikių, skaitymo kultūros problemas, akcentuoti lietuvių vaikų literatūros vertę pasaulinės vaikų literatūros kontekste. Telkiu dėmesį į naujausius vaikų literatūros procesus ir reiškinius, problematikos gelmę, žanrų ir stilių įvairovę ir kt., siekiu ugdyti imlumą estetinei vaikų literatūros kultūrai. Tačiau, savaime suprantama, didžiausia problema – per maža kurso apimtis, todėl daugelis siekių tėra iliuziniai.

I. B. Dėstau pasaulio ir Lietuvos vaikų literatūros istoriją, supažindinu su vaikų literatūros aktualijomis ir verstinių bei lietuvių autorių knygų naujienomis, sieju šį kursą su vaikų kultūros problemomis (bibliotekos, teatras, žaislai, pramogos). Būna studentų, nieko nežinančių apie vaikų literatūros klasiką.

Dž. M. Vaikų literatūros kursas apima lietuvių ir užsienio literatūros kūrėjus, daug dėmesio skiriama vizualumo ir verbalumo dermei vaikų literatūroje. Visad bent poroje pratybų aptariami vaikų knygų iliustruotojai. Kurso apimtis įvairuoja, nes yra trys skirtingi variantai – 2 kreditų (pasirenkamasis), 3 kreditų (lituanistams, privalomasis), 3 kreditų (vaikų literatūra ir komunikacija). Pastarasis kursas skirtas lietuvių filologijos ir komunikacijos studijų programos studentams. Jame dėstoma ne tik vaikų literatūra, bet ir vaikų literatūros procesas, vaikų žurnalai, vaikų televizijos laidos, apskritai įsižiūrima į vaikų subkultūrą, pavyzdžiui, aptariama ir į vaikus orientuota reklama, žaislų ir vaikų pramogų industrija etc. Šiemet katedra 2 kreditų vaikų literatūros kursą siūlys kaip laisvai pasirenkamąjį dalyką. Antai „Studentų eroje“ skaičiau, kad VU studentams siūloma kūdikių priežiūros disciplina. Puiku. Bet ne mažiau svarbu ir vaikų literatūra, juk studentai, būsimi tėveliai, turi orientuotis, ką skaityti savo vaikams, kas tinka įvairaus amžiaus adresatui it t. t. Manau, vaikų literatūros kursas praverstų ir matematikui, ir medikui, ir informatikui, ir menininkui.

– Ką Jums maloniausia, smagiausia dėstyti vaikų literatūrai skirtose paskaitose?

A. G. Man pačiai smagiausia kalbėti apie probleminę ir psichologinę vaikų literatūrą, antiutopiją ir biblioterapiją. Pastebėjau, kad šie dalykai labiausiai domina ir studentus.

V. S. Man maloniausi skaitytojo ugdymo klausimai. Smagiausia – bendri atradimai. Jie visada nenuspėjami. Kartais nustebina studentų savarankiškų darbų rezultatai. Pavyzdžiui, pasirodo, tik dėstytojo užduotis kai kuriuos būsimus pradinių klasių mokytojus paskatina pasidomėti, ką skaito jų jaunesni broliukai ar sesutės, pasikalbėti su jais apie perskaitytą knygą ar tiesiog paskaityti jiems prieš miegą… Džiaugiuosi, jei malonių atradimų pasitaiko dažniau.

L. Ž. Smagiausia dėstyti šiuolaikinę visuotinę ir lietuvių vaikų literatūrą, ypač lietuvių vaikų poeziją.

I. B. Malonu, kai studentai susižavi vaikų literatūros savitumu, brandumu, kai su įkarščiu pasakoja apie juos sudominusią knygą, sieja šį kursą su būsimu darbu, asmeniniu gyvenimu.

Dž. M. Maloniausia, žinoma, dėstyti autorius, kuriuos pati labai mėgstu: Kazį Sają – jo apysaka „Ei, slėpkitės! – mūsų vaikų literatūros aukso fondo dalis, Vytautę Žilinskaitę, ypač jos pasakas, drauge su studentais nagrinėti Petro Cvirkos noveles… Mėgstu liūdną vaikų literatūrą, nepatinka vien pokštai, nepatinka ir dirbtinai užjuodinta lietuvių paauglių literatūra (ji, mano supratimu, silpniausia lietuvių vaikų literatūros grandis). O puikių užsienio autorių – devynios galybės. Roaldas Dahlis, Kennethas Grahame’as, Maria Grippe, daug geros verstinės paauglių literatūros… Smagiausia dėstyti mylimus autorius.

K. U. Turiu prisipažinti, kad lietuvių vaikų literatūrą dėstyti man sunkiau negu užsienio – vis nerandu tinkamos kurso struktūros. Tačiau ir šiame kurse beveik visad pavyksta išjudinti studentus per Vytautei Žilinskaitei skirtus seminarus, sukelti diskusijas apie šiuolaikinę lietuvių paauglių prozą. Užsienio literatūros kurse nuo seno mano mylima Astrida Lindgren, paskutiniam seminarui – pasigardžiavimui – palieku Lois Lowry Siuntėją, Marios Grippe’s Agnesę Sesiliją, Natalie Babbitt Amžinuosius Takius ar dar ką nors. Mylimų užsienio autorių turiu begalybę. Ir tik vieną nemylimą žanrą – kol kas.

– Koks Jūsų studentų požiūris į vaikų literatūrą?

A. G. Pastebėjau, kad studentai iš pradžių mano, jog šis kursas labai lengvas, paprastas, nereikės beveik jokių pastangų dėti. Tik pamažu jie ima suvokti, kokia įvairi ir nebūtinai paprasta yra tiek pati šiuolaikinė vaikų, ypač paauglių, literatūra, tiek ir teorinės prieigos… Pastebėjau, kad kasmet ateina vis mažiau studentų, vaikystėje susipažinusių su vaikų literatūros klasika. Ši spraga, be abejo, neleidžia žvelgti į vaikų literatūrą diachroniškai.

V. S. Įdomus klausimas. Galėčiau sakyti, jog požiūris labai nevienodas. Visada būna studentų, kurie labai mėgsta skaityti. Su tokiais dirbti lengva. Paprastai tai stiprūs, motyvuoti studentai, žinantys, kad nori būti pradinių klasių mokytojais.

Visada būna ir keletas tokių, kurie ilgokai nesupranta, ko iš jų norima. Paprastai šie studentai mano, kad vaikų literatūros kursas labai lengvas, jiems nereikės dėti jokių pastangų. Tokiems paprastai kyla klausimų, kodėl negana perskaityti kūrinio ištrauką internete… Vis prisimenu studentę, kuri susižavėjo Vytauto V. Landsbergio knyga Arklio Dominyko meilė. Šią knygelę nupirko broliui, o kad tam dovana patiktų, viršelį „papuošė“ kinišku lipduku.

L. Ž. Semestro pabaigoje studentams dažnai pateikiu tokius ir panašius klausimus: 1. Ko tikėjausi iš vaikų literatūros kurso? 2. Kas nustebino, pradžiugino? 3. Kas nuvylė? 4. Ką daryčiau kitaip? Anketa anoniminė.

Įdomiausia, kad studentai nemano, jog vaikų literatūra menkesnė už bendrąją, stebisi suradę daug naujų ir labai prasmingų knygų, džiaugiasi sugrįžę į vaikystę ir prisiminę savo pačių skaitytas knygas.

Studentai sakosi nusivylę, kad per mažai vaikų literatūros, kuriai buvo skirti 4 kreditai, paskaitų, tvirtina norintys šio dalyko klausyti ir toliau. Kita vertus, rašyti bakalauro darbą iš vaikų literatūros renkasi silpnesni studentai, tikėdamiesi, kad jiems bus lengviau.

Dž. M. Iš pradžių galima pajusti ir tam tikrą studentų skepsį („Mes jau ne vaikai“), bet pati literatūra priverčia juos apsigalvoti. O be to, ir objektas nėra lengvas – reikia daug perskaityti, o analizei galioja tie patys griežti reikalavimai, kaip ir studijuojant kitas literatūros disciplinas.

K. U. Turbūt galėčiau apibendrinti, kad studentų požiūris įvairus ir kontrastingas. Vieni tikisi, kad bus lengva. Kiti ateina, kad tinka tvarkaraštis. Pavyzdžiui, šiemet, sužinoję, kad paskaitos vyks penktadienį, dalis užsirašiusiųjų išsibraukė. (Ir nė kiek jų negaila.) Viena studentė sakė, kad šį kursą jai liepusi pasirinkti mama. (Beje, toji mama – mokytoja.) Būna ir tokių, kurie jau stodami į universitetą yra nusprendę, kad lankys vaikų literatūros kursą, netgi išsireikalauja pritaikyti jiems tvarkaraštį ar pakoreguoti programą. Prieš tokius jaučiu labai didelę atsakomybę ir baimę. Labai smagu matyti studentus, sergančius vaikų literatūra. Beveik kasmet keletas pasirenka iš šio kurso rašyti diplominį darbą. Be abejo, turi susitaikyti, kad auditorijoje susidursi ir su tuščiomis, abejingomis akimis, – kad ir kaip džiūgautum dėl kokio nors kūrinio.

– Kaip į vaikų literatūros kursą žiūri Jūsų mokyklos, fakulteto valdžia, artimiausi kolegos?

A. G. Iš tiesų nepastebėjau jokio skeptiško ar neigiamo kolegų požiūrio; atvirkščiai, šiuo metu daug studentų renkasi rašyti kursinį, bakalauro ar magistro darbą iš vaikų literatūros. Šie tyrinėjimai traktuojami ir vertinami lygiai taip, kaip ir bet kurie kiti. Nepastebėjau jokio neigiamo vertintojų požiūrio.

V. S. Nepastebėjau, kad šis kursas būtų išskiriamas iš kitų.

L. Ž. Kartais liūdina kai kurių kolegų požiūris į vaikų literatūrą. Jaučiama tradicinė nuostata, kad tai ne rimtoji, o tik vaikų literatūra. Studentai išklausę kursą nuomonę pakeičia, o kolegos svarbiausiu dalyku laiko tik savo dėstomąjį. Fakulteto valdžia į vaikų literatūrą žiūri tolerantiškai, kita vertus, nieko nebuvo padaryta, kad naujausiose programose vaikų literatūros kurso apimtis nebūtų sumažinta. Ypač nuvylė vienos garbios profesorės, dėstančios literatūros dalykus, požiūris į vaikų literatūros vietą naujausiose VPU bakalauro studijų programose: „Man didelių abejonių kelia du siūlomi dalykai, kurie šioje (t. y. taikomosios lituanistikos. – L. Ž.) ambicingų siekių programoje atrodo kažkaip menkai. Tautosaka su savo 2 kreditais. Ir vaikų literatūra. […] Vaikų literatūra šiame kontekste (šalia medijų, lyginamųjų tarpdisciplininių ir kitų filosofiškai angažuotų kursų) visai nerimtai atrodo. Primityviai ir nemotyvuotai. Be to, ar ta mūsų vaikų literatūra tokia iškili, kad teiktume šioje programoje?..“

K. U. Neįsivaizduoju išmintingo literatūrologo, kuris šiais laikais galėtų niekinti vaikų literatūrą. Mano katedros kolegų – pradedant profesore Viktorija Daujotyte-Pakeriene ir baigiant doktorante Jurgita – požiūris į šį kursą palankus. O docentas Regimantas Tamošaitis kiekviena pasitaikiusia proga pasamprotauja, koks tai svarbus dalykas. Ir, kaip pastebiu, jis vis paskaitinėja „Rubinaitį“. Filologijos fakulteto administracija irgi sudaro sąlygas, kad mano kursą galėtų pasirinkti kuo daugiau studentų. Komunikacijos fakultete, žinoma, buvau „samdomas“ dėstytojas, o su tuo susijęs ir požiūris.

I. B. Humanitariniame fakultete požiūris tik teigiamas, kitur – santūrus, nes vyksta kova dėl krūvių.

Dž. M. Žinau atvejį, kai universiteto bibliotekai buvo nenorima leisti įsigyti vaikų literatūros, nes juk ji esą skirta vaikams… Bet tai jau praeitis. Humanitarinio fakulteto valdžia palankiai žiūri į vaikų literatūros tyrinėjimus. Juk ji pritarė tarptautinei tarpdisciplininei konferencijai „Vaikas lietuvių ir pasaulio kultūrose“ ir labai prisidėjo ją surengiant 2007 m., o vėliau – išleidžiant solidų mokslo darbų tomą vaiko tema. Fakultete vyko ir teksto skaitymų seminarų, skirtų vaikų literatūrai. Vienas jų – „Astrida Lindgren – amžiams! (?)“, kuriame paminėjome vaikų literatūros klasikės gimimo šimtmetį. Daug metų literatų katedra organizavo moksleivių kūrybos konkursą „Laiškas H. Ch. Andersenui“. Leidžiama metodinių knygų apie vaikų literatūrą, fakultetas jas finansuoja. Na, o kai kurie katedros kolegos apie vaikų literatūrą sprendžia, matyt, pagal tai, kiek patys yra su ja susipažinę. Juk kitas gal tik Kostą Kubilinską ir teprisimena. Žinoma, čia kiek šaržuoju, bet juk esama to požiūrio, kad vaikų literatūra – kažkokia marginalija. Bet, manau, padėtis keičiasi į gera. Kažkada reformuojant programas išlaikėme vaikų literatūrą lituanistams kaip privalomąjį dalyką ir tuo didžiuojamės. Dirbame savo darbą ir tikime jo prasmingumu. Labai džiaugiuosi, kad katedroje yra nuosekliai vaikų literatūra besidominčių dėstytojų branduolys – docentė Irena Baliulė, asistentė Danguolė Šakavičiūtė.

– Kam, Jūsų manymu, labiausiai reikia išmanyti vaikų literatūrą, kam tai tiesiog privalu?

K. U. Vaikų literatūrą išmanyti pravartu kiekvienam tėčiui ir mamai. Bet pirmiausia galvokime apie tuos, kurie profesiškai atsakingi už šio dalyko sklaidą, raidą. Taigi – bibliotekininkams, leidėjams, žurnalistams. Ne sykį stebėjomės, kaip menkai šį dalyką išmano knygynų pardavėjai. Ir vis dėlto labiausiai – mokytojams, mokytojams ir dar kartą mokytojams! Esu įsitikinęs, kad vaikų literatūra turi būti mokytojo lituanisto (humanitaro) pedagoginio cenzo dalis. O juk šiuomet mokytojų rengimo programose taip siaubingai išsikėtojusios įvairiausio pobūdžio pedagogikos, kad darosi neįmanoma parengti normalų dalyko mokytoją. Betgi tvirtos žinios – tai pati geriausia pedagogika. Juk labiausiai prisimename ir vertiname ne tuos mokytojus, kurie talentingai tramdydavo klasę, o tuos, kurie sužavėdavo žiniomis – ir be jokio tramdymo. Manau, kad pradinių klasių mokytojai vaikų literatūrą turėtų studijuoti visus studijų metus (kaip mes, lituanistai, studijuodavome lietuvių literatūros istoriją), o bendroji literatūra jiems turėtų būti kaip kontekstas. Deja, viskas dedasi priešingai. Būsimi vaikų darželių pedagogai, be plataus vaikų literatūros kurso, privalėtų išklausyti ir paveikslėlių knygų kursą, kuris pasaulio universitetuose darosi vis populiaresnis. Stebiuosi, kad „pedagogų kalvėse“ pradinukų mokytojams ir darželinukų auklėtojams nebeliko klasikinio vaikų literatūros kurso. Pagalvokime logiškai: iš dvylikos mokslo metų mažiausiai aštuonerius mokiniai skaito vaikų ir paauglių literatūrą. Dauguma literatūros vadovėlių pagrįsti vaikų literatūros klasika – juk tik taip ir galima ugdyti meilę knygai. O ar gali būsimas mokytojas lituanistas per šešias paskaitas bent pajusti tos klasikos kvapą?

Atrodo, beveik visos Lietuvos aukštosios mokyklos serga pseudodemokratijos ir decentralizacijos liga: stengiamasi aprūpinti darbu savo fakulteto darbuotojus. Štai ir atsitinka taip, kad būsimi leidėjai plačiai ir ilgai studijuoja, ant kokio popieriaus spausdins vaikų knygas, bet apie tai, kokį tekstą jose reikėtų spausdinti, – nė žodžio.

A. G. Manyčiau, kad lietuvių filologijos studentams šis kursas turėtų būti privalomas. Vaikų literatūrą turėtų puikiai išmanyti mokytojai, vaikų auklėtojai, bibliotekininkai – visi, kurie dirba su vaikais. Juk tinkama, laiku pasiūlyta knyga gali ne tik teikti estetinį pasitenkinimą, bet ir tapti biblioterapijos priemone, padėti išspręsti vaikus kamuojančias vidines problemas.

V. S. Manyčiau, geriausiai šią sritį turėtų išmanyti tie, kurie ugdo skaitytoją. Tie, kuriuos galėtume apibendrintai vadinti tarpininkais tarp vaiko ir knygos. Tai, aišku, mokytojai, bibliotekininkai, vadovėlių autoriai. Gal kiek subjektyviai pabrėžčiau pradinių klasių mokytojo vaidmenį: jo patarimo klausia mokinys ir jo tėvai, mokytojo parinktais tekstais ar kūriniais naudojamasi pamokoje. Manyčiau, kad vis dar per mažai panaudojamos galimybės bendradarbiauti mokyklų bibliotekininkams ir pradinių klasių mokytojams. O gal tiesiog mažai žinau tokio bendradarbiavimo pavyzdžių?.. Džiaugiuosi, kai studentai pasirenka šiuos klausimus analizuoti kursiniuose ir diplominiuose darbuose.

L. Ž. Tiesiog keista, kad pedagogo kvalifikaciją įgyjantis žmogus tik prisiliečia prie vaikų literatūros. Naujausiuose literatūros vadovėliuose apstu ir visuotinės, ir lietuvių vaikų literatūros tekstų. Kažin ar neišmanantis vaikų literatūros specifikos mokytojas gali būti geras mokytojas?

I. B. Visiems tiems, kurie studijuoja pedagogiką, filologiją ir bibliotekininkystę.

Dž. M. Vaikų literatūra turėtų būti visose filologinėse – ne tik lietuvių, bet ir anglų, vokiečių, rusų, kitų filologijų – studijų programose. Juk kiekvieną nacionalinę literatūrą sudaro ir vaikų literatūra. Vaikų literatūros dėstytojai, tyrinėtojai to turėtų bent jau siekti. Vaikų literatūra turi būti absoliučiai privaloma darželių auklėtojams ir visiems vidurinių mokyklų, gimnazijų pedagogams, ypač, žinoma, filologams. Bet ir klasės auklėtojas matematikas su vaikais gali pasikalbėti apie knygą. Juk tai humanistinis auklėjimas, kuris niekuo nepakeičiamas.

– Kaip vertinate plačiosios visuomenės, valstybės institucijų požiūrį į vaikų literatūrą?

A. G. Manau, kad jų dėmesys tikrai nepakankamas. Viena vertus, leidžiama daug gerų knygų, kita vertus, jos skęsta tarp prasčiausios kokybės leidinių, kurie rėksmingi ir vaikams patrauklūs, bet nieko neduodantys. Labai prasta vaikų periodikos būklė. Rinka tiesiog užtvindyta tokiais, mano galva, itin ydingais žurnalais kaip „Būrėja“, „Flintas“ ir pan., kur tiesiog nenutrūkstamu srautu plūsta pavojingos „New Age“ tendencijos, rodomos burtininkavimo pamokos, o visai nesirūpinama arba labai mažai rūpinamasi ugdyti būsimą geros literatūros skaitytoją… Gaila, kad nutrūko „Genio“ literatūrinio žurnalo leidybos tradicija. O juk, pavyzdžiui, estai savo sovietmečiu leistą vaikų žurnalą išlaikė.

V. S. Trumpai atsakyti labai sunku. Manau, kad vaikų literatūra vis dar nelaikoma lygiaverte mūsų kultūros dalimi. Tiesa, pastarųjų metų pokyčius vertinčiau teigiamai. Vaikų literatūra tampa vis matomesnė. Ir tai, manyčiau, ne valstybės institucijų nuopelnas.

L. Ž. Manau, kad šiais ekonomikos krizės laikais apie vaikus ir vaikų literatūrą apskritai negalvojama.

I. B. Į ją vis dar žiūrima kaip į antrarūšį dalyką, turintį tik vartotojišką funkciją.

Dž. M. Padėtis gerėja. Daug reiškia kad ir tie Metų knygos rinkimai. Štai jau ir išgirsta žinią televizijos žiūrovai ne tik apie skalbimo miltelius ar nesibaigiančius skandalus, bet ir apie gerą knygą. Gal kokią ir perskaitys? Bet valstybės institucijų požiūris nekoks, daug deklaracijų, maža darbo. Bibliotekos skursta, o buvęs kultūros ministras ragino skaityti senas knygas… Žinoma, Nacionalinė premija R. Skučaitei – labai prasmingas sprendimas. Ši premija – tai premija, skirta (pagaliau!) visai lietuvių vaikų literatūrai.

K. U. Kartais imu ir patikiu: jau, jau vaikų literatūra išties matoma ir vertinama. Jau ji lygi tarp lygių Metų knygos rinkimuose. Bet kai staiga Kultūros ministerijoje ji imama ir išbraukiama iš Leidybos paramos programos – ką begalvoti?..

– Kaip vertinate vaikų literatūros sklaidą ir tyrinėjimus Lietuvoje? Ar padeda jie Jūsų darbe?

A. G. Manau, kad šiuo požiūriu labai vertingas yra vaikų literatūros tyrinėjimams ir vertinimui skirtas „Rubinaičio“ žurnalas. Juo, kaip parankiniu, naudojasi ir studentai, studijuojantys vaikų literatūrą. Manau, kad šį žurnalą reikėtų daug labiau populiarinti. Prasminga būtų juo prekiauti spaudos kioskuose ir didžiuosiuose prekybos centruose. Juk jame pateikta medžiaga svarbi ne tik siauro profilio profesionalams, bet ir tėvams, ugdytojams.

V. S. Tokius darbus, publikacijas labai vertinu, seku. Jie labai naudingi tiek man, tiek studentams. Kai tik galime, stengiamės dalyvauti vaikų literatūrai skirtuose renginiuose. Gaila, kad naujausių leidinių studentai negali rasti bibliotekose.

L. Ž. Vaikų literatūros sklaidai Lietuvoje galėtų būti skiriama ir daugiau dėmesio. O tai, kas daroma, priklauso tik nuo kelių entuziastų, atliekančių patį šviesiausią darbą. Jeigu ne jie, Lietuvoje apskritai nė nekalbėtume apie vaikų literatūrą.

I. B. Gerokai padeda IBBY Lietuvos skyriaus veikla: žurnalas, renginiai, seminarai. Visas naujienas sužinau čia ir panaudoju darbe.

K. U. Nieko keista, kad pedagoginiame darbe naudojuosi savo paties knygomis Šeši Anderseno medaliai ir Parašyta vaikams – juk tam jos ir buvo rašomos! Iki šiol pasitelkiu žaliąją profesoriaus Vinco Aurylos knygą, Gražinos Skabeikytės-Kazlauskienės rinkinį, kitų kolegų leidinius, „Rubinaičio“ straipsnius. Apie tyrinėjimus… Labai norėčiau, kad mūsų tyrinėjimai pakiltų į kur kas aukštesnį lygį. Labai reikia jaunų, kvalifikuotų, užsienio kalbomis laisvai skaitančių žmonių. Bet kai prisimenu, su kokiais „šaltiniais“ pradėjau dėstyti šį kursą 1979-aisiais, tai suvokiu, kad padarėme daug.

– Kokios Jūsų kaip vaikų literatūros dėstytojo (-os) ir tyrėjo (-os) svajonės?

A. G. Didžiausia svajonė – gera vaikų literatūra sudominti kuo daugiau studentų, kad šis dalykas būtų privalomasis, kad ir toliau studentai taip noriai rinktųsi rašyti savo baigiamuosius darbus būtent iš vaikų literatūros, kad ją tyrinėdami noriau taikytų įdomesnius metodus… Vis dėlto svarbiausia, kad būtų ką tyrinėti, kad būtų sukurta tikrai meniškų, vertingų lietuvių autorių knygų, kurių, apie jas mąstant ir kalbant, nesinorėtų lyginti su užsienietiškomis mūsiškių nenaudai…

V. S. Retkarčiais svajoju, kad pradinių klasių mokytojo specialybę rinktųsi tik tie, kurie vaikystėje buvo aistringi skaitytojai. Kiek dažniau svajoju, kad studijuoti ateitų mėgstantys skaityti. Vis dėlto dažniausiai svajoju, kad tėvai savo vaikams pirktų vaikiškas knygas.

L. Ž. Ta mūsų visų pamėgta frazė: „Vaikų literatūra išgelbės pasaulį“…

I. B. Man patinka dėstyti šį kursą, norėčiau, kad jis neišnyktų iš programų, nes ir studentai gauna akivaizdžios naudos!

Dž. M. Svajonės tegu ir būna nekuklios: turtingos vaikų (taip pat ir mokyklų) bibliotekos; kad mokytojai vaikų knygų būtų perskaitę ne mažiau nei jų mokiniai (kaip kartais, deja, būna); kad kurse atsirastų vienas kitas studentas, sergantis vaikų literatūra; kad būtų parašyta naujų knygų, gal ir monografijų apie vaikų literatūrą. Jau laikas būtų parašyti ir naują akademinę Lietuvių vaikų literatūros istoriją (esu literatūros istorijų šalininkė), gal galėtų tai padaryti autorių kolektyvas? Manau, kad pajėgų esama, stinga tik impulso. Bet visų svarbiausia – kad knygą mažam vaikui į rankas paduotų patys tėvai, kartu ją skaitytų. Juk tai mažojo žmogaus kelio į literatūrą ir kultūrą pradžia.

K. U. Mano didžioji svajonė (o kartu – kaltė…) – Lietuvos vaikų literatūros institutas. O gal (kaip mažai šaliai tai netgi geriau) – Vaikų kultūros institutas. Arba moderni mokslinė biblioteka, aptarnaujanti vaikus. Moksliniame sektoriuje dirba profesionalūs, entuziastingi vaikų knygų, literatūros, iliustracijų, skaitymo specialistai. Bent po vieną vaikų teatro, muzikos žinovą, vaikų psichologą. Bibliotekos padalinyje vaikai pasijunta tarsi patekę į nacionalinės bibliotekos kloną: ne tik knygų lentynos, bet ir periodikos, užsienio literatūros skaityklos, parodų salė, pasakų kambarys mažiesiems, literatūrinis, arba knygos, teatras… Vaikus aptarnauja mandagūs, tą literatūrą mėgstantys bibliotekininkai. Mokytojams ir kitokiems suaugėliams skirta mokslinė skaitykla… Viename pastato kampe – specializuotas vaikų knygynas.

Na, o mes, dabartiniai vaikų literatūros docentai, prisidurdami prie pensijos, dirbame drabužinėje ir kiekvieno išeinančio vaiko su didžiausia pagarba ir meile klausiame: „Tai kokią knygą šįkart išsirinkai?..“

Parengė Reda Tamulienė

Žurnalas „Rubinaitis“, 2010 Nr. 4 (56)

 

 

Įžanginis

VAIKŲ LITERATŪROS VIDURAMŽIAI LIETUVOJE

Straipsniai

„FANTASY“  SKAITYTOJAI
TARPKULTŪRINĖS TEKSTO IR KONTEKSTO ERDVĖS EDMONDO DE AMICIO ROMANE „ŠIRDIS“

Pokalbis

BEATRIX POTTER PAVEIKSLĖLIŲ EPAS LIETUVIŠKAI

Sukaktys

LAURYNAS IVINSKIS RAŠĖ IR VAIKAMS (Lauryno Ivinskio 200-osioms gimimo metinėms)

Mano vaikystės skaitymai

ŠIAPUS IR ANAPUS DEBESŲ

Atidžiu žvilgsniu

Literatūros ir konditerijos smaguriams
Naujas susitikimas su senais draugais
Iš kur atplaukia laivai?

Vytautės Žilinskaitės 80-osioms gimimo metinėms

VAIKAS SUAUGUSIŲJŲ PASAULYJE (Vytautės Žilinskaitės Kelionė į Tandadriką ir Januszo Korczako „Karalius Motiejukas Pirmasis“)

Kronika. Informacija. Skelbimai

KRONIKA. INFORMACIJA. SKELBIMAI

Summary

SUMMARY

Mūsų partneriai ir rėmėjai