TARPKULTŪRINĖS TEKSTO IR KONTEKSTO ERDVĖS EDMONDO DE AMICIO ROMANE „ŠIRDIS“

Širdis, išleista 1886 m., yra viena pirmųjų itališkų vaikų knygų. Beje, ji vis dar leidžiama. Tai ir sudėtinga, ir nuotaikinga pedagoginio pobūdžio mokyklinė istorija, pasakojanti apie Italijos kultūrą, tautos sunkumus siekiant suvienodinti įvairiose vietovėse gyvavusias tradicijas prieš 1861 m. šalies suvienijimą. Vienas ryškiausių skiriamųjų kūrinio bruožų – tarpkultūriškumo ir šalies kultūros derinys. Dėl keleto vyraujančių klaidingų nuomonių knyga ir dabar vertinama prieštaringai. Nors autorius siekė parašyti mokyklinį vadovėlį, šis kūrinys laikomas romanu. Neretai apie Širdį atsiliepiama kaip apie istoriją, kupiną savigailos ir nacionalizmo, todėl kritinė analizė tampa raktu, atveriančiu duris į aktualias ir opias mūsų tautinės tapatybės problemas. Tuometinis De Amicio požiūris į susidariusią padėtį išliko aktualus ir mūsų dienomis.

Kultūrinių ir socialinių skirtumų motyvai

Knygoje nemažai dėmesio skiriama tarpkultūrinėms temoms. Siužetas sudarytas taip, kad knygos pasakotojas atskiria tekstą ir kontekstą, norėdamas perteikti įvairių žmonių nuomones. Išgalvotas pasaulis, kuriame gyvena veikėjai, paremtas bendrais įsitikinimais, pabrėžiančiais būtinybę, galbūt net pareigą suprasti kultūrinius skirtumus. Galiausiai čia, kaip ir kiekvienoje klasika tapusioje vaikų knygoje, erdvė, kurioje pasakotojas susitinka pasakojimo adresatą, paremta kontekstu. Širdis yra tarsi simbolis, ypatingas veidrodis, atspindintis italų jausmus ir požiūrį į tarpkultūriškumą. Taigi tokiose knygose kaip ši naratyvas pasitelkiamas ir tarpkultūrinėms problemoms analizuoti. Ši koncepcija būtina tam, ką Wayne’as Boothas vadina numanomuoju identitetu, kurį De Amicis ir bando perteikti, galbūt net primesti savo skaitytojams, o Michelis Foucault numanomąjį identitetą pasitelkia kalbėdamas apie teksto autoritetą. Tarpkultūrinę Širdies pamoką sustiprina patys žmonės, ir jei šis pavyzdys tebėra aktualus ir šiandien, vadinasi, autoriaus darbas nenuėjo veltui.

Kitaip nei tokių autorių kaip Benedetto Croce ar Umberto Eco kūryboje, Širdyje būtent skaitytojas analizuoja ir matuoja tarpkultūrinę romano vertę. Viena didžiausių šios knygos pamokų – skatinimas diskutuoti. Širdyje nagrinėjama nemažai temų, kurias galima tiksliai susieti su atskirų istorijų pasakojimo ypatybėmis. Viena jų yra estetinė vertė. Italų filosofas Croce rėmėsi šia knyga, aiškindamas, kodėl vaikų literatūros negalima laikyti tikra literatūra. Neva pamokomų istorijų negalima laikyti menu. Pasak Croce’s, pagrindinė priežastis, kodėl De Amicis nėra tikras rašytojas, yra ta, jog įkvėpimo jis semiasi vedamas pedagoginių paskatų, o ne grynosios grožio idėjos. Tokiam autoriui kyla grėsmė sumaišyti žanrus, pavyzdžiui, baudžianti poeziją nusprendusius rašyti prozininkus. Croce mano, kad De Amicis rašo trumpas didaktines alegorijas, vaizduoja paviršutiniškas gyvenimo situacijas, pasitelkia paprastus stilizuotus aprašymus. Jis teigia, jog De Amicis kalbėjo trimis balsais: liberalų partijos nario, Italijos suvienijimo šalininko ir tiesiog gero žmogaus. Tačiau jam trūksta tikro rašytojo balso.

Dėl tam tikrų tyčinių stilistinių priemonių, išskiriančių šį kūrinį iš kitų, kilo nemažai nesusipratimų. Vienas žymiausių Italijos poetų Giosuè Carducci sarkastiškai pakeitė pavardę De Amicis (it. draugas) į De Languori (it. skausmas), ir šiandien italų rašytojai Giorgio Manganelli, Edoardo Sanguineti, Ermanno Cavazzoni tą pravardę parodijuoja. Eco pažymėjo, jog kūrinyje pernelyg dramatizuojamos moralinės normos ir taisyklės, iškeliant personažo, kuris yra išdykęs ir tiesiog kitoks, svarbą. Nors Frančio (toks yra iš knygoje vaizduojamos mokyklos išmesto berniuko vardas) vaidmuo knygoje tėra epizodinis, šiandien jis tapo tarsi naratyvine strategija, pabrėžiančia, kas yra sumenkintasis knygoje, kurios autorius tarsi apsėstas poreikio pateikti kuo daugiau tokių pavyzdžių.

Istorinis knygos fonas

Šį metaforišką ginčą galima atpasakoti Antonio Faeti žodžiais – jis kalba apie sudėtingą tikslą, pavertusį Širdį apibendrinančiu, paradigminiu simboliu, nepanašiu nė į vieną italų rašytojų kūrinį. Sumaišęs pramanytą ir tikrą tapatybę, De Amicis sukėlė nemažai sunkumų knygos skaitytojams, kurie stengiasi suprasti jos pamokymus. Nedaug žmonių atsimena, koks iš tikro buvo šios knygos autorius. Jis tarnavo armijoje, buvo socialistas, labai mėgo keliauti. Šių margų biografijos faktų leitmotyvas – didžiulis noras aprašyti žmonių iš įvairių socialinių sluoksnių santykius. Šis noras jį pavertė tarsi savo meto reporteriu ir įkvėpė mesti iššūkį nacionalinėms problemoms, pasitelkiant gana modernų būdą.

Miriam Mosso knygoje „Širdies“ laikai. Edmondo de Amicio ir Emilio Treveso gyvenimas ir kūryba (I tempi del „Cuore“. Vita elettere di Edmondo De Amicis ed Emilio Treves) rašo, kad De Amicio parašyti Širdį paprašė jo draugas ir leidėjas Emilio Trevesas. Jis Italijoje įkūrė vieną pirmųjų didelių leidyklų, besidominčių vaikų literatūra (kitos leidyklos: „Perino“ ir „Felice Paggi“). Šį Treveso pageidavimą lėmė socialinės ir kultūrinės priežastys. Viena vertus, Italijoje tuo metu gyveno 25 mln. žmonių, 17 mln. iš jų buvo neraštingi. De Amicis buvo kaltinamas, kad vaizduoja per sunkų gyvenimą, tačiau statistika rodo, jog Italijos vaikai buvo labai panašūs į aprašytuosius Dickenso kūriniuose. Italijoje buvo didžiulė socialinė nelygybė, daug vaikų mokyklos nelankė, o jau nuo mažumės dirbo. Daug italų buvo priversti emigruoti. Jiems turėjo padėti tautinė tapatybė. Dar daugiau – tautinė tapatybė turėjo įteisinti viešųjų įstaigų, skirtų šiai socialinei padėčiai pakeisti, įkūrimą. Kita vertus, Italija tuo metu buvo jauna šalis, suvienyta po dvidešimt metų trukusios kovos su užsienio valstybių viešpatavimu. Italijoje buvo įvairių kultūrų žmonių, vyko įvairūs ekonominiai ir urbanizacijos procesai. Pirmasis De Amicio tarpkultūrinis žygis – šio sudėtingo reiškinio aprašymas pasitelkiant optimistiškai nuteikiantį mokyklos gyvenimą, kad būtų lengviau suprasti vaikams. Tuometinė padėtis daug tikroviškiau pavaizduota suaugusiesiems skirtose autoriaus knygose. De Amicis parašė keletą knygų apie mokyklos pasaulį. Žymiausia – Romanas apie mokytoją. Kadangi mėgo keliauti, gyvendamas užsienyje, De Amicis ne tik gerai susipažino su kultūros problemomis, bet ir savo kailiu patyrė, ką reiškia būti emigrantu. Apie tai galima paskaityti knygoje Vandenyne. Šiame kūrinyje jis pasitelkia pasakotojo talentą vargingiems italų emigrantams pavaizduoti.

De Amicis buvo buržua socialistas, priėmęs iššūkį sukurti vieną svarbiausių knygų italų vaikams, aplenkdamas per daug moralią Luigi’o Alessandro Parravicini’o knygą Jonukas (Giannetto) ir įkvepiančius bei mėgstamus Pietro Thouar kūrinius. Tuo metu, kai vyko diskusijos dėl vaikų knygų rašymo subtilybių, tai buvo patys žymiausi vaikų rašytojai. Viena pirmųjų vaikų literatūros kritikų diskusijų buvo apie tikrovės atspindėjimo vaidmenį šio žanro kūriniuose. Filosofijoje vyravo pozityvizmas, literatūroje – natūralizmas, o po didžiulės sėkmės sulaukusios stebuklinės Pinokio istorijos Italijai reikėjo dar vieno išgalvoto pasaulio, kuriame vaikai atpažintų save. Anot šiuolaikinių kritikų, De Amicis sekė kito italų rašytojo Alessandro Manzoni’o pėdomis, rėmėsi niūriais prancūziškais feljetonais.

Pasakojimas, pasakotojai, portretai

Širdies pradžia panaši į garsiojo Manzoni’o romano Sužadėtiniai (I promessi sposi) pradžią. Ji leidžia mums ištirti dar vieną De Amicio autoriteto aspektą. Jau žinome, kad jo autoritetas daro išorinę įtaką knygos skaitytojams, ir mes, mėgindami suprasti autoriaus ketinimus, galime manyti, kad autoritetas atsispindi ir tekste. Galime tai daryti pasitelkdami taisykles, kuriomis remdamasis Franzas Stanzelis tekstą apibūdina kaip komunikacinę erdvę. Turime ieškoti naratyvo pėdsakų, kuriais autorius parodo, kas knygoje kalba, o kas – klausosi. Tarpkultūrinė šios knygos tapatybė leidžia atpažinti juos iš atskirų pasakojimų turinio. Romanas Širdis – tai keleto pasakotojų balsų rinkinys, parašytas dienoraščio forma ir apimantis 1881 m. spalio 17–1882 m. liepos 10 d. laikotarpį. Jo autorius – Enrikas Botinis, paauglys iš buržua šeimos, kuris aprašo mokyklos gyvenimą: mokyklos draugus, jų šeimas, mokytojus, kontrolinius ir namų darbus, pamokas, metų kaitą, valstybines šventes, mokyklines išvykas ir t. t.

Nors Enriko mokykla labai skiriasi nuo Anglijos mokyklų, De Amicis išlieka ištikimas tradicinių mokyklinių apysakų, tokių kaip Thomaso Hugheso Tomo Brauno mokyklinės dienos (Tom Brown’s School Days, 1857), kanonams. Žinoma, jo versija šiek tiek skiriasi – autorius sutelkia dėmesį į veikėjų idėjas. Širdies pradžia panaši į Sužadėtinių tuo, kad ji leidžia tikrajam pasakotojui (autoriui) tarsi pasislėpti už kito žmogaus (šiuo atveju – mokinuko Enriko) dienoraščio puslapių. Autorius tėra tarpininkas tarp jaunojo Enriko užrašų ir skaitytojo. De Amicio sprendimas pasirinkti intradiegetinę, heterodiegetinę naraciją puikiai įtraukia skaitytoją į siužetą. Sukuriamas ganėtinai tikroviško pasaulio vaizdas, skaitytojas labiau įtraukiamas į siužetą. De Amicis dramatizuoja iš naratologinių poteksčių kuriamą socialinį kultūros ir literatūros ryšį.

Tai, kad Širdis priklauso vaikų literatūrai, sužinome iš knygos įžangos. Ši įžanga tarsi vaizduoja tikrovišką gyvenimą, įvykius, nutikusius prieš ketverius metus iki išleidžiant knygą. Juos užrašė Enrikas, pataisė ir papildė jo tėvas, dar kartą pataisė Enrikas, ir mes nežinome, kada jie buvo išleisti. Taigi pagrindiniai pasakotojai yra bent trys: De Amicis, Enrikas ir Enriko tėvas. Ir tai dar ne viskas: kartais pasigirsta Enriko mamos ir sesers balsai, be to, jaučiamas dar vieno anoniminio asmens buvimas. Dažniausiai šie pasakotojai analizuoja kitų žmonių (taip pat ir Enriko) elgesį. Jaučiami stiprūs moraliniai principai ir autoriaus noras aprašyti, kaip dera elgtis. Kūrinys tarsi persmelktas kaltės jausmo, atrodo, kad Enrikui niekaip nepavyksta visko padaryti gerai iki galo. Minėtų pasakotojų hierarchijoje Enrikas nėra stipriausias. De Amicis stengiasi pateikti šiuos dienoraščio užrašus kaip atskirų gyvenimo situacijų gabalėlius. Enriko dienoraštis panašus į nedidelius portretus, kuriuose veiksmas nueina į antrąjį planą. Jei dažniausiai pasitelkiame regą šiam išgalvotam pasauliui suvokti, retai kada apsiribojame tik viena nuomone. Enriką galima laikyti autoriumi: aprašomi ir turtuoliai, ir vargšai, yra ir stereotipinių personažų (Enriko mokytojai ir bendraklasiai). Pavyzdžiai: jaunasis Derosis iš Kalabrijos (geriausias mokinys), Garonė – geras ir aukštas kaip milžinas, Koretis, kurio tėvas prekiauja malkomis, tačiau kadaise kovėsi princo Umberto gretose, Nelis – liesas ir kuprotas, Votinis – turtingas snobas, Garofis – kolekcininkas, Mūrininkutis, mokantis pamėgdžioti triušio snukelį, Prekosis – kalvio sūnus, bjaurusis Stardis ir siaubingasis Frantis.

Visi kartu jie sukuria mikrokosmą, iš kurio sužinome apie jų mokyklinį gyvenimą ir skaitydami tekstą tyrinėjame socialinį istorinį kontekstą. Neretai nutinka tragedijų, ir vienintelė paguoda būna stiprus pareigos jausmas. Kartais jaučiamas svarbus istorijos vaidmuo, vaizduojamas Giuseppe’s Garibaldi’o pagerbimas, karaliaus Umberto vizitų teikiamas džiaugsmas. Kitais atvejais Enriko užrašai tėra žmonių arba mokytojų portretai, tačiau jis laikosi vieno plano.

Mėnesiniai apsakymai

Mėnesinių apsakymų pasakotojas nežinomas, nes Enrikas istoriją tik užrašo, bet ji visuomet būna skirta tarpkultūrinėms problemoms analizuoti. Kiekviena istorija vyksta kokiame nors Italijos regione, turi savo herojų. Tai rodo, jog kiekvienas italas turi ypatingų jausmų ir noriai susiduria su gyvenimo sunkumais. De Amicis nesistengia visiškai tiksliai aprašyti gyvuojančių tradicijų. Kiekvienas pasakojimas – tai nedidelė geografijos pamokėlė ir būdas sutelkti dėmesį į pagrindinius įvairių tapatybių ir asmenybių bruožus bei išmokti juos atpažinti. Trys mėnesiniai apsakymai skirti emigracijos temai: „Mažasis patriotas iš Padujos“, „Nuo Apeninų iki Andų“ ir „Laivo sudužimas“.

Visi kartu jie liudija socialinį ryšį, kurį per naratologines potekstes kultūra užmezga su literatūra. Analizuodami šių pasakojimų siužetą galime pamatyti, kaip De Amicis plėtojo šią temą. Taip autorius palieka savo pamokymų pėdsaką, kurį skaitytojas atpažįsta kaip įprastą įvykių eigą. Vienas žymiausių apsakymų – „Nuo Apeninų iki Andų“. Tai istorija apie Marką, trylikos metų berniuką, gyvenantį Genujoje. Jo tėtis darbininkas, o mama emigravo į Argentiną uždirbti pinigų skoloms grąžinti. Po metų šeima pameta mamos pėdsakus, todėl Markas įtikina tėtį išleisti jį ieškoti mamos. Kelionė bus ilga ir varginanti. Argentiniečių šeima, kurioje dirbo Marko mama, persikėlė gyventi kitur, mama susirgo. Markas tikisi ją surasti Buenos Airėse, bet vėliau sužino, kad ji Kordoboje, o galiausiai – name ant Saladiljo upės kranto. Po 27 dienų, praleistų transatlantiniame laive, jis vyksta į Bokos ir Rozarijo miestus garlaiviu, traukiniu, vežimu ir galiausiai pėsčiomis.

Iš Buenos Airių jis nukeliauja į Andus, laiku spėja surasti mamą ir įtikinti ją ryžtis operacijai. Mama buvo taip išsiilgusi namų, jog buvo bepasiduodanti. Istorija apie Marką yra pavyzdys, kaip De Amicis išplečia naratyvą, papildydamas kūrinį įvairiais pasakojimais. Pats buvęs keliautojas ir karo korespondentas, De Amicis puikiai geba vaizduoti moralines vertybes ir negaili išsamių aprašymų. Markas mums parodo, ką reiškia keliauti į svetimą šalį, į kitą pasaulio kraštą, nelengvą ir drąsų sprendimą išvykti, nesibaigiančios kelionės vandenynu kančias, namų ilgesį, nežinomybės baimę, laukinės gamtos grožį ir įvairių miestų papročius. Po tamsios Turino (Enriko miesto) atmosferos, susipažįstame su Genujos uostu. Markas užsimena apie imigrantus transatlantinio laivo denyje, argentiniečių šiurkštumą ir švelnumą.

Matome tiems žmonėms įprastus veidus ir veiksmus, girdime jų balsus, nes De Amicis įtraukia į pasakojimą keletą tarmių ir tradicinių posakių. Autorius išnarplioja kelionę į svetimą šalį iki menkiausių smulkmenų. Šiame pavyzdyje matyti aiškus perėjimas nuo vienos kultūros prie kitos. Šalių skirtumai, didžiuliai atstumai, drąsa ir smalsumas, vienatvė, netikėti susitikimai ir draugystė. Taip pat noriu parodyti, kaip De Amicis plėtoja šias temas. Atsakomybės jausmas neretai peržengia laiko, erdvės ir kultūrų ribas. Autorius rodo išskirtinius įgūdžius ir žinias, kurias perkelia į savo kūrinius, patenkindamas ir leidėjų, ir skaitytojų poreikius.

Šiuolaikinis skaitytojas kūrinyje tikrai pastebės XIX a. būdingas literatūros tradicijas. Širdyje gausu politinės retorikos ir XIX a. vaikų literatūrai būdingo pamokslavimo. Aukštinami nacionalizmas ir patriotizmas, jautrumas ir užuojauta, vaizduojama šio istorijos tarpsnio visuomenė, kurioje nacionalizmas reiškė tarpkultūriškumą, o užuojauta – modernumą. Tai lengva pastebėti atkreipiant dėmesį į autoriaus užuominas tekste ir iš konteksto. Tai analizuodami, galime matyti socialinę pasakotojo veiklą, suvokti, kaip svarbu nagrinėti tarpkultūriškumą ir išplėsti naratyvą tarpkultūriniu lygmeniu.

Iš anglų kalbos vertė Tomas Einoris

______________________________

* Straipsnio autorė yra Emilijos-Romanijos srities Modenos universiteto profesorė. Jos pranešimas buvo skaitomas 19-ajame IRSCL kongrese 2009 m. rugpjūčio mėn. „Rubinaityje“ spausdinamas gavus autorės sutikimą.

Literatūra

1. Miriam Mosso, I tempi del „Cuore“. Vita e lettere di Edmondo De Amicis ed Emilio Treves, Milano, 1925.

2. Antonio Faeti, Guardare le figure, Torino, 1972.

3. Antonio Faeti, „Cuore“, in M. Isnenghi, I luoghi della memoria, personaggi e date dell’Italia unita, Bari, 1997, p. 101–113.

4. Antonio Faeti, „Presentazione“, in E. De Amicis, Scritti per „La lettura“. 1902–1908, Milano, 2008, p. 13–90.

5. Mario Ricciardi, Luciano Tamburini, Cent’anni di „Cuore“: contributi per la rilettura del libro, Torino, 1986.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2010 Nr. 4 (56)