Naujas susitikimas su senais draugais

Nelabai mėgstu tęsinius – tiek filmų, tiek ir knygų. Manau, kad jei rašytojas nutaria tęsti kūrinį, nes to nori skaitytojai, klausinėjantys, kas gi toliau ištiko veikėją, arba priekaištaujantys, kad tas veikėjas numarintas, tai tėra pataikavimas skaitytojams, o ne vidinis rašytojo poreikis. O jei dar tokį tęsinį rašo ne kūrinio sumanytojas, bet kitas rašytojas, tai į naująjį opusą žiūriu dar ir su nepasitikėjimu. Neretai tęsėjas mato pirmojo rašytojo klaidas (arba jam šiaip kas nors originale nepatinka) ir užsimoja jas tęsinyje ištaisyti arba ima piršti savo požiūrį (gerai, jei ne radikaliai besiskiriantį) į kūrinyje analizuojamas problemas.

Todėl knygyne pamačiusi Davido Benedictuso knygą Sugrįžimas į Šimtamylę Girią*, šiek tiek sutrikau. Man visiškai nežinomas rašytojas (neneigiu savo išsilavinimo spragos) ėmėsi tęsti vieną iš mano mylimiausių kūrinių – Mikės Pūkuotuko ir jo draugų nuotykius. Ir ne mažiau svarbu: visam pasauliui atpažįstamus Ernsto Hovardo Shepardo nupieštus veikėjus – Mikę, Paršelį, Triušį, Kengą, Nulėpausį ir kitus – naujosios knygos puslapiuose pavaizdavo kažkoks Markas Simonas Burgessas (pripažįstu dar vieną savo išsilavinimo spragą).

Skaityti pradėjau dar troleibuse ir… iš karto grįžau į Šimtamylę Girią. Nesusilaikau nepacitavusi Benedictuso parašyto įvado pradžios: „Nuo to laiko, kai paskutinį kartą buvome sutikę Girioje Pūkuotuką ir Paršelį, Kristoferį Robiną ir Nulėpausį, praėjo – ar gali būti? – jau aštuoniasdešimt metų! Bet sapnai nepaklūsta logikai, ir atrodo, kad aštuoniasdešimt metų prašvilpė kaip viena diena“ (p. 9).

Alano Alexanderio Milne’o Mikė Pūkuotukas buvo išleistas 1926 m., o Namelis Pūkuotynėje – 1928 m. Sugrįžimas į Šimtamylę Girią anglų kalba pasirodė 2009 m. Taigi tarp pirmosios knygos ir tęsinio pasirodymo praėjo net daugiau nei aštuoniasdešimt metų, nors skaitydama knygą nepajutau jokio šiandienos dvelksmo.

Kas gi tas žmogus, drįsęs prisiliesti prie milijonams žmonių šiltu vaikystės prisiminimu tapusio kūrinio? Žydų kilmės britų rašytojas ir teatro režisierius Davidas Benedictusas gimė 1938 m. Studijavo Oksforde, Etono kolegijoje (Didžioji Britanija), ir Ajovos universitete (JAV). Pagal antrąjį jo kūrinį Tu jau suaugęs Francis Fordas Coppola 1966 m. sukūrė kino filmą. Benedictusas padirbėjo Shakespeare’o karališkojo teatro režisieriaus padėjėju, buvo BBC radijo laidos „Vakaro skaitymai“ įkūrėjas ir vedėjas. Su Mike Pūkuotuku jis susidūrė gerokai anksčiau, nei gimė knygos tęsinio sumanymas. Benedictusas organizavo Mikės Pūkuotuko istorijų skaitymus per radiją, kviesdamas garsiausius to meto Anglijos aktorius įgarsinti žvėrelių balsų. Pačioje praeito tūkstantmečio pabaigoje jis pasiūlė Milne’o autorinių teisių valdytojams dvi istorijas iš savo sugalvoto Mikės Pūkuotuko tęsinio, bet sulaukė neigiamo atsakymo, nes Pūkuotuko teisės tuo metu dar priklausė Walto Disney’aus kompanijai. Bet po dešimties metų jie patys paskambino Benedictusui ir pasakė, kad vėl turi kūrinio teises. Jie paprašė parašytose istorijose šį tą pakeisti ir sukurti dar kelias. Rašytojas buvo pasirengęs tam, kad nemažai žmonių, nemėgstančių žinomų istorijų tęsinių, nepriims šio kūrinio, tačiau Michaelis Brownas, Pūkuotuko autorinių teisių fondo pirmininkas, pasakė, kad Benedictusas puikiai pajuto „Pūkuotuko stilių“ (žr. David Benedictus [interaktyvus] [žiūrėta 2010 10 16], interneto prieiga <http://www.davidbenedictus.info/>).

Nebandydamas aiškinti, kas gi įvyko po to, kai Kristoferis Robinas atsisveikino su Mike Užburtoje Vietoje, Benedictusas pradeda Sugrįžimą į Šimtamylę Girią taip, lyg nebūtų buvę jokios ilgesnės pertraukos: „NUO KO VISKAS PRASIDĖJO? Niekas nebežino. Giria ošė ir šnarėjo kaip visada: vėjas šlamėjo medžių šakose, kranksėjo varnas, linksmai čiurleno upokšnių vanduo. O paskui staiga nuvilnijo Gandas: Kristoferis Robinas sugrįžo!

Pelėda pasakė sužinojusi tai iš Triušio, o Triušis pasakė sužinojęs tai iš Paršelio, Paršelis pasakė, kad jis tiesiog sužinojęs, o Kenga pasakė, kodėl nepaklausus Mikės Pūkuotuko? O kadangi tokį saulėtą rytą tai buvo Daug Vilčių Teikianti Mintis, Paršelis nedelsdamas nuturseno pas Pūkuotuką ir užtiko jį nerimastingai skaičiuojantį medaus puodynes“ (p. 15).

Ir tikrai, Kristoferis Robinas sugrįžta vasaros atostogų iš mokyklos (apie mokyklą Namelio Pūkuotynėje atsisveikinime nerašoma, tačiau tai nesunku suprasti) – šiek tiek ūgtelėjęs, šiek tiek praprusęs, išmokęs naujų žodžių ir žaidimų, kurių imasi mokyti ir savo mažuosius bičiulius. Mokyklos pasaulio nuotrupos perkeliamos į Šimtamylę Girią. Čia organizuojamos audringos keturkojų ir dvikojų kriketo varžybos, žodžių rašybos konkursas, Akademija, kalbama apie Enciklopediją, Tezaurą, sveiką maistą ir Cenzą. Aišku, vyksta ir daugiau nuotykių – vandens paieškos sausros metu, bičių grąžinimo į drevę akcija, gervuogių apsiėdusio Tigro gydymas, Derliaus Šventė, – be kurių žvėrelių gyvenimas būtų gerokai nuobodesnis.

Rašytojas skrupulingai stengiasi perteikti Milne’o stilių, ir tai jam visai neblogai sekasi. Jis kuria naujus skambius žodžius, įvarydamas siaubo vertėjams, ir šalia „ramblio“ ir „žibinkšto“ rikiuojasi „traptautinis“, „mantrodo“, „produgtai“, „rodošmododrandalas“, „vyras nysis“, „plėda“, „mjatas“. Yra čia ir „nemirtingų“ minčių, kurias gali kikendamas cituoti kaip „didžios išminties“ perlus, pavyzdžiui, kad giedoti skrandžiui nesveika, gėrybės – atliekami produktai, romėnai augino daržoves eilėmis, nes apskritimais auginti sunku, daržovės – visiems, o medus – kai kuriems ir pan.

Pagrindinių veikėjų charakteriai nepakito. Pūkuotukas kartais vis taip pat naiviai „numąsto“ į šoną, Paršelis svajoja apie žygdarbius, Nulėpausis nepatenkintas gyvenimu, Pelėda protingai kalba, Triušis viską reguliuoja, Kenga rūpinasi Riuku, o Tigras spardosi. Mėginama palaikyti ir tradiciją kiekvienoje knygoje įvesti po naują veikėją. Pirmojoje knygoje žaislinių žvėrelių gyvenamoje Šimtamylėje Girioje netikėtai atsiranda Kenga su Riuku, Namelyje Pūkuotynėje į Girią atklysta Tigras, o Sugrįžime į Šimtamylę Girią – ūdra Lotė. Pastaroji, mikli, arogantiška ir be galo savimi patenkinta gražuolė, iš pradžių žvėrelių bendruomenėje kelia sumaištį, sutrikdo net Kristoferį Robiną, tačiau greitai tampa sava Šimtamylėje Girioje ir įsitraukia į vasaros nuotykius.

Prieš imdamasi Sugrįžimo į Šimtamylę Girią, dar kartą perskaičiau abi Milne’o knygas apie Pūkuotuką (vis palygindama kai kurias teksto dalis su leidimu anglų kalba), kad įsijausčiau į stilių ir palyginčiau jį su Benedictuso pasakojimo stiliumi. Pastarojo tekstas kiek sudėtingesnis, jame mažiau to žavaus naivumo, kuris toks paveikus Milne’o knygose. Tačiau juk ir Kristoferis Robinas jau vyresnis, taigi ir jo žodynas, mąstymas pakitęs, tad gal ir nebūtų itin išmintinga žvelgti į tuos pačius žaislinius žvėrelius mažylio akimis.

Nors vis dėlto vienoje kitoje vietoje užkliuvau už kelių žodžių ar frazių, kurių, manau, Milne’as tokioje situacijoje nebūtų pavartojęs (Triušis nusipirko užrašų knygelę, triušiukai vietoj įprasto „Triušio draugai ir giminiečiai“, Pūkuotukas keikteli „po šimts gegučių“, Pelėda rėžė Riukui antausį). Tik vienas dalykas naujojoje knygoje yra gerokai silpnesnis – Pūkuotuko murmelės. Pirmosiose knygose jos buvo kur kas lengvesnės, paprastesnės, įvairesnės. Dabar Mikė rėžia ilgus daugiaposmius eilėraščius:

Lietus nelijo ir nesnigo sniegas,

Tik saulė švietė kiaurą dieną, ochacha!

Dangus vaiskus be debesėlio buvo,

Upe vanduo tekėjo, o paskui išdžiūvo,

Ant kranto žvėrys rėkė kas pakliuvo:

Ei tradi ridi, tradi ridi, ochacha! (p. 89)

Kur jau čia palyginsi su „Kai sninga daug, tralia bum…“

Kitas žmogus, padėjęs atgaivinti senąją istoriją, – dailininkas Markas Simonas Burgessas, nes būtent jo iliustracijos pirmiausia ir atkreipia Mikės Pūkuotuko mylėtojų dėmesį vos pamačius knygą. Šiam iliustruotojui pavyko nepaprastai tiksliai imituoti Shepardo stilių. Burgessas gimė 1957 m. Kente, Anglijoje, studijavo Londono universiteto koledže dailę. Jis yra laisvas menininkas, iliustruoja vaikų knygas, žurnalus, kuria sveikinimo atvirukus, yra parašęs porą knygų vaikams. Nors didžiąją dalį knygų iliustravo savo originaliu stiliumi, ne kartą buvo pastebėtas jo gebėjimas imituoti kitų iliustruotojų linijas. Netikėtai mirus Meredith Hooper knygos Šuns naktis iliustruotojui Allanui Curlessui, Burgessas baigė iliustruoti knygą beveik tobulai imituodamas mirusio dailininko stilių. Už šios knygos iliustracijas jis kartu su Curlessu buvo apdovanotas „Mėlynosios vištos“ prizu paveikslėlių knygų kategorijoje. Todėl jam ir buvo pasiūlyta iliustruoti Sugrįžimą į Šimtamylę Girią Shepardo stiliumi. „Ėmiausi šio darbo su dideliu nerimu. Buvo momentų, kai atrodydavo, kad Shepardas manęs nekęstų už tai, ką darau. Tai būtų baisu, nes aš jį tiesiog garbinu“ (Mark Burgess [interaktyvus] [žiūrėta 2010 10 16], Wikipedia: The free enciclopedia, interneto prieiga: <http://en.wikipedia.org/ wiki/Mark_Burgess_(children’s_author)>), – prasitarė dailininkas, kai knyga buvo išleista, o jo iliustracijos palankiai įvertintos.

Žinoma, imitacija yra imitacija, ir vis pagaudavau save tyrinėjančią kiek per ilgą Paršelio nosį, ištįsusio Kristoferio Robino portretą, Triušio Senolio ar ant dviejų kojų stovinčio Nulėpausio su akademiko kepure ir mantija atvaizdus. Vis dėlto bendras iliustracijų stilius nepaprastai artimas Shepardo darbams. Tiesa, iš pradžių sutrikdė knygos atsklandoje įdėtas Girios vaizdas, smarkiai besiskiriantis nuo Shepardo pieštojo. Tačiau patikslinimas, kad tai „Girios vaizdas iš Kristoferio Robino namų“, sudėlioja taškus ant i. Pasėdėjusi prie abiejų knygų atsklandų įsitikinau, kad iš tiesų maždaug taip turėtų matytis Giria, žvelgiant iš to taško, kuris Shepardo pieštame Girios žemėlapyje pavadintas „mano namai“. Tai lyg ir paaiškina dar vieną aspektą – pirmosios dvi knygos parašytos tarsi paties Kristoferio Robino, o naujosios knygos autoriai neišdrįso vienareikšmiškai užimti to paties pasakotojo pozicijos, leisdami pačiam skaitytojui rinktis, kas yra tikrasis pasakojimo autorius – Kristoferis Robinas ar Benedictusas.

Ir šioje knygoje galime rasti iliustraciją, kuri tokia panaši į Milne’o pasirinktąją iškalti ant jo paties antkapio, – Pūkuotukas su Paršeliu pėdina keliuku tolyn.

Knygos vertėja Nijolė Regina Chijenienė neprastai pasidarbavo, ieškodama naujadarų atitikmenų, eiliuodama murmeles ir sąžiningai darydama klaidas Pelėdos kuriamuose tekstuose.

Knyga gražiai išleista, tokią pat – baltą, su spalvotomis iliustracijomis – ją matome ir šiai knygai skirtoje žiniatinklio svetainėje <http://www.returntothehundredacrewood.co.uk/winnie-the-pooh/return-wood.php>. Ji tinka prie jau anksčiau Lietuvoje išleistos Milne’o dilogijos. Ir, tikiuosi, ją skaitys ne tik tėveliai savo mažiesiems, bet ir tie, kurie užaugo su Pūkuotuku, kurie pamilo šį dorą Mažo Protelio Meškiuką ir nenoriai išsiskyrė su juo Užburtoje Vietoje, kurie cituoja pirmųjų dviejų knygų mintis. Ar ne jiems (man, tau) skirti paskutiniai Sugrįžimo į Šimtamylę Girią sakiniai: „Taip ir nuėjo tolyn dviese. Ir jeigu tu kada ankstyvą rudens vakarą eitum per Šimtamylę Girią, tai galbūt pamatytum, kaip juodu, susikibę už rankų, ramiai sau pėdina per mišką, kol pradingsta rūke“ (p. 214).

­­­­­­­­­­­___________________________________

* BENEDICTUS, David. Sugrįžimas į Šimtamylę Girią / pagal A. A. Milne sukūrė David Benedictus; iš anglų kalbos vertė Nijolė Regina Chijenienė; E. H. Shepard stiliumi iliustravo Mark Burgess. – Vilnius: Alma littera, 2010. – 216 p.: iliustr.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2010 Nr. 4 (56)