„Kiekvienas tapytojas yra didelis terlius. O kiekvienas vaikas – mažas tapytojas“

„Kiekvienas tapytojas yra didelis terlius. O kiekvienas vaikas – mažas tapytojas“. Taip apie šviesos ir šešėlio vaikystę kalbėjo slovėnų rašytojas Boris A. Novak dar praeitame šimtmetyje, 1997-aisiais. O pastarosios dienos iš atminties prikėlė ir dar vieną mintį: „Paveikslėlių knyga ir suaugusiajam gali tapti kultūros lobių skrynia, o vaikas gali skaityti knygą suaugusiesiems ir rasti joje savo pasakojimą, savo gyvenimo nuojautą“. Taip sakė Inese Zandere savo kalboje, skirtoje tarptautinei vaikų knygos dienai 2018-aisiais.

Vaikų knyga neįsivaizduojama be iliustracijų. Iliustracijos daug lengviau leidžia priartėti prie teksto, susitapatinti su tekstu, jį pajausti ir išgyventi… Kaip ir kasmet, taip ir 2019-aisiais buvo renkama gražiausia paveikslėlių knyga. Taip pat buvo skiriama Domicelės Tarabildienės premija už gražiausią metų knygą. Kalbinu tris vaikų literatūros iliustracijų komisijos ekspertes, doc. dr. Vaivą Schoroškienę, dr. Astą Skujytę ir dailininkę Aušrą Kiudulaitę, skaičiusias ir vertinusias 2019 metų knygas.

Kokie 2019-ieji buvo iliustracijų kūrėjams? Ar daug meniškų knygų? Ar išvengta stereotipų? Kas nustebino, nudžiugino, o gal ir nuliūdino?

Vaiva: Paveikslėlių knygos vaikams komisijoje dalyvavau pirmą kartą. Tiesą sakant, pirmiausia mane nustebino šiai nominacijai pateiktų knygų skaičius. Turėjau sau prisipažinti, tikėjausi, kad šiai kategorijai priskirtų knygų derlius kasmet yra gerokai didesnis. Knygynuose gausu paveikslėlių knygų vaikams, nemažą dalį mūsų mažiesiems skirtų leidinių sudaro verstiniai kūriniai. Būdama edukologe svarstau, ar tai lemia vien ekonominiai sprendimai – verstinės paveikslėlių knygos pigesnės nei lietuvių autorių? Juk kuo mažesnis vaikas, tuo labiau jam reikia artimiausio, gerai pažįstamo konteksto, turtingos gimtosios kalbos. Antras mane nustebinęs dalykas – atsainumas. Susidariau įspūdį, kad autoriai ir leidėjai skuba. Net pasirinkę aktualią temą nebeturi laiko gilesnei meninei plėtotei, sprendimų apmąstymui, todėl kai kurie kūriniai man pasirodė labiau išmąstyti nei išjausti. To meninio įtaigumo tekste, iliustracijose ypač reikia, nes paveikslėlių knygos skaitomos ne vieną kartą, prie jų grįžtama. Jos turi „atsiverti sluoksniais“, patraukti skirtingo amžiaus, skirtingos patirties skaitytojus, o tam reikia žodinio teksto ir iliustracijos dermės ir gylio, detalių, gal net nukrypimų… Jei reikėtų pasakyti paprastai, sakyčiau, kad dalis knygų šiemet, buvo, deja, „pagamintos“, o ne sukurtos. Man tai esminis skirtumas.

Asta: Žvelgiant į bendrą šių metų knygų iliustracijų kontekstą, galima sakyti, kad didelių pokyčių nebūta – nors knygų išleista nemažai, bet dėmesio vertomis, meniškomis iliustracijomis galinčių pasigirti – ne taip jau ir daug. Lietuviai neatsilieka nuo pasaulyje vyraujančių tendencijų – iliustracijose vyrauja prigesintos, pastelinės spalvos, ryškaus kontūro nebuvimas, grūdėtumas, juntama retro plakatų įtaka (a la Karolio Strautnieko iliustracijos) ir pan. Tai nei džiugina, nei liūdina, tiesiog rodo, kad mūsų iliustratoriai gerai jaučia pasaulinį pulsą.

Aušra: Vis dar negaliu atsidžiaugti Lietuvos iliustratorių proveržiu, nutikusiu per paskutinius kelerius metus.  Lietuvių autoriai keturis metus iš eilės yra atrenkami dalyvauti Bolonijos knygų mugės iliustruotojų parodoje. Tai yra neįtikėtinas pasiekimas ir mane labai džiugina. Kasmet Bolonijos parodos organizatoriai pasirenka stilistiškai išskirtinius autorius, todėl reikia tik palinkėti, kad ir ateityje mūsų autoriai nustebintų savitumu ir būtų pastebimi tarptautiniu mastu. Kodėl toks svarbus Bolonijos įvertinimas? Kasmetinis, vis kitos tarptautinės komisijos organizuojamas konkursas sulaukia milžiniško dalyvių skaičiaus ir jame gali dalyvauti tiek profesionalai, tiek pradedantieji iliustruotojai. Nėra taikomas apribojimas, kad iliustracijos, pateikiamos konkursui, būtinai turėtų būti iš jau išleistos knygos (pavyzdžiui, dalyvavimas Bratislavos iliustracijų bienalėje įmanomas tik su jau išleista knyga ir tai užkerta kelią dalyvauti naujiems, jauniems ir dar neišleidusiems knygų autoriams). Bolonijos konkurse dalyvauti gali visi.  Dažniausiai (bent jau kiek aš stebiu situaciją) didesnė atrinktų darbų dalis būna dar nesuradę drąsių leidėjų dėmesio. Visame pasaulyje yra itin meniškų iliustracijų, tačiau jos  nesugula į knygą ir lieka tik parodų eksponatais. Mūsų iliustruotojai keturis metus iš eilės į parodą pakliūva su jau išleistomis Lietuvoje knygomis. Man tai ir yra atsakymas, kad tai, kas išleidžiama Lietuvoje, yra unikalu ir aktualu ne tik Lietuvos kontekste, bet ir visame pasaulyje. Tai yra meniška. Nors neslėpsiu, šioks toks suvienodėjimas paveikslėlių knygoje yra jaučiamas, bet tai galėjo nulemti ir iliustruotojų pasirinktos skaitmeninės priemonės. Todėl labai stipriai išsiskiria Linos Itagaki gyvas pieštukas, Rasos Jančiauskaitės eksperimentai, Monikos Vaicenavičienės analoginių technikų naudojimas, Ievos Babailaitės unikalus braižas. Linkiu dar kuo didesnės įvairovės!

Ar 2019-aisiais buvo knygų su nespalvotomis (dvispalvėmis) iliustracijomis?

Asta: Taip, šių knygų būta, tačiau jų nebuvo daug ir tai daugiau „palydimosios“ iliustracijos, kurios labiau atvaizduoja tai, kas parašyta, o ne kuria lygiavertį santykį su tekstu.

Aušra: Labai džiaugiuosi, kad šitos kategorijos šiemet nebuvo, tikiuosi, kad ir ateityje dvispalvės iliustracijos nebus išskiriamos, nes visgi spalvingumas nėra kriterijus meniškumui. Jei iliustracija paveiki, ji gali būti sukurta ir viena spalva. Ir Lietuvoje tokių autorių mes tikrai turime nemažai.

Kaip vaikai reaguoja į iliustracijas? Ar iliustruota knyga gali paskatinti skaityti?

Vaiva: Tikrai taip. Psichologai teigia, kad kūrinio iliustracija vaikui labai svarbi. Net tiriant vaikus iki 2 metų amžiaus nustatyta, kad jie ties iliustracija žvilgsnį išlaiko ilgiau nei ties žodžiais. Taigi, pirmiausia, iliustraciją galime ­­laikyti ne tik rašytojo (žodinio teksto autoriaus), bet ir skaitytojų – tėvelių bei vaikų –­­­ sąjungininku, pagalbininku. Ji padeda sudominti ir išlaikyti dėmesį. Antra, iliustracija – tai savotiškas „tekstas“ nemokančiam skaityti vaikui. Tokie skaitytojai mielai varto jau anksčiau su suaugusiais perskaitytas knygas. Pedagogai rekomenduoja tokias knygas palikti vaikams pasiekiamoje vietoje, kad šie galėtų jas vartyti savo tempu, savo nuožiūra pasirinkdami veiklas. Trečia, iliustracija mažiau patirties turinčiam vaikui būtina ir siekiant geresnio kūrinio supratimo. Suaugusieji gana dažnai pamiršta, jog ribotas žodynas, menka patirtis riboja ir kūrinio supratimą. Tokiu atveju kokybiška iliustracija padeda suprasti nežinomą žodį ar giliau paslėptas kūrinio prasmes, papildo ar išplečia tekstą… Apibendrinant galima būtų sakyti, kad paveikslėlių knygų iliustracijos, mokymasis jas „skaityti“ – labai svarbi nuoseklaus vizualinio raštingumo ugdymo dalis.

Ikonoteksto idėja paveikslėlių knygose labai svarbi. Ar 2019-aisiais iliustracijos buvo ryškesnės už tekstus? 

Asta:  Taip, sakyčiau, kad buvo. Mano nuomone, vizualinė knygos pusė yra stipresnė Beno Bėranto ir Tanios Rex knygoje „Ponas Kampas“, Nelės Kostinienės, Živilės Mikailienės ir Linos Itagaki „Vilniaus rūmuose ir jų šeimininkuose“, Tomo Dirgėlos ir Ingos Dagilės „Mano tėtis rašo knygą“. Žinoma, tas disonanso laipsnis tarp teksto ir iliustracijų yra varijuojantis, bet drįsčiau teigti, jog čia būtent pastarosios griežia pirmuoju smuiku.

Aušra: Kadangi buvau komisijos, renkančios paveikslėlių knygas patiems mažiausiems, kur teksto ir vaizdo dermė yra neatsiejama ir tekstui bei vaizdui skiriamas vienodos dėmesys, narė, tai tikrai teko diskutuoti ne apie vieną knygą, kurioje vaizdas buvo daug stipresnis nei tekstas. Taip pat norėčiau paminėti, kad buvo diskutuojama ir apie patiems mažiausiems sukurtą knygą-abėcėlę. Knygos idėja džiugina, deja, „koją pakišo“ originalumo stoka.

Ar buvo tokių knygų, kurių tekstus „sugadino“ iliustracijos?

Aušra: Džiaugiuosi, kad tokių nebuvo ir neteko apie tai diskutuoti.

Pasirodė pirmoji ir kol kas vienintelė  bežodė (tylioji) Ievos Babilaitės knyga vaikams „(Ne)vienas“. Kaip reikia tokią knygą „skaityti“ ir kaip ją pasakoti? Kada vaikui lengviau suprasti knygos mintį, suvokti, ką norėjo pasakyti kūrėjas, kai vaikas girdi ar perskaito žodžius, ar kai mato tik iliustracijas?

Vaiva: Mes dar tik mokomės skaityti bežodes knygas. Taigi tai ir intriguoja, ir gąsdina. Sakyčiau, kad pirmiausia tokias knygas atrasti ir išmokti skaityti turime mes, suaugusieji. Nuo mūsų (tėvų, pedagogų, bibliotekininkų) priklauso, ar šios knygos pasieks vaikus ir kaip bus skaitomos. Beje, esu pabandžiusi Ievos Babilaitės „(Ne)vienas“ skaityti su savo studentais – darželių auklėtojais, pradinių klasių mokytojais. Susidariau įspūdį, kad, jei bežodė knyga pateikiama be paaiškinimo, ji dažniausiai atidedama į šoną. Bet, jei knyga perskaitoma drauge, reakcija keičiasi iš esmės. Mokantis skaityti bežodes knygas ypač naudingas praktinis pavyzdys.

Kaip bežodes knygas skaityti? Jei lygintume su tradicinėmis knygomis – bežodėse knygose skaitytojas yra aktyvesnis, jis, stengdamasis suvokti kūrinį, pats „konstruoja“ pasakojimą. Jei knyga skaitoma drauge su kažkuo, tuomet vyksta dialogas, prasmės atrandamos, pasakojimas konstruojamas drauge, atsiranda poreikis susitarti. Arčiausiai bežodžių knygų yra kokybiškos paveikslėlių knygos mažiausiems. Jose esantis net neilgas žodinis tekstas paprastai suvokiamas kaip skaitymo krypties rodyklė, raktas. Kai jo nelieka, skaitymo laisvė ir atsakomybė perleidžiama pačiam skaitytojui. Nejaukiai jaučiamės, nes nebesame tikri, kad einame tinkama kryptimi. Nuo skaitytojo patirties, pastangų, susidomėjimo priklauso, kiek jis „kelio ženklų“ pastebės.

Išskirčiau kelis svarbiausius patarimus bežodes knygas skaitantiems su vaikais:

• Patys perskaitykime visą kūrinį iš anksto.
• Skaitydami drauge su vaikais aptarkime ne tik turinį (veikėjus, įvykius, veikėjų jausmus…), bet ir ieškokime atsakymų į klausimus: kodėl taip manau? Kitaip sakant, kalbėkimės su vaikais apie tai, kaip „skaitome“ vaizdų kalbą – ką mums sako piešinio spalvos, linijos, formos, vaizdavimo perspektyva… Skatinkime vaikus šiuos dalykus atrasti, pastebėti, įvardyti.
• Kiekvienas skaitymas tebus „gyvas organizmas“ – naujas prasmių tyrinėjimas ir komponavimas, mokymasis skaityti vaizdų kalbą.
• Suteikime vaikams laiko, jei reikia, naudokime „vaizdo ieškiklius“ (juodo popieriaus lapus su apskritimo formos skyle), būkime pagarbūs vaiko mintims.

Beje, tyrimuose, analizuojančiuose bežodžių knygų skaitymo patirtį ir edukacinius aspektus, pastebima, kad tokios knygos pedagogams puikiai atskleidžia vaikų socialinę patirtį ir nuostatas, todėl gali būti naudojamos pažinimo ir diagnostikos tikslais. Analizuojant, kaip 5-7 metų vaikai supranta veikėjų mintis, jausmus, ketinimus, pastebėta, kad lemiamos įtakos kūrinių supratimui turi paties vaiko socialinė patirtis. Dėl to manoma, kad bežodžių knygų nederėtų skirti savarankiškam skaitymui vienumoje. Net vyresnių (9-10 metų) vaikų bežodžių knygų interpretacijos yra gana paviršutiniškos, todėl bežodės knygos ypač tinkamos skaitymui drauge, diskutuojant ir argumentuojant. Dialogas, diskusija mokinius motyvuoja reikšti mintis, įsiklausyti į draugų mintis ir argumentus.

Ar dailininkui lengviau iliustruoti tekstinę knygą, ar imti ir pačiam sukurti bežodę?

Aušra: Aš neturiu didelės patirties, todėl mano nuomonė subjektyvi. Iliustruoti knygas ėmiausi jau būdama pakankamai brandi, todėl esu įsitikinusi, kad kiekvienas  iliustruotojas turi rinktis tekstą, kuriuo jis pats tiki be jokių išlygų, kuris įkvepia improvizuoti. Na, o jei tokio teksto vis dar nėra, tai be jokios abejonės, bežodės knygos yra pati puikiausia galimybė sukurti istoriją pačiam. Savo kūrybinį kelią pradėjau būtent taip  –  sukūriau bežodę knygą tarptautiniam konkursui, ten buvau pastebėta. O paskui sulaukiau  ir „savojo“ teksto, dėl kurio nekilo  abejonių. Todėl noriu paraginti, kad iliustruotojai, turintys gerų minčių ir idėjų, nebijotų imtis bežodžių knygų.

Nominuotų knygų ir vienoje, ir kitoje kategorijoje yra po tris. Ar buvo iš ko rinktis? Jei taip, tai dėl kurių „labai skauda“, kad turėjote atidėti į šalį?

Asta: Kai paaiškėjo finalinis trejetukas, man buvo ir džiugu, ir šiek tiek liūdna dėl „už brūkšnio“ paliktų knygų.  Pirmiausia, tai Modestos Jurgaitytės ir Rasos Jančiauskaitės „Ypatingas“, nes tas minimalumas, linijų ekspresyvumas, spalvinis įžūlumas (neoninė oranžinė ir jos šmėkščiojimas puslapiuose) iš pradžių mane trikdė, bet netrukus radau su ja savo santykį. Taip pat dėl savo estetiškų, minimalistinių iliustracijų ir tokio kuriamo nostalgijos jausmo itin teigiamą įspūdį paliko Kristinos Moriakinaitės iliustruota E. B. White‘o „Gulbės trimitas“.

Aušra: Kaip ir minėjau, mano komisijoje, kur buvo vertinama teksto ir vaizdo dermė šiais metais, deja, nebuvo ypač didelio pasirinkimo. Visgi paveikslėlių knygas galima vertinti kaip dueto susikalbėjimą.

Kuo išsiskyrė nominuotos  knygos?

Asta: Ingos Dagilės iliustracijos Tomo Dirgėlos knygoje „Mano tėtis rašo knygą“ išsiskyrė savo dinamišku vizualiniu naratyvu, kuris intensyvus, žaismingas, bet neperkrautas. Monikos Vaicenavičienės knygos „Kas yra upė?“ iliustracijos dėl pasirenkamų perspektyvų, netikėtų mastelių kuria jautrų pasakojimą. Būtina akcentuoti puikią šios knygos iliustracijų dermę su tekstu. Na o Linos Itagaki iliustruota Nelės Kostinienės ir Živilės Mikailienės knyga „Vilniaus rūmai ir jų šeimininkai“ istorinį tekstą vizualinėje plotmėje paverčia gyvu pasakojimu, kuriame kūrybiškai, šmaikščiai prakalbinti ne tik didikai, bet ir… kokliai.

Aušra: Ievos Babilaitės knyga išsiskyrė tuo, kad stilistiškai ji išplečia vaiko estetinio suvokimo ribas, knyga –  muziejus, ji itin meniška. Norėčiau, kad ji pakliūtų į rankas kuo platesnei auditorijai. Išsiskiria ir pačios knygos žanras, jo naujumas, ir be jokios  abejonės, reikalingumas. Man atrodo,  svarbiausias dalykas – mažajam skaitytojui pasiūlyti kuo daugiau ir kuo įvairesnių žanrų knygų. Jei vaikui nepatiko poezija, gal jis susidomės grafine novele, o gal tai bus bežodė knyga? O gal skirtingi meniniai iliustruotojų eksperimentai sudomins ir sulaikys ilgėliau prie knygos?

Nuoširdžiai dėkodama už pokalbį norėčiau pasidžiaugti, kad vis dėlto 2019-ieji dailininkams buvo kūrybingi, prasmingi ir spalvingi.

Kalbino Loreta Žvironaitė

Nominacijos

Premija už geriausią paveikslėlių knygą vaikams

• Ieva Babilaitė už betekstę knygą „(Ne)vienas“ (leidykla „Tikra knyga“).
• Benas Bėrantas ir Tania Rex už paveikslėlių knygą „Ponas Kampas“ (leidykla „Nieko rimto“).
• Tomas Dirgėla ir Inga Dagilė už paveikslėlių knygą „Mano tėtis rašo knygą“ (leidykla „Tyto alba“).

Domicelės Tarabildienės premija už gražiausią metų knygą

• Inga Dagilė už Tomo Dirgėlos knygos „Mano tėtis rašo knygą“ (leidykla „Tyto alba“) iliustracijas.
• Monika Vaicenavičienė už knygos „Kas yra upė?“ (leidykla „Tikra knyga“) iliustracijas.
• Lina Itagaki už Nelės Kostinienės ir Živilės Mikailienės knygos „Vilniaus rūmai ir jų šeimininkai“ (leidykla „Tikra knyga“) iliustracijas.