Kuo įdomios Vaižganto knygos?

2019 metų rugsėjo 20-ąją švenčiamos vieno žymiausio XIX a. pab.–XX a. I-osios pusės kūrėjo klasiko Juozo Tumo-Vaižganto 150-osios gimimo metinės (mirė 1933 m. balandžio 29 d. Kaune). J. Tumas-Vaižgantas – lietuvių tautinio sąjūdžio veikėjas, rašytojas, literatūros mokslininkas, kritikas, publicistas, dvasininkas, visuomenininkas.

Juozas Tumas iš pradžių grožinius literatūros kūrinius pasirašinėdavo Juozapu iš Popšutės, Taučiumi, Vaisgantu, Vaišgantu, vėliau – Vaižgantu. Pastarąjį slapyvardį literatūros tyrėjai kildina iš senovės lietuvių linų ir kanapių augintojų globėjų, derliaus dievų.

Vaižgantas kūrė ne tik suaugusiesiems, bet ir vaikams bei jaunimui. Jo tekstai (tiksliau – pavieniai kūrinai, didžiųjų kūrinių fragmentai, jų rinkiniai) yra įtraukiami į mokyklinius vadovėlius, nuolat pakartotinai leidžiami Vaižganto knygų tiražai. Karta iš kartos atranda poetiškus, humaniškus prozininko kūrinius.

Juozas Tumas gimė 1869 m. Malaišiuose, Svėdasų valsčiuje, dabartiniame Anykščių rajone. Būsimasis rašytojas buvo dešimtas vaikas pasiturinčių ūkininkų Anupro ir Barboros Tumų šeimoje. Deja, išgyveno tik penkios atžalos… Tumo tėtis buvo ramus, tylus žmogus. Motina Barbora Tumienė labai mylėjo vaikus, buvo guvi šnekutė. Greičiausiai iš mamos rašytojas paveldėjo gebėjimą bendrauti, vaizdingai pasakoti. Kai Vaižgantas dirbo kunigu Vytauto Didžiojo bažnyčioje, pritraukdavo minias inteligentų, norinčių pasiklausyti jo pamokslų. Jis buvo atviras, tiesus, paprastas žmogus. Kaune jį galėdavai sutikti basą ar besimaudantį Nemune pačiame miesto centre! Be galo geraširdis ir dosnus: daug kam skolindavo pinigų, kai kada net nesulaukdamas grąžos… Vaižgantas į mokslus išleido net devynis savo seserų ir brolių vaikus.

Vaižgantas – ne tik viena žinomiausių, įtakingiausių Lietuvos asmenybių, bet ir viena spalvingiausių. Spaudos draudimo metu palaikė ryšius su knygnešiais. Slapta gabeno, slėpė, platino lietuvišką spaudą. Mokė vaikus skaityti ir rašyti lietuviškai. Vaižgantas buvo eruditas, daug kuo domėjosi, mokytojavo, kunigavo, bendradarbiavo, redaktoriavo lietuviškuose leidiniuose, dėstytojavo Kauno universitete. Gyveno Sankt Peterburge (tuomečiame Petrapilyje), Rygoje, Stokholme, lankėsi Kryme, Danijoje, Amerikoje ir ne tik.

1924–1932 m. dalyvavo Švietimo ministerijos knygų leidimo bei Knygų ir mokslo priemonių tikrinimo komisijose. Per tą laikotarpį Vaižgantas recenzavo net 82 leidinius. Be knygų suaugusiesiems, įvertino ir keletą knygų vaikams, skirtų mokykloms, pavyzdžiui, 1928 m. Prano Mašioto knygelę „Būta ir pramanyta“, Knuto Hamsuno „Viktorija“, Čarlzo Dikenso „Oliverį Tvistą“ ir kt. Vėliau Juozas Tumas pats ėmė kurti vaikams.

Mažai žinomas faktas, kad Vaižgantas  buvo ir vertėjas, išvertęs kūrinių vaikams iš rusų kalbos: „Vanduo ir oras“, „Mūsų gyvulėliai“, „Mikės nutikimai“, kurie vėliau sudarė rinkinį „Mikutis gamtininkas“ (1926). Tai buvo pradžios mokykloms skirta knygų serija „Vaikų knygynėlis“. Be to, Vaižgantas yra išvertęs kūrinių ir iš lenkų kalbos.

Kuo vaikams ir paaugliams įdomus Vaižgantas? Pirmoji autoriaus knyga „Vaizdeliai“ (1902) pasižymi didaktizmu, kurio vėlesnėje kūryboje mažo. Kitos rašytojo knygos vaikams „Aleksiukas ir motutė“, „Valiulio pasaka“, „Napalys darbus dirba“ rekomenduotinos tiems, kurie nori nusikelti į garbingą Lietuvos senovę, pažinti ją, atrasti nežinomų dalykų. Vaižganto knygas verta skaityti lėtai ir besimėgaujant poetiškais aprašymais, atrandant kiekvieną detalę. Pravers kai kurių prozininko knygų pabaigose esantys „Žodynėliai“, nes dialektas ne visiems gali būti suprantamas, dalis tekstų leksikos gali būti neaiški, bet dėl to ji atrodo tik dar magiškesnė.

Iš Vaižganto knygų skaitytojai sužinos, kaip praeityje gyveno, jautėsi jų bendraamžiai. Rašytojas su meile aprašo mažųjų ir suaugusiųjų gyvenimo buitį bei būtį. Šiuolaikinis smalsus vaikas atras daug nežinomų, galbūt tik kažkur girdėtų dalykų, pamirštų muziejinių daiktų, sužinos etnografinių papročių, realijų. Kaip pustomas dalgis, kaip juo pjaunamas šienas, kaip skinami obuoliai, kaip ant laužo kepamos bulvės (ne tik dabar madingi zefyriukai!), kaip elgtis su ugnimi, kad ji nieko blogo nepadarytų, ką reiškia piemenauti, malti, žvejoti, joti į naktigonę, ganyti kiaules, medžioti. Sužinos, kad malimas „kaip ir kiti senoviniai ūkio darbai, turi daug poezijos, pasakų, prilyginimų, patarlių ir dainų“ (kn. „Valiulio pasaka“, 1978, tekstas „Molė“, p. 183). „Alijaušo pasakojime apie baudžiavą“ (kn. „Valiulio pasaka“) skaitytojas perskaitys, kaip seniau arkliais keliauta į Rygą. Vaižgantas iš artimųjų buvo girdėjęs šiurpių pasakojimų apie baudžiavą, kuriuos greičiausiai panaudojo ir minėtame tekste. Skaitydamas pasaką „Tošynėje“ (kn. „Valiulio pasaka“) adresatas atras tošininko amatą. Vaižganto knygos skaitytojams patiks pažintine prasme – atrodo, tarytum skaitytum enciklopediją.

Knyga „Aleksiukas ir motutė“ (1976) išrinkta tarp geriausių „Šimtas knygų vaikams ir Lietuvai“ (2017). Joje publikuojamos atskiros ištraukos („vaizdeliai“) iš ankstesnių Vaižganto leidinių, ypač daug iš romano „Pragiedruliai“ (1918–1920), trečiosios knygos  „Vaduvos kraštas“. Vaižgantas savo kūrinėliuose perteikia meilės sklidinus šeimos ryšius tarp motutės, tėvelio Taučio ir vaiko Aleksiuko. Tekste „Aleksiukas uogauja“ berniukas, nepabūgdamas gyvatės, skuba į raistą uogų sergančiai motutei. „Ant Popšutės kalno“ kaimo vaikai susirenka ir traukia į aukščiausią kalną.

Vaižganto veikėjai – vaikai – ne tik smalsūs, bet ir jautrios širdies, empatiški. Autorius subtiliai perteikia mažųjų psichologines jausenas ir išgyvenimus. Štai Laurukas Narvilas drąsus – įlipa į voverės lizdą ir sugauna voverytę, nors ji draskosi, parsineša ją namo ir augina („Voverytė“). Kūriniai parašyti su begaline meile artimui ir savo kraštui. Pasak rašytojo, gera pasižvalgyti po Šveicariją, Norvegiją, bet „tik vienoje Lietuvoje tėra – ramu <…>. Ramumą, graudžios poezijos sparnais pasitaisiusį, Lietuvoje terasi“ (kn. „Aleksiukas ir motutė“, 1976, tekstas „Ant Popšutės kalno“, p. 24).

Knygelėje „Valiulio pasaka“ kai kurių tekstų ištraukos pasikartoja, varijuoja jų pavadinimai. Pavyzdžiui, knygoje „Aleksiukas ir motutė“ randasi tekstas „Ant Popšutės kalno“, o knygoje „Valiulio pasaka“ jis pavadintas kitaip – „Saulius“. Į „Valiulio pasaką“ įtraukta ir „Napalys darbus dirba“, kuriame žavimasi darbštaus ir smalsaus vaiko darbu, jo pastabumu, vidine klausa, vaizduotės lakumu. Vaižganto tyrinėtojai teigia, kad dalis rašytojų kūrinių buvo publikuota periodikoje, ir tik vėliau jie patekę į knygas. Rašytojas buvo parengęs vaikystės atsiminimus spaudai, bet dėl Pirmojo pasaulinio karo „Aukštaičių vaizdeliai“ neišvydo dienos šviesos. Dalis tiražo buvo atspausdinta, bet šis sudegęs spaustuvėje (A. Vaitiekūnienė, p. 62). Rašytojui buvo priimtiniausia vaizdelio forma, pagrįsta atsiminimais ar gyvenimo patirtimi. Skaitytojas iš Juozo Tumo tekstų sužinos padavimų apie Kuršį, Šatriją, Vilniaus pilį.

Knygelėje „Mikutis gamtininkas“ ir kituose atskiruose tekstuose Vaižgantas atsiveria kaip atidus gamtos fiksuotojas. Vaizdingai aprašo naminius, laukinius, egzotinius gyvūnėlius, pavyzdžiui, papūgą, beždžionę, kupranugarį. Autorius supažindina su lietuvio širdžiai brangiais augalais – beržu ar linu. Pats rašytojas augino dvi geltonas kanarėles, labai mėgo klausytis jų rytinio čiulbėjimo. Taip pat laikė taksų veislės šunį Kauką, kurio netekęs net nekrologą paskelbė spaudoje! 2019 m. rudenį  Kaune planuojama atidengti bronzinį paminklą Vaižgantui su mylimiausiu jo augintiniu – šuneliu Kauku – Vytauto Didžiojo bažnyčios, kurioje jis dirbo, šventoriuje.

Vaižgantas labai mėgo rašyti laiškus, ypač literatūriniais klausimais, ir ne tik. Tiesa, iki šių dienų išliko ne visi laiškai. Atskira knyga išėjusiame „Laiške Eglutei“ 1933 m. balandžio 11 d. adresuotam giminaičių vaikams Eglutei ir Petriukui Klimams Vaižgantas kritikuoja Paryžių, nes „mieste žmonės gyvena kaip pelės urvuose“ – ilgai miega, bėgte bėga į darbą ir t. t. Kai atostogaus Lietuvoje, Eglutei siūlo atsiversti „į kitą šoną ne vienu kuriuo papročiu, bet visų visu gyvenimu“. Didžiausia vertybe įvardija gamtą ir džiaugsmą. Papasakoja apie katytę ir penkis kačiukus, kaip juos myli katė bei žmonės, ypač vaikučiai. Laišką pasirašo „Jūsų kun. Juozas Senelis“. Labai patrauklios šioje knygelėje randamos Taidos Balčiūnienės iliustracijos. Tai paskutinis Vaižganto laiškas, skirtas Eglutei Klimaitei, Nepriklausomos Lietuvos diplomato Petro Klimo ir Vaižganto dukterėčios Bronės dukrai.

Kūrėjas labai mėgo ir vertino knygas, jas kolekcionavo ir turėjo sukaupęs didžiulę (apie 4 tūkst. leidinių) asmeninę biblioteką. Nuo 1899 m. turėjo savo asmeninės bibliotekos antspaudą „Kunigo Juozo Tumo kningynas“, vėliau – ekslibrisus. Vienas jų – 1919 m. sukurtas  Pauliaus Galaunės. Knygos jam buvo „dalis gyvenimo, o ne pramoga“ (Nijolė Lietuvninkaitė). Jo asmeninėje bibliotekoje saugomos Brolių Grimų pasakos, kurias vardadienio proga jam padovanojo Juozas Balčikonis: „Kan. Juozui Tumui / Vardo dienojo / J. Balčikonis / Kaunas 1925 m. kovo 19 d.“ Taip pat – Antano Giedriaus „Šis tas vaikų teatrui“ (1922). 1923 m. Vaižgantas įkūrė Rašliavos muziejų.

Sunku aprašyti visą įvairiapusę Vaižganto veiklą ir darbus. Apie didžiulį kūrybinį Juozo Tumo-Vaižganto palikimą byloja faktas, kad Vaižganto „Raštai“ leidžiami nuo 1994-ųjų.  Yra išėję net 24 „Raštų“ tomai. Paskutinis, skirtas pamokslams, publikuotas 2015 m. Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto.

Dar vienas įdomus faktas: 1929 m. buvo išvesta Vaižganto mėgstamos geltonos jurgino spalvos rūšis Dahlia ir pavadinta „Rašytojas Vaižgantas“.

Kūrybos ir vertimų vaikams bibliografija

• Vaizdeliai / perspausdinta iš „Tėvynės sargo“, Tilžė: spausdinta pas J. Šenkę, 1902. – 60 p.
• Šis – tas / trys Vaišganto apysakėlės, Shenandoah: Lietuvių katalikų spaudos bendrijos sp., 1906. – 18 p.
• Alegorijų vaizdai, Petrapilis: Lietuvių spaustuvė Centr. liet. dr. kom. n.d.k.š., 1916.  – 134 p.
• Mūsų gyvūnėliai / iš Bostromienės, Bikovienės, Verigo ir kitų išvertė Vaižgantas, Petrapilis: Lietuvių sp., 1917. – 29 p.
• Miko nutikimai / iš Bostromienės išvertė Vaižgantas, Voronežas: Kultūros ir šviet. sekcija, 1917. – 47 p.
• Vanduo ir oras / iš rusų k. vertė Vaižgantas, Petrapilis: Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti Kultūros ir švietimo sekcija, 1917. – 30 p.
• Mikutis – gamtininkas / surinko Vaižgantas; iliustravo J. J. Burba, Kaunas, Marijampolė: Dirvos b-vės leidinys, 1926. – 23 p.
• Vaižganto Gyvulėliai: iš jo raštų / iliustravo Al. Šepetys. – Kaunas: Šv. Kazimiero draugijos leidinys, 1933. – 152 p.
• Vaizdai,  Kaunas: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1947. – 580 p.
• Tėvelis obuolį reškia / iliustravo A. Kučas. – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1950. – 31 p.
• Dėdė lapę nušovė / iliustravo I. Žemaitytė. –  Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1957. – 198 p.
• Valiulio pasaka / iliustravo Birutė Demkutė. – Vilnius: Vaga, 1969. – 238 p.
• Mikutis gamtininkas / iliustravo Domicelė Tarabildienė. – Vilnius: Vaga, 1972. – 110 p.
• Aleksiukas ir motutė / iliustravo Regina Ulbikaitė. – Vilnius: Vaga, 1976. –50 p.
• Valiulio pasaka / iliustravo Birutė Demkutė. – Vilnius: Vaga, 1978. – 286 p.
• Napalys darbus dirba / iliustravo Albina Makūnaitė. – Vilnius: Vaga, 1983. – 31 p.
• Apysakos, apsakymai, vaizdai / sudarė S. Petrauskas. – Kaunas: Šviesa, 1984. – 368 p.
• Mikutis – gamtininkas. – Kaunas: Spindulys, 1997. – 136 p.
• Laiškas Eglutei / iliustravo Taida Balčiūnienė. – Vilnius: Petro Ofsetas, 2007. – 28 p.
• Mikutis gamtininkas – Vilnius: Žaltvykslės knygos: Industrus, 2008. – 70 p.

Rekomenduojame paskaityti

• Neužmirštamas Vaižgantas: atsiminimai, esė, laiškai. Sud. Alfas Pakėnas, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009, p. 487.
• Ilona Čiužauskaitė, Jonas Šlekys, „Vaižgantas – literatūros leidinių mokyklai recenzentas“, Lituanistica, 2004, t. 60, p. 78–87.
• Nijolė Lietuvninkaitė, „Amžininkų dedikacijos Vaižgantui“, Metai, 1994, Nr. 8–9. Prieiga per internetą: http://www.zurnalasmetai.lt/?p=4140 (Žiūrėta 2019-09-02).
• Aldona Vaitiekūnienė, Vaižgantas, Kaunas: Šviesa, 1981, p. 157.

Rekomenduojame pamatyti

• Tumo kodeksas, rež. Eimantas Belickas, 2018. Prieiga per internetą: https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/1013709013/tumo-kodeksas (Žiūrėta 2019-09-02)

Parengė Laimutė Adomavičienė

Rubriką „Vaikų literatūros kalendorius“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.