Liūdesio svoris. Vytautės Žilinskaitės jubiliejus

Prieš 90 metų, 1930 m. gruodžio 13 d., Kaune gimė prozininkė, humoristė, vaikų literatūros rašytoja Vytautė Genovaitė Žilinskaitė.

Simboliška, kad likus porai mėnesių iki jubiliejaus, 2020-ųjų spalį, rašytoja buvo nominuota Nacionalinei kultūros ir meno premijai. Mintis pradėti kalbėti apie šią nominaciją kaip viso sudėtingo gyvenimo ir kūrybos kelio kulminaciją kilo perskaičius pačios autorės ir jos amžininkų pasisakymus apie rašytojos vaikystę, paauglystę. Galvoje kirbėjo viena mintis – kaip tai galėjo būti? Kaip kažkas galėjo taip elgtis su vaiku? Kaip žmogus, augęs tokiomis sudėtingomis sąlygomis, ne tik nepalūžo, bet ir išsaugojo humoro jausmą, kurį, kaip ir visas vaikystės nuoskaudas, pavertė kūrybos varikliu, ir dabar gali didžiuotis būdama nominuota valstybiniam apdovanojimui, tarsi įrodžiusi, kad iš sunkiausios situacijos galima atsitiesti, pasijuokti, rašyti  ir gyventi. Ilgai, prasmingai, kūrybingai. Nuveikti tiek, kiek retas per savo gyvenimą nuveikia.

Dalis sudėtingos autorės vaikystės prabėgo Kaune, bet Vilnių, į kurį persikraustė būdama aštuonerių, V. Žilinskaitė vadina savo tikrąja gimtine. Čia baigė Salomėjos Neries vidurinę mokyklą, įstojo mokytis į Vilniaus universitetą. Tačiau paauglystėje Vilnių, deja, tekdavo dažnokai palikti, kai motina nuspręsdavo Vytautę (be jos šeimoje dar augo brolis ir sesuo), mažiausiai mylimą, vertinamą ir pastebimą vaiką šeimoje, tiesiog atiduoti keliems mėnesiams į Vilniaus rajone gyvenančias ūkininkų šeimas kaip darbo jėgą mainais į maistą. Palikdavo ją vieną, nesugebančią net susišnekėti lenkiškai su vietos gyventojais. Ne tik fizinis atstumas skaudindavo. Vytautė šeimoje jautėsi nemylima, atstumta ir ignoruojama. (Ieškodama susidomėjimo vaikų literatūra ištakų savo vaikystėje, autorė prisiminė, kad iš savo močiutės per visą vaikystę tėra išgirdusi tik vieną pasaką.) Gyvenimas pusbadžiu, nepriteklius ir kiti dalykai, kuriuos šiais laikais tikriausiai įvardytumėme kaip patyčias ir psichologinį smurtą artimoje aplinkoje, persekiojo Vytautę tol, kol ji 1950 m. įstojo mokytis į Vilniaus universiteto Žurnalistikos fakultetą ir išleido savo pirmąją poezijos knygą bei sulaukė pripažinimo. Ir nors vėliau daug kas pasikeitė, apsupo bendradarbiai, nauji pažįstami, tačiau atskirties ir vidinės vienatvės jausmas liko. Visa tai paliko gilų antspaudą visam gyvenimui, smelkėsi į tekstus, prisiminimus… Ypač tai pastebima kūrinyje „Kelionė į Tandadriką“.

Pabaigusi žurnalistikos studijas V. Žilinskaitė dirbo periodinėje spaudoje: „Jaunimo gretose“, vėliau – „Dienovidyje“. 1961 m. pasirodė jos pirmoji suaugusiems skirta poezijos knyga „Nesustok, valandėle“. Tai buvo kūrybinio kelio pradžia. Tačiau išgarsėjo V. Žilinskaitė humoro ir satyros kūriniais, išsiskyrusi iš kitų šio žanro autorių kaip savito, subtilaus ir intelektualaus braižo kūrėja. Viena po kitos pasirodė suaugusiems skirtos prozos knygos, pripažinimas bei apdovanojimai ir 1966 m. V. Žilinskaitė jau galėjo atsidėti tik kūrybai.

Galiausiai debiutavo ir kaip vaikų rašytoja – pamečiui išėjo trys knygos: „Mikė milžinas“ (1967), „Melagių pilis“ (1968) ir „Senelio Šalčio ūsai“ (1969). Kurti vaikams V. Žilinskaitė pradėjo tarsi savaime, kasdienybėje atrasdama savo būdą pasakoti vaikui – autorė yra sakiusi, kad rašyti vaikams pradėjo ėmusi sekti pasakas sūnui. Galima teigti, kad nuo to laiko autorė jau kuria panašiai dėmesio skirdama tiek vaikams, tiek suaugusiems. Tiek vieniems, tiek kitiems – protu ir širdimi. Tik vaikui – apdairiau, švelniau, vaizdingiau, o suaugusiajam nevengiama ir įgelti – šis atsparesnis už mažąjį skaitytoją. Prie savo debiutinio žanro – poezijos, ji daugiau taip ir negrįžo, tarsi pasiteisindama, kad pasakų kūrimas jau savaime yra labai arti poezijos: reikia stengtis pajusti ritmą, muzikalumą, be to, pasakose kur kas daugiau peno vaizduotei nei poezijoje… V. Žilinskaitė – viena svarbiausių literatūrinių pasakų ir apsakymų, pasakų-apysakų vaikams lietuvių autorių, smarkiai prisidėjusių prie literatūros vaikams kūrimo prestižo ir jos atitolimo nuo pedagogikos tarnaitės statuso.

Po trumpųjų literatūrinių pasakų rinkinių pradėti leisti ir apsakymai: „Kaktuso paslaptis“ (1973), „Robotas ir peteliškė“ (1978), „Ledinė fėja“ (1979), „Gaidžio kalnas“ (1981). Pradėjusi nuo didaktinio pasakos modelio (pirmoji knyga), V. Žilinskaitė vis labiau tolo nuo didaktikos ir artėjo prie universalesnės problematikos kūrinių. Jos pasakų ir apsakymų pasaulis labai dinamiškas ir įvairus. Platus jos pasirenkamų veikėjų ir jų išgyvenamų situacijų spektras atveria skaitytojui supančios tikrovės įvairumą ir sudėtingumą. Autorės kūryba pagrįsta paradoksaliomis situacijomis, išradingai supinta fantazijos ir realybės darna. Siužetuose persidengia keletas sluoksnių: buitinis, socialinis, kultūrinis, filosofinis. Toks daugiaprasmis kūrinys stipriau paveikia vaizduotę, jaunąjį skaitytoją skatina mąstyti, ugdo savistabą. Atrodo, kad rašytojai dažnai yra svarbiau problemos sprendimas nei istorijos pasakojimas. V. Žilinskaitės kuriamo pasaulio įdomumas pirmiausia remiasi į įvairių įprastų ribų užklausimą ar paslinkimą: ribos tarp sapnų ir tikrovės, gyvūno ir žmogaus, gyvosios ir negyvosios gamtos pasirodo nesančios tokios griežtos, kaip kad skaitytojas yra įpratęs jas suvokti. Dažnai rašytoja laikoma anderseniškos pasakų tradicijos tęsėja.

Paveldėjusi humoro jausmą iš motinos, vaikystėje po pagalve laikiusi savo mylimiausią knygą „Tomo Sojerio nuotykiai“, įvertinta Lietuvoje bei užsienyje už savo humoristinę prozą suaugusiesiems, paradoksalu, bet V. Žilinskaitė kartais pavadinama pačia liūdniausia lietuvių vaikų rašytoja. Atrodo, kad vienatvės jausmas ir liūdesys kaip neišvengiamybė, atėję iš vaikystės, visiems laikams apsigyveno vaikams skirtuose kūriniuose. Juose Vytautė skatina skaitytojus ne tik svajoti ar ieškoti nuotykių, bet ir pajusti gyvenimą tokį, koks jis yra iš tikrųjų. Autorės praeities, vaikystės detalės sukuria tarsi papildomų kontekstų – dar skaudžiau suskamba netirpstančios, niekam nereikalingos snaigės istorija: „Saulės nutviekstoje gatvėje ji pasijuto dar vienišesnė […]. Su pavydu ji dabar prisiminė savo baltąsias seseris, kurios ištirpo vos prisilietusios žemės, kurios nepažino karčios vienatvės ir niekam neatnešė nelaimės… („Robotas ir peteliškė“, 1978, p. 14)

Autorė laikosi pozicijos, kad nereikia bijoti piešti vaikams gyvenimą tokį, koks juos supa, jai rūpi, kad daiktai neužgožtų dvasinio prado, kad vaikas justų, kas šiandien yra opiausia, svarbiausia. Jos tekstuose džiaugsmas mainosi su grauduliu – kaip šviesa su tamsa, diena su naktimi. Ir vis dėlto gėris – net ir pralaimėdamas blogiui – turi laimėti: mirdama peteliškė sudrebina geležinę roboto širdį, ištirpstanti snaigė palaisto kaitros kamuojamą ramunę.

Nereta V. Žilinskaitės kūrinių baigtis veikėjo mirtimi nėra atsitiktinis dalykas, greičiau meninė rašytojos koncepcija – ugdyti jaunąjį skaitytoją ne tik skambioms pergalėms (kas šiomis dienomis labai aktualu – dažnai pernelyg peršamas dirbtinis pozityvumas), bet ir pralaimėjimams bei kasdienei kovai už moralines vertybes. Todėl savo kūriniuose ji nevengia vaizduoti, kaip vaikiškos svajonės susikerta su gyvenimo patirtimi, o herojai atsiduria nesusikalbėjimo, vienišumo, troškimų neišsipildymo ar net tragiškos baigties situacijose (pavyzdžiui, tekstuose „Tėtis iš oranžinės planetos“, „Laikrodžio gegutės išvadavimas“, „Susidūrimas erdvėje“ ir kt.)

Posūkis į visuotinių problemų sprendimą V. Žilinskaitės kūryboje išryškėjo 1984 m. pasirodžius pirmajai jos apysakai-pasakai „Kelionė į Tandadriką“, kurios giluminis filosofinių, žmogaus būties, problemų sprendimas savaip artino šį kūrinį suaugusiojo skaitytojo link. Šį bene meniškiausią ir filosofiškiausią kūrinį autorė rašė apie 16 metų, į kiekvieną iš šešių išmestų žaislų personažų įausdama dalelę savo skausmo, vienatvės: „Kažkas krito nuo lubų, pataikė tiesiai į pypkės galvutę ir išmušė ją pingvinui iš snapo. Tokios didelės ir sunkios būta Kuto ašaros…“ („Kelionė į Tandariką“, 1984, p. 128)

Pasakojimas gan lėtas ir sąlyginai nesudėtingas – nereikalingų žaislų kelionė į svajonių šalį Tandadriką, kur jie visi turėtų būti pataisyti. Pirmasis pasakojimo sluoksnis – detektyvinis-fantastinis siužetas, tačiau jo raida ir pabaiga turi ir kitą prasmę: kelionė į Tandadriką tampa filosofiniu, alegoriniu pasakojimu apie asmenybės vidinę „kelionę“ – kaip ji kuriasi, kaip apie save pasakoja kitiems, kaip save formuoja. Užburia vaizdinga, įdomesniais žodžiais praturtinta kalba (ne veltui autorė labai dažnai tinkamų žodžių, posakių ieško vartydama žodynus), veikėjų charakterių daugialypiškumas, lengvas ironijos dvelktelėjimas.

Ilgosios pasakos-apysakos kategorijai priklausytų ir knygos „Tik niekam nesakyk“ (1988) bei „Tiputapė“ (1996). Šiuose dvejuose kūriniuose, kaip ir „Kelionėje į Tandadriką“, matome  mažą visuomenę, veikiančią pagal savus dėsnius, taisykles ir vertybes, leidžiančią apmąstyti ir pamatyti svarbius kasdienės tikrovės aspektus. „Tik niekam nesakyk“ knygos pasakinis pamatas minimalus, jį sudaro vien personifikacija – vabalų gyvenimas. Atmetus šį elementą, tekstą būtų galima vadinti realistiniu pasakojimu. Kūrinio centre – vienos pievos pačių mažiausiųjų gyventojų bendrijos gyvenimas, kupinas gyvenimiškųjų intrigų, įtampų, nesusipratimų bei jų sprendimų, dažniausiai atskleidžiančių moralinę veikėjo laikyseną. Pievos gyventojų veikla labai primena mūsų kasdieną: jie organizuoja diskoteką, steigia grožio saloną, konkuruoja tarpusavyje, pavyduliauja ir myli vienas kitą, tačiau drauge išlieka ir tuo, kas yra mūsų tikrovėje – vabalais, paukščiais. Tai vienas svarbiausių V. Žilinskaitės pasakojimo įtaigumą lemiančių veiksnių – gebėjimas veikėjų paveikslus pagrįsti žmogiškaisiais charakteriais.

Knygoje „Tiputapė“ politinio bendruomenės gyvenimo ir buvimo valdžioje problematika analizuojama pasitelkiant pelių būtį. Kūrinio veiksmas vyksta gana konkrečioje ir ne visai pasakiškoje erdvėje – Džingų palėpėje, kurioje personifikuotai ir vaizduojamas „nesaldus pelių gyvenimas“, mat jas jau penkiasdešimt metų (ir tai nėra atsitiktinis sutapimas) valdo negailestingos žiurkės, grobiančios jaunus peliukus ir verčiančios joms tarnauti arba kitaip juos baudžiančios.

Šioje apysakoje-pasakoje dėmesį patraukia plati intonacijų skalė – nuo švelnios pašaipos, lengvos ar žaismingos ironijos iki geliančio grotesko ir skaudaus liūdesio.

Kiek kitoks kūrinys yra „Kintas“ – 2006 m. pasirodžiusi realistinė apysaka apie vilnietį paauglį, per vasaros atostogas atvežtą į kaimą ir trokštantį žūtbūt grįžti į miestą.

Iš šios vaikų literatūrai pažįstamos situacijos rašytoja sukūrė originalią istoriją, nestokojančią veiksmo intrigos ir kupiną etinės, moralinės problematikos, jame jautriai reaguojama į šiuolaikines jaunimo gyvenimo realijas. Aktyviai veikia tik keturi personažai (kiti lieka fone), o jų dialogai sudaro didžiąją teksto dalį. Siužetinį minimalizmą atsveria gausus etinės problematikos klodas.

2006 m. išleista knyga „Nebijokė“ – „Ledinės fėjos“ ir kitų trumpųjų tekstų rinkinių kategorijon taikanti knyga, tarsi autorės grįžimas prie jų meninių priemonių, tik jau juntamas kitos amžių sandūros dvelksmas: čia ir vaikas su riedučiais besivejantis lėktuvą, apleista mergaitė vaikų namuose, mergaitė bijanti sekso maniako, vaikas ir jo tėvas užpuolami mafijos miške… Tačiau visos temos pateikiamos jų nesuvulgarinant, nesupaprastinant, kaip ir ankstyvosios kūrybos tekstuose dažnos atviros pabaigos.

Dažniausiai patys kūrėjai nenoriai arba kuklindamiesi kalba apie savo gautas premijas bei apdovanojimus. Tačiau aptariant V. Žilinskaitės kūrybą tai „inventorizuoti“ tiesiog privalu. Pirmiausia džiugu, kad rašytoja įvertinta tarsi savo laiku, o ne praėjus daug metų po mirties, gailint, kad laiku nepastebėtas talentas, ar panašiai. Ji nėra užmiršta. Už kūrybą suaugusiesiems autorė yra gavusi Žurnalistų sąjungos premiją (1964), Vinco Mickevičiaus-Kapsuko premiją (1964), Respublikinę valstybinę premiją už humoristinius kūrinius (1972), 1972-aisiais jai įteikta Respublikinė valstybinė premija už knygą vaikams „Robotas ir peteliškė“, o 1980 m. suteiktas Lietuvos SSR nusipelniusios kultūros veikėjos vardas.

Karta, kuri augo su „Robotu ir peteliške“, „Kelione ir Tandadriką“, turbūt vieningai pritartų, kad išaušus Nepriklausomybei rašytoją jau būtų buvę galima apdovanoti už viso gyvenimo nuopelnus. Tačiau Nepriklausomybės pradžia nebuvo jos kūrybinio kelio pabaiga. Temų universalumas, netarnavimas jokiai ideologijai ir menininkės talentas lėmė, kad V. Žilinskaitės tarsi nepalietė santvarkų pasikeitimai. Ji vienodai pripažinta, skaityta ir mylėta visais laikais. Toks tat atpildas, neformalus apdovanojimas už nuoseklų kūrybinį triūsą.

Vėliau net trys V. Žilinskaitės knygos laimėjo IBBY Lietuvos skyriaus įsteigtą premiją už geriausią metų knyga vaikams ir paaugliams: „Tiputapė“ (1996), „Nebijokė“ (2006) ir „Kintas“ (2006). Už pastarąją rašytoja įtraukta į IBBY Garbės sąrašą, taip pat 2007 m. apdovanota Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos Vaikų literatūros premija, 2005 m. – Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi.

Tačiau daugiau už oficialius plojimus, garbės raštus, padėkojimus bei gėles yra skaitytojų apdovanojimas. Iš kone 5000-ių knygų buvo sudarytas šimto knygų vaikams ir Lietuvai sąrašas (balsavo skaitytojai), į kurį pateko net trys V. Žilinskaitės knygos: garbingą septintą vietą užėmusi „Kelionė į Tandadriką“, tryliktoje vietoje atsidūręs kūrinys „Robotas ir peteliškė“ bei į 70-ojoje – rinkinys „Melagių pilis“. Jos naujų ir pakartotinai perleidžiamų knygų tiražai išperkami (daugiausia tiražų sulaukusi knyga – „Kelionė į Tandadriką“), kūriniai cituojami vadovėliuose, skaitomi, analizuojami, inscenizuojami. Kūryba versta į anglų, vokiečių, lenkų, čekų, slovakų, rusų, bulgarų, portugalų, moldavų, vengrų, latvių ir kt. kalbas. Savotiškais vizualiniais vertimais galima pavadinti jos knygų iliustracijas, kurias kūrė įžymūs menininkai Stasys Eidrigevičius, Jūratė Račinskaitė, Kastytis Skromanas, Diana Radavičiūtė, Marija Jukniūtė, Gintaras Jocius, Irmina Dūdėnienė ir kt. V. Žilinskaitė ir kartu su ja dirbę iliustratoriai pasiekė vieną labai svarbų dalyką – į vaiko rankas patekdavo ir iki šiol, nepaisant knygos išleidimo datos, patenka tikras meno kūrinys.

Knygų vaikams bibliografija

• Kelionė į Tandadriką: apysaka-pasaka / Vytautė Žilinskaitė; iliustravo Gintaras Jocius. – Vilnius, Alma littera, [2020, 2013]. – 294 p.
• Žiogas stiklinėje: pasakų rinktinė / Vytautė Žilinskaitė; iliustravo Rasa Joni. – Vilnius: Alma littera, 2020. – 95 p.
• Melagių pilis: pasaka / Vytautė Žilinskaitė; dailininkas Paulius Juodišius. – Vilnius: Alma littera, 2015, 2016. – 49 p.
• Radinių namelis: pasakos ir apsakymai / Vytautė Žilinskaitė; iliustravo Irmina Dūdėnienė. – Vilnius: Alma littera, 2009. – 201 p.
• Jūrų kriauklė / Vytautė Žilinskaitė; dailininkė Bronė Kanoverskytė. – Kaunas: Šviesa, 2006. – 8 p.
• Kintas: apysaka / Vytautė Žilinskaitė; iliustravo Jolanta Talaikienė. – Vilnius: Alma littera, 2006. – 190 p.
• Kelionė į Tandadriką: apysaka-pasaka / Vytautė Žilinskaitė; iliustravo Gintaras Jocius. – Vilnius: Alma littera, 2003. – 295 p.
• Nebijokė: apsakymai / Vytautė Žilinskaitė; dailininkas Giedrius Jonaitis. – Vilnius: Vaga, 2000. – 119 p.
• Tiputapė: humoristinė apysaka / Vytautė Žilinskaitė; iliustravo Nijolė Šaltenytė. – Vilnius: Lietus, 1996. – 142 p.
• Kumeliuko kerštas: pasaka / Vytautė Žilinskaitė; iliustravo Jūratė Račinskaitė. – Vilnius: Vyturys, 1991. – 28 p.
• Viso pasaulio tetos / Vytautė Žilinskaitė; iliustravo Rima Stasiūnaitė. – 2-asis leid. – Vilnius: Vyturys, 1989. – 27 p.
• Tik niekam nesakyk: apysaka-pasaka / Vytautė Žilinskaitė; iliustravo Diana Radavičiūtė. – Vilnius: Vyturys, – 112 p.
• Robotas ir peteliškė: pasakos ir apsakymai / Vytautė Žilinskaitė; iliustravo Stasys Eidrigevičius. – 2-as leid. – Vilnius: Vyturys, 1985. – 132 p.
• Kelionė į Tandadriką: apysaka-pasaka / Vytautė Žilinskaitė; iliustravo Stasys Eidrigevičius. – Vilnius: Vaga, 1984. – 245 p.
• Gaidžio kalnas: apsakymai / Vytautė Žilinskaitė; iliustravo Stasys Eidrigevičius. – Vilnius: Vaga, 1981. – 117 p.
• Ledinė fėja: rinktinė / Vytautė Žilinskaitė; iliustravo Stasys Eidrigevičius. – Vilnius: Vaga, 1979. – 172 p.
• Robotas ir peteliškė: apsakymai ir pasakos / Žilinskaitė Vytautė; iliustravo S. Eidrigevičius. – Vilnius: Vaga, 1978. – 135 p.
• Stebuklingas apsiaustas: pjesės lėlių teatrui / Žilinskaitė Vytautė. – Vilnius: Vaga, 1977. – 92 p.
• Melagių pilis / Vytautė Žilinskaitė; iliustravo Ada Skliutauskaitė. – 2-as leid. – Vilnius: Vaga, 1974. – 36 p.
• Berniukas iš albumo: pjesės lėlių teatrui / Vytautė Žilinskaitė. – Vilnius: Vaga, 1974. – 87 p.
• Kaktuso paslaptis / Vytautė Žilinskaitė; iliustravo Marija Jukniūtė. – Vilnius: Vaga, 1973. – 79 p.
• Senelio Šalčio ūsai: apsakymėliai / Vytautė Žilinskaitė; iliustravo Kastytis Skromanas. – Vilnius: Vaga, 1969. – 32 p.
• Melagių pilis / Vytautė Žilinskaitė; iliustravo A. Surgailienė. – Vilnius: Vaga, 1968. – 33 p.
• Mikė milžinas: / Vytautė Žilinskaitė; iliustravo N. Kryževičiūtė-Jurgelionienė. – Vilnius: Vaga, 1967. – 34 p.

Rekomenduojame paskaityti

• Dalia Karatajienė, „Šviesos paveikslai: Vytautės Žilinskaitės knygų iliustracijos“, Rubinaitis, 2011, Nr. 4 (60).  (Žiūrėta 2020-12-07)
• Vytautė Žilinskaitė, „O kilti oi kaip nelengva“ (Pasisakymas gavus Geriausios 2006 m. vaikų knygos ir Vaikų literatūros premiją), Rubinaitis, 2007, Nr. 2 (42). (Žiūrėta 2020-12-07)
• Elzė Gerdvilienė, „Vytautė Žilinskaitė: kuriu protu ir širdimi“, 2018. Prieiga per internetą: https://www.bernardinai.lt/2018-11-13-vytaute-zilinskaite-kuriu-protu-ir-sirdimi/ (Žiūrėta 2020-12-07)
• Saulius Vasiliauskas, „Vytautė Žilinskaitė: „Perskaitau, ką parašiusi, ir – už skalpelio…“, 2014. Prieiga per internetą: https://www.bernardinai.lt/2014-04-30-vytaute-zilinskaite-perskaitau-ka-parasiusi-ir-uz-skalpelio/ (Žiūrėta 2020-12-07)
• Aldona Žemaitytė, „Vytautės Žilinskaitės kūrybos paslaptis“, 2011. Prieiga per internetą: https://www.bernardinai.lt/2011-02-20-aldona-zemaityte-vytautes-zilinskaites-kurybos-paslaptis/ (Žiūrėta 2020-12-07)

Parengė Asta Plechavičiūtė

Rubriką „Vaikų literatūros kalendorius“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.