Mirjam Pressler: žvelgti į pasaulį pro rakto skylutę

„Be knygų pasaulis siauras; galimybės ką nors įsivaizduoti ar įgyvendinti išlieka labai ribotos. Mums reikia daugybės knygų, daug daug įvairiausių knygų. Daugybės mažyčių rakto skylučių sienoje, kuri mus skiria nuo dažnai nepaaiškinamo pasaulio… Ir nenuostabu, kad ne per visas jas kiekvienas mielai norėtų pažiūrėti. Kitaip tai būtų neatsakingas mūsų požiūrio į pasaulį susiaurinimas.“¹

Tai Mirjam Pressler (1940–2019) – vokiečių vaikų ir jaunimo rašytojos – žodžiai. Impulsą tekstui apie M. Pressler suteikė šiemet lietuvių kalba pasirodęs romanas jaunimui „Natanas ir jo vaikai“ (iš vokiečių kalbos vertė Indrė Dalia Klimkaitė, išleido „Magnificat leidiniai“). Vokiečių vaikų ir jaunimo literatūros pasaulis neįsivaizduojamas be M. Pressler romanų, taip pat per savo karjerą ji yra išvertusi kelis šimtus grožinės literatūros kūrinių ir platesnei auditorijai. 1988 m. M. Pressler ėmėsi rengti išsamų pakartotinį, vertėjos komentarais papildytą, Anos Frank dienoraščio vertimą iš olandų į vokiečių kalbą.² Anos Frank istorijai rašytoja skyrė nemažai dėmesio – 2009 m. išleido istorinę apybraižą apie dienoraštį ir jo autorę.

Pačios autorės likimas taip pat vertas atskiros istorijos. 1940 m. ji kaip nesantuokinis žydės pagimdytas kūdikis atsidūrė pas globėjus, vėliau mergaitei teko augti vaikų namuose bei internate. Knygos buvo vaikystės išsigelbėjimas, todėl nenuostabu, kad trauka literatūrai išliko ir vėliau. Nepaisant to, jog gyvenime būsimai rašytojai teko dirbti gan tolimus nuo rašymo darbus, pavyzdžiui, pardavėja džinsų parduotuvėje, sulaukusi 39-erių M. Pressler ėmėsi rašymo. Taip 1980 m. pasaulį išvydo pirmasis jos kūrinys – apysaka „Kartusis šokoladas“.

Lietuviškai skaitančiai auditorijai žinomi iki šiol pasirodę du vertimai – Teodoro Četrausko verstos apysakos „Kartusis šokoladas“ („Gimtasis žodis“, 2006) ir „Kai ateina laimė, pasiūlyk jai kėdę“ („Gimtasis žodis“, 2007), bei minėtas romanas „Natanas ir jo vaikai“.

M. Pressler akiratyje – temos, apie kurias kalbėti nepatogu. Debiutinė apysaka „Kartusis šokoladas“ vaizduoja paauglę Evą, kompleksuojančią dėl savo svorio. Serganti bulimija mergina patiria atstūmimą mokykloje, jai nedrąsu prieš vaikinus, ji ne visada randa taikų santykį su mama, nuolat bandančia dukrą lepinti maistu. Jei šiandieninėje kultūroje tokios temos jau nėra tabu, ypač paauglių literatūroje, tai 1980 m. tai vis dar buvo naujovė. Ne veltui „Kartusis šokoladas“ netruko atsidurti mokyklinėse programose Vokietijoje – šis siužetas buvo kaip niekad atliepiantis aktualias patyčių, pirmosios meilės, brendimo problemas. Romanas buvo išleistas 400 000 egzempliorių tiražu.

Kita į lietuvių kalbą išversta apysaka „Kai ateina laimė, pasiūlyk jai kėdę“ (1994) pasakoja apie mergaitę, augančią vaikų namuose pokarinėje Vokietijoje. Čia apleistumas, badas, kova už garbę ir būvį tampa nuolatiniais jos palydovais. Autorė nevengia parodyti vaiko realybę tokią, kokia ji yra: su pagundomis vagiliauti, necenzūriniais žodžiais, muštynėmis, prievarta, skaudžiais ankstyvos vaikystės prisiminimais.

Naujausias, šiemet lietuvių kalba pasirodęs romanas „Natanas ir jo vaikai“ (vokiečių kalba išleistas 2009 m.) taip pat savitas savo netradiciniu romaniškumu – jis sudarytas iš skirtingų veikėjų pasakojimų, papasakotų pirmuoju asmeniu. Skirtingas barikadų puses atstovaujančių veikėjų pasakojimai romaną paverčia dinamiškesniu, primena teatro veiksmą – čia nėra vieno veiksmo tėkmę prižiūrinčio autoriaus, o veikiau skirtingų balsų choras. Toks pasakojimas nepabosta, nepateikia vienos, neginčijamos autorės pozicijos, o leidžia geriau įsivaizduoti komplikuotą Trečiojo kryžiaus žygio laikų Jeruzalės tikrovę.

Minėtuose M. Pressler kūriniuose lietuvių kalba autorė nesiima moralizuojančio vaidmens – ji leidžia kalbėti patiems veikėjams, leidžia jiems būti autentiškiems, su ydomis ir teigiamomis savybėmis. Paaugliai čia nėra visuomet paklusnūs tėvams – taip pat ir tėvai ne visada elgiasi pavyzdingai. Jaunas žmogus susiduria su realiomis grėsmėmis, jo laukiančiomis ne tik išoriniame pasaulyje, tačiau ir tūnančiomis jo paties viduje: agresija, negalėjimu susitaikyti su savo išvaizda, baime. Tačiau šiuose kūriniuose tokios žaizdos nepaliekamos atviros, skaitytojas gal ir netiesiogiai, bet galiausiai atras būdą, kaip pasielgti sudėtingoje situacijoje, įveikti didesnę problemą, galiausiai atrasti taiką su pačiu savimi bei pripažinti savo netobulumus. M. Pressler siužetai itin gyvenimiški, tai kalboje įteikiant rašytojai „Corine“ premiją pabrėžė ir publicistė Christine Knödler:

„Jos istorijos yra sankaupa to, apie ką nenorima žinoti. Jos yra apie smurtą, baimę, vienatvę, neįgalumą, valgymo sutrikimus, sunaikinimą: jokio šviesaus pasaulio, jokios fantazijos ar fantastinio pasaulio, kuris dažnai pasitelkiamas vaikų ir jaunimo literatūroje, tiktai gyvenimas. Daugybė gyvenimo.“³

Galiausiai, M. Pressler savo kūriniuose imasi ir nepatogios istorinės problematikos. Apysakoje „Kai ateina laimė, pasiūlyk jai kėdę“ detaliai nupiešiama mergaitės Halinkos, gyvenančios vaikų namuose, greičiausiai pokarinėje Vokietijoje, kasdienybė, persmelkta nuolatinio bado, kovojimo už savo būvį, tautinės neapykantos. Romane „Natanas ir jo vaikai“ bandoma iš laiko perspektyvos įsijausti į XII a. Jeruzalę, kurioje sugyventi turi trys skirtingos religijos – krikščionys, žydai ir musulmonai. Autorei rūpi atskleisti tikrų žmonių, gyvenusių istorinių suiručių laikais, paveikslus – autentiškų, turinčių silpnybių ir stiprybių, abejojančių, su kuriais skaitytojas gali ir pats susitapatinti. Rašytojos etninė kilmė lemia ir didesnį dėmesį žydų istorijai nuo viduramžių iki pokario laikų, romane „Natanas ir jo vaikai“ akivaizdus ir judaizmo tiesų, jo kultūrinių kontekstų išmanymas.

Be grožinės literatūros kūrimo M. Pressler išvertė daugiau nei 300 kūrinių iš hebrajų, olandų, jidiš, anglų, ispanų, prancūzų kalbų. Jos kūryba tris kartus įvertinta Vokietijos vaikų ir jaunimo literatūros premija (Deutscher Jugendliteraturpreis), minėta tarptautine „Corine“ premija bei kitais vaikų literatūros įvertinimais.

_____________________________

¹ Barbara Gelberg, red., Wekstattbuch Mirjam Pressler, Weinheim: Beltz und Gelberg, 2001., cit. pgl. Carolin Farbmacher „Mirjam Pressler: Many, Many Peepholes“, „Bookbird“, 2016, vol. 54, no. 4, p. ^26.

² Pirmasis šio dienoraščio vertimas į vokiečių kalbą atliktas dar 1950 m., tačiau tai nebuvo pilna teksto versija, tad 1988 m. pasirodė neiškarpyta šio leidinio versija.

³ Laudatio auf Mirjam Pressler zum Münchener Literaturpreis von Christine Knödler, Publizistin, Prieiga per internetą: https://www.mirjampressler.de/presse/ (Žiūrėta 2020-08-02).

Parengė Jūratė Petronienė