Prie nemirtingumo šaltinio: Natalie Babbitt – 90 metų

Amerikiečių vaikų rašytoja ir knygų iliustruotoja Natalie Babbitt (tikrasis vardas – Natalie Zane Moore) šiemet būtų šventusi 90-ąjį gimtadienį (1932 m. liepos 28 d.–2016 m. spalio 31 d.). Ji gimė Deitone, Ohajo valstijoje.

Natalie Babbitt neplanavo tapti rašytoja. Tiesą pasakius, sunku pasakyti, kokie buvo jos pačios ketinimai – Natalie ir jos sesers Diane ateitį aktyviai planavo jų veikli, energinga ir kūrybinga motina. Negalėjusi gyvenime realizuoti savo gabumų bei troškimų (ją nuo menų magistro laipsnio atgrasė bažnyčios moterų grupė, kuri manė, kad moteriai toks siekis nėra tinkamas), visą energiją nukreipė į Natalie ir jos sesers Diane auklėjimą bei lavinimą. Neatskleisti motinos meniniai gabumai turėjo labai didelę įtaką abiem mergaitėms – jos buvo auginamos ir lavinamos, diegiant mintį, kad užaugusios gali turėti viską: kokybišką išsilavinimą, tvirtą santuoką, šeimą ir kartu aktyvią karjerą. Motinai pavyko abiem dukroms įskiepyti meilę kultūrai, menui, knygai, žodžiams. Ji vaikams skaitė daug klasikinių kūrinių (vėliau ir pati Natalie daug skaitė). Nuošalyje neliko ir tėvas – jis mėgdavo visokiausius žodžių žaidimus ir t. t.

Vėliau rašytoja pripažino, kad šie dalykai jai labai pravertė rašant. Tai motina sugalvojo, kad Natalie turėtų tapti knygų dailininke, o jos sesuo – rašytoja. Natalie ir neprieštaravo – iš tiesų mokykloje jai labai sekėsi piešimas, – grįžusi namo po pamokų užsidarydavo kambaryje ir piešdavo. Šeima ilgai vienoje vietoje ramiai neužsibūdavo – mažajai Natalie teko daugybę kartų kraustytis, tai dėl tėvo darbų, tai bėgant nuo Didžiosios ekonominės krizės. Tačiau abi seserys įgijo gerą išsilavinimą – baigė privačią Lorelio menų mokyklą Klivlande, o 1950 metų rudenį N. Babbitt įstojo į Smito koledžą Nortamptone, Masačusetso valstijoje, kuriame gavo menų bakalauro laipsnį.

Tačiau svajonių apie laisvą ir nepriklausomą kūrėjos gyvenimą išsipildymui teko palūkėti – vos baigusi studijas Natalie 1954 metais ištekėjo už Samuelio Fisherio Babbitto, su kuriuo susipažino studijuodama. (1965–1978 m. jis buvo Kirklando koledžo prezidentu.) Vienas paskui kitą gimė trys vaikai – Christopheris, Thomas ir Lucy. Kūrybinis gyvenimas tarsi liko antrame plane – dešimt metų N. Babbitt paskyrė savo šeimai, rūpinosi vaikais ir vyru, stengėsi jam sukurti kuo geresnes sąlygas tapti rašytoju. Net išklausė vieną kūrybinio rašymo kursą koledže, kai vyras bandė tapti romanų rašytoju, o jai buvo smalsu – suprasti iššūkius, su kuriais jis susiduria. Tiesa, ilgiems kūriniams sukurti vyrui pritrūko kantrybės – jam visai nepatiko tai, kiek daug laiko atima romanų rašymas.

Pora visą gyvenimą vienas kitą labai mylėjo, jųdviejų gyvenimas buvo gražus ir sklandus. O juk to laikmečio moterys daugiau nieko ir netroško – turėti mylimą vyrą, gimdyti vaikus ir šeimininkauti namuose. Tačiau, nepaisant visos šeimyninės idilės, Natalie, kuri dar pradinėse klasėse buvo pareiškusi norą dirbti su knygomis vaikams, jautė, kad jai visą laiką gyvenime kažko trūksta.

1966 metais Natalie Babbitt pagaliau pavyko įkūnyti vaikystės svajones – vaikai jau buvo ūgtelėję ir ji „išprašė“ vyro, kuris tuo metu buvo užsiėmęs akademiniais reikalais, sukurti jai istoriją. Dideliam žmonos džiaugsmui, jis sukūrė istoriją per dvi valandas. N. Babbitt iliustravo rankraštį – tai tapo jų bendra knyga „Keturiasdešimt devintasis burtininkas“ (angl. „The Forty-Ninth Magician“). Rankraštis pakliuvo į Michaelio di Capuos rankas, kuris tapo rašytojos redaktoriumi ir leidėju (jų bendradarbiavimas tęsėsi daugiau nei 50 metų) ir, kartu su jos vyru, didžiausiu rėmėju bei palaikytoju. Jis paskatino Natalie rašyti, nors ji niekada nesvajojo to daryti. 1969 metais pasirodė pirmoji pačios N. Babbitt parašyta knyga apie našlaitį berniuką „Kas yra gardumynas“ (angl. „The Search for Delicious“). Iš viso per savo gyvenimą Natalie Babbitt parašė 19 knygų. Taip pat iliustravo penkias knygas vaikams ir vieną suaugusiesiems.

Garsiausiomis jos knygomis laikomos „Kas yra gardumynas“ (1969), „Amarilio akys“ (angl. „The Eyes of the Amaryllis“, 1977), „Velnio apsakymai“ (angl. „The Devil’s Storybook“, 1974). „Kiti velnio apsakymai“ (angl. „The Devil’s Other Storybook“, 1987). Ir, be abejo, didžiausio pasisekimo sulaukusi – „Amžinieji Takiai“ (angl. „Tuck Everlasting“, 1975). Gaila, kad tai vienintelė autorės knyga, pasirodžiusi lietuvių kalba (iš anglų k. vertė Viltaras Alksnėnas, 2002; 2015).

„Amžinieji Takiai“ – tai knyga apie Takių šeimyną, kurie atsitiktinai, patys to nežinodami, norėdami numalšinti troškulį miško šaltinėlyje, atsigėrė gyvybės vandens ir dėl to tapo nemirtingi. Tai parašyti įkvėpė keturmetė dukrelė, kuri vieną naktį pabudo susapnavusi košmarą ir išsigandusi minties, kad mirs. N. Babbitt norėjo, kad vaikas mintis apie mirtį prisijaukintų, kad nebijotų to visą likusį gyvenimą. Jos pasikalbėjo ir šis pašnekesys tapo būsimos knygos užuomazga. Dažnai tėvai vengia su atžalomis kalbėti apie mirtį, nenori jų liūdinti, gąsdinti, bet tada vaikai ir nesusiduria su atšiauria tiesa iki tol, kol nenumiršta kuris nors artimas žmogus. Pagrindinė knygos veikėja Vinifreda (Vinė) tarsi atspindi kiekvieną vaiką, kuris nesupranta, bijo ir nedrįsta klausti apie mirtį.

Taigi, šioje apysakoje autorė, apibendrindama visą žmogaus gyvenimą, jo dėsnius, kaitą, nenuslėpė žiaurios tiesos – to, kad žmogus turi mirti: „Vinė sumirksėjo ir staiga suvokė <…> ji – vieną dieną, nori nenori, paliks šį pasaulį. Tiesiog užges kaip žvakės liepsna ir su niekuo nepasiginčysi. <…> Ne dabar. Tau dar ne metas. Bet mirtis irgi to rato dalis, kaip ir gimimas. Negalima iš to rato išsirinkti tik tai, kas tau patinka, o visa kita palikti. Būti tame rate yra malonė. Bet mus, Takius, ji aplenkė. Gyventi yra sunkus darbas, tačiau gyventi taip, kaip gyvename mes, nėra jokios naudos. Tai beprasmiška.“ (p. 65)

Pagrindinė knygos tema („Ar gyventi amžinai yra gerai?“) 1975-aisiais, knygos pasirodymo metais, atrodė kiek prieštaringa, buvo net abejojama dėl jos tinkamumo mokiniams, tačiau ji sulaukė stipraus pedagogų bei bibliotekininkų palaikymo ir greitai tapo viena mėgstamiausių jaunųjų skaitytojų knygų. Nesudėtingo siužeto (visam apysakos veiksmui užtenka tik trijų dienų), bet labai talpi, vaizdinga, folkloro bei fantastikos elementų turinti knyga. Istorija pasakojama nedramatizuojant, ne pamokant, o tiesiog visus gyvenimo dėsnius perteikiant paprastais žodžiais.

Visa N. Babbitt kūryba pasižymi neįprastumu, dėmesiu egzistenciniams gyvenimo ir žmogaus prigimties klausimams, sudėtingomis problemomis, kurias ji sugeba perteikti taupia ir vaizdinga menine kalba. Rašytoja atidžiai stebėjo savo artimus žmones, kurdama istorijas, kurios padėjo jai ir jos skaitytojams susidoroti su įvairiais ir sudėtingais gyvenimo išbandymais.

1971 m. N. Babbitt buvo įtraukta į Niuberio medalio Garbės sąrašą, 1982 m. nominuota Hanso Christiano Anderseno medaliui, 2013 m. gavo E. B. White’o apdovanojimą už pasiekimus vaikų literatūros srityje. Jos žymiausia knyga „Amžinieji Takiai“ autorei pelnė daugybę įvairiausių įvertinimų – knyga apdovanota įvairiomis premijomis net septynis kartus.

„Amžinieji Takiai“ buvo parduoti JAV net keturių milijonų tiražu, knyga išversta į 27 kalbas ir pagal ją du kartus pastatyti filmai: 1981 m. ir naujesnis 2002 metais. Pastaroji „Disney“ ekranizacija supykdė ne tik knygos gerbėjus, bet ir pačią Natalie Babbitt – joje Vinė „pasendinta“ nuo 10 iki 15 metų. Taip pat Brodvėjuje pastatytas miuziklas, tiesa, rodytas labai trumpai. Lietuvoje „Amžinieji Takiai“ virto radijo pjese (rež. Gediminas Storpirštis).

Pasaulis rašytojos neteko neseniai – 2016 metais. N. Babbitt mirė sulaukusi 84-erių. Savo pagrindinę veikėją Vinę „Amžinuosiuose Takiuose“ ji pergyveno šešeriais metais. Vinefreda knygoje mirė būdama 78 metų ir, kaip galima suprasti iš užrašo ant antkapio, nugyveno gražų gyvenimą. (Autorė šioje knygoje tarsi išpranašavo savąjį likimą.)

Mirus žymiam žmogui natūralu tiek skaitytojams, tiek kritikams svarstyti, ką dar būtų galėjęs išėjusysis nuveikti, parašyti, padaryti, jei būtų pagyvenęs kiek ilgėliau? Galvojant apie N. Babbitt, kuri savo kūryboje nagrinėjo nemirtingumo, gyvenimo prasmės temas, šis klausimas skamba itin simboliškai. Nejučiomis kyla pagunda svarstyti, kas būtų nutikę, jei rašytoja Natalie Babbitt būtų tyčia (ar netyčia) išgėrusi gyvybės šaltinio vandens kaip ir jos personažai Takiai ir būtų gyvenusi amžinai? Ką dar būtų nuveikusi? Gal parašiusi daugiau knygų, turėjusi daugiau laiko susitikti su gerbėjais ar daugiau laiko galėjusi skirti šeimai?

Manau, atsakymus galime rasti jos kūriniuose. Nemirtingas Takių sūnus Mailsas nenorėjo susitaikyti su šeimos lemtimi, slapstytis nuo žmonių įtarinėjimų bei apkalbų: „Nėra gerai šitaip nuo visų slapstytis. <…> ir nėra gerai galvoti vien apie savo malonumus. Žmonės, kuriems skirta tiek daug laiko šiame pasaulyje, turi nuveikti ką nors naudinga.“ (p. 87)

Matyt, kaip ir jos knygos veikėja Vinė, ji būtų atsisakiusi gurkštelėti nemirtingumo vandens. Gavusi daug laiko, Natalie išnaudojo jį prasmingiausiai ir „naudingai“ (kaip kad troško padaryti Mailsas) – savo šeimai ir kūrybai. Ir šalia paslaptingojo Takių nemirtingumo šaltinio atsivėrė dar viena stebuklinga versmė – jos kūryba.

Bibliografija

• Amžinieji Takiai: apysaka / Natalie Babbitt; vertė Viltaras Alksnėnas, iliustravo Aida Janonytė; Sigutė Ach. – Vilnius: Alma littera, 2002; Vilnius: Nieko rimto, 2015. – 144 p.

Rekomenduojame paskaityti

• Kęstutis Urba, „Natalie Babbitt „Amžinieji Takiai“ pamokoje“, Rubinaitis, 2019, Nr. 4 (92). Prieiga per internetą: https://www.ibbylietuva.lt/rubinaitis/2019-nr-4-92/natalie-babbitt-amzinieji-takiai-pamokoje/ (Žiūrėta 2022 07 28)
• Shannon Maughan, „Obituary: Natalie Babbitt“, Publishers Weekly, 2016 11 01. Prieiga per internetą https://www.publishersweekly.com/pw/by-topic/childrens/childrens-authors/article/71908-obituary-natalie-babbitt.html (Žiūrėta 2022 07 28)
• „Natalie Babbitt: Manau, kad mirtis domina įvairių amžiaus grupių skaitytojus“, lt, 2017 04 04. Prieiga per internetą: https://8diena.lt/2017/04/04/natalie-babbitt-manau-kad-mirtis-domina-ivairiu-amziaus-grupiu-skaitytojus/ (Žiūrėta 2022 07 28)
• Gustė Žilinskaitė, „Kaip paprastam žmogui sektųsi gyventi amžinai“, lt, 2015 05 27. Prieiga per internetą: https://www.bernardinai.lt/2015-05-27-kaip-paprastam-zmogui-sektusi-gyventi-amzinai/ (Žiūrėta 2022 07 28)

Parengė Asta Plechavičiūtė,

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos

Vaikų ir jaunimo literatūros departamento tyrėja