NATALIE BABBITT „AMŽINIEJI TAKIAI“ PAMOKOJE

 

Virš. dail. Aida Janonytė
Virš. dail. Aida Janonytė

Užklasinio skaitymo pamokų poreikis Lietuvos mokyklose nėra išnykęs, šiuo metu jis galbūt net dar aktualesnis nei ankstesniame dešimtmetyje. Todėl „Rubinaitis“ ryžtasi įvesti naują rubriką ir kartkarčiais pasiūlyti tokių pamokų scenarijų.

Amerikiečių rašytojos Natalie Babbitt (Natali Bebit) Amžinieji Takiai jau gana paplito ir Lietuvos mokinių skaityboje – išėjo du skirtingai iliustruoti leidimai1. Ši knyga plačiai analizuojama Amerikos mokyklose. Kūrinys labai meniškas, talpus, problemiškas, provokuojantis jaunesniųjų paauglių mąstymą ir estetinius pojūčius. Amerikiečių pedagogės Caroline’os Nakayamos metodiniame leidinyje2, iš kurio pasiskolintos kelios idėjos ir šiam straipsniui, šios knygos analizei skirtos net aštuonios pamokos. Jose atskirai skverbiamasi į 1–5, 6–11, 12–18, 19–25 skyrius, taip pat prologą ir epilogą. Toks užmojis leidžia integruoti įvairius kūrybinius darbus. Pavyzdžiui, muzikinių dėžučių parodą ir pokalbį apie jas, kolektyvinį terariumo (patalpos varliagyviams ir ropliams laikyti) rengimą, varlių ir rupūžių palyginimą, turistinio lankstinuko apie Laukymės (angl. Treegap) kaimelį kūrimą, veiksmo vietos peizažo tapymą, stilistinių figūrų atranką, taip pat įdomius skaičiavimus.

Lietuvos mokyklų programos tokios prabangos neleidžia, iš čia paminėtų kontekstinių darbų gal būtų galima pasiūlyti kuriam nors mokiniui parengti referatą apie muzikines dėžutes, taip pat nedidelę jų parodėlę. Tai būtų proga pasvarstyti, kokiu mastu muzikinė dėžutė, kaip literatūros detalė, svarbi kūrinio siužetui. O pirmiausia vertėtų išrinkti vietas, kur toji muzikinė dėžutė minima.

Mokytojams, kurie gilinsis į meninį knygos pasaulį, esmingai turėtų padėti Loretos Jakonytės straipsnis „Rubinaityje“3 ir Neringos Mikalauskienės recenzija „Literatūroje ir mene“4, ku rioje ši knyga vadinama didžiąja literatūra vaikams. Žinoma, pagelbės ir visa kita interneto šaltinių medžiaga užsienio kalbomis. Gaila, kad beveik nėra gausesnių žinių apie pačią autorę. Mokiniams tektų ribotis informacija, esančia knygos pabaigos straipsnyje. Analogiškų žinių pateikia ir Loreta Jakonytė. Tik reikėtų atkreipti dėmesį, kad rašytoja, gimusi 1932 m. liepos 28 d., mirė 2016 m. spalio 31 d. (Galima suskaičiuoti, kad autorė nugyveno beveik tiek pat metų, kiek Takiai knygoje vaizduojamu laiku jau išbuvę nemirtingi.) Taip pat vertėtų akcentuoti knygos sukūrimo datą – 1975-uosius. Kai kuriuose pasisakymuose rašytoja pabrėžė, kad mėgstamiausias jos knygų adresatas yra penktokai (turimos galvoje amerikiečių mokyklos). Šis straipsnis rašomas įsivaizduojant, kad knyga bus analizuojama su šeštokais, bet, atsižvelgiant į konkrečių mokinių imlumą ir intelektinį lygį, pamoką galima perkelti viena klase žemyn arba aukštyn. Taip pat manytume, kad knygos aptarimą tinkamiau organizuoti, kai klasei būna skirtos dvi lietuvių kalbos pamokos iš eilės. Idealiu atveju visiems mokiniams reikėtų turėti pačią knygą, kad galėtų ieškoti citatų, pavyzdžių ir pan. Aiškinantis siužetą, temą, problemą, labai svarbu atkreipti dėmesį ir į kai kuriuos literatūrinius ypatumus.

Siužeto ir žanro aptarimas

Siužetui aktualizuoti galimi du būdai. Pirma, mokytojas gali skirti išankstinę užduotį keliems (arba ir visiems) mokiniams parašyti glaustą siužeto santrauką arba atsakyti į klausimą, kas vaizduojama knygoje Amžinieji Takiai. Keletą atsakymų vertėtų perskaityti pamokos pradžioje, aptarti, ar visi svarbiausi momentai, įvykiai paminėti. Bet ypač svarbu vertinti atsakymo glaustumą. Tokio rašto darbelio užduotis paaugliams (ir ne tik) nėra lengva, jai atlikti reikia gebėjimo atsirinkti ir kuo trumpiau nusakyti svarbiausias veiksmo linijas. Antras būdas – peržvelgti prologą, antrame puslapyje rasti pastraipėles, kuriose pati autorė įvardija tris siužeto linijas.

Mokytojui tektų apibendrinti, kad visos trys linijos yra labai glaudžiai susijusios, jos per daug neatsišakoja, todėl kūrinys gana nedidelės apimties, pasakojimas įtemptas, nėra nereikalingo kalbėjimo. Kadangi šeštokai bus dar nelabai įsiminę žanrų kategorijas, mokytojas pats galėtų įvardyti, kad tokios apimties, apie pusantro šimto puslapių, knygos vadinamos apysakomis. Bet šiai knygai tokio žanrinio apibūdinimo nepakanka, nes jis taikomas iš esmės tikroviškiems, realistiniams kūriniams. Tikslindami Amžinųjų Takių žanrą, juos vadintume apysaka-pasaka, arba literatūrine pasaka. „Literatūrinė“ reikštų tai, kad kūrinys turi konkretų autorių. Mokiniai jau turėtų žinoti, kad su žodžiu „pasaka“ dažniau siejame liaudies kūrybą, arba tautosaką, tai itin svarbus tautosakos žanras – liaudies pasaka.

Aptarus žanrą patogu pereiti prie pasakiškumo paieškų. Kas šiame kūrinyje tikroviška? (Veikėjai – žmonės, pasižymintys gana ryškiais charakterio bruožais; aplinka – gamta, kaimas, Vinės šeima…) O kas jį daro pasaka, kas sieja su liaudies pasaka? Tikriausiai dauguma mokinių nurodys, kad pasakiškumą lemia gyvybės vanduo, tekantis iš po didžiulio uosio (kaip atrodo uosis?) šaknų, kad gyvybės vandenį pažįstame iš liaudies pasakų (apie tuos dalykus užsimenama knygos pabaigos straipsnyje). Bet galima skatinti tam tikrų paslėptų liaudies pasakos įvaizdžių, struktūros bruožų pamatyti ir daugiau: Vinės namai – tarsi pilis, tvirtovė, kurioje uždaryta karalaitė; šalia pilies – paslaptingas, užburtas miškas; į mišką kelią mergaitei parodo gyvūnas, rupūžė; uosį lyginti su pasaulio medžiu šeštokams gal ir per sudėtinga, bet mokytojas galėtų apie tai užsiminti. Žinoma, nemirtingumo suteikiantis vanduo yra lemiamas pasakiškumo veiksnys.

Be pasakos bruožų, knygoje galima aptikti ir nuotykinės bei detektyvinės literatūros požymių, nors nei nuotykine, nei detektyvine tiesiogine šių žodžių prasme šios knygos nepavadintume. Priminę, kad nuotykių literatūrai būdingas netikėtumas, įvykių gausa, dažnai – kelionės vaizdavimas, o detektyvinės literatūros momentas yra nusikaltimas ir jo ištyrimas, mokinių klauskime, kaip šie požymiai išryškėja aptariamame kūrinyje. (Vinės pabėgimas iš namų, vaiko pagrobimas, netikėtas susidūrimas su vyru geltonu kostiumu, jo nužudymas, Mėjos įkalinimas…) Galime pasiteirauti, kuri siužeto vieta labiausiai prikaustė dėmesį, sukūrė didžiausią įtampą. Taip galbūt atgaivintume emocinį santykį su knyga, o kartu aptiktume kūrinio kulminaciją. (Tos įtempčiausios, dramatiškiausios vietos turbūt yra vyro geltonu kostiumu nužudymo ir Mėjos išlaisvinimo scenos.)

Knygos tema ir problema

Kokį klausimą svarsto knyga, kokia jos tema? (Apibūdinti galima įvairiai: žmogaus gyvenimo ir mirties, amžinybės ir gyvenimo laikinumo. Tema suprobleminama: ar nemirtingumas padarytų žmogų laimingą? Ar prasminga būtų žmogui gyventi amžinai? Kaip nemirtingumas keistų žmogaus gyvenimą?)

Laikas, laiko matematika

Amžinybės tema susijusi su laiko sąvoka. Laikas kūrinyje vaidina svarbų vaidmenį. Tai gali pasakyti patys mokytojai pokalbio apie laiką pradžioje, bet galima to paklausti ir vėliau, pažaidus su laiko skaičiavimais. Tokie skaičiavimai ne tik suteiktų pamokai tarpdalykinių ryšių, bet galbūt ir suintriguotų mokinius.

Pirmas klausimas: kada, kokiu metų laiku vyksta veiksmas? Kaip autorė tokį pasirinktą laiką aiškina, apibūdina? (Pirmoji rugpjūčio savaitė, vidurvasaris, karštis, tam tikras gamtos sąstingis, stabtelėjimas.) Ar mokiniai turi tokio laiko pojūtį? Kaip tokiu metu jaučiamasi? Ar su tokiu laiku susijusi Vinės būsena? (Turint laiko, užuot samprotavus, galima raiškiai perskaityti pirmąją prologo pastraipą.) Su įžvalgesniais vaikais galima pamąstyti, kodėl laiko aprašyme pavartotas apžvalgos rato, apskritai rato įvaizdis.

Antras: kiek laiko trunka pagrindiniai knygoje pavaizduoti dabarties įvykiai? (Tris dienas: veiksmas prasideda vakare, kitą dieną Vinė susitinka su Takiais, yra nugabenama į jų pirkelę ir ten praleidžia naktį; antrą vakarą į Takių namus atvyksta vyras geltonu kostiumu, kitą dieną Mėja jį nužudo, pasirodo konsteblis, jis Mėją suima; trečią naktį Mėja išgelbstima, o Vinė įdienojus pargabenama iš kalėjimo namo.) Verta atkreipti dėmesį, kad toks trumpas įvykių laikas būdingas literatūrai, kurioje atskleidžiami žmonių jausmai, psichologija. Nuotykių literatūroje, kur paprastai vaizduojama kokia nors kelionė, veiksmo laikas dažniausiai daug ilgesnis. Subtilesni mokiniai gali pastebėti, kad knygoje itin reikšmingas nakties metas – tada vyksta veikėjų pokalbiai, svarstoma, apsisprendžiama.

Trečias: kelintais konkrečiai metais prasideda ir baigiasi knygoje vaizduojami įvykiai? (1880 ir 1950 metais. Šis klausimas gali daugelį sugluminti, bet nuovokesnieji atsakymo raktą aptiks priešpaskutiniame puslapyje, Vinės antkapio įraše: 1870–1948. Mat pradžioje aiškiai pasakyta, kad Vinei buvo dešimt, beveik vienuolika metų, o Takis, aptikęs jos kapą, praneša, kad ji „paliko šį pasaulį prieš dvejus metus“ (p. 137/138).)

Ketvirta. Iš pasakojimo žinome, kad Džesiui yra septyniolika metų, o Mailsui – dvidešimt dveji. Kokio amžiaus galėtų būti jų tėvai? (Svarstydami mokiniai turbūt remsis asmenine patirtimi, savo tėvų amžiumi, tad atsakymai įvairuos. Bet tai netrukdo apskaičiuoti, kelintais metais kiekvienas iš Takių šeimos narių (o ypač vyresnieji) yra gimęs. Prie jų amžiaus pridėtume 87, o gautą sumą atimtume iš 1880. Pavyzdžiui, jeigu nutariame, kad pasakojimo pradžioje Engusui Takiui yra keturiasdešimt penkeri, tai jis turėtų būti gimęs 1748 m.) Be abejo, šiuos skaičiavimus galima patikėti ir matematikos mokytojui. Lituanistui aktualesnis kitas klausimas: ar galima teigti, kad kūrinyje pavaizduoti įvykiai iš esmės nesibaigia? (Taip, juk Takiai nemirtingi, jų gyvenimai tęsiasi.)

Penkta. Apskaičiavę Takių gyvenimo metus, galėtume kelti klausimą, kokius didžiuosius istorinius įvykius jiems teko išgyventi ar bent girdėti iki 1950 m. Šis klausimas kūrinio analizę susietų su istorija ir būtų prasmingas tik skiriant analizei itin daug laiko, gal net kelias pamokas. Arba perkeliant šiuos svarstymus į istorijos pamoką. Tokiai užduočiai tiktų sudaryti specialią istorinių įvykių lentelę.

Takių šeimos nariai. Požiūris į amžinąjį gyvenimą

Pereinant prie bene pagrindinės knygos problemos iš pradžių tiktų klausimas: kodėl Mėja Vinę pagrobia ir atgabena į savo pirkią miškuose? Kas jų namuose vyksta? (Mėja nori įtikinti Vinę negerti antgamtinio šaltinio vandens ir viliasi, kad geriausiai tai padarys Engusas Takis. Vinė mato nelabai tvarkingus, visiškai kitokius nei jos pačios namus. Bet su ja elgiamasi labai švelniai. Tiek naktį, tiek irstantis tvenkinyje vyksta pokalbiai, iš kurių išryškėja veikėjų santykis su nemirtingumu.)

Veikėjų paveikslų analizė mokiniams turėtų būti viena įprasčiausių veiklų. Galbūt verta iš anksto konkretiems mokiniams pavesti gilintis į tam tikrus personažus, parinkti citatų. Svarbu pabrėžti, kad būtent veikėjų paveikslai padeda perteikti pagrindinę knygos mintį, idėją. Tiesa, jie nevienaprasmiai.

Ką iš kūrinio sužinome apie Džesį? Koks jo santykis su amžinuoju gyvenimu? Kodėl? (Džesis septyniolikmetis, jis džiaugiasi gyvenimu, mato amžinojo gyvenimo privalumus. Atsiskyręs nuo šeimos, dirba įvairius atsitiktinius darbus – dažniausiai pas ūkininkus. Jis įkalbinėja Vinę po šešerių metų išgerti šaltinio vandens. Džesio samprotavimai labiausiai sutelkti p. 72/73, juos galima pacituoti.)

Ką žinome apie Džesio brolį Mailsą? Koks jo požiūris į tekusį likimą? (Mailsas vyresnis, jam dvidešimt dveji metai. Klajodamas po pasaulį jis dirba dailide, kalviu. Beje, rašytoja pateikia gan išsamų šio veikėjo portretą (p. 84/85) – tai puiki proga mokiniams įtvirtinti literatūrinio portreto sąvoką. (Šiek tiek glaustesnis Džesio paveikslas pateiktas p. 28/28–29.) Mailsas turėjo šeimą, kuri išsigandusi jį paliko. Jis nuolat jaučia šeimos, vaikų netekties skausmą. „Džesis nežino, ką jis prarado likdamas amžinai jaunas, o Mailsas žino – savo šeimą“5, – rašoma kritikoje. Apie prarastos šeimos ilgesį Mailsas pasisako Vinei 17 skyriuje. Šaltinio vandenį jis vadina „niekingu skysčiu“ (p. 45/46), bet jo paveiksle galime justi ir tam tikrą susitaikymą: per tokį ilgą gyvenimą žmogus „turi nuveikti ką nors naudinga“, p. 87/88.)

Mėjos paveiksle labai ryšku moteriškumas ir motiniškumas. Ji gana veikli – rūpinasi, kad šeima kas dešimt metų susitiktų, ilgisi sūnų: „bet aš netveriu kailyje – taip noriu juos greičiau pamatyti“ (p. 12/14). Ji pasipriešina blogiui – sustabdo vyrą geltonu kostiumu, užkerta tam siaubingam blogiui kelią. Paprašykime mokinius atkreipti dėmesį, po kokių žodžių Mėja griebiasi šautuvo buožės,  – tada, kai vyras pasako, kad šaltinio vandens reklamai jis panaudos Vinę. („Tik ne Vinė!“, p. 100/101) Motiniškumą liudija ir visas ankstesnis jos elgesys su Vine. Kita vertus, Mėjai būdingas susitaikymas su likimu. Jos filosofija išdėstoma monologe (p. 56/57), kurio svarbiausia tezė – „Gyvenimą reikia gyventi, nesvarbu, ar jis ilgas, ar trumpas.“ Bet tai nereiškia, kad Mėja laiminga.

Pagrindinė apysakos idėja sutelkta vyriausiojo Takio monologe, kuris prasideda p. 63/64 („Žinai, kas čia aplink mus, Vine?“) ir baigiasi p. 66/67 („O Dieve, aš privalau padaryti viską, kad tu suprastum!“). Monologas suskaidytas į penkias pastraipas, tarp kurių įsiterpia pasakojimas, – taip skaitytojui tarsi leidžiama pailsėti nuo minties įtampos. Tą monologą vertėtų raiškiai perskaityti (galbūt pačiam mokytojui?) arba leisti visiems perskaityti tyliai ir aptarti, pastebėti svarbesnius įvaizdžius: įstrigusi valtis, akmenys prie kelio ir kt. Mokiniai turėtų suprasti, kad Engusas Takis kenčia dėl nemirtingumo, ir tai įrodyti. Svarbiausias įrodymas – jo bandymas persišauti širdį. Gana subtili detalė – senojo Takio žvilgsnis į apsvaigintą, mirštantį vyrą geltonu kostiumu. („Jis atrodė kaip užkerėtas ir… taip! – apimtas pavydo. Žiūrėjo taip, kaip peralkęs žmogus pro langą žiūri į viduje vykstančią puotą“, p. 103/104)

Virš. dail. Sigutė Ach
Virš. dail. Sigutė Ach

Vyras geltonu kostiumu

Šis personažas teikia galimybę pasamprotauti apie neigiamo veikėjo vaidmenį literatūros kūrinyje. (Pabandykite įsivaizduoti, kaip pasikeistų knyga, jeigu šio – vienintelio neigiamo – veikėjo nebūtų.) Žinoma, svarbiausia pasiaiškinti šio paveikslo turinį. Jis demonstruoja visai kitokį santykį su amžinuoju gyvenimu. Jam tas šaltinis – prekė, verslas, pelnas. Kokius planus puoselėja šis personažas? (Pelningai pardavinėti vandenį, reklamai panaudoti Takius ir pačią Vinę ir taip praturtėti.) Žinoma, mokiniai galėtų referuoti, kaip vyras geltonu kostiumu sužinojo apie Takius, kaip jis gyveno iki tol. Kaip jis pasinaudoja susidariusia situacija? (Žinodamas, kur atsidūrė Vinė, iš jos tėvų išsidera, kad šie parduotų miškelį, kuriame yra šaltinis.) Kas būtų atsitikę, jeigu tam vyrui būtų pasisekę? Mokinius gali suintriguoti klausimai, kodėl tas vyras būtent geltonu kostiumu ir kodėl yra bevardis. (Vieno atsakymo nėra ir negali būti. Galbūt geltona spalva pastebimesnė, įspėjamoji, skatinanti saugotis. Pati autorė šiai spalvai jokios prasmės neteikė. O štai dėl vardo jos samprotavimai, kuriuos mokytojas galėtų perteikti, gana iškalbingi. Pokalbyje su pedagoge Betsy Hearne rašytoja pasisakė, kad tam veikėjui buvo sugalvojusi kažkokį vardą, labai neutralų. Bet „kai kas nors turi vardą, <…> mes galime jį lengviau pakęsti“6, toks veikėjas yra tarsi mažiau grėsmingas. O autorei šis veikėjas labai grėsmingas, jis neskiria gėrio ir blogio, jis mato tik tai, ką nori matyti, yra absoliutus savimyla ir savanaudis7. Jis nesusimąsto, kad jo sumanymas daugybę žmonių padarytų nelaimingus. Taigi vyras geltonu kostiumu – personažas, nevertas turėti žmogaus vardo.)

Kaip kūrinyje pasikeičia Vinė?

Takių šeimos narių paveikslai jau nusistovėję, statiški. Vinės (Vinifredos) paveikslas dinamiškas, labai aiškiai įvykių tėkmėje pasikeičiantis. (Gal ir su šeštokais jau verta bandyti kalbėti apie paveikslų statiškumą ir dinamiškumą – vienas kitas ims ir įsimins.) Viena vertus, Vinė skaitytojams turėtų būti gana artima, kita vertus, jos kaitą pastebėti ne taip paprasta, nors labai svarbu. Vinės paveikslas skleidžia dar vieną, bemaž savarankišką kūrinio idėją – pasiaukojimo, ryžto, savarankiškumo, atsakomybės. (Beje, autorė yra pabrėžusi, kad Vinifreda XIX–XX a. sandūroje buvo labai būdingas angliškas vardas. Tuo lyg norėta pasakyti, kad veikėja yra gana eilinė, neišsiskirianti mergaitė.)

Pirmiausia reikėtų aptarti šios veikėjos būseną pasakojimo pradžioje. (Vinė labai prižiūrima, kontroliuojama, ji nori pabėgti iš namų. Ar jums suprantama, pažįstama tokia būsena? Kodėl Vinė nori pabėgti? Vinės bandymas pabėgti, nors išties tėra jo imitavimas, – kelionė į miškelį. (Ji nori pabėgti, bet ir bijo, neturi kur bėgti.) Ten ji išvysta Džesį, šis Vinei „pasirodė toks nuostabus, kad širdis iškart užsiliepsnojo“ (p. 28/28). O vėliau, iš ryto, Takių namuose „Vinei paširdžius kuteno mintis, kad vėl pamatys Džesį“ (p. 89–90/90). Ar dešimtmetei mergaitei toks susižavėjimas gali būti būdingas?)

Susidūrusi su Takiais, išklausiusi jų istorijos, Vinė pajunta su jais visai kitokį ryšį nei su savo tėvais. „<….> jie juk atrodo tokie malonūs. Malonūs ir… kažkaip vaikiški… Ji su jais pasijuto suaugusi. Ir nuo to, kaip jie su ja kalbėjo, kaip į ją žiūrėjo, ji jautėsi reikšminga. Svarbi“ (p. 46/47). Netrukus Vinė Takius pavadina savo draugais. Nuo Takio žvilgsnio Vinę užlieja „šiluma ir jaukumas“ (p. 50/51), ji „pasijuto lyg netikėta dovana, suvyniota į gražų popierių ir perrišta kaspinais“ (p. 51/52). Kurį laiką ji jaučia Takių namų svetimumą, baimę, bet paskui vėl patiria nepaprastą visų dėmesingumą, švelnumą, ir nuomonė pasikeičia. „Gal jie šiek tiek ir kuoktelėję, bet tikrai ne nusikaltėliai. Jinai juos mylėjo. Jie buvo jai artimi“ (p. 91/92). Tai vienas iš pirmųjų Vinės vidinės būsenos pokyčių. Be abejo, jis galėjo įvykti tik pajutus Takių šeimos dramą, būties sudėtingumą.

Didysis Vinės pasaulio virsmas prasideda po spontaniško Mėjos nusikaltimo: ji ima galvoti apie kitus. Štai ką ji mąsto gabenama į tėvų namus: „Dabar buvo svarbu ne tai, kas gali jai atsitikti, o tai, ką ji gali padaryti, kad neatsitiktų kai kas baisaus. Ji galvojo tik apie vieną aiškią ir kraupią būtinybę: Takių Mėja neturi atsidurti kartuvėse“ (p. 105/106). Pasikeitusią psichologinę Vinės situaciją iliustruoja jos apmąstymai grįžus namo 21 skyriuje („Iš tikrųjų, galvojo pati Vinė, <…> dabar ji kitokia“, p. 107/108) ir toliau. Veikėja suvokia naujus, įpareigojančius ryšius su Takiais (p. 108/109). Ji aiškiai įvardija Džesiui būtinybę jiems padėti: „Aš privalau padėti. Jeigu ne aš, nebūtų išvis kilusi visa ta sumaištis“ (p. 115/116). Vinė ir pati suvokia savo poelgio svarbą: „Vidurnaktį ji šiame pasaulyje kai ką pakeis“ (p. 115). Vinės pasiryžimas ir pareiga susiję su švelnumu ir meile: „Pagalvojus apie Takį ir Mėją, Mailsą ir Džesį, širdį užliejo švelnumas. Jiems jos reikia. Ji turi jais pasirūpinti. <…> Vis dėlto jie tikriausiai kuoktelėję. Tačiau ji vis tiek juos myli. Jinai jiems reikalinga“ (p. 119/120). Mažiau literatūriškai imlūs mokiniai galėtų referuoti, kaip Vinei pasiseka išgelbėti Mėją. (Koks yra Vinės poelgis: teisingas ar nusikalstamas? Ar jūs gebėtumėte panašiai pasielgti?)

Apibendrinimo užduotys

Amžinieji Takiai – talpus ir subtilus kūrinys, per vieną ar net dvi pamokas sunku jį išanalizuoti visapusiškai. Daug subtilumo prireiks, pavyzdžiui, aptariant gamtos vaizdus, jų paskirtį, ieškant stilistinių figūrų, norint suvokti ratą ar rupūžę kaip menines detales, simbolius. Žinoma, nors kelias minutes verta skirti knygos epilogui. Kaip autorė mums praneša apie galutinį Vinės apsisprendimą, pasirinkimą? Kaip jį vertinate? Kodėl Engusas Takis prie Vinės kapo ištaria: „Geroji, kilnioji mergytė“? Ką jis turi galvoje? (Kad ji neišdavė jų, neišdavė šaltinio, apsaugojo kitus žmones nuo tragiško likimo.) Ką pabaigoje sužinome apie šaltinį? (Gamtos stichija jį sunaikino, toje vietoje dabar degalinė – tai gana akivaizdi ironija…) Ar ant vieškelio matoma rupūžė yra ta pati? Kodėl taip manote? Kodėl rašytoja ją pavaizduoja? (Beje, rupūžė padeda rašytojai užbaigti rato filosofiją. Ji pati pastebėjo, kad siužetas irgi apsisuka ratu – prasideda nuo rupūžės ir ja baigiasi. Tai dar viena kūrinio meniškumo apraiška.)

Aidos Janonytės iliustr.
Aidos Janonytės iliustr.

Baigiant pokalbį ir esant galimybei, verta glaustai palyginti abiejų lietuviškų leidimų viršelius ir iliustracijas. (Aida Janonytė labai subtiliai piešia situacijas, perteikia siužetą. Sigutė Ach apsiriboja detalėmis, vengia piešti žmonių figūras. Jos iliustracijos primena emblemas, simbolius. A. Janonytės viršelyje labai sėkmingai išryškinta svarbiausia scena – pokalbis su Engusu Takiu, perteikta rato idėja, filosofija (turiu omenyje vandens ratilus). Sigutė Ach viršelyje akcentuoja mišką, kuria paslapties atmosferą.)

O svarbiausias apibendrinimas būtų ne per daug didelės apimties rašto darbas, gvildenantis vieną iš šių užduočių:

Trumpai apibendrinkite, ką Engusas Takis norėjo išaiškinti Vinei.

Džesio vardu parašykite Vinei laišką, kuriame ji būtų įkalbinėjama išgerti stebuklingojo vandens. Pateikite kuo daugiau priežasčių, argumentų.

Vinės vardu parašykite Džesiui atsakymą, pranešantį jos apsisprendimą.

Pasvarstykite, ar gerai pasielgė Vinė išpildama Džesio paliktą vandenį ant rupūžės.

Takiai galbūt galėjo nusikratyti savo gyvenimo naštos aptikę priešingo poveikio šaltinį. Sugalvokite ir aprašykite tokią situaciją.

Aprašykite, kaip Vinė nugyveno likusį gyvenimą.

Sukurkite pranešimą radijo ar televizijos naujienų laidai, atspindintį nors keletą iš šių įvykių: Laukymės kaime pasirodo vyras geltonu kostiumu; iš namų dingsta Vinė Foster; iš miško sodybos pavagiamas arklys; Fosteriai parduoda savo miškelį; visiškai nenukentėjusi atsiranda Vinė Foster; Mėja Tak atsiduria kalėjime už žmogžudystę; naktį Laukymėje kyla neįprastai didelė audra; Mėja Tak pabėga iš kalėjimo.

Iš tikrinių knygos vardų –  Vinė Foster, Mailsas, Mėja Tak, Engusas, Laukymė – sukurkite po akrostichą. Pavyzdys:

Džiaugsmingas

Žavus

Entuziastingas

Septyniolikmetis

Ištįsęs

Svajoklis

 

Traukiantis

Apskritaveidis

Kalbinantis

Ilgaplaukis

Susiglamžęs

Į straipsnyje pateikiamus siūlymus mokytojas gali įterpti savų sumanymų, kai ko atsisakyti, o kai ką pakreipti kitaip. Sėkmingo darbo!

__________________________________________

1 Natalie Babbitt, Amžinieji Takiai, iš anglų kalbos vertė Viltaras Alksnėnas, iliustravo Aida Janonytė, Vilnius: Alma littera, 2002; Natalie Babbitt, Amžinieji Takiai, iš anglų kalbos vertė Viltaras Alksnėnas, iliustravo Sigutė Ach, Vilnius: Nieko rimto, 2015. Cituojant grožinį tekstą pirmiausia nurodomas pirmojo leidimo, o po pasvirojo brūkšnio – antrojo leidimo puslapis.

2 Caroline Nakayama, A Guide for Using Tuck Everlasting in the Classroom, 2014.

3 Loreta Jakonytė, „Ar verta įstrigti amžinybėje?“, Rubinaitis, 2002, Nr. 4 (24), p. 7–12.

4 Neringa Mikalauskienė, „Metas gyventi“, Literatūra ir menas, 2002, gruod. 6, p. 6.

5 John C. Stott, „Power, Freedom, and Imprisonment in Tuck Everlasting“, Children’s Literature Review, Vol. 141, 2009, p. 16.

6 „Natalie Babbitt and Betsy Hearne“ (interview date March–April 2000), ibid., p. 5.

7 Ibid.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2019 Nr. 4 (92)

 

Įžanginis

Apie ką ne(pa)galvoja vaikų rašytojai

Straipsniai

TĖVAS LIETUVIŲ STEBUKLINĖSE PASAKOSE
VAIŽGANTO MOKYKLINĖ PASAKA („PARS PRO TOTO“)*

Mano vaikystės skaitymai

REIKIA KALBĖTI APIE VISKĄ

Sukaktys

LITERATŪROS POKŠTININKAS JULIANAS TUWIMAS

Paskaitykim, mama, tėti!

ATMINTIS

Atidžiu žvilgsniu

Ar pokariu būta žalčių ir karalienių?
Apie varles, dyką lietų ir dykumos jausmą
Kamanė jazminų sūpuoklėse
Prisukamo princo kronikos

Kronika. Informacija. Skelbimai

KRONIKA. INFORMACIJA. SKELBIMAI

Summary

SUMMARY

Mūsų partneriai ir rėmėjai