Kamanė jazminų sūpuoklėse

Pirmiausia pristatykime: Vainius Bakas, g. 1989 m., 2012 m. baigė Vilniaus universiteto lietuvių filologijos bakalauro studijas, 2014  m. ‒ VU literatūros antropologijos ir kultūros magistro studijas. Jaunosios kartos poetas, išleidęs keturis eilėraščių rinkinius suaugusiesiems: Lietaus spalvos (2003), Pretekstai (2010), Kas vėjo – vėjui (2014), Kaštonų tonai (2016). Jų tekstai rimuojami tradiciškai, dainingi, sakytum, tęsiantys mūsų poetų klasikų liniją: už rinkinį Kas vėjo ‒ vėjui Bakas buvo apdovanotas Salomėjos Nėries ir Vlado Šlaito, už Kaštonų tonus ‒ Jono Aisčio premija. Ir turbūt ne vienas, skaitęs Bako eilėraščius, yra pagalvojęs: o kada vaikams?.. Pelnytai: žodžio skambesiui jautri ausis pagauna tam tikrą kodą, tiksiantį mažajam skaitytojui, linkusiam į pakartojimus, savaiminį mokymąsi mintinai. Nežinau, kiek Bakas girdėjo raginimų, o kiek ‒ pribrendo. Vaikams kurti gali ne kiekvienas. Negali suvaikėti, kad ir kaip tai paprasta atrodytų. Turi likti savimi ir kartu būti šalia to amžiaus, kai pasaulis prieš akis tik skleidžiasi, kai dar rūpi, „ką manė kamanė“. Ir štai ‒ naujas Bako eilėraščių rinkinys tokiu pat pavadinimu*.

Tradicijos tąsa. Bako poezijos mažiesiems liniją atpažinti lengva ‒ jei eisime gilyn į istoriją, prisiminsime, kad kai kurie Nėries, Aisčio eilėraščiai, ypač rašytieji pasakiniais motyvais, tinka ir vaikams. Prišliekime Janinos Degutytės rinkinio Saulės pėdom (1979) gamtiškuosius tekstus ‒ iš balto rūko išnyrantį stirniuką rasotom akim, gal dar ‒ Marcelijaus Martinaičio, kuris turbūt nemanė rašysiąs vaikams, bet jo Kukutis ėmė ir paglostė briedį… Žinoma, verta čia minėti vaikų literatūros klasikus Ramutę Skučaitę ir Martyną Vainilaitį ‒ Bakas neabejotinai arčiausiai pastarojo. Tradicinės poezijos laukas platus, nebūtinai patiri tiesioginę įtaką, gali perimti patį modelį, principą, archetipinę duotį. Turint omeny Baką – tai gamtos ir filosofijos jungtis. Pirmasis rinkinio eilėraštis „Ką manė kamanė?“ duoda toną ‒ pateikia virtinę klausimų, kurie gali kilti stebinčiam gamtos vyksmą mažamečiui:

Ko žemuogės mažos vis rausta iš gėdos,

išgirdusios drebules kuždant kažką?

Kodėl juodas strazdas viršūnėje gieda

ir supasi jauno lazdyno šaka

nuo lengvo plevenančio laumžirgio svorio?

Ir kokios gi laumės jį pievoj ganys?

Kamanė nutūpusi klausosi noriai,

kaip garsiai viršūnėse kala genys. (p. 6)

Šiame eilėraštyje atsiskleidžia bene svarbiausi Bako kūrybos vaikams bruožai: gamtos personifikavimas, įsižiūrėjimas į smulkias detales (žolė, žemuogės), taiklios metaforos (pušų šiurkščios skaros), estetizuoti palyginimai (baltas rūkas kyla lyg gulbių pulkai, genys žolėj atrodo lyg šiltas margutis), tautosakai artimas gamtos supasakinimas, mitiniai vaizdiniai (laumžirgius gano laumės).

Kaip tam tikrą naujumą įvardyčiau autoriaus gebėjimą tame pat tekste sujungti dvejopą pasaulio matymą: ir iš vaiko perspektyvos (personifikuotas vabzdys įgauna smalsaus, klausinėjančio vaiko bruožų), ir iš suaugusiojo (eilėraščio pabaigoje):

Kamanė prigėrus nektaro apsvaigo,

Užsnūdo ramiai ant rasotos žolės,

Lengva tarsi sapnas užmigusio vaiko,

Kurį miško dvasios globos ir mylės. (p. 7)

Tiesa, dauguma tekstų tokio dvisluoksniškumo neturi. Nebent giją, vedančią nuo vieno eilėraščio prie kito: melancholiškasis „Po lietaus“ (p. 48) ir tuoj po jo ‒ žaismingas „Vabalėlis“ (p. 50). Tarsi autorius nujaustų, kad apsimesti vaiku, perimti jo intonacijas, ypač ekspresyvumą, reikia ypatingų gebėjimų. Tai pavykdavo Anzelmui Matučiui, o Bakas ‒ lyrinės krypties, Vainilaičio tradicijos sekėjas. Taigi nors rinkinyje esama smagių (tiesa, ilgų ‒ po septynis ir daugiau posmelių) eilėraščių („Akiniai“, p. 40; „Sniego senis“, p. 42), stipresni yra tie, kurių kalbėtojas ‒ suaugęs žmogus, netgi poetas. Štai „Dievo karvutės ganymuose II“ jis stebi boružėlę, kuri „paklysta tarp pirštų“:

Tik miega piemuo ir visai

karvutės negano.

Sakyki, ką veikia jisai

eilėrašty mano? (p. 12)

Šiam artimas ‒ aliuzijomis į kūrybą – eilėraštis „Viešnia“:

Koks baltumas tuščiam lape,

tušinukas lyg pėdsakai gruodžio,

liūdnas šuo savo nosim šlapia

tavo pėdsakų kvapą užuodžia. (p. 46)

Arba „Sonetas sapnų avytei“ ‒ tik suaugęs, literatūrą išmanantis žmogus susies pavadinimą su eilėraščio forma ‒ tai iš tiesų sonetas. Tiesioginiam adresatui vaikui žodis „sonetas“ veikiausiai skambės magiškai, bus paslaptingas kaip ir eilėraščio veikėja: „į minkštą sniego kamuolėlį gūžias / avytė, vėjo žirklėm nukirpta“ (p. 14).

Estetiškai, lyrinėmis intonacijomis suskamba eilėraštis „Pasagėlė“ ‒ ir vėl iš suaugusio stebėtojo perspektyvos, alsuojanti artėjančių Kalėdų nuotaika:

Ir lyg meteoritas

arkliuko pasagėlė

per visą dangų krito,

o vaikas ją pakėlė. (p. 24)

Mitinę erdvę atveria ir stebuklą žada eilėraštis „Vaivorykščių rietimai“:

Bet vos eini ieškoti kito galo,

vaivorykštė pranyksta akyse,

padangės tarsi drobės vėl išbąla,

ir pieštos kregždės skraido ten jose.

Deja, laikydamasis linijos kalbėti iš suaugusiojo perspektyvos, autorius pasiduoda pagundai įterpti išmintingą pamokymą:

Vaivorykščių pagaut žmogus nemoka,

tik maudosi su saule lietuje,

visai pamiršęs, kad didžiausias lobis ‒

tyroji siela. Atsigręžk į ją. (p. 32)

Suprantama, kliše tapusią išmintį neutralizuoja puikiai valdomas žodis, klasikiniai rimai, tad tekstas ištįsta, užsupa, o moralą bandai pateisinti pasakine tradicija: jeigu eilėraštis gravituoja mito link, gal ir tie pamokymai pateisinami?.. Vis dėlto literatūros kritikas ‒ ne paprastas skaitytojas, taip lengvai neužmigs.

Ko buvo galima išvengti. Pagrindinė rinkinio linija apčiuopiama, bet kad ji taptų aiškia koncepcija, pirmiausia pritrūko tekstų atrankos. Jeigu jau dauguma eilėraščių yra apie lietuvišką gamtą (veikia kamanė, laumžirgiai, dievo karvutė), tai „Orangutangų tango“ (p. 20) buvo galima pasitaupyti kitam rinkiniui. Suprantama, šis eilėraštis autoriui buvo svarbus dėl „orangutangų tango“, atliepiančio skiemenų sąskambiais grįstą principą (plg. „ką manė kamanė“).

Svetimkūnį primena ir eilėraštis apie žaislą „Netikras zuikis“ (p. 22). Tarsi perkeltas iš namų aplinkos. Namų aplinkai priskirčiau ir eilėraštį apie kandį „Spintų drugelis“ (p. 8), prie kurio derėtų žaismingas, į žodžių homonimiją skaitytojo vaiko dėmesį atkreipiantis „Svogūnų kasa“: svogūnų kasa ‒ plaukų kasa ‒ parduotuvės kasa; svogūno laiškas ‒ rašomas laiškas. Galbūt tokius eilėraščius būtų derėję dėti į atskirą skyrių?

Kai kuriuose tekstuose perėjimas iš buities į būtį kiek grubokas. Eilėraštyje „Pilkas balandėlis“ nuo stebimo parke balandžio „mankštos“ peršokama prie klišei artimos abstrakcijos ‒ „baltos vilties“:

trypčioja kojelėm, lyg darytų mankštą,

o išties balandžio melsvai dvasiai ankšta.

Jis turėtų žemėn nešti baltą viltį,

bet sparnai sušlapo ir sunku pakilti. (p. 16)

Panaši klišė ‒ seniokiškas pagraudenimas ‒ išlenda eilėraštyje „Balandis“:

Mano balandis miega ‒ jis nekaltas,

kad pasakom nebetiki suaugę,

kad viskas jiems taip paprasta ir aišku.

Per nuolat skubantį pasaulį šitą

mano balandis neša baltą laišką,

paskubomis tau šiandien parašytą. (p. 26)

Jei jau sekama tradicija, norisi, kad ji būtų atnaujinama. Vis dėlto į rinkinį pakliuvo ir silpnų, beveidžių tekstų ‒ tokie, mano galva, yra „Varlių orkestras“ (p. 34) arba „Dainužėlė“:

Šią dainelę gieda špokas

Ir jokių kitų nemoka.

Špokas ‒ tai, vaikai, varnėnas,

Kuris kartais jaučias vienas.

<…>

Daug žvirblelių ant laidų Ją dainuos ‒ dainuok ir tu… (p. 18)

Be gerai suvaldyto rimo šiame eilėraštyje nieko nėra. Apie panašius tekstus kasmet kalbame ‒ ir vėl seneliai iš didelės meilės anūkėliams knygelių prileido… O taip norėtųsi skaitant Vainiaus Bako eilėraščius vaikams įsisupti kaip tose jazminų sūpuoklėse ‒ pamatyti ateities perspektyvą. Tad baigti pridera vieno stipriausių rinkinio eilėraščių posmeliu, jungiančiu pavasarį, žydėjimą ir motinos meilę:

Žiūrėk, skrenda žodžiai per dieną iš lūpų į lūpas,

maži ir pūkuoti, greiti ir darbingi kaip bitės!

Baltųjų jazminų sūpuoklėse vaikas vis supas,

pakyla aukštai ir kiek daug jam šios pievos matyti. (p. 36)

_______________________________________

* BAKAS, Vainius. Ką manė kamanė; dailininkė Marija Smirnovaitė. ‒ Kaunas: Žalias kalnas, 2019. ‒ 56 p. ISBN 978-609-95964-5-7

Žurnalas „Rubinaitis“, 2019 Nr. 4 (92)