ATMINTIS

Diena buvo puiki, ne per daug karšta, tad Driežui labai norėjosi pašliaupežioti su Gyvate – nurepežioti ir nušliaužti galą kelio iki raudonosios kalvos, vadinamos Raudonuoju stalu.

Iš pradžių Gyvatė labai nudžiugo, bet paskui jos ilgas kūnas suglebo.

– Negalime, – pasakė ji. – Turime klientą. Ateina pagalbos Senoji Voverė.

Driežas atsiduso.

– Senajai Voverei neįmanoma pagelbėti. Kai gyvūnas pasensta, jo nebeatjauninsi.

Gyvatė nesiginčijo.

– Žinau, bet ji įsitikinusi, jog mes galime padėti jai kai ką prisiminti.

– Negalime! – Driežas patapšnojo letena sau per galvą. – Jos atmintis pavirto užmaršalais. Mes niekuo negalime padėti. Kodėl tu sutikai ją priimti?

– Jeigu būčiau atsisakiusi, – aiškino Gyvatė, – ji visiems dykumos gyventojams papasakotų, kad mes jai nepagelbėjome. Kaip tai atsilieptų geram mūsų vardui?

Driežas papurtė galvą.

– Jinai pamirštų, kad reikia kiekvienam papasakoti. – Staiga Driežas nušvito. – O gal ji pamirš, kad turi pas mus atvykti?

Tačiau Voverė nepamiršo. Prieš pat vidurdienį ji pasirodė urvo angoje – pykdama, niršdama ir priekaištaudama, kad jie perkėlė savo urvą į kitą vietą.

– Anąkart jūs buvote ant tos kalvelės prie senojo jukos medžio.

– Ten buvome ne mes, – atsakė Driežas. – Jūs turite omenyje Daktarą Pilkąjį Triušį?

– Jokių triušių aš neturiu omenyje! – purkštelėjo Voverė. – Aš ne tokia kvaila! Na, tiek to! Ar jūs man pagelbėsite?

Gyvatė, praleisdama Voverę, slystelėjo į urvo pakraštį.

– Žinoma. Prašom į naująjį mūsų priėmimo kambarį.

Voverė buvo labai sena. Kailiukas aplink nosį pabalęs, judėjo taip, tarsi kaulus kas būtų pakeitęs sulaužytomis lazdelėmis. Driežą staiga užplūdo gailestis. Jis sušnibždėjo Gyvatei:

– Vargšė senolė. Vieną dieną ir mes turbūt tokie būsime.

– Man šito netaikyk! – sušnypštė Gyvatė.

Priėmimo kambaryje Senoji Voverė atsitūpė ant užpakalinių kojų ir apsidairė.

– Naująjį, ane? Juk sakiau, kad pakeitėt savo urvą. Manęs neapgausit.

Driežas jau ketino aiškinti, bet Gyvatė užbėgo jam už akių.

– Kuo galėtume jums padėti, ponia Voverie? – labai profesionaliu tonu paklausė ji.

Voverė išvertė akis.

– Tai ką, nežinai?

– Sakėte, kad tapote labai užmarši, – klausinėjo Gyvatė. – Ką jūs dažniausiai pamirštate?

Voverė susierzinusi net krūptelėjo.

– Jeigu prisiminčiau, ką, nebūčiau čia atėjusi!

Tada pabandė įsiterpti Driežas.

– Brangioji Voverie, o žinote, kodėl jūs pamirštate? Todėl, kad jūs nugyvenote ilgą gyvenimą. Jūsų galvoje per daug prisiminimų, jie vienas kitą maigo ir traiško. Todėl kai kurie prisiminimai pavirto užmaršalais. – Laimingas dėl tokios protingos diagnozės, jis net sumosavo letenomis. – Neturėtumėte dėl to jaudintis. Taip nutinka visiems, kurie nugyveno ilgą ir nuostabų gyvenimą.

– Kas nutinka? – paklausė Voverė.

Pradeda užmiršti, – atsakė Gyvatė.

Senoji Voverė įrėmė į ją piktą žvilgsnį.

– Na, tai ką aš dabar pamiršau?

Atrodė, nieko iš to, ką jie sako, ji nesupranta. Gyvatė patarė jai viską pasižymėti brūkšneliais ant dulkinų sienų, tada prisimins. Voverė pasiteiravo, kodėl Gyvatė mano, kad jos drevėje pilna dulkių. Driežas paklausė, gal ji turi vaikų, kurie padėtų prisiminti. Taip, ji tikrai turi vaikų, bet pamiršo, kas jie tokie. Štai toks beprasmis pokalbis vyko iki pavakarių.

Pagaliau Senoji Voverė atsistojo ant visų keturių ir pakraipė uodegą. Tiesą sakant, jinai jiems nusišypsojo.

– Turiu eiti. Ačiū jums. Jaučiuosi daug geriau. Jūs puikūs Pagalbininkai.

Kai ji nuklypavo iki urvo angos, Driežas spiegtelėjo:

– Atsiprašau, ponia Voverie. Liko toks reikaliukas. Atlygis!

– Mokestis už konsultaciją! – šūktelėjo Gyvatė. – Jums kainuos vieną kiaušinį.

Senoji Voverė stabtelėjo ir atsigręžė.

– Kiaušinį? Gal jūs išprotėjote?

– Tai savaime suprantama,  – Gyvatė kalbėjo jau griežčiau. – Už tiek laiko, kiek jūs čia praleidote, priklausytų trys kiaušiniai, tačiau jums darome specialią nuolaidą…

– Voverės nededa kiaušinių! – suklykė ji.

– Atleiskite, – įsiterpė Driežas, – bet toks atlygis. Mes žinome, kad jūs nededate kiaušinių, bet…

– Vadinate save Pagalbininkais, o neskiriate voverės nuo anties!

Driežas nebegalėjo ilgiau tverti to beprasmio pokalbio, tad suriko:

– Gerai, pamiršk! Tiesiog pamiršk!

Senoji Voverė iššiepė dantis, kažką sučerškė ir, daugiau nieko nesakiusi, dingo.

– Šitiek laiko iššvaistėme! – pasakė Driežas.

– Ne, – ramiai atsakė jam Gyvatė. – Laikas nenuėjo niekais. Jai reikėjo su kuo nors pasikalbėti, ir ji pasikalbėjo su mumis. Mes jai pagelbėjome, Drieže.

Bet tą pačią akimirką vėl atšlubčiojo Senoji Voverė. Ji pasilenkė prie Driežo ir griežtai paklausė:

– Ką, sakei, man pamiršti?

Iš anglų kalbos vertė Viltaras Alksnėnas

_________________________________________

* 35-ajame IBBY kongrese sutikta ir atrasta Naujosios Zelandijos rašytoja Joy Cowley (Džoja Kauli) jau pažįstama Lietuvos skaitytojams. „Odilės“ leidykla neseniai išleido jos knygas Gyvatė ir driežas (2018) ir Draugai. Gyvatė ir driežas (2019). Naujųjų metų išvakarėse siūlome paskaityti dar vieną linksmą jos pasakaitę iš trečiojo rinkinio.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2019 Nr. 4 (92)