REIKIA KALBĖTI APIE VISKĄ

– Pradėkime nuo paties tradiciškiausio, bet labai svarbaus, neišvengiamo šios rubrikos klausimo – kokioje šeimoje užaugote, kas Jūsų tėvai, seneliai?

– Užaugau miškininkų šeimoje. Tėtis Gintaras Šimkus dirbo girininku, mama Beata Šimkuvienė – jo pavaduotoja. Tad nemažą dalį savo vaikystės praleidau kaime. Tie miškai atėjo per senelį iš tėvo pusės (Antaną Šimkų, kurio neteko matyti, nes mirė likus trejiems metams lig mano atėjimo, jo garbei ir esu Antanas) – jis irgi visą gyvenimą dirbo girininkijoje. Mano jaunesnysis brolis Justinas taip pat tęsia šią tradiciją – baigė miškininkystę. Tik aš kitur pasukau. Bet, kad ir kur gyvenčiau, labai svarbu, kad šalia bent koks nors miškelis netoliese būtų… Oštų, šlamėtų… Toks baranauskiškai šileliškas lietuvis esu. Kaži ar sugebėtų kas tą vidinę girią manyje išdegint…

Grįžkim prie senelių. Tėvo mama Marija Šimkienė dirbo pedagoge kurčnebylių mokykloje, labai įdomu būdavo stebėti, kai gestų kalba ką nors pasakodavo. Vis prašydavom pasakyt ta kalba ką nors, parodyt.

Mamos tėvai buvo medikai. Senelis Henrikas Ostrauskas – gydytojas imunologas (skiepų specialistas), o senelė Marija Ostrauskienė visą gyvenimą dirbo medicinos sesele. Sakyčiau, augau paprastoje šeimoje (su įprastiniais džiaugsmais ir skausmais, būtimi ir buitimi). Gal kiek keisčiau, kad su tėvais iki dvylikos metų gyvenome kaime, o seneliai – mieste. Tad visi vaikai per šventes keliaudavo pas senelius į kaimą, o mes – dažniausiai į miestą. Vis dėlto, jei kalbėtume apie aplinką, o ne žmones, tai bene svarbiausia, kad aplink nuolat būdavo knygų ir gamtos, nes visi mėgo skaityti ir vaikštinėti po apylinkes.

– Kokia buvo Jūsų vaikystės namų biblioteka, kokias knygas iš jos prisimenate, kodėl būtent tas?

– Mano vaikystės namų biblioteką turbūt sudaro visų namų, kuriuose leisdavau laiką, bibliotekos… Iš ankstyvųjų laikų labiausiai atsimenu, žinoma, pasakas. Broliai Grimmai ir „Pasaulio pasakų“ serija pas tėvus, Karalius Motiejukas Pirmasis pas senelius iš mamos pusės, Skruzdėliuko Ferdos nuotykiai pas kitą močiutę. Tai buvo knygos, kurios man ir broliui buvo skaitomos prieš miegą. Todėl bent jau brolių Grimmų kai kurių kūrinių niekada nepamiršiu. Vėliau prisidėjo mano paties skaitomos knygos. Pirmoji iš didesnės apimties savarankiškai perskaitytų buvo Selmos Lagerlöf Stebuklingosios Nilso kelionės. Dar ilgai po stipresnio lietaus apylinkių balos įgydavo skandinaviškos kilmės ar skambesio pavadinimus, – įsivaizduodavau, kaip keliauju virš upių, jūrų, vandenynų, o didesni žolynai tapdavo neįžengiamų girių tankmėmis… Galėdavau visą dieną praleisti šitaip…

Iš bibliotekų dar atmenu Nemenčinės biblioteką, mat tame miestelyje baigiau keturias klases. Po pamokų ten dažnai laukdavau autobuso į namus, nes šalia buvo stotelė. Tame pastate perskaičiau turbūt visas vaikų skyriaus knygas ir vis kėsindavausi į suaugusiųjų, deja, ne visas duodavo… Didžiausias atradimas toje bibliotekoje buvo ką tik išleistas J. R. R. Tolkieno Hobitas. Skaičiau ir norėjau, kad knyga nesibaigtų… Deja.

– O kokius žaidimus žaidėte? Ar buvote kiemo vaikas?

– Kaip jau užsiminiau, nemažai laiko gyvenau kurdamas didžiulius pasaulius – įvardydamas aplinkos objektus. Tiesa, apie tas pastangas aplinkiniai nebūtinai sužinodavo, todėl keisdavo mano sukurtus landšaftus neatsiklausę. Išeinu iš ryto – o žolė nupjauta, šakų krūvelės išvežtos, kokių nors malkų priskaldyta… Vėl tenka iš naujo pervadinti viską. Žinoma, nebuvau vien savo kosmose sklandantis individualistas, su pusantrų metų jaunesniu broliu daug žaisdavom kamuoliu – spardydavom, mėtydavom, taip pat važinėdavom dviračiais, daugiau veiksmo pamenu lauke. Tiesa, Pakalnių kaimą, kur buvo Santakos girininkija, sudarė šešios sodybos, ir vaikų nebuvo itin daug. Mes dviese, dar pora jaunesnių mergaičiukių… Tad daugiausia žaisdavome su broliu. Kai atvažiuodavome į miestą, atsirasdavo ir rimtesnė daugiabučio kiemo draugija – keliolika vaikų. Bendraudavom. Be tradicinio ir dažniausio futbolo bei jo atmainų, dar vykdavo visokių rūšių gaudynės, kartais imtynės iki muštynių su gretimais kiemais. Iš ne tokių judrių – slėpynės, „Žemė“, kartais obuoliavimas ar uogavimas niekieno teritorijoje, kuri netikėtai įgydavo šeimininkus, ir statiškas žaidimas staiga įgaudavo dinamikos… Tad skaitymą derinau su aktyviais užsiėmimais, turbūt taip galima sakyti.

– Koks buvo pats mėgstamiausias Jūsų vaikystės žaislas? Papasakokite jo istoriją.

– Ko gero, mėgstamiausias mano vaikystės žaislas buvo kamuolys. Futbolo. Tikras. Odinis. Atlaikė bent tris sezonus. Kiti guminiai nuolat prakiurdavo, o šis buvo labai patikimas. Tikras draugas. Pamenu, vieną šaltą žiemą dėl jo net iki tvenkinio vidurio per ledą nusigavau. Neįlūžom kažkaip.

– Vilniuje baigėte Mikalojaus Daukšos mokyklą. Ar prisimenate jos biblioteką? Išgirstame, kad šiandienos mokyklų bibliotekos – pati silpniausia bibliotekų grandis… O kaip buvo prieš kelis dešimtmečius?

– Taip, kai dėl įvairių priežasčių penktoje klasėje teko persikraustyti į Vilnių, pradėjau lankyti tuometinę 22-ąją vidurinę, kuri po keleto metų buvo pervadinta į M. Daukšos. Pamenu jos biblioteką, bet tai nebuvo mano mėgstamiausia vieta. Gal dėl to, kad toje pačioje mokykloje mokėsi dar vienas Antanas Šimkus, tik kiek jaunesnis. Ir kažkaip vis tekdavo toje bibliotekoje aiškintis, ką aš paėmiau, ką jis, mano ar jo paimtai knygai iš tiesų baigėsi terminas, ir ta painiava nelabai džiugino. Tad silpniausia šios grandies vieta įvardyčiau susiklosčiusias aplinkybes, nes dėl šventos ramybės mieliau knygomis apsirūpindavau aplinkinėse mikrorajono bibliotekose, nemažai gerų leidinių turėjo seneliai.

– O literatūros pamokos, vadovėliai, iš kurių mokėtės literatūros, – kaip tai atsimenate?

– Vadovėliai itin smarkiai niekad manęs nežavėjo, o štai literatūros pamokos – ypač nuo dešimtos klasės – buvo antroje vietoje po fizinio lavinimo. O kartais įkopdavo ir į reitingo viršūnę. Kadangi patiko skaityti, tai programinius kūrinius daugiau ar mažiau jau būdavau perskaitęs, todėl labai gerai jausdavausi – ypač rašydamas rašinius laisva tema.

– Ar svarbi mokytojo lituanisto įtaka formuojant būsimą skaitytoją? (Gal prisimenate išskirtinį mokytoją lituanistą?)

– Labai svarbi. Man teko laimė paskutinėse klasėse būti mokomam mokytojos Vilijos Janušauskienės, kuri labai daug atvėrė, – jos dėka pradėjau skaityti poeziją. Gavęs dovanų Tomo Arūno Rudoko eilėraščių rinkinį, supratau, kad nebūtinai Kristijonas Donelaitis, Maironis ar Salomėja Nėris turi būti dėmesio centre, eilėraščiai gali kalbėti visaip. Čia tik vienas iš pavyzdžių. Mokytoja labai mokėjo įteikti tinkamą knygą laiku ir vietoje – taip ne tik atradau papildomą skaitymo džiaugsmą, bet ir gavau tam tikrą paskatinimą rašyti, kurti. Ji būdavo pirmoji tekstų skaitytoja, drąsindavo dalyvauti konkursuose ir panašiai. Džiaugiuosi, kad mūsų ryšys nenutrūkęs iki šiol.

– Grįžkime prie vaikystės knygų. Kurios buvo Jūsų mėgstamiausios? O gal turite vieną tokią, kurią, kaip dažnai klausiama, pasiimtumėte į negyvenamą salą?

– Visos mano mėgstamiausios turbūt jau anksčiau paminėtos. Į negyvenamą salą, ko gero, rinkčiausi iš jų, dar pridėjęs Vytautės Žilinskaitės Kelionę į Tandadriką – šią ir pasiimčiau. Su Stasio Eidrigevičiaus iliustracijomis. Tai man labai artima knyga. Nebūtinai linksma, bet apie tikrus dalykus.

– Esate trijų poezijos knygų – Skradžiai (1999), Sezonas baigtas (2010), Vaizdai iš gyvenimo bobulytės ir kt. (2012) – autorius. Pastaroji knyga skirta vaikams. Kas nulėmė Jūsų atėjimą į literatūros pasaulį?

– Prie to, kad netapau miškininku pagal šeimos tradiciją, o pasukau literatūros link, matyt, labai daug prisidėjo mano lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja. Ji labai tikėjo mano tekstais, rūpinosi, prižiūrėjo, drąsino… Taip pat gal ir tam tikra sėkmė, paskatinimai, gauti mokyklos metais literatūros konkursuose. Ten susipažinau su bendraamžiais, kuriems irgi rūpi knygos, kūryba, tam tikri tų kūrinių keliami prasmės klausimai… Tad atsirado ir tam tikras bendraminčių ar teminių bendrakeleivių ratas. Gana anksti patekau į poezijos almanachą Įžanga, kuriame eilėraščius publikavo keliolika jaunų autorių, dalyvavusių ir apdovanotų Respublikiniuose jaunųjų filologų konkursuose. Buvau jauniausias, mokiausi dvyliktoje klasėje… Tame almanache buvo Mindaugas Valiukas, Tomas S. Butkus, Mindaugas Kvietkauskas, Renata Radavičiūtė, dabar jau amžiną atilsį Mantas Gimžauskas-Šamanas ir dar keletas… Smagi kompanija. Bendravome ir su vyresniaisiais poetais – Valdemaru Kukulu, Alma Karosaite, Maryte Kontrimaite, kitais… Turbūt tai irgi patraukė…

– Kaip gimė knyga vaikams Vaizdai iš gyvenimo bobulytės ir kt.? Kas ją įkvėpė? O gal ji atsirado po kokio nors įvykio? Kada pajutote, kad norite ir galite kalbėti mažiesiems skaitytojams? Kuo skiriasi rašymas dideliems ir mažiems?

– Knygos temą pasiūlė dailininkė Ieva Babilaitė. Ji užsuko į interneto dienraščio „Bernardinai.lt“ redakciją, kur tuo metu dirbau, kalbėjosi su vyr. redaktoriumi Andriumi Navicku kažkokiais klausimais ir užsiminė apie mintį sukurti knygą apie senus žmones, kuriems reikia pagalbos, – apie bobulytes. Andrius pakvietė mane ir paklausė, ar nebūtų įdomu mums kartu padirbėti. Pasikalbėjome su Ieva ir sutarėme, kad aš parašysiu apie bobulytes, o ji nupieš iliustracijas. Po kiek laiko pabandžiau rašyti, bet tos mano bobulytės kažkokios kitokios išėjo, nei pradinė idėja buvo… Taip jau būna, bent man, bent su eilėraščiais… Neišėjo silpna bobulytė… Labiau panaši į mano močiutę iš mamos pusės… Kadangi paskutinėse klasėse gyvenau pas senelius, tai ir patirties turiu… Valinga, mėgstanti tvarką, mylinti anūkus, guvesnė už jaunimą… Pradėjęs supratau, kad apie ją rašau. Stasės vardas atėjo iš kitur – prosenelė „paskolino“…

Apie pojūtį ir norą rašyti mažiesiems: suvokimas, kad galėčiau, turbūt atsirado kartu su vaikais – kaip noras ir jiems kažką pasakyti. Kita vertus, ne mažiau svarbu ir pačiam bent šiek tiek likti vaiku. Prisiminti, kalbinti. Rašymo į „dideliems“ ir „mažiems“ nenorėčiau stipriai suskirstyti. Žinoma, suprantu, kad, pavyzdžiui, maniškiai – Jogaila (21 m.), Simonas (7 m.) ir Elenutė (4 m.) – turbūt skirtingai suvoks pasakojimą apie bobulytę, svajojančią įsigyti šunį: vienam įsimins, kad žiūri serialus ir „Kakadu“, kitam patiks Reksas, o trečiai gal tiesiog įspūdingiausia dalis – šūksnis „Am!“ Man labai patinka universalūs tekstai, galintys vienu metu kalbėti kelioms skaitytojų grupėms. Negaliu, žinoma, pasigirti puikiai tokius rašąs, bet ką gali žinoti ateity…

– Senatvės tema vaikų literatūroje – gana retas dalykas, nors esama ir gražių pavyzdžių, tarkim, Angelos Nanetti Mano senelis buvo vyšnia, Elfie Donnelly Sudie, seneli, ištariau aš tyliai ir kt. Kodėl ši tema reta ir kodėl būtina apie tai kalbėti su vaikais, ypač šiais jaunystės kulto laikais?

– Man atrodo, kad su vaikais galima ir reikia kalbėti apie viską, kas mums patiems svarbu. Pasaulis nėra ta vieta, kur veši tik jaunystė, supama amžinai rožinės harmonijos. Yra ir atėjimas, ir išėjimas. Ir viena be kito neįmanoma. Yra sveikata ir yra liga. Yra jaunystė ir yra senatvė. Pastarąją esame dažnai linkę nurašyti. Ypač šiais laikais. O kažin ar verta taip nuvertinti. Kuo anksčiau tai suvoksime, tuo paprasčiau bus būti. Ir suaugusiesiems, ir vaikams.

– Bobulytė Stasė – naujoviška senjorė. Nutolta nuo Salomėjos Nėries ar Janinos Degutytės senelių ir močiučių, sekančių vaikaičiams pasakas… Stasė nebėra poetiška, ji buitiška (moka mokesčius, žiūri kriminalinį serialą apie Reksą), jaunatviškai padūkusi (žaidžia futbolą ir sako: „Nusibodo / Man šita senatvė.“). Kodėl apverčiate aukštyn kojom įprastą senatvės paveikslą?

– Na, ne visai apverčiu, – išties turėjau nuostabią, labai energingą močiutę. Sakykim, šiek tiek pasuku kitu kampu tą įprastą paveikslą, kad kitokioje šviesoje jį išvystume. Galbūt tas vaizdas mano valia įžengia į absurdo valdas, bet kartais verta tokį kelią pasirinkti ir juo eiti – kad suprastum, jog yra ne tik pasakos prieš miegą, bet ir kita pusė, ne mažiau pasakiška.

– Knyga Vaizdai iš gyvenimo bobulytės ir kt. įvertinta ir už I. Babilaitės iliustracijas. Kaip atsirado šis Jūsų – poeto ir dailininkės – duetas? Kiek vaikiškos knygos sėkmę lemia dailininko darbas?

– Apie dueto atsiradimą jau papasakojau. Galiu tik pridurti, kad man labai pasisekė, jog Ieva ėmėsi kartu kurti. Iliustracijos ypač svarbios vaikų knygoms. Tikrai ne mažiau nei tekstas. O Ieva – viena talentingiausių knygų dailininkių. Džiaugiuosi, kad teko garbė kartu padirbėti.

– Esate kultūrinės spaudos žmogus, šiuo metu vadovaujate literatūriniam „Metų“ žurnalui, anksčiau esate dirbęs „Literatūroje ir mene“, „Bernardinai.lt“ ir kituose kultūros leidiniuose. Gal galėtumėte įvertinti, kaip atspindima, analizuojama šiuose leidiniuose vaikų ir jaunimo literatūra, apskritai vaikų kultūra? Kas yra gerai, o ko, Jūsų manymu, trūksta?

– Sisteminės analizės negalėčiau pateikti, ne viską spėju peržiūrėti. Vis dėlto džiaugiuosi matydamas vaikų knygų apžvalgas „Literatūroje ir mene“, tuose pačiuose „Bernardinai.lt“ ir kitur – taip bent jau atkreipiamas dėmesys į svarbesnius, geresnius leidinius vaikams. Išsamiausi ir geriausi tekstai vis dėlto nugula „Rubinaityje“. Apie vaikų literatūrą kalbama, ir tai yra gerai. Ar galėtų būti daugiau? Visada galėtų būti.

– Ar „Metai“ galėtų turėti nuolatinę, periodiškai pasirodančią rubriką, kurioje būtų kalbama apie vaikų literatūrą?

– Geri literatūrologiniai tekstai visad laukiami „Metuose“, įskaitant ir straipsnius apie vaikų literatūrą.

– Kaip kultūros leidinių kontekste vertinate „Rubinaičio“ žurnalą. Ko jam palinkėtumėte? Gal galite ką nors pasiūlyti?

– Labai džiaugiuosi, kad yra toks leidinys. Turi aiškią paskirtį, misiją ir sėkmingai ją vykdo. Linkiu jam dar daugel klestėjimo metų, gal net pasidaryti dažnesniam, pavyzdžiui, tapti mėnraščiu.

– Ar turite planų, sumanymų sukurti naują vaikų poezijos knygą?

– Esu žymus planuotojas ir kūrėjas, bet tik savo pasauliuose. Ne išimtis – ir vaikų literatūrai skirtos erdvės. Kiek prasčiau sekasi su laiko atsargomis. Todėl atsakydamas išsamiai linkteliu. Ir tyliu…

– Esate parašęs įdomų eilėraštį „Litabra kadabra“, sudarytą iš lietuvių autorių kūrinių pavadinimų. O gal visų vaikų literatūros gerbėjų, IBBY Lietuvos skyriaus kolegų ir „Rubinaičio“ skaitytojų džiaugsmui galėtumėte improvizuoti ir parašyti tokį eilėraštį iš vaikų knygų pavadinimų?

– Nežinia, kiek čia bus džiaugsmo, bet pabandykim. Peržiūrėjau 2017–2019 m. išleistų poezijos knygų vaikams pavadinimus:

xxx

pelėda žino

ką manė kamanė

visi ką nors turi

eilėraščiai iš namų

baisiai gražūs eilėraščiai

Peržiūrėjau 2017–2019 m. išleistų prozos knygų vaikams pavadinimus:

kas ir kodėl gamtoje

šeštadienį aštuntą valandą

žvėreliai mokosi dūkti

milžinų kalvos paunksmėje

vėžlys dūmas

pūkis ir traktorius

gudragalviai

lietuvos gyvūnai

krakatukai požemyje

jei tu slieko nepažįsti

labas aš tadas

gyvažmogis

–  Ačiū už atsakymus.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2019 Nr. 4 (92)