Apie ką ne(pa)galvoja vaikų rašytojai
Dalyvaujant įvairiose komisijose teko perskaityti nemažai rankraščių, iš kurių akivaizdžiau matyti tam tikros mūsų vaikų literatūros bėdos. Nors problemų, kurias paminėsiu šiame įvade, neretai pasitaiko ir išleistose knygose. Ypač šiuo atveju turiu galvoje mažiausiems skaitytojams skirtus kūrinius.
O pirmoji problema, kuri gana dažnai krinta į akis ir kurią paprastai apeina vertintojai, kritikai, yra kalba – svarbiausias įrankis knygos idėjoms, turinio vertybėms perteikti. Kada kalba tampa kliūtimi, trikdžiu, o ne įrankiu? Turime atskirai svarstyti įvairius kalbos lygmenis.
Mažiems vaikams skirto kūrinio leksikos privalumai kone priešingi bendrosioms geros literatūrinės kalbos normoms. Paprastai kalbą vertiname už turtingumą, vaizdingumą, gausią sinonimiką. Rašydami mažam vaikui turime atsižvelgti į jo žodyno ribotumą, elementarumą. Viena iš didžiausių rizikų – tarptautinių žodžių vartojimas.
Svarstydamas apie leksikos dalykus, prisimenu, kaip kolegos estai, girdami Ainos Pervik knygas apie Paulą ir Patriką, pabrėžė rašytojos pastangas vartoti trumpus, lengvai perskaitomus žodžius. Galvodami apie jau pradėjusį skaityti vaiką, turime nepamiršti, kad jam sunkiai įveikiamos dalyvinės, pusdalyvinės ir padalyvinės konstrukcijos. Tai, beje, irgi susiję su žodžio ilgumu.
O sakinio ilgumas? Ilgus sudėtinius prijungiamuosius – kaip ir sujungiamuosius – sakinius dažnai gana paprasta pakeisti vientisiniais, vaikui lengviau suvokiamais.
Talentingas vaikų rašytojas, iš dalies ir psichologas, teoretikas Kornejus Čiukovskis vienas iš pirmųjų samprotavo apie kūrinio fonetiką, garsyną, perspėdamas, kaip vaikus trikdo nepatogios iš tarti garsų sandūros, ypač skardžiųjų priebalsių, dvigarsių. Jis pirmiausia turėjo galvoje poeziją. Bet štai mums neblogai pažįstama šiuolaikinė amerikiečių rašytoja Kate DiCamillo viename interviu kalbėjo, jog, parašiusi prozos kūrinį, jį skaito garsiai, netgi įsirašo į plokštelę, kad patikrintų teksto skambesį, ritmą, apskritai teksto muziką.
Be abejo, kalba šiek tiek skirtingai funkcionuoja, kai knygos vaikas klausosi ir kai ją skaito pats. Vis dėlto abiem atvejais tebėra aktuali klasikinė nuostata, kad kūrinio kalba turi atsargiai ugdyti vaiko kalbą, tai yra būti nei perdėm infantili, nei per daug atitrūkusi nuo jo kalbos galimybių, per intelektuali.
Atskirai turėtume samprotauti apie kitą problemą – kūrinio apimtį ir struktūrą. Trumpų pasakų ar novelių rinkiniai mūsų laikais nėra labai populiarūs, labiau mėgstama rašyti vientisus ilgesnius tekstus. Ir dažnai labai stinga gebėjimo tuos tekstus skaidyti į trumpesnius skyrelius, kurie leistų ir klausančiam, ir skaitančiam vaikui stabtelėti, pailsėti. Knygos apimtis apskritai darosi šiuolaikinės skaitybos aktualija. Nuolat girdžiu iš bibliotekininkų, kad skaitytojai – šiuo atveju vyresni – dažnai atmeta knygą, kad ji „per stora“. Kad ir kaip būtų gaila, šito reikia paisyti. O kad nereta knyga vaikui tikrai per didelė, kad ji būtų laimėjusi, jei būtų buvusi triskart trumpesnė, irgi akivaizdu.
Dažnai sukirba mintis, kad daugelis mūsų knygų per didelės ne tik apimties, bet ir formato. Ir užeina ilgesys pamatyti tokio dydžio lietuvišką knygelę, kokias kūrė garsioji Beatrix Potter, įsitikinusi, kad mažom rankelėm tinkamiausia yra maža knyga.
Kęstutis Urba
Žurnalas „Rubinaitis“, 2019 Nr. 4 (92)
