Ar pokariu būta žalčių ir karalienių?
Partizanų karas vis labiau tampa šiandienos Lietuvos visuomenę telkiančiu didžiuoju pasakojimu, savotišku politiniu mitu, dėl kurio viešumoje neretai laužomos ietys. Kiekvienas bandymas paniekinti partizanų atminimą dažnai suvokiamas kaip valstybės išdavystė, kiekvienas bandymas kažkaip kitaip, neįprastai, naujoviškai papasakoti partizanų istoriją sulaukia perdėm didelio atgarsio visuomenėje. Pirmuoju atveju galime prisiminti skandalus, susijusius su Rūtos Vanagaitės asmeniu, antruoju – konfliktus viešojoje erdvėje dėl Mariaus Ivaškevičiaus romano Žali.
Politiniai mitai savaime nėra blogas dalykas – jie sutelkia, sustiprina, galų gale sudomina. Kita vertus, kiekvienas mitas yra gana statiškas ir sunkiai pasiduoda naujoms interpretacijoms, o net jeigu tokios ir pateikiamos, jos dažnai lieka nesuprastos. Kaip naujai papasakoti Lietuvos partizanų karą jaunimui? Kaip išvengti beprasmių skandalų, visuomenės supriešinimo? Kaip nenugulti į niekieno neskaitomų knygų lentyną?
Kaip pasakyti ką nors nauja, ko nėra Liongino Baliukevičiaus-Dzūko dienoraštyje ar Adolfo Ramanausko-Vanago atsiminimuose? Tai bent keli klausimai, į kuriuos imdamasis rašyti „pokario pasaką“ (taip įvardijamas šios knygos žanras) Žalčių karalienė* atsakyti turėjo Vytautas V. Landsbergis.
Autoriaus atsakymas į pirmąjį klausimą gana netikėtas: jis nusprendė reinterpretuoti kone visuotinai žinomą Eglės žalčių karalienės pasaką, ant jos užmaudamas istorinę pokario tikrovę. Šią užduotį Landsbergis dar labiau apsisunkino nusprendęs viską užrašyti jaunos merginos Eglės dienoraščio pavidalu. Nors partizanų dienoraščiai yra itin populiarus skaitinys, bet literatūriškai sukurti tokį dienoraštį labai sunku – skirtingai nuo tikro partizano, kuris dažniau rašydavo sau, o ne menamam skaitytojui, Landsbergiui tenka kurti personažus ir siužeto linijas, kurios sudomintų skaitytoją, o kartu stengtis išlaikyti dienoraščio žanro reikalavimus. Tai kur kas sunkesnė užduotis, negu gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio: iš pradžių skaitant į akis krito pernelyg didelis dienoraščio naratyvumas ir bandymas paaiškinti siužetą, vėliau žanras įvaldomas kiek labiau, bet nuolat kyla naujų problemų, trukdančių skaitytojui įsijausti. Pavyzdžiui, visos kalbos svetimybės dienoraštyje rašomos kitu šriftu, taip pat tekste figūruoja kone iš istoriografijos paimtos tezės, dvelkiančios pernelyg didelėmis istorinėmis racionalizacijomis. 1945 m. spalio mėnesio įraše užrašomame Eglės ir partizano Žilvino pokalbyje nurodoma, kad „vidutinė partizanavimo trukmė – pusmetis“, o jeigu gerai sekasi, – „metai, kitiems net dveji, treji“ (p. 60). Ar ne per daug statistinių žinių apie partizanų karą pačioje jo pradžioje – juk jis prasidėjo 1944 m., o Vakarų Lietuvoje, kur ir prasideda pasakojimo veiksmas, dar kiek vėliau? Ar ne per daug savęs suvokimo istorijoje literatūriniam personažui? Čia pat galima paminėti ir kai kuriuos stilistinius ypatumus, kurie taip pat apsunkina skaitymą. Pavyzdžiui, erzino perteklinis, Landsbergio kūrybai dažnai būdingas „liaudiškumas“ – skaitytojas ras daugybę ezoterinių ir egzoterinių mistifikacijų, sapnų, kurie kažkaip atsikartoja realybėje, užkalbėjimų, giltinių ir kitų, manding, tiek nuo istorinio meto, tiek nuo šiuolaikinio skaitytojo gerokai nutolusių vaizdinių. Nykiausiai tai atrodo, kai perdėtas liaudiškumas užmetamas ant krikščioniškų pamatų: „Saule mūsų, kuri esi danguje, / Teesie šventas tavo vardas. / Teateinie tavo karalystė, / Kaip danguje, taip ir Lietuvoje“ (p. 70).
Atsivertus knygą ir perskaičius, kad pagrindinės herojės vardas – Eglė, kilo baimė, kad kūrinio siužetas bus nuspėjamas. Čia figūruos Žilvinas, klasta suviliosiantis Eglę, ši vėliau jį pamilsianti, jiedu susilauksią vaikų, bet viskas baigsis tragiškai, o už tai atsakingi bus Eglės broliai. Su kiekvienu puslapiu šis įtarimas tik stiprėjo, o knygą užvertus teko konstatuoti, kad Landsbergis, nusprendęs eksperimentuoti su forma ir žanru, kiek atsargiau elgėsi su turiniu ir faktiškai liko ištikimas tradicinės pasakos siužetui, tik perteikė jį pokario kontekste. To rezultatas kiek keistokas – literatūros kūrinys, kuriam svarbi istorinė dimensija, bet siužetas labai apribotas pasakos – personažai beveik negali elgtis spontaniškai, nes taip peržengtų nustatytas siužeto ribas. Sulipdžius literatūrą, istoriją ir mitologiją viskas ne tik darosi labai nuspėjama, bet ir stinga gelmės, o svarbiausia – personažų elgesio motyvų, kurie įtikintų skaitytoją. Eglė, prieš sutikdama tekėti už partizano Žilvino, yra jį mačiusi tik du kartus; antrą kartą jis ją, išsimaudžiusią jūroje, kone šantažuoja, jog neatiduos drabužių, kol ši nesutiks tekėti. Prieš pat vestuves Eglei suteikiama galimybė atsitraukti, bet ji atsisako. Pačių partizanų veiklos motyvų, kurie nebūtų grindžiami vien Tėvynės meile, taip pat stinga.
Kūrinį vertinant bendrame grožinės literatūros apie pokarį kontekste, gana naujoviškas pasirodė autoriaus sprendimas Eglę nuo pokario Lietuvos atriboti erdviškai. Ištekėjusi už Žilvino, ji yra išgabenama į Gotlando salą, kur didžiąją dalį likusio gyvenimo praleidžia už savotiškos geležinės uždangos, – Žilvinas netrukus išvyksta, grįžta tik kartais trumpam, o žinios apie Lietuvą moterį pasiekia vis rečiau. Galbūt tai artima šiandienos skaitytojui pozicija – jis negyvena pokario Lietuvos tikrovėje, nemato tos kasdienybės, kurioje gyveno Žilvinas ir kiti partizanai, tam tikra prasme ji netgi svetima jam. Skaitytoją pasiekia tik savotiški istorijos fragmentai, nuotrupos, kurias jis apmąsto, jaučia, bet tiesiogiai tame nedalyvauja. Dėl to kūrinys yra ne vien apie pokarį, bet ir apie universalias žmogaus būsenas – meilę, džiaugsmą, šeimą, vienatvę, skausmą netekus mylimojo. Nors, kaip minėta, vietomis abejonių kelia rašymo stilius, kurį apriboja ir pasirinktas žanras, bet Landsbergiui dažnai pavyksta įsijausti ir perteikti pokario žmogaus jausenas: „Kiek anksčiau turėta polėkio, svajų, troškimų – visa kažkur pradingę, nebelikę. Net minčių nebeturiu. Darausi lyg prisukamas žaislas: rytą prisisuku ir judu per dieną. Vakare atsisėdu ant lovos, net užmigt nebepajėgiu. Jaučiuosi tuščia esanti. Jokia. Nesanti. (Noriu namo.)“ (p. 123).
Pats kūrinio santykis su istorija daro dvejopą įspūdį. Akivaizdu, kad autorius tikrai gerai išmano Lietuvos partizanų istoriją, jam pažįstami ir pagrindiniai, ir šalutiniai partizanų karo pasakojimai. Juolab knygos atvarte nurodoma, jog rašant panaudotas Baliukevičiaus dienoraštis ir kita partizaninė medžiaga. Viena vertus, tai pliusas, kita vertus, kyla klausimas, kaip elgtis su šiais siužetais – ar integruoti juos į savo kūrinį kaip savotiškus istorinius šaltinius, ar reinterpretuoti, papasakoti naujai? Vieno, juo labiau teisingo atsakymo čia nėra. Landsbergis vienu atveju elgiasi vienaip, kitu kitaip, bet man norėtųsi, kad su žmonių pasakojimais būtų elgiamasi ne tik su pagarbia baime, bet ir drąsiau – kad jie būtų plėtojami, pasakoma tai, ko pats pasakojimo autorius niekada negalėjo pasakyti; tai, kas praturtintų, pratęstų, naujai atskleistų seniai žinomą pasakojimą. Tam ir skirta grožinė literatūra – priešingu atveju literatūrinė tikrovė pernelyg menkai nutolsta nuo istorinės, o nuo to kenčia meninė kūrinio vertė.
Didžiausi partizanų karo entuziastai nuolat pabrėžia, kokie įdomūs ir įvairiapusiai yra partizanų gyvenimai, bet literatūros (taip pat kinematografiniuose) kūriniuose neretai atkartojami tik geriausiai pažįstami vaizdiniai – bunkeriai, mūšiai, personažų veržimasis į Vakarus, akivaizdžiai įkvėptas Juozo Lukšos gyvenimo istorijos, ir pan. Žalčių karalienėje savotiškų klišių taip pat netrūksta, kad ir iš to paties Lukšos gyvenimo. Pavyzdžiui, atkartojama gerai žinoma istorija, kai šis, būdamas Prancūzijoje, savo mylimajai Nijolei Bražėnaitei kartojo turįs dvi žmonas – Lietuvą ir ją: „Nepyk, bet šiuo metu, Eglel, esu tau truputį neištikimas. Pati matai, kad turiu ir kitą mylimąją; kai ji pašaukia, turiu bėgt, tave palikęs… Ir nežinau, kaip judvi sutaikyt – tave ir tavo konkurentę“ (p. 62). Tiesa, įgudusi skaitytojo akis knygoje pastebės (ir įvertins!) tai, kad Landsbergis pasitelkia ne tik pagrindinių partizanų herojų – Baliukevičiaus, Lukšos ar Ramanausko – biografijų gijas, bet ir gerokai mažiau visuomenei pažįstamų partizanų istorijas.
Perskaitęs knygą, ilgą laiką taip ir nesupratau, kaip ją vertinti. Kūrinys turi akivaizdžių trūkumų, nors parašytas (ko gero) paaugliams, bet nelabai šiuolaikiškas, vietomis netgi perdėm archajiškas, tegul ir pristatomas kaip bandymas modernizuoti epą, todėl abejočiau, ar itin patrauklus šiai skaitytojų grupei. Vis dėlto prisiminiau kadaise buvęs paklaustas, kodėl reikia rašyti taip kaip Ivaškevičius, kodėl reikia apskritai rašyti apie pokarį, jeigu turime partizanų mums paliktus pasakojimus. Manding, taip klausimo formuluoti negalima, nes istoriniai šaltiniai ir grožinė literatūra yra visiškai skirtingi objektai, kurių lyginti, juo labiau priešinti negalima. Kita vertus, tokia formuluotė darkart parodo, kaip jautriai reaguojama į bet kokį „nukrypimą nuo normos“ partizanų klausimu. Vis dėlto pabandžius į tokį klausimą atsakyti, peršasi labai paprasta mintis: tik labai nedaug partizanų istorijos yra užrašyta pačių partizanų – dalis jos buvo nutylėta iš atsargumo ir baimės, dalis galbūt iš gėdos, užmaršties, nenoro. Jų pasakojimai yra fragmentiški, nevientisi, nutrūkstantys vidury sakinio. Svarbu pažinti ir tą nutylėtą, užmirštą pokario dalį, kurią mums papasakoti gali tik rašytojai. Vargu ar Vytauto V. Landsbergio pokario pasaka taps tam tikru paauglių literatūros lauko reiškiniu, bet tai yra dar vienas bandymas pažvelgti į vieną svarbiausių Lietuvos istorijos epochų. Kaip istorikas kiekvieną tokį bandymą (jeigu jo tikslai nėra piktybiški) laikau prasmingu ir aktualiu, nes kiekviename jų galima aptikti ką nors, ko istoriniai šaltiniai mums negali ir negalės pasakyti. Taip ir ši pokario pasaka gali atskleisti skaitytojui bent dalį tos istorijos tylos – tai ir yra didžiausia šio kūrinio vertė.
_____________________________________
* LANDSBERGIS, Vytautas V. Žalčių karalienė: (pokario pasaka). – Vilnius: Dominicus Lituanus, 2019, p. 156. ISBN 978-609-8227-10-9
Žurnalas „Rubinaitis“, 2019 Nr. 4 (92)
