Apie varles, dyką lietų ir dykumos jausmą

 

Virš. dail. Jurga Šarmavičiūtė
Virš. dail. Jurga Šarmavičiūtė

Dovilė Zavedskaitė. Tai vardas ir pavardė, vis labiau žinomi teatro pasaulyje. Gana pavartyti bent kelis kultūros savaitraščius „7 meno dienos“, ir jei ne naujausiame, tai kiek senesniame numeryje tikrai rasime D. Zavedskaitės rašinį, skirtą ar premjerai, ar festivaliui, ar kitam įdomiam teatro projektui. Ne viskas! Svarbu minėti, kad pjesės „Orfeo. Miesto šviesos“, „Sniego senis besmegenis“, „Vieno buto istorija“ – tai D. Zavedskaitės kūriniai, įkūnyti Lietuvos teatrų scenose ar kitose įdomiose vietose kartu su kolegomis.

Akivaizdu – Lietuvos teatras nenyksta, neskursta. Kol vieni vaitoja skelbdami griūtį ar net pabaigą, į jį įsilieja jaunesni, nuoširdesni, tikintys savo pašaukimu ar net misija. Todėl man gyventi tik smagiau, o miegoti – ramiau.

Visa tai pasakytina ir apie Lietuvos vaikų literatūrą – ne kartą pasmerktą, atstumtą ar bent jau niekintą. Ateina kita karta, sau rūpimas istorijas pasakojanti savu balsu, o vis dėlto – ištikima ar Lietuvos, ar pasaulio, ar senajai klasikai.

Aristofano komedija „Varlės“ ir debiutuojančios D. Zavedskaitės pasaka-apysaka Lietus ir skafandras* – kas sieja tuos du kūrinius? Žinoma, kad jos, tos varlės, pradedančios knygą ir padedančios jos autorei įsivažiuoti, įsilinguoti, sulaukti ne tik nusiminusio lietaus, bet ir (ne)palankaus vėjo, labai svarbaus knygos personažo. Varlių choras knygoje pasirodo tik vieną kartą, leisdamas pasireikšti solistei – jaunajai varlei (arba, mūsų atveju, debiutuojančiai rašytojai – mano supratimu, dar jaunai…). Galbūt reiklesnė skaitytoja ar skaitytojas ilgainiui pasiges: kodėl varlės dingo iš knygos? Turbūt todėl, kad ir Aristofano komedijoje joms leista pasirodyti tik kartą.

Nemanau, kad tai sutapimas. Netikiu, kad paralelė atplaukė iš rašytojos pasąmonės. Tikiu, kad tai – sąmoningas reveransas senovei, tad jau pirmuosius puslapius paskaičiusi ėmiau simpatizuoti autorei: man patinka išsilavinę žmonės, ypač jei jie rašantys. Aš mėgstu, kai knygose vaikams yra keli dugnai. Kai rašytoja ar rašytojas draugiškai mirkteli tėvui ar mamai, gal kitam žmogui, tartum sakydamas: stabtelk, nepralėk, aš kalbuosi ir su tavimi.

Ko gera, galiu atspėti, kodėl būtent manęs „Rubinaitis“ paprašė šios apžvalgos. Esu vėjų, vandenų, debesų, lietaus mėgėja. Ir visiška sąvokos „blogas oras“ neigėja – juk suprantame, kad abi sąvokos, „oras“ ir „blogas“, yra bereikšmės ar bent jau itin sąlyginės. Štai kodėl vienas svarbiausių šios knygos personažų lietus prisipažįsta: „Aš esu susikūręs gana slogų žmogaus paveikslą“ (p. 10). Juk žmonės jį visada keikia…

Lietus ir mergaitė – keistas duetas. Tuo keistumu ir patrauklus. Mergaitė vilki skafandrą – kitaip tariant, yra suaugusiųjų saugoma… Ar tik nuo vandens, kuriam alergiška? Gal tik nuo jo. O gal rimčiau. Kaip daugybė šiandienos vaikų, ji yra saugoma nuo visko: nuo paties gyvenimo, nuo jo patirčių. Ta mergaitė „kaip iš pieno plaukusi, nes mama ją iš tiesų maudydavo piene“ (p. 9).

Šį kūrinį drąsiai galime vadinti kelio knyga – lietus ir mergaitė nutaria, kad jųdviejų draugystė gali tęstis vienoje vienintelėje vietoje – dykumoje. Tad ir keliauja jos ieškoti. Suaugusiems skaitytojams beveik aišku: neras jie tos dykumos, nenueis pasirinktojo kelio. Kas kita tie, kuriems knyga ir skirta. Vaikai tikės, domėsis, galbūt ieškos dykumų žemėlapiuose, tikriausiai perskaitę knygą bus kiek labiau išprusę.

Svarbu minėti, kad tame kelyje ryškių personažų ir personažių sutinkama daug. Bandžiau skaičiuoti. Tokių, kuriems leista kalbėti, samprotauti, tikėti ar netikėti klajoklių pasirinktuoju keliu, yra apie dvidešimt. O kur dar minėtasis varlių choras, uodžių debesis, bičių spiečius? Kur gailiai, mergaitės gailintys?

Flora ir fauna – jazminas, raudonasis dobilas, ežys, laumžirgis, karvė, šliužas arionas, drebulė, eglė, rasa, mažas storas debesėlis, dilgėlės, vadinamos galingsomomis, – visoms ir visiems pavyksta knygoje rasti savo vietą, pasireikšti ir atsiskleisti bent keliais žodžiais.

Tos galingsomos privertė mane kreiptis interneto paieškon: tokio žodžio nebuvau girdėjusi. Paaiškėjo, kad daugybę kartų buvau regėjusi jas, augančias menkame mano sodelyje, ir visada apgailestaudavau raudama. Kitą vasarą pažadu jų trapiam grožiui būti gailestingesnė – galingsomos man primins sėkmingai debiutavusią rašytoją ir jos pirmąją knygą.

Galbūt ne tik aš būsiu atidesnė. Galbūt mokytojoms ir mokytojams užteks išminties su savo klase ir šia knyga iškeliauti bent jau į pamiškę ar parką, gal į nedidelį artimiausią skverą ir viso to, apie ką skaityta knygoje Lietus ir skafandras, paieškoti ne gugle, o lauke, nesibaiminant išsigalvotų alergijų. Tam labai tiktų birželio pradžia, kai mokyklos vaitote vaitoja, kad nuobodžiauja, nėra ką veikti. Nejaugi? Kodėl kartu su knyga nepasiieškojus drebulių ir galingsomų, galų gale – kodėl neatradus be jokių technologijų pagalbos, kur ta šiaurė, o kur pietūs, rytai, vakarai.

O jei ilgu laukti birželio, galima bandyti Lietų ir skafandrą inscenizuoti. Čia tiek vaidmenų!

Klampiausiais knygos epizodais drįstu vadinti tuos, kuriuose lietus ir mergaitė semiasi išminties. Jų mokytojas – bitininkas. „Svarbiausia – išmokti kopinėti medų. Surasti jį, paimti, o tada paragauti ir pajusti saldumą. O ir saldumą jaučia ne visi. Sakoma, kieno burna karti, tam ir medus nesaldus“ (p. 56).

Dabar jau laikas prisipažinti: karti ta mano burna, itin karti. Ir tiesiogine, ir perkeltine prasme. Bitininkystės proceso neįmanoma nemėgti ir juo nesistebėti, bet medumi grožiuosi tik iš tolo: man negardu. Gal todėl tuoj imsiu rašyti kritiškus ar bent jau perspėjančius žodžius – jei tik mano perspėjimai kam rūpi.

Pas bitininką mes visi – mergaitė, lietus ir knygą skaitantys žmonės – atkeliaujame, kai jau peržengti du trečdaliai knygos. Ir užsibūname… Vėliau ilgokai kalbamasi su senąja bite. Kyla postringavimo pavojus, akivaizdus sudėtingų žodžių perteklius ir… juntamas šioks toks rašytojos, taip ilgai su mergaite ir lietumi keliavusios, nuovargis.

Jei būčiau tik skaitytoja, nerianti į tekstą vien savo malonumui, to rašančiųjų nuovargio artėjant prie „finišo“ gal niekada nepastebėčiau. O kad esu dar ir apžvalgininkė, tai ne kartą, skaitydama net itin išrinktųjų ir pašauktųjų knygas, tariau žiauresnius žodžius nei šį kartą. Ne tik nuovargis. Krizė. Arba – mirties taškas, jei tik nebijote sporto terminų.

Pats laikas pasirodyti deus ex machina.

Ir jis pagaliau pasirodo – tas didžiulis galbūt „machina“ (jei ironizuočiau…), tas kuo tikriausias lietuviškų miškų senasis „deus“ (tuo tikiu kuo rimčiausiai).

„Lokys, visada labai linksmas, sėdėjo linksmai ant kelmo ir taip pat linksmai dairėsi aplink. Jis nė minties neturėjo apie liūdesį, mat iš prigimties buvo tikras linksmuolis. Bet kiekviena mergaitė ir kiekvienas berniukas, sutikę lokį, pirmiausia galvoja ne apie jo linksmumą, bet apie tai, koks jis didelis. O paskui apie tai, koks jis alkanas. Po šitų minčių kiekviena mergaitė ir kiekvienas berniukas lokio labai išsigąsta ir dažniausiai netgi ima verkti, o tada – sprunka kiek tik kojos neša“ (p. 67).

Mergaitė anaiptol nesprunka – štai sėdi ji kuo jaukiausiai įsitaisiusi ant lokio kelių, jo glėbyje, ir kur kas džiugesnė klausosi jo moralitė: dykuma neprivalo būti didelė. Ji šalia. „Po kelių žingsnių jiedu priėjo vietą, lokio vadinamą dykuma. Tai buvo smėlio krūva, kurią, pamiškėje tvarkydami kelią, čia supylė ir užmiršo kelių darbininkai. Dykumos viršūnėje lokys buvo įtaisęs pušies šakelę ir gražiai ją pavadino palme“ (p. 70).

Galite tikėti, galite ne, bet man atrodo, kad visai neseniai panašią „dykumą“ esu užtikusi beklajodama Ignalinos miškais ir pamiškėmis: ten vis kas nors pasistengia ką nors kaip nors švelniai pagerinti.

Kokie galėtų būti paskutiniai šios apžvalgos žodžiai?

Kad sulaukėme talentingos, viltingos autorės – jau aišku. Knyga įvertinta du kartus: yra tapusi penktojo Nacionalinio vaikų literatūros konkurso antrosios premijos laureate, patekusi į Metų knygos rinkimų penketuką.

„Kodėl tu ieškai pasakose logikos!!!???“ – kartą rūsčiai teiravosi vienas kolega, išklausęs mano nuomonės, kai dirbome vienoje komisijoje, vertinančioje vaikų literatūros knygas.

Ieškau. Visada. Todėl, kad tikiu: knygos gali ir turi neprikišamai, nebaksnodamos daug ko išmokyti. Šioje pasakoje-apysakoje logiką radau. Būtent pasakoje-apysakoje – neskubėčiau Lietaus ir skafandro vadinti nonsenso kūriniu, nors Lietuvoje šis žanras itin populiarus.

Žodžių žaismės čia daug, bet juk viskas vyksta šiame pasaulyje – ir akivaizdu, kad dabar. Taršos išvengta – knygos veikėjai nesinaudoja jokiomis technologijomis, jiems į pagalbą neatskuba niekas važiuotas, neburzgia motorai. Štai kodėl skaitymas palieka gaivų švaros jausmą.

Man svarbu, kad knyga turi tautybę, tapatybę ir pilietybę. Joje nė karto nepaminėta Lietuva, apskritai nėra nė vieno vietovardžio, bet viskas taip lietuviška… Jei leisite, tiesiog patriotiška, bet ne paviršine, ne plakatine, o kuo giliausia šio žodžio prasme.

Dailininkė Jurga Šarmavičiūtė mums pažįstama: ji iliustravo Aido Jurašiaus Akmenėlių pasakas. Ir tada, ir dabar ji suvokė, kas ir kodėl knygoje rašoma, nesibrovė į dominuojantį vaidmenį. Gyvename vizualinio triukšmo, net isterijos laikais  – laimei, J. Šarmavičiūtė tų „madingų“ reiškinių išvengia ir palieka erdvės tam, kas svarbiausia, – vaiko vaizduotei ir kūrybiškumui.

Tegu keliauja sėkmingai ta kelio knyga savais keliais. Linkėtina, kad tiražas – 20 000 egz. – patektų į išmintingų žmonių rankas.

____________________________________

* ZAVEDSKAITĖ, Dovilė. Lietus ir skafandras / iliustravo Jurga Šarmavičiūtė. – Vilnius: Labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“, 2019. – 74 p. ISBN 978-609-8161-37-3

Žurnalas „Rubinaitis“, 2019 Nr. 4 (92)

 

Įžanginis

Apie ką ne(pa)galvoja vaikų rašytojai

Straipsniai

TĖVAS LIETUVIŲ STEBUKLINĖSE PASAKOSE
VAIŽGANTO MOKYKLINĖ PASAKA („PARS PRO TOTO“)*

Mano vaikystės skaitymai

REIKIA KALBĖTI APIE VISKĄ

Sukaktys

LITERATŪROS POKŠTININKAS JULIANAS TUWIMAS

Paskaitykim, mama, tėti!

ATMINTIS

Atidžiu žvilgsniu

Ar pokariu būta žalčių ir karalienių?
Kamanė jazminų sūpuoklėse
Prisukamo princo kronikos

Užklasinis skaitymas

NATALIE BABBITT „AMŽINIEJI TAKIAI“ PAMOKOJE

Kronika. Informacija. Skelbimai

KRONIKA. INFORMACIJA. SKELBIMAI

Summary

SUMMARY

Mūsų partneriai ir rėmėjai