LITERATŪROS POKŠTININKAS JULIANAS TUWIMAS
Šiemet, 2019-aisiais, minimos 125-osios Juliano Tuwimo gimimo metinės. Tai lenkų literatūros legenda, poetas, kurio tekstai jau seniai virtę šlageriais, o eilėraščiai vaikams yra nepakeičiami skaityti besimokantiems vaikams ne tik Lenkijoje, bet ir už jos ribų. Tik kiek žinome apie šį poetą Lietuvoje – vienoje iš kultūriškai ir geografiškai artimiausių lenkų kaimynių?
Julianas Tuwimas (1894– 1953) – žydų kilmės kaimyninės Lenkijos poetas, literatūrinio kabareto „Pod Picadorem“ ir skamandritų (lenk. „Skamander“) literatūrinio judėjimo narys, rusų, prancūzų, vokiečių ir klasikinės poezijos vertėjas, neatsiejamas nuo tarpukario ir viso XX a. lenkų literatūros. Abu poeto tėvai – Izidorius Tuwimas ir Adelė Krukowska – buvo kilę iš Lietuvos (tėvas iš Kalvarijos, motina iš Marijampolės), priklausė išsilavinusių žydų šeimoms. Vėliau jie persikėlė gyventi į Lodzę (Lenkija), kur ir gimė būsimasis poetas. Dar mokydamasis Lodzės gimnazijoje, 1911 m. Tuwimas debiutavo žinomo to meto poeto Leopoldo Staffo eilėraščių vertimu į esperanto kalbą, o po dvejų metų laikraštyje „Kurier Warszawski“ pasirodė pirmasis jo eilėraštis „Prašymas“ (lenk. „Prośba“). Po teisės ir filosofijos studijų Varšuvos universitete Tuwimas tapo produktyviu poetu, rašė poeziją suaugusiesiems ir vaikams, kūrė tekstus dainoms, kabaretams. 1919 m. vedė mylimąją Stefanią Marchew. Bėgdamas nuo karo Tuwimas emigravo į Vakarų Europą, vėliau – JAV. Taip jam pavyko išvengti Holokausto (deja, jo mama buvo sušaudyta likviduojant Otvocko getą). Pokaryje poeto šeima įsivaikino mergaitę Evą. Paskutinius gyvenimo metus Tuwimas praleido Lenkijoje rašydamas proginius eilėraščius ir užsiimdamas vertimais. Apdovanotas Lenkijos PEN klubo premija (1935), Lodzės miesto literatūrinėmis premijomis (1928, 1949), kitais valstybiniais savo šalies apdovanojimais.
Lenkų literatūroje Tuwimo vardas neatsiejamas nuo skamandritų literatūrinio sąjūdžio. Ši grupė – tai 1919 m. susibūrę jauni lenkų poetai Julianas Tuwimas, Antonas Słonimskis, Jarosławas Iwaszkiewiczius, Kazimierzas Wierzyńskis ir Janas Lechońis. Glausdamiesi prie literatūrinio žurnalo „Pro Arte et Studio“ ir „Pod Picadorem“ literatų kavinės jie ilgainiui sukūrė savo žurnalą „Skamander“, kurio pavadinimą siejo su antikos mitologijoje svarbia Karamendero upe.
Šie jauni poetai, įkvėpti lenkų neoromantizmo, siekė nutraukti literatūros ir istorijos saitus, savo eilėraščiuose gynė tautines vertybes. Poeziją jie norėjo kuo labiau priartinti prie paprastų žmonių, taigi įsileido į ją kasdienės šnekamosios kalbos leksiką, žargoną, net vulgarybes. Jie nebijojo žaisti kalba, kurti naujadarų, pabrėžė kasdienybės su visais savo atspalviais estetiką. Todėl literatūros kritikai1 Tuwimą laiko vienu didžiausių lenkų poezijos modernizuotojų, ištraukusių ją iš pernelyg didelio tradicionalizmo ir sąstingio. Vis dėlto skelbdamas poezijos modernėjimą poetas galutinai nenutraukė ryšių su lenkų poetine tradicija. Sentimentali meilės lyrika (kai kurie tekstai tapo populiariais romansais) jį leidžia laikyti romantizmo poezijos idėjų tęsėju.
Tuwimas laikomas pirmuoju masiniu lenkų poetu, rašiusiu ir pramoginę literatūrą: humoreskas, satyras, tekstus kabaretams, operų libretus. Jo eilėraščiai yra tapę populiariosios scenos šlageriais (kaip kad populiarios tarpukario lenkų dainininkės Hankos Ordonównos atliekama „Miłość ci wszystko wybaczy“). Tarp satyrinių pasakojimų atsiranda ir tokių pseudožanrų kaip žodynas ar antologija – pavyzdžiui, „Girtuoklių žodynas ir bakchiškoji antologija“ (lenk. „Słownik pijacki i antologia bachiczna“), kur poetas surinko specifinę, su gėrimu ir girtuokliavimu susijusią, leksiką, arba groteskiški eilėraščiai pavadinimais, panašiais į šį – „Eilėraštis, kuriame autorius mandagiai, bet įsakmiai prašo aplink jį susirinkusiųjų pabučiuoti jam į sėdynę“ („Wiersz, w którym autor grzecznie, ale stanowczo uprasza liczne zastępy bliźnich, aby go w dupę pocałowali“). Tiesa, pats Tuwimas šių kūrinių nelaikė svarbiausia savo kūrybos dalimi, bet juokavo, kad, „skyręs tris dienas per mėnesį kabaretams, kitas dvidešimt septynias gali užsiimti poezijos rašymu“2.
Poetui buvo nesvetimi ir egzistenciniai klausimai. Lenkų literatūros profesorius Piotras Śliwińskis Tuwimą yra pavadinęs panteistu3 – gamtą jis laikė Dievo kūrinija, pralenkiančia patį kūrėją, ir pasaulį siekė visų pirma pažinti per patirtį, o ne teoriškai:
Būtis? O kas jinai?—
Pakelsiu aš rankas, plačiai ištiesiu,
Įkvėpsiu gaivią rytmetinę vėsą,
Žydrynei nusilenksiu aš žemai,
Ir mano šauksmas prasiverš džiaugsmingas:
– Kad kraujas teka gyslom, aš laimingas!4
Poeto laikysena – buvimas čia ir dabar ir džiaugimasis dabarties momentu, – rodos, buvo persmelkusi visą jo kūrybą ir gyvenimą. Dėmesys metafizikai reiškėsi veikiau kultūrinėje plotmėje: poetas visą gyvenimą buvo aistringas demonologas, turėjo daugiau nei tūkstančio knygų kolekciją šia tema, o savo ilgamečius tyrimus sudėjo į Lenkų burtų ir velnių antologiją. Tuwimas buvo ir aistringas bibliofilas, kaupęs įvairiausios tematikos knygas – nuo istorinių kolekcinių retenybių iki, pavyzdžiui, tokių keistenybių kaip knygos apie žiurkes (turėjo atskirą rinkinį šia tema ir planavo išleisti monografiją apie šiuos graužikus).
Paradoksalu, kad šmaikštusis Tuwimas, nors ir buvo laikomas masiniu poetu, paniškai bijojo didelių žmonių susibūrimų – jis visą gyvenimą kentėjo nuo agorafobijos, neišeidavo iš namų be žmonos palydos, o mieste keliaudavo tik taksi.
Įdomu, kad savo kūryba provokuoti, net šokiruoti mėgęs Tuwimas visgi buvo ir vaikų poetas – šia savo kūrybos dalimi jis turbūt labiausiai pagarsėjęs ir Lietuvoje. Iš visos Tuwimo kūrybos vaikams bene žinomiausias yra eilėraštis „Garvežys“. Nors tekstas originalo kalba pasirodė 1938 m., lietuviškas Rasos Dičiuvienės šio eilėraščio vertimas išspausdintas tik 2002-aisiais atskira knygele, į kurią įtraukta ir užduočių, pratimų, minklių vaikams. Deja, šis vertimas nė iš tolo neprilygsta originalui, kuriame gausu onomatopėjų, viskas išdėstyta sklandžiu rimu. Pirmieji lietuviško vertimo posmai išsyk nuvilia pernelyg pažodišku vertimu:
Stovi garvežys stoty
Baisiai sunkus ir didelis.
Tepalas tirštas jam srūva per kaktą.
Jis šnypščia, dūsauja ir pūkši,
Įkaitęs jo pilvas dūsauja kaitra:
Uch, kaip karšta!
Buch, kaip karšta!
Puff, kaip karšta!
Uff, kaip karšta!5
Tuwimo eilėraščiams tenka išskirtinė vieta lenkų vaikų literatūros kanone – kai kurios frazės ar veikėjų vardai yra tapę posakiais ir organiškai įsiliejo į bendrinę kalbą, kaip kad ir minėtasis garvežys (Lokomotywa), Zosė aš-pati (Zosia Samosia) ar dramblys trimitas (Słoń Trąbalski). Tai tik keli pavyzdžiai, įsitvirtinę kultūroje dėl vaizdingos kalbos: savo tekstais Tuwimas siekė praturtinti vaiko žodyną, lavinti vaizduotę (ypač kalbinę) itin pagavia forma – įtraukdamas mažąjį skaitytoją į smagius kalbinius žaidimus. Tai iliustruoja eilėraštis „Abėcėlė“:
Krito žemėn abėcėlė
Ir sudužus guli.
Subyrėjo, nabagėlė,
Smarkiai susikūlė:
I – prarado savo tašką,
H – tiltelis traška braška,
B – nukrito ant pilvuko,
A – kojytę išsisuko,
O – kaip burbulas susprogo,
T – neranda savo stogo,
L – prie
U atbėgo bartis,
S – ištįso tarsi kartis,
R – nulūžo vieną koją,
Raidę P dabar atstoja,
V – į viršų apversta,
Panaši beveik į A.6
Perskaičius šį Eduardo Mieželaičio verstą Tuwimo eilėraštį, abėcėlės mokymasis nebeatrodo vien nuobodus kalimas – kiekviena raidė turi charakterį, o teksto skaitymas kelia šypseną. Skaityti malonu ir dėl tobulai perteikto ritmo, ir dėl nonsenso elementų ar šypseną keliančių kurioziškų raidžių pasaulio personifikacijų. Tai tik vienas iš daugelio nuotaikingų vieno ryškiausių XX a. lenkų poetų eilėraščių vaikams. Kaip ir dauguma vaikų rašytojų, Tuwimas rašydamas siekė supažindinti vaikus su pasauliu – jo palikime gausu eilėraščių apie gamtą, suteikiančių žinių apie skirtingas rūšis, geografiją. Vaikus jis bando supažindinti ir su etiketu, dorybingu elgesiu. Ir bene didžiausias Tuwimo išskirtinumas šioje srityje tas, kad poetas neprisiima patogios moralizuojančio suaugusiojo pozicijos kalbėti pakeltu balsu ir iškėlus pirštą. Tuwimas žengia toliau priartėdamas prie vaiko pasaulio, prabildamas jam suprantama kasdiene kalba ir žaisdamas. Rašydamas vaikams jis deleksikalizavo ir desemantizavo įprastus kalbos elementus (patarles, priežodžius, posakius), naudojo groteską, nonsenso elementus. Kūryboje vaikams gausu ir ironijos, bandymo pašiepti tam tikras elgesio manieras – pavyzdžiui, eilėraštyje „Zosė aš-pati“ (lenk. „Zosia Samosia“) vaizduojama mergaitė, viską bandanti daryti pati ir neleidžianti vyresniesiems jai padėti. Nuolat kartodama „aš pati“, galiausiai į klausimą „Kas kvailys?“ taip pat atsako: „Aš pati.“ Arba eilėraštį apie prausimosi svarbą pavadindamas „Laiškas visiems vaikams vienu labai svarbiu reikalu“ ir taip suintriguodamas skaitytoją bei iš pažiūros nuobodų objektą įvilkdamas į šmaikščią formą. Trečiame dešimtmetyje tai buvo gana naujas reiškinys vaikų literatūroje, tad Tuwimas laikytinas ir lenkų vaikų literatūros novatoriumi.
Lietuvių kalba teturime kelis poetinius Tuwimo tekstus, išverstus dar XX a. šeštajame dešimtmetyje, – tai atspindi dabartinę skurdžią vertimų iš lenkų kalbos padėtį. Norėtųsi, kad lenkų kultūra, tokia artima mums, būtų kuo pažinesnė lietuvių skaitytojams. Tiesa, būtent vingri Tuwimo tekstų kalba veikiausiai ir yra didžiausias iššūkis vertėjui. Būtent gili kalbos pajauta sykiu yra ir viena iš pamatinių šio lenkų poeto sėkmės priežasčių. Į lenkų literatūros istoriją Tuwimas įėjo kaip kalbos meistras: tobulai žaidžiantis žodžiais, palaikantis nuolatinę kalbos dinamiką, išradingai kuriantis ištiktukus ir neologizmus. Vaikų eilėraščiuose atsispindintis žaismingas žongliravimas žodžiais išduoda autorių visą gyvenimą domėjusis lingvistika. Pasakojama, kad iki pat gyvenimo pabaigos poetas mėgo egzotiškesnius žodžius ar jų junginius užsirašinėti ant kortelių ir taip kaupė savotišką lingvistinę kartoteką. Tad toks buvo Julianas Tuwimas – žaidžiantis, pokštaujantis, nuolat besikeičiantis pats, o kartu keitęs ir literatūrą.
________________________________________
1 Barbara Riss, „Na przykład Tuwim…“, prieiga internete: http://muzeumliteratury.pl/na-przyklad-tuwim/, žiūrėta 2019-12-03.
2 Mikołaj Gliński, „10 twarzy Tuwima“, prieiga internete: https://culture.pl/pl/artykul/10-twarzy-tuwima.
3 Piotr Śliwiński, „Julian Tuwim – Poeta Samotny“, prieiga internete: https://www.youtube.com/ watch?v=FkIZnSGoXw8.
4 Julian Tuwim, „Būtis? O kas jinai“, vertė E. Matuzevičius, in 10 lenkų poetų, sudarė R. Matuševskis ir Z. Stoberskis, Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1962, p. 37.
5 Julian Tuwim, „Garvežys: užduotys, pratimai, mįslės“ [iš lenkų kalbos vertė Rasa Dičiuvienė; iliustracijos – Ernest Blędowski], Vilnius: Mūsų knyga, 2002, p. 1.
6 Julian Tuwim, „Abėcėlė“, vertė E. Mieželaitis, in Kaip Jonelis šunims batus siuvo: humoristiniai lenkų poetų eilėraščiai vaikams, Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1956, p. 28.
Žurnalas „Rubinaitis“, 2019 Nr. 4 (92)
