TĖVAS LIETUVIŲ STEBUKLINĖSE PASAKOSE

Lietuvių stebuklinėse pasakose tėvas nebūna pagrindinis veikėjas, matyt, todėl jis nėra pakliuvęs į tyrėjų akiratį kaip atskiro dėmesio nusipelnęs objektas. Vis dėlto pasakos veiksmo vystymui tėvas turi nemenkos įtakos, tad prasminga įdėmiau pažvelgti į jo paveikslą, susitelkiant į tėvo elgseną su jo paties vaikais. Straipsnio tikslas – atskleisti, kokias funkcijas atlieka lietuvių stebuklinėse pasakose vaizduojamas tėvas. Funkcijos sąvoką vartosiu ne ta prasme, kokia ją yra apibrėžęs folkloristas Vladimiras Proppas garsiojoje knygoje Pasakos morfologija¹. Tėvo funkcijomis laikysiu įvairiose pasakose pasikartojančius jo veiksmus, atliekamus santykiuose su vaikais. Straipsnyje keliama problema yra susijusi su folkloristės Jurgos Sadauskienės mintimi, išsakyta jai analizuojant pasaką „Dainuojantys kaulai“: „pasakose tėvas yra kaip ir neįsisąmoninęs savo tėviškųjų pareigų“². Man kilo klausimas, ar šis teiginys teisingas turint omeny tik minėtą pasaką, ar pasitvirtina aprėpus visą lietuvių stebuklinių pasakų repertuarą. Kadangi viso pasakinio palikimo perskaityti neįmanoma, spręsdama šį klausimą naudojausi Bronislavos Kerbelytės Lietuvių pasakojamosios tautosakos katalogo pirmuoju tomu³, kuriame pristatomi lietuvių stebuklinių pasakų siužetiniai tipai, straipsnyje vartosiu šiame kataloge suformuluotus pasakų pavadinimus ir prieš juos pateiktus kataloginius numerius, atitinkančius tarptautinę pasakų klasifikaciją. Būtina pabrėžti, kad beveik visi straipsniui aktualių pasakų siužetai yra tarptautinės kilmės, t. y. turi atitikmenų įvairių tautų folklore.

Pirmiausia kalbėsiu apie tas tėvo funkcijas, kurias pasaka, išskyrus nedideles išimtis, traktuoja palankiai, paskui pereisiu prie tų, kurių vertinimas gali būti dvejopas ar neutralus, ir galiausiai apsistosiu prie funkcijų, verčiančių tėvą vertinti neigiamai. Be to, atsižvelgdama į tai, kas nūnai yra pagrindinis pasakų adresatas, tėvo paveikslą vertinsiu ne tik iš istorinės perspektyvos, bet ir iš šiandieninio jaunojo skaitytojo pozicijų.

Visų pirma noriu atkreipti dėmesį į tėvo kaip gimdytojo, eliminuojant motiną, funkciją. Šiandien tai skamba paradoksaliai, bet mintis apie gyvybės kūrimą, išskirtinai sietiną su tėvu, buvo įsigalėjusi graikų civilizacijoje, paplitusi viduramžiais ir gyvavo iki Šviečiamojo amžiaus⁴. Šios minties atšvaitai pasakose – tai vaiko gimimas kaip stebuklas, kuriam įvykti svarbūs būtent tėvo veiksmai. Štai keli įvairiose pasakose pasitaikantys pavyzdžiai: būsimas tėvas, dažnai įvardijamas kaip senis, senelis, nutašo iš liepos vaiką ir septynerius metus supa jį lopšyje – vaikas atgyja ir yra labai stiprus; tėvas sužvejoja juodą vaikelį; nutašo berniuką ir įkiša jį į kaminą – berniukas tampa gyvas; randa 12, 41 ar 101 kiaušinį ir iš jų išsiperi tiek pat vaikų. Žinoma, yra ir tokių variantų, kur stebuklingas vaiko gimimas nulemtas motinos ar abiejų tėvų, bet šiam straipsniui atsirinkau pavyzdžius, kuriuose figūruoja tik tėvas.

Pagal stebuklinės pasakos logiką žmogaus gyvenimo sėkmė priklauso nuo jo santykių su maginėmis galiomis. Tad tėvas gali būti vaizduojamas kaip asmuo, kuris pasirūpina, kad jo vaikas ar vaikai turėtų ryšį su maginės paramos sfera, – tai antra stebuklinių pasakų tėvo funkcija. Maginės paramos vaikams suteikimas paprastai būna susijęs su virsminiais laiko tarpsniais. Vienas jų yra krikštas. Šiuo atveju tėvas vaizduojamas kaip asmuo, kuris pats maginėmis galiomis nedisponuoja, o veikia kaip tarpininkas, surandantis maginių galių turintį krikštatėvį ar krikštamotę, pasakos žodžiais, kūmą. Pavyzdžiui, kūmu pakviečia senelį ar elgetą, ir šis naujagimiui berniukui dovanoja vaško kumeliuką, kuris ilgainiui taps gyvas ir užaugusiam vaikui bus stebuklingas pagalbininkas (531. Nepaprastas žirgas (Tikras ir netikras karalaitis), 532. Arklys padėjėjas); kūmas senelis ar elgeta naujagimei mergaitei nulemia, kad iš akių jai byrės perlai, o iš burnos – rožės (533*. Karalaičio sužadėtinė); kūma pakviesta mirtis krikštasūnį padaro gydytoju, iš anksto žinančiu, kuris ligonis pasveiks, o kuris mirs (332. Mirtis kūma); kūma sutikusi būti Švč. Mergelė Marija paima krikštadukrą į dangų ir tampa jos globėja (710. Dievo motinos augintinė). Maginei paramai įgyti lemtingas gali būti ne tik kūmas, bet ir krikštijimo vieta, tarkim, tėvas pakrikštija vaiką po švento Jono kryžiumi – ten ateity vaikas ras stebuklingą kumeliuką (531. Nepaprastas žirgas (Tikras ir netikras karalaitis).

Pats tėvas maginės paramos teikėju tampa kitu virsmo laikotarpiu – merdėdamas ar pirmas tris dienas po palaidojimo. Tėvas mirdamas gali palikti sūnui, rečiau – keliems sūnums stebuklingų daiktų: žirgą, katiną, jautelį, vaško kumeliuką, lazdą, kardą, dūdelę ir kt. (530. Karalaitė ant stiklo kalno, 530 B*. Pavogtos nuotakos, 545 B. Batuotas katinas). Dažniau stebuklingi daiktai atitenka tam sūnui, kuris tuoj po laidotuvių tėvo paliepimu eina pernakt budėti ant jo kapo. Maginei paramai gali būti prilygintinas prieš mirtį tėvo duodamas patarimas, kaip susirasti įtėvį, – šis turės maginių galių. Retesni atvejai, kai padeda seniai miręs tėvas, jei ant jo kapo ilgai verkiama (atskiri pasakos 510 A. Pelenė variantai).

Trečioji tėvo funkcija – siekia išsaugoti vaikams gyvybę. Pirmiausia minėtinos pasakos, kuriose tėvas bando pergudrauti naująją žmoną, savo vaikų pamotę, besikėsinančią į našlaičius. Kai pamotė pareikalauja posūnio mėsos, bando ją apgauti duodamas žvėrienos (720. Paukštis – nužudytas berniukas) ar, pamotei pareikalavus atnešti sudegintų dvylikos posūnių pelenus, pasiunčia jai šunų pelenus (451. Brolių ieškanti sesuo). Vis dėlto nuo piktavalės pamotės tėvui savo sūnų šiose pasakose apsaugoti nepavyksta. O sėkmė lydi tais atvejais, kai tėvas turi maginių žinių ir prireikus jomis pasinaudoja, tik pažymėtina, kad tokių pasakų nedaug, vienetai. Pasakoje 702 B*. Mergelė uogelė pasikoręs sūnus gali vėl atgyti tėvo permestas per petį, panašus veiksmas atliekamas ir pasakos 707. Trys nepaprasti kūdikiai variantuose: tėvas nupjauna obelį, išaugusią ant raganos nužudyto savo vaiko kapo, meta kamieną per petį  – ir atsiranda gyvas vaikas. Retas atvejis, kai tėvas eina ieškoti dingusio sūnaus, jis užfiksuotas tarptautinių atitikmenų, taigi todėl – ir kataloginio numerio neturinčioje pasakoje Raganos nužudyti jaunuoliai: iš gegutės sužino, kad sūnų nužudė laumė, ir priverčia šią sūnų atgaivinti. Pasakose, kuriose sūnus dingsta, kai namiškiai jį prakeikia, vaduoti gali eiti prakeiksmo kaltininkai tėvas ar motina, bet itin retai kada jiems tai pavyksta, nes neatlaiko sunkių išbandymų, prakeiktąjį dažniausiai išvaduoja žmona.

Ketvirta ryški tėvo funkcija – savo vaikams skiria vedybinį partnerį. Palyginti daug pasakų, kuriose tėvas rūpinasi dukterų ištekinimu, – taip atspindimi patriarchalinės visuomenės papročiai. Vienose pasakose tėvas ieško dukroms išskirtinėmis, dažnai maginėmis galiomis pasižyminčio vyro, pateikdamas besiperšantiems jaunikiams sunkių užduočių: atspėti, iš kokios odos yra karalaitės bateliai ar kailiniai (425 M. Žalčio žmona, 621. Utėlės odos batukai), per vieną naktį atlikti neįmanomus darbus, tarkim, užauginti medį, pastatyti rūmus ar tiltą, nutiesti kelią (441. Ežiukas, 560. Stebuklingas žiedas). Vedybinės užduotys gali būti susijusios su dukterų išgelbėjimu: atiduos dukrą tam, kas nukaus slibiną, kuriam ji paskirta suėsti, ar tam, kas suras dingusias dukteris (300. Slibino nugalėtojas, 301 A. Karalaičių vadavimas, 301 D*. Slibino pagrobta karalaitė). Kada žentu siekia tapti ne tėvo paskirtas jaunikis, tiesiog dukra netinkamam jaunikiui (vilkui, žalčiui) yra pažadėta ar pasižadėjusi nesėkmingai susiklosčius aplinkybėms, tėvas tokioms vedyboms siekia užkirsti kelią – bando jaunikį apgauti, vietoj dukros atiduodamas ką nors kitą (425 A. Vyras – baidyklė  / gyvūnas, 425 M. Žalčio žmona). Itin archajiškas siužetas, kai tėvas nusprendžia pats tapti dukters vyru, tik duktė tokiai kraujomaišiškai santuokai pasipriešina pabėgdama iš namų (510 B. Tėvas nori vesti dukterį). Šiaip jau dukros norai, už ko tekėti, pasakų tėvui nerūpi, su dukra elgiamasi kaip su daiktu, kurį tėvas kaip savininkas atiduoda kam panorėjęs. Išimtimi laikytina pasaka 361. Sutartis nesiprausti, kurioje tėvas trijų dukterų atsiklausia, kuri iš jų sutiks tekėti už trejus metus nesipraususio, nesiskutusio vyro. Kur kas mažiau pasakų, kuriose tėvas reguliuoja, ką turės vesti sūnūs. Būdingiausias pavyzdys – pasaka 402. Varlė (pelė) nuotaka: tėvas liepia trims sūnums iššauti strėles ar mesti obuolius – nukritę šie daiktai parodys nuotakas.

Penktoji funkcija – skiria sūnums užduotis. Vienos užduotys susijusios su tėvo ūkio apsauga: pagauti kviečius ar aukso obuolius vagiantį paukštį, pasėlius ištrypiantį ar šieną suėdantį žirgą (361*. Varinis vilkas, 550. Paukštis, žirgas ir karalaitė). Kitos susijusios su palikimo dalijimu, prieš tai sūnus išbandant: liepia po laidotuvių kiekvienam sūnui budėti ant jo kapo (530. Karalaitė ant stiklo kalno, 530 B*. Pavogtos nuotakos); išsiunčia sūnus tarnauti – kas uždirbs didžiausią algą ar užsitarnaus vertingiausią daiktą, tam atiteks palikimas (409 A*. Gyvatė įmetama į ugnį). Trečios užduotys siejamos su tėvo noru atgauti sveikatą: siunčia sūnus parnešti sveikatą ar jaunystę grąžinančių vaistų (551. Gydantis vanduo). Kad ir koks būtų užduočių turinys, visas jas galima sieti su iniciaciniais išbandymais.

Šeštoji tėvo funkcija – atiduoda vaikus svetimajam. Būdingas stebuklinių pasakų motyvas – tėvas nepagalvojęs duoda pažadą: patekęs į keblią padėtį, velniui, vilkui ar kitam svetimajam pažada atiduoti tai, ko namie nepalikęs ar kas pirmas jį grįžtantį pasitiks, – grįžęs randa gimusį sūnų, pirmoji pasitinka jauniausia duktė (314  A*. Jautelis gelbėtojas, 425 A. Vyras – baidyklė / gyvūnas, 475. Pragaro katilo kurstytojas). Šiose pasakose tėvą galima traktuoti kaip jautrų ir mylintį: jis kremtasi buvęs neapdairus duodamas pažadą, gailisi pažadėto vaiko. Prie minėtų šlietinos situacijos, kada tėvas išleidžia sūnų tarnauti ar mokytis, nežinodamas, kad asmuo, kuriam laikinai prižiūrėti sūnus patikimas, yra raganius (325. Burtininkas ir jo mokinys). Bet esama ir tokių pasakų variantų, kuriuose tėvas iškyla kaip silpnadvasis, egoistiškai besirūpinantis tik savimi, – vaiką svetimajam pažada sąmoningai, siekdamas išgelbėti savo kailį: tai atrodo komiškai, kai, paklydęs miške, už kelio parodymą dukterį sutinka ištekinti už ežiuko (441. Ežiukas), bet kraupu, kai dukterį vietoj savęs pažada ketinusiam jį pjauti vilkui – kad tik liktų gyvas (314 B*. Oželis padėjėjas).

Toliau apsistosiu prie pasakų, kuriose tėvo funkciją, jau septintąją, apibendrinant galima nusakyti žodžiais atsižada savo vaikų. Nustebino ir tokių pasakų skaičius, ir vaikų atsisakymo formų įvairovė.

Susijęs su magija ir ne visada tikrąja to žodžio prasme reiškiantis atsižadėjimą yra vaikų prakeikimas. Prakeikimo pasekmė – vaikas prapuola arba virsta augalu ar gyvūnu. Prakeikti galima tyčia ar netyčia, ir netyčia dažniau prakeikia motina – taip nutinka, kai ji tiesiog sukeikia. Įdomu, kad kartais, tarkim, pasakos 445*. Žmona išvaduoja prakeiktą vyrą variantuose, sukeikti motiną išprovokuoja tėvas, pavyzdžiui, paliepęs sūnui juokais sušerti jai rykštele ir taip išgąsdinti. Provokacijos motyvas galėjęs atsirasti todėl, kad lietuvių tautosakoje stipresne žodinės magijos galia pasižymi moteris, ypač motina⁵. Bet netyčia sukeikti pasitaiko ir tėvui, ir vienu atveju pasakoje 425 C. Žmogumi virtęs gyvūnas sūnus dėl to virsta meška. Bet yra ir tokių tekstų, kuriuose tėvas vaikus prakeikia sąmoningai, gerai žinodamas tokio veiksmo pasekmes, paprastai – atsižadėdamas be jo leidimo tekėti nusprendusios dukters. Ypač paplitusi pasaka 313 A, B, C. Mergaitė padeda pabėgti, kurioje su žentu pabėgusią dukrą prakeikia tėvas velnias – dukra pasmerkiama trejus metus ežere plaukioti antimi. Pasakos apie prakeikimą atspindi iki šiol išlikusį tikėjimą, kad pavojinga keikti vaikus, – ne tik prakeiksmo, bet ir atsitiktinio keiksmo ištarmė gali išsipildyti.

Bene švelniausias atsižadėjimo būdas – tėvas vaiką išvaro iš namų. Vyrauja pasakos, kuriose išvaromas sūnus, o priežastys, žvelgiant šiandienos žmogaus akimis, mažareikšmės. Viena jų – sūnus atsisako papasakoti savo sapną arba, mokydamasis juodvarnių kalbos, pasakyti, ką iš jų išgirdęs (507 A. Dėkingas numirėlis, 725. Išsipildžiusi pranašystė). To pakanka, kad tėvas sūnaus elgesį įvertintų kaip neklusnumą ir baustų išvydamas. Variantuose sūnus gali būti išvaromas, kai nuo tėvo nenuslepia sapno ar juodvarnių pokalbio turinio: esą tėvas gers vandenį, kuriame sūnus nusiplovė kojas, arba sūnus nukirs tėvui galvą. Pastaruoju atveju tėvą dar galima suprasti  – jis bijo būti pažemintas ar prarasti gyvybę. Bet esama ir tokių pasakų, kuriose išvaromas jokios grėsmės tėvui nekeliantis sūnus, tarkim, už tai, kad iš gailesčio paleido tėvo įkalintą varinį senelį, kurį rodydamas žmonėms tėvas tikėjosi praturtėsiąs (502. Laukinis žmogutis). O ganėtinai populiari pasaka, kurioje išvaroma duktė, sukrečia žiaurumu: atskiruose jos variantuose už atsisakymą tekėti už tėvo šis nukerta dukteriai rankas ir tokią išveja (706. Moteris su nukirstomis rankomis).

Beveik visos minėtos tėvo ir sūnaus konflikto situacijos gali baigtis įsakymu sūnų nužudyti: paskandinti, užmušti ir atnešti negyvo sūnaus širdį ar akis, tik tarnai pasigailėję to nepadaro ir tėvui atneša šuns ar kokio žvėries širdį ar akis. Taigi pereinu prie pasakų, kuriose vaikų atsižadėjimo forma – jų pasmerkimas mirčiai. Yra kelios pasakos, kuriose tokį tėvo sprendimą bandoma teisinti – esą jis buvęs suklaidintas: vyresnieji sūnūs apšmeižė jaunėlį, kad šis ruošiasi tėvą nužudyti (551. Gydantis vanduo), pamotė apšmeižė podukrą, neva ši nunuodijusi tėvo žirgą ir šunį (708. Sūnus – kačiukas). Pastaruoju atveju tėvo įsakymas liudija, kad žirgo ir šuns vertė lygi dukros vertei. Kartais tėvo elgesį bandoma traktuoti kaip silpnadvasiškumą, paklusimą antrosios žmonos, vaikų pamotės, įgeidžiams: pasakoje 720. Paukštis – nužudytas berniukas tėvas, kartą nesėkmingai bandęs pagudrauti, galiausiai papjauna savo sūnų, kai pamotė pareikalauja jo mėsos. Vis dėlto žiauriausios yra pasakos, kuriose tėvas ruošiasi atimti vaikams gyvybę niekieno iš šalies nepaveiktas, savo paties valia. Pasakoje 567. Stebuklinga paukščio širdis tėvas įgyja stebuklingą paukštę: kas suvalgys jos galvą, taps karaliumi, o kas širdį – spjaudys auksu; tėvas įsako ją iškepti, kad galėtų suvalgyti, bet galvą ir širdį suvalgo atsitiktinai į virtuvę atbėgę išalkę jo mažamečiai vaikai; tai sužinojęs tėvas įsako juos papjauti ir iškepti jų širdis. Pasakos 710. Dievo motinos augintinė variantuose tėvas mažą dukterį išneša į mišką ir ten palieka. O štai unikalus šiurpumu sukrečiantis tėvo įsakymas: motinai ruošiantis gimdyti, tėvas paliepia jau turimiems sūnums ir dukroms pasidaryti karstus ir išeiti į mišką; atsižvelgiant į tai, kas gims, sūnums ar dukroms reikės nusižudyti; pranešus, kad žudytis turi sūnūs, šie nepaklauso tėvo nurodymo ir pabėga (451. Brolių ieškanti sesuo).

Populiariausia vaikų atsižadėjimo forma yra jų paklaidinimas miške, kas tolygu siekiui pražudyti. Gausu pasakų, kuriose sūnų ir dukrą, dažniau – tik dukrą tėvas išveža į mišką ir čia palieka vaikų nekenčiančios pamotės paliepimu (313 H*. Bėgimas nuo raganos, 327 A. Vaikai ir ragana, 480. Gera ir bloga mergaitė). Susiduriame su tipiška pasakų situacija, kai dėl vaikų likimo kalta laikoma pamotė, nors veiksmus atlieka tėvas. Bet, nors ir nedaug, esama pasakų variantų, kuriuose vaikus, kartais tik dukterį, tėvas arba abu tėvai palieka savo sprendimu – esą gyvena vargingai ir nepajėgia išmaitinti (412 B*. Nuotaka iš jaujos).

Remdamiesi Proppu, folkloristai vaikų atidavimą svetimiesiems ir atsižadėjimą laiko iniciacijos apeigų atspindžiais. Pagal iniciacijos apeigų schemą vaikas ar jaunuolis turi būti atskirtas nuo šeimos, atsidurti svetimoje erdvėje, kur bus išbandomas, toji erdvė dažnai yra slapta teritorija miške, ji siejama su mirties sfera, nes joje teks patirti simbolinę mirtį ir prisikėlimą. Vis dėlto vargu ar archajiškųjų iniciacijos apeigų atsiminimas būtų taip ilgai išlikęs kultūrinėje atmintyje, jei nebūtų buvęs pastiprintas patriarchalinėje visuomenėje gyvavusio tėvo vaidmens.

Žvelgiant ne folkloristo akimis, o iš eilinio pasakų klausytojo ar skaitytojo pozicijų, tėvo traktuotė trikdo: tėvą regime esant aplinkybių auką, neapdairiais pažadais netyčia atiduodantį vaiką svetimiesiems, silpnadvasį, vykdantį piktavalius pamotės paliepimus, ir kietaširdį, atsižadantį, kartais itin žiauriais būdais atsikratantį savo vaikų. Taigi netrūksta pasakų, patvirtinančių Sadauskienės išsakytą mintį, kad stebuklinių pasakų tėvas nesubrendęs tėvystei. Bet yra ir tokių pasakų, kuriose tėvystė įsisąmoninta, – tai liudija tėvo siekimas susilaukti vaikų, noras užtikrinti jiems sėkmingą ateitį, suteikiant maginę paramą ar surandant tinkamą vedybinį partnerį, pastangos išsaugoti vaikams gyvybę. Kontrastuojančias tėvo funkcijas ir iš to išplaukiantį šio paveikslo prieštaringumą galima aiškinti skirtinga pasakos vaizdinių kilme – tėvystė, kitaip nei motinystė, nėra biologinė duotybė, tėvystės formavimosi procesas buvęs ilgas, ir pasakose išlikę jo atšvaitų.

Tėvo pasirodymas pasakose paprastai susijęs su virsmo momentais: gimimu (įtraukiant ir krikštynas), iniciacija, vedybomis ir mirtimi. Jo veiksmai tuo metu turi lemiamą reikšmę vaikų likimui.

Vis dėlto reikia pripažinti, kad stebuklinių pasakų tėvas – ne herojus, šiandieniniam pasakų adresatui, ypač vaikams, jis toli gražu ne pavyzdys, pats tėvystės supratimas gerokai skiriasi nuo dabartinio.

_____________________________________

¹ Владимир Яковлевич Пропп, Морфология сказки, Ленинград: Academia, 1928, c. 30–31, https://imwerden.de/ pdf/propp_morfologiya_skazki_academia_1928_text.pdf .

² Jurga Sadauskienė, „Dainuojantys kaulai: pasakos psichologizmas“, Homo narrans: folklorinė atmintis iš arti, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2012, p. 290.

³ Bronislava Kerbelytė, Lietuvių pasakojamosios tautosakos katalogas, t. 1, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1999.

⁴ Luigi Zoja, Tėvas. Istorinė, psichologinė ir kultūrinė perspektyva, iš anglų kalbos vertė Rima Pociūtė, Vilnius: Ciklonas, 2006, p. 140–141.

⁵ Nijolė Marcinkevičienė, „Motinos žodžio galia: prakeikimai“, Liaudies kultūra, 2003, Nr. 1, p. 54–61.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2019 Nr. 4 (92)