VAIŽGANTO MOKYKLINĖ PASAKA („PARS PRO TOTO“)*

 

 

 

 

 

 

„Kai kitos draugijos turi daug arba nemaža egoistiško elemento, tai švietimo draugijos turi rodyti vien altruizmą, vien artimo meilę, o ne savo kokį laukiamą pelną.“

 

Vaižganto „deimančiukai“ lituanistiniame išeivijos švietime (linų šukavimas)

Pasitelkus Vaižganto mėgtą porų vaizdavimo meninį principą, šalia jo Sančą Pansą primenančios gaivališkos natūros galima regėti ir kitą alter ego – idealios lietuvybės siekiantį donkichotiškąjį riterį. Šio tyrimo aprašo epigrafams pasirinktos citatos iš Vaižganto 1915 m. parašyto straipsnio, skirto lietuvių tautinei mokyklai išeivijoje, irgi liudija jo ištikimybę tautinės vienybės idėjoms ir lietuviškosios tapatybės išsaugojimo praktikai. Pabrėždamas, kad „atskiras žmogus, ar jis būtų arti, ar toli nuo tėvynės, ar net pačioje tėvynėje, tai tik lašas ežere“, Vaižgantas teigia, kad „išeiviams spaustis į krūvą – gyvybės dalykas“, ir primena daugybės Europos tautų išlikimo Amerikoje garantiją – švietimo draugijas, užtikrinančias tautinių mokyklų darbą, taigi ir tautų ateitį2. Kaip šių principų buvo laikomasi vėliau, po Antrojo pasaulinio karo, atskleidžia jau kitos – povaižgantinės – epochos lietuvių išeivijos lituanistinio ugdymo programų ir Vaižganto kūrybos recepcijos jų mokykliniuose vadovėliuose peržvalga.

Įžvalgumas ir aktualumas. Pirmiausia į akis krinta išeivių švietimo dokumentuose taupiai, glaustai, įtaigiai ir pagrįstai įvardijami istorinių, politinių, etninių pokyčių dėsningumai. 1953 m. Kanadoje išleistos Lituanistinių mokyklų programos pratarmėje („Įžangos vietoje“) įvardyta būtinybė Lietuvai ir jos vaikams plėtoti abipusės (!) pagalbos santykius neabejotinai aktuali ir šiuolaikinės emigracijos laikais: „Gyvename visai kitokiose sąlygose, negu esame gyvenę Lietuvoje. Kitose sąlygose gyvena, bręsta ir mūsų vaikai. Kita aplinka, kitokia mokykla, kiti interesai. Ir pati Lietuva, kuri anuo metu buvo kasdienė realybė, dabar yra tik tolimas svajonių ir prisiminimų kraštas. Kraštas, kuris Nepriklausomais laikais yra savo vaikams davęs, dabar šaukiasi tų pačių vaikų, išblaškytų plačiame pasaulyje, visokeriopos pagalbos.“3 Taigi visų lietuvių tautos pusių ir puselių (net trupinėlių) Tėvynėje ir visuose kituose pasaulio kraštuose sandrauga, bendradarbiavimas ir įvairiakryptė (!) pagalba įvairiomis epochomis ar istoriniais laikais yra pageidautina sąlyga siekiant (jei to dar siekiama ar siektina) etniškai, t. y. vaižgantiškai, suvokiamą tautos dvasinio idealo modelį susieti su jaunų žmonių ugdymo(si) praktika.

Atsakomybė už vaikų tautinio – kultūrinio ir literatūrinio – išsilavinimo turinį. Peržvelgtos 1953 m. Kanados ir 1957 m. JAV lituanistinių šeštadieninių mokyklų programos numatė Vaižganto asmenybės ir kūrybos pristatymą bei ištraukų nagrinėjimą. Su tokiomis programinėmis nuostatomis darniai koreliavo to laikotarpio išeivių vaikams skirti literatūros vadovėliai: J. Ambrazevičiaus, A. Skrupskelienės, A. Vaičiulaičio Naujieji skaitymai (parengti sekant tų pačių autorių Lietuvoje pasirinktu akademiniu žinių ir tekstų pateikimo modeliu), Juozo Masilionio Lietuvių literatūra (su rekomenduojamomis įdomiomis rašinių ir pratybų temomis, pabrėžiant mokinių veiklą ir aktyvumą), Antano Rinkūno Kregždutė (tarsi tiesioginė Z. Kuzmickio aktyviosios didaktikos tąsa). Būtent pastarojo vadovėlio užduotys, skirtos Vaižganto „Popšutei“ aptarti (pvz., „Ką reikia užmesti ant degančio laužo, kad būtų daugiau dūmų?“), sužadino ir mano vaizduotę: įsivaizdavau, kaip šį Vaižganto tekstą skaitantys vaikai drauge su šeštadienio lituanistinės mokyklos mokytojais tolimąją Tėvynę Lietuvą regi ne tik per pamoką, bet ir apie ją šnekasi iš mokyklos sugrįžę namo su tėvais ar seneliais, paskui prisimena vasaros metu skautų stovykloje, dar vėliau – nekantriai laukdami nusileidžiant lėktuvui Lietuvoje… Ar taip galėjo būti, nežinau, bet gyvos šio vadovėlio užduotys mane pačią įkvėpė ne tik su vaikiška nuostata pažvelgti į Lietuvą iš paukščio ar lėktuvo skrydžio, bet ir pajusti gaivią vaižgantiškų lino marškinių vėsą… Todėl manyčiau, kad ir esant minimalistinėms anų laikų gyvenimo svetur galimybėms lietuviškąją Vaižganto linų pasaką buvo stengiamasi atsakingai tradiciškai sekti toliau…

Didaktinis dėmesys ir pagarba mokiniui kaip sąmoningam ugdymo(si) proceso dalyviui. Nors ne visuose mano vartytuose lietuviškuose išeivijos vadovėliuose būta Vaižganto, o kai kuriuose lietuvių rašytojų tekstų visai atsisakyta ir lietuvių kalbos mokyta pasitelkiant pačių vadovėlių autorių sukurtus tekstus, galbūt atsižvelgiant į vis sunkiau lietuviškai bekalbančius šeštadieninių mokyklų mokinius, bet visuose jaučiamas nuoširdus siekis mokyti lietuvius vaikus nuo jų nutolusios Tėvynės kultūros – kalbos, papročių, tikėjimų, tautosakos, literatūros. O didaktiniuose patarimuose lietuvių kalbos ir literatūros mokytojams pabrėžiama sąmoningo mokinių aktyvumo mokantis svarba: „Mokant paprastojo skaitymo, be kita ko, pirmiausia yra siekiama įvesti priaugančiąją kartą į gimtosios kalbos raštiją, iš kurios galėtų gauti tai, kas reikalinga tautinės sąmonės formavimuisi, tai yra tautinės individualybės syvų. <…> Paruošimo, arba analizės, laipsnyje dėstytojo siekiama ištraukti iš mokinio pasąmonės jau turimas žinių patirtis, kad susidarytų psichologinis pagrindas naujoms patirtims priimti.“4

Šie patarimai neabejotinai svarbūs visiems visų laikų mokytojams, ypač jų būtinybė aktualizuota Lietuvoje, kai 1990 m. buvo nugriautos okupacinės sienos ir išeivijos lietuviai stengėsi pasidalyti laisvojo pasaulio pedagoginėmis idėjomis su savo tautiečiais Lietuvoje – taigi suteikti (sugrąžinti?) vaižgantiškojo altruizmo didaktiką.

Vaižganto kūrybos skalsa atkurtosios nepriklausomos Lietuvos mokykloje (linų verpimas, audimas)

Viršelių dail. Telesforas Valius
Viršelių dail. Telesforas Valius

Kelintąsyk Lietuvoje, „perkentę ilgą, smarkią Žiemą“, anot Vaižganto, „perleidėm ūmo Pavasario polaidį“… Kaip sekėsi Vaižgantui jo ir mūsų, lietuvių tautos, vienintelėje Tėvynėje, jai atgavus politinę laisvę, atkuriant nepriklausomą nuo ideologinių prievolių švietimą, kai, anot Maironio, „tiek švietė vilties“ ir „vien meilę norėjos dainuoti“? Atmenu, kad buvo euforiškai pakilu ir nuo atsivėrusios akinančios savųjų lietuvių išeivių kūrybos šviesos, ir nuo laisvojo pasaulio švietimo galimybių paralelinės gausos, ir nuo pačių mūsų, čionykščių, originalių kūrybinių idėjų proveržio pajutus laisvę  – lyg po slogaus sapno plačiai atvėrus akis saulėtą pavasario rytą… Sunku net patikėti, kad nuo to laiko nugyventa jau trys dešimtys metų – beveik tiek pat, kiek gyvavo tarpukario nepriklausomos Lietuvos švietimas, kuris savo gimties pradžioje paveldėjo visuomenę, daugiau negu šimtą metų kentusią tautinę carinės Rusijos priespaudą, Pirmojo pasaulinio karo vokiečių okupaciją, ekonominių priežasčių nulemtas emigracijas, po sukilimų ir karų kilusias suirutes. Tik trys dešimtmečiai buvo Lietuvos šviesuoliams skirti valstybei atkurti ir lietuviškajai valstybinei švietimo sistemai SUKURTI – ir šis tikslas buvo pasiektas. Tada vėl penkiasdešimt prievartos, veidmainystės ir pasipriešinimo kovos metų, per kuriuos mokyta nemąstyti, nediskutuoti „nediskutuotinais klausimais“ ir paklusti, paklusti, paklusti, bijoti, bijoti, bijoti – tam taikyta daugybė sovietinio gąsdinimo, baudimo ir naikinimo būdų, metodų, priemonių, institucijų ir pareigybių. Tas pareigas turėjo atlikti konkretūs žmonės, ir jokie tyrimai nenustatys, nei kiekybiškai, nei kokybiškai neįvertins, kaip ši dvasinė priespauda paveikė kelių kartų Lietuvos žmonių psichiką ir pasąmoningai paveldimas būdo ypatybes. Gimsti – ir jau turi tai, ko nenorėtum turėti… Bet gali gimdamas paveldėti ir tai, kas nežinia iš kur ir kodėl šviečia Tau ir kitiems vaižgantiška gerumo, patiklumo, pasaulio meilės šviesa… Šis eseistinis intarpas tėra užuomina siekiant paaiškinti pastarojo Lietuvos švietimo trisdešimtmečio reiškinius – ne teisti ir ne teisinti, tik suprasti.

Nauji literatūrinio ugdymo turinio horizontai. Ką svarbaus pirmajame atkurtosios nepriklausomos Lietuvos švietimo etape (paskutinis XX a. dešimtmetis) galėjo nuveikti mokytojas lituanistas mokydamas mokinius literatūros savo asmeninės atsakomybės ir sąžinės lygmeniu? Pirmiausia – džiaugtis su mokiniais laisvai atsivėrusiais kultūros horizontais ir drauge skaityti tai, kas anksčiau buvo neprieinama. Vaižgantas iki to laiko buvo legalus, tad galėjo keistis tik jo interpretavimo pobūdis. Bet į mokinių skaitymo akiratį įtraukiant daugybę išeivių literatūros (poezijos – išskirtinai Bernardą Brazdžionį, Henriką Radauską, Kazį Bradūną, Henriką Nagį, Alfonsą Nyką-Niliūną, Algimantą Mackų, prozos – Antaną Vaičiulaitį, Marių Katiliškį, Antaną Škėmą, Birutę Pūkelevičiūtę, Jurgį Jankų, Stepą Zobarską), Vaižgantui likdavo mažiau laiko ir gal nebebuvo jis toks įdomus, nes atrodė įprastas kaip duona kasdieninė. Gal todėl ir nebuvome budrūs, nepagalvojome apie galbūt gresiantį jam pavojų.

Vaižganto tekstų pozicijos stabilumas. Vaižganto – kaip pradinės, pagrindinės ir vidurinės mokyklos autoriaus – pozicija šio dešimtmečio programose ar jų projektuose ir vadovėliuose irgi atrodė gana patikima, nekvestionuotina. Pavyzdžiui, 1990 m. prof. Donato Saukos parengtoje programoje V klasėje Vaižgantą skaityti rekomenduojama gilinantis į dvi temas: darbu gražus žmogus (Vaižganto Severijos darbai, Napalys darbus dirba) ir brolio žirgas (šviesuolio neblėstantis pavyzdys optimistas Vaižgantas – Vaižgantas apie save, atsiminimai apie Vaižgantą), o VII klasėje nacionalinio charakterio temai skiriamame skyriuje siūloma aukštaičio charakterį aptarti remiantis Pragiedruliais. 1993 m. Lietuvos Respublikos kultūros ir švietimo ministerijos patvirtintoje vidurinės bendrojo lavinimo mokyklos programoje Vaižgantas numatytas penktoje („Aleksiukas gydo motutę“), septintoje („Napalys darbus dirba“), aštuntoje (trumpasis lietuvių literatūros kursas iki XX a. pradžios: Vaižganto „Rimai ir Nerimai“, savarankiškam skaitymui ir kalbos ugdymo darbams – „Valiulio pasaka“, „Lino darbų pasaka“, ištrauka iš A. Vaitiekūnienės knygos Vaižgantas) ir vienuoliktoje (Vaižgantas, gyvenimo ir kūrybos apžvalga, asmenybė, Pragiedruliai (supažindinimas), smulkioji proza, publicistika (supažindinimas), savarankiškam skaitymui – „Nebylys“) klasėse. Mokykliniai literatūros vadovėliai Vaižgantą su tomis pačiomis buvusiomis užduotimis išsaugo, kaip išsaugoma visa klasika, išmetamas sovietinis balastas ir visomis išgalėmis įtraukiami išeivijos rašytojų tekstai. Būdingas pavyzdys galėtų būti Zitos Alaunienės ir Genovaitės Grigėnienės Skaitiniai VII klasei, kurių ir sovietiniuose, ir jau pataisytuose (pasitelkus Kęstutį Urbą) nepriklausomybės metų leidimuose išlieka ta pati klasikinė Vaižganto Pragiedrulių ištrauka „Napalys darbus dirba“ su tomis pačiomis mokinių atidaus skaitymo, planavimo, atpasakojimo, analizės ir kūrybiškumo gebėjimus ugdančiomis didaktinėmis užduotimis.

Mokyklinių literatūrinio ugdymo programų kaitos tendencijos. Programų pobūdis pradeda keistis nuo 1994 m. Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos bendrųjų programų (projektų) – jų lietuvių kalbos skyriuje, skirtame pradinėms klasėms (spėtina, sekant tam tikrų vokiškųjų programų, įvardytų ugdymo būdų skyrelyje, pavydžiu), jokie konkretūs literatūros tekstų autoriai ir (ar) jų kūriniai (taigi ir Vaižgantas) neminimi, o pagrindinės mokyklos V–VI, VII–VIII klasėms skirtuose literatūrinio lavinimo poskyriuose tarp pateikiamų skaitytinų ir interpretuojamų kūrinių pavyzdžių Vaižganto nėra (nors Martynas Mažvydas, Mikalojus Daukša, Antanas Baranauskas, Motiejus Valančius, Vincas Kudirka, Jonas Biliūnas, Šatrijos Ragana, Vincas Krėvė, A. Vaičiulaitis ir kt. paminėti), IX–X klasėse tarp rekomenduojamų skaityti XX a. pirmosios pusės literatūros tekstų arba jų fragmentų Vaižgantas įvardytas, o XI–XII klasėms skirtame apraše jokie autoriai neminimi. Nors šios programos nebuvo patvirtintos kaip oficialios, kaip, beje, ir literatūros požiūriu maksimalistinis 1999 m. projektas (jame tarp daugybės siūlomų autorių Vaižgantas minimas kaip galimas pasirinkti), bet jų liberalaus literatūrinio ugdymo turinio pa(si)rinkimo nuostatų įtaka 1996 m. išleistai ir galiojusiai V–XII klasių lietuvių kalbos programai akivaizdi. Jos V–VI klasių apraše įvardijamas tik M. Mažvydas ir rekomenduojami „du alternatyvūs vadovėliai“ – Laimos Abraitytės (teminiu principu parengtas tradicinis literatūros vadovėlis) bei Raimondos Dominauskaitės ir Reginos Juodišiūtės (vidinės integracijos – kalba, literatūra ir kalbos ugdymas – principu sudarytas modernus vadovėlis), VII klasėje siūloma remtis naujaisiais K. Urbos skaitiniais (inovatyviomis vaikų ir jaunimo literatūros aktualizavimo nuostatomis bei tipologiniu literatūros pateikimu pagrįstas vadovėlis), VIII klasėje – senaisiais skaitiniais, taip pat nurodomi rekomenduojami tekstai, tarp kurių – Vaižganto „Rimai ir Nerimai“, XI klasėje numatoma Vaižganto gyvenimo ir kūrybos apžvalga, supažindinimas su rašytojo asmenybe, Pragiedruliais bei publicistika, skaitoma ir analizuojama Dėdės ir dėdienės. Taigi Vaižganto pozicijos darsyk išlaikomos.

Virš. dail. Giedrius Jonaitis
Virš. dail. Giedrius Jonaitis

Mokyklinių literatūros vadovėlių teorinės ir didaktinės sąrangos pokyčiai. Aptariamojo laikotarpio vadovėlius lydinčiose metodinėse knygose mokytojams siūloma vis daugiau aktyvios mokinių veiklos metodų, atvežtų iš užsienio kaip tarsi naujų (o iš tikrųjų primenančių ketvirtajame dešimtmetyje steigtas Z. Kuzmickio literatūrines laboratorijas), ypač šiuo požiūriu patrauklūs L. Abraitytės Skaitiniai 5 klasei. Be jau minėtų, kaip vaižgantiškai laisvos dvasios ir originalių sprendinių literatūros mokymosi priemonės pažymėtinos K. Urbos Knygų dienos VIII klasei (skirti literatūros rūšis ir žanrus, suvokti kultūros ir literatūros istorinio nuoseklumo dermę skatinantis vadovėlis) ir Nijolės Šervenikaitės (redaktorė Nijolė Skliutaitė) Literatūra IX klasei (istorinės chronologinės pateikties bei vaizdinių ir literatūrinių tekstų lyginamosios aktualizacijos jungčių vadovėlis). K. Urba, kurio Knygų valandas (1996) septintajai klasei R. Norkevičienė įvertino kaip ryžtingą žingsnį, „nepasiduodant buvusių ir naujai kuriamų programų diktatui, pateikti septintokui įdomią, patrauklią literatūrą, kuri iki šiol tik nedrąsiai ir nedideliais kiekiais būdavo siūloma užklasinio skaitymo pamokoms“5, 1998–1999 m. žengė ir antrą atsakingą žingsnį parengdamas Knygų dienas aštuntokams, kuriose kultūros ir literatūros kontekstai mokiniams atveriami labai saikingai, taikliai pacituojant ir pakomentuojant daugybę kritikos veikalų, bet paliekant pakankamai erdvės saviems mokinių atradimams, ypač skatinant susitelkti į atidaus skaitymo procesą. Pavyzdžiui, lakoniškai pristačius Vaižgantą ir jo Pragiedrulius, pateikiamas į tris dalis suskaidytas ištraukos „Napalys darbus dirba“ tekstas su sutartiniais ženklais, žyminčiais reikšmingas teksto analizei pastraipas (šį būdą vėliau perėmė ir kitų vadovėlių autoriai). Po kiekvienos dalies eina komentarai, užduotys ir savarankiškus mokinių sprendinius skatinančios užduotys, pvz.: „Koks šios scenos meninis „raktas“? Kokius liaudies žmogaus bruožus išryškina Vaižgantas Napalio paveikslu? Ar galima juos ir šiandien laikyti nacionalinio charakterio bruožais?“6 Šį vadovėlį laikyčiau atidžios literatūrinės teksto analizės pradininku aptariamo laikotarpio Lietuvos mokykloje, besilaikančiu tradicinės istorinės-kultūrinės literatūros tekstų analizės principų, juos grindžiančiu sistemingai parengtomis literatūros teorijos prieigomis, ugdančiu ne tik mokinių ir mokytojų (taip!) literatūrines, bet ir bendrąsias (pvz., mokėjimo mokytis, pažinimo) kompetencijas. Pažymėtina, kad šio autoriaus atlikto nuoseklaus literatūros sąvokų įmokyklinimo darbo vaisiais (šalia kitų šaltinių) buvo išmaniai pasinaudota „Šviesos“ leidyklai sudarant Literatūros žinyną V–XII klasei (red. Česlovas Navakauskas, 2006). Šio svarbaus ir svaraus darbo tęsinys – Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto autorių kolektyvo 2011 m. išleista Literatūros enciklopedija mokyklai, liudijanti buvusį literatūrinio pakilimo laikotarpį.

Virš. dail. Agnius Tarabilda
Virš. dail. Agnius Tarabilda

K. Urbos vadovėlių kryptį tęsė N. Šervenikaitės parengta ir „Alma littera“ leidyklos 1998 m. išleista Literatūra IX klasei, perimdama, tikėtina, literatūros teoriją VII ir VIII klasėse jau gerai perpratusius mokinius ir vesdama juos tradiciškai išbandytu literatūros chronologinės sekos bei iš naujo Lietuvoje atrandamu (tarpukariu propaguotu J. Ambrazevičiaus) atidžios tekstų analizės ir interpretacijos keliu. Šio vadovėlio sudarytoja (vėliau – „Baltų lankų“ mažosios serijos mokomųjų priemonių vadovėlio Vaižgantas (2001) autorė) J. Tumui-Vaižgantui skirtame „Realizmo“ skyriaus poskyryje aktualizavo ir plėtė mokinių istorines, kultūrines ir literatūrines žinias, pateikė klausimų tekstų turiniui ir meninei raiškai analizuoti. Taigi galima konstatuoti, kad šio laikotarpio vadovėliuose mokiniai kartu su stipriais, profesionaliais vadovais mokytojais ne tik turėjo galimybių pažinti Vaižgantą, bet ir buvo skatinami atrasti savąjį Vaižgantą patys. Ir tos pažinimo, atradimo kelionės iš tikrųjų entuziastingai vyko anų Atgimimo laikų mokyklose.

Argi galėjo (gali) vykti Vaižganto mokyklinė emisija (lino kultūros nykimas)?

Provokuojantis, nemalonus klausimas, bet…

Virš. dail. Vida Kuraitė
Virš. dail. Vida Kuraitė

Nuolatinė lietuvių kalbos ir literatūros programų turinio kaita. Persiritus per XXI a. slenkstį nepriklausomos Lietuvos švietime toliau nuolat vyko pradinio (2003, 2008, 2016), pagrindinio (2003, 2008, 2015) ir vidurinio (2002, 2011) ugdymo lietuvių kalbos ir literatūros programų kaita. Kaip minėta, 1994 m. bendrųjų programų projektas atvėrė laisvesnių galimybių pasirinkti literatūrinio ugdymo turinį, o 2003 m. pradinio ir pagrindinio ugdymo programos jas oficialiai įgyvendino: pradinėse klasėse nebebuvo nurodoma konkrečių privalomųjų ar rekomenduojamų rašytojų ir jų kūrinių, V–VI ir VII–VIII klasėms kaip literatūrinio ugdymo gairės įvardijami tik tautosakos ir literatūros žanrai, tipai ir rūšys, IX–X klasėms siūlomos visuotinės ir lietuvių literatūros kaitos kryptys paminint A. Baranauską, Žemaitę ir Kazį Binkį (nes jie esą nebus nagrinėjami XI–XII klasėse). 2002 m. XI–XII klasėms skirtoje literatūrinio ugdymo programoje numatytas tradicinis chronologinis visuotinės ir lietuvių literatūros kursas įvardijant istorines kultūrines konteksto gaires ir privalomuosius autorius bei jų kūrinius, bet Vaižgantas ir jo kūryba šioje skiltyje neminimi. Jis įvardytas neoromantizmo konteksto skiltyje su dviem tekstais – „Gondingos kraštas“ (be nuorodos į Pragiedrulius) ir „Aš, tarnaitė ir kanarėlė“ (be nuorodos į publicistiką). Taigi pagal šias programas Vaižganto galėjo būti šiek tiek arba visai nebebūti.

Virš. dail. Eglė Valiūtė
Virš. dail. Eglė Valiūtė

Vadovėlių įvairovė. Aptartų programų kontekste vadovėliai išlaisvėjo ir pasuko senųjų tradicijų, originalių idėjų arba jų jungčių įgyvendinimo linkmėmis – atsižvelgiant į jų sudarytojų literatūrologinį, didaktinį, psichologinį, kūrybinį pasirengimo potencialą ir (ar) praktinio pedagoginio darbo mokykloje patirtį. Kas galėjo šiuo atveju nukentėti? Neabejotinai tradicinis kanonas – visais anksčiau įvardytais aspektais. Kas galėjo laimėti? Visais aspektais realizuojamas visų ugdymo(si) proceso dalyvių kūrybiškumas. Šiuo laikotarpiu tęsiami Elenos Marcelionienės ir Vidos Plentaitės pradinėms klasėms skirti Šaltiniai (paskui – E. Marcelionienės Naujasis šaltinis), kuriuose primenamas Vaižganto gyvenimas ir asmenybė bei dosniai paberiama jo kūrybos vaizdelių. Šiuos vadovėlius bevartant man net pradeda atrodyti, kad ir čia, Lietuvoje, kaip ir mūsų broliai bei seserys už Atlanto, turime taip pat švelniai vilioti savo vaikus į Tėvynės piliakalnius – kaip į pasaką… Vaižganto kūrinėlių randu ir IV klasės Pupoje – užduotys gyvos, primenančios Z. Kuzmickio laboratorijas. Vis dėlto pagrindinei mokyklai skirtuose vadovėliuose Vaižganto tekstų mažėja, galima sakyti, kad kai kuriuose jie beveik išnykę. Su kolege rengdamos „Šok“ serijos literatūros vadovėlius V–VI klasėms Vaižganto nepasirinkome dėl to, kad ruošdamosi juos sudaryti kruopščiai susipažinome su to meto pradinių klasių vadovėlių ir kolegų parengtų vadovėlių V–VI klasėms turiniu ir paaiškėjus, kad tektų kartotis, jo atsisakėme. Be to, pati buvau sumaniusi kitokį šių vadovėlių tąsos projektą, kuriame Vaižganto tekstai būtų radę garbingą ir reikiamą vietą, bet tas planas liko neįgyvendintas. Ištikimas Vaižgantui išliko K. Urba IX klasei skirtuose Literatūros laukuose pateikdamas pluoštelį Vaižganto publicistikos ir mokinių susidomėjimą šia originalia Lietuvos kultūros asmenybe žadinančių klausimų bei užduočių. Aukštesniosioms  – XI–XII – klasėms skirtuose vadovėliuose (išleido „Šviesa“ ir „Baltos lankos“) šiuolaikiniams mokiniams patraukliai atskleidžiama Vaižganto asmenybė ir gyvenimas, išeinama iš vadovėlių spąstų orbitos (kai vadovėlių autoriai siekia išgauti iš mokinių pageidautinus ar laukiamus atsakymus), į mokinius kreipiamasi prieš skaitant tekstus (pagirtinos prieštekstinės užduotys), kad jie atidžiai skaitytų ir ieškotų savų sprendinių. Todėl apibendrinant atliktą XX–XX a. sandūros lietuviškų literatūros vadovėlių peržvalgą galima konstatuoti jų didaktinės sąrangos įvairovę ir pastangas į literatūros mokymo(si) procesą įtraukti pačius mokinius – kaip mąstančius lygiaverčius skaitymo, analizės ir kūrybinės raiškos procesų dalyvius.

Vėl kaita – literatūrinio ugdymo turinio valymo tendencijos? Kas ir kodėl pasikeičia vėliau? 2008 m. pradinio ugdymo programoje teigiama, kad mokiniai „elementariai suvokia reikšmingiausius lietuviškos knygos istorijos momentus: pirmoji lietuviška knyga, K. Donelaitis, spaudos draudimo metai, knygnešiai“, bet daugiau jokių rašytojų neminima. 2008 m. pagrindinio ugdymo programoje jau atsiranda V–VI, VII–VIII ir IX–X klasių koncentrams skirti privalomosios literatūros sąrašai, bet Vaižganto juose nėra. XI–XII klasių programinis perversmas 2011 m. įvyksta ne tiek dėl rašytojų (ne)laisvės, kiek dėl to, kad pakeičiamas lietuvių kalbos ir literatūros egzamino modelis (teksto interpretacijas ir rašinius keičia samprotavimo ir literatūriniai rašiniai – mokyklinių rašto darbų kaitos tyrimas būtų dar sudėtingesnis). Šiek tiek pakinta autorių ir jų kūrinių sąrašai: Vaižganto asmenybė lieka neaktualizuota, bet Dėdės ir dėdienės grįžta į privalomųjų kūrinių sąrašą – taigi Vaižgantas įgyja vieno privalomojo teksto autoriaus statusą. Keista, kad tarp jo epochą reprezentuojančių asmenybių (Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Vydūnas, Kazimieras Būga, Mykolas Riomeris) Vaižgantas neminimas. Minimali didaktinė retorika – kodėl? Dar įdomiau, kad Vaižganto, lyg ir pamėgto, šiuolaikiškai aktualizuoto pradinių klasių vadovėliuose, sudarytuose visiškos laisvės sąlygomis, naujuose 2016 m. pradinio ugdymo programų literatūros sąrašėliuose nebėra. Įvardijami Janina Degutytė, Sigitas Geda, Leonardas Gutauskas, Kęstutis Kasparavičius, Marcelijus Martinaitis, Pranas Mašiotas, Anzelmas Matutis, Kazys Saja, Ramutė Skučaitė, Vytautas Tamulaitis, Antanas Vaičiulaitis, Bitė Vilimaitė, o Vaižganto – nė ženklo: nei jo gyvūnėlių, nei vaikų, nei piliakalnių… Vaižgantas į šiuos sąrašus tiesiog nebeįrašytas – priešingai negu tarpukario laikais, kai iš gyvos vadovėlių erdvės pateko į akademines programas. Vadinasi, dabar kitos tendencijos – ne iš apačios, bet iš viršaus lemiančios „steigtį ir saugą“. Beje, joks Vaižganto tekstas kaip skaitomas per pamokas neįrašytas ir į 2015 m. griežčiausių (kone inkvizicinių) reglamentų pagrindinio ugdymo lietuvių kalbos ir literatūros programą. Tik V–VI klasių koncentro VI temos „Sakmės ir mitai apie pasaulio ir tėvynės kilmę“ rekomenduojamų kūrinių sąraše Vaižganto šešėlis vienąsyk šmėsteli šalia vieno jo kūrinio – „Vilniaus pilies pasakos“ – pavadinimo. Tik tiek.

Detektyvinė intriga. Šio Vaižganto kūrinio pateikimo mokykliniuose vadovėliuose istorija norėčiau baigti šį nepabaigiamą pasakojimą apie Vaižganto raštų – nelyginant lietuviškojo lino – ir savo, šiam tyrimui skirtos ekspedicijos rezultatų aprašytojos, „mūką“, t. y. kančią.

Taigi „Vilniaus pilies pasaka“, kaip teigiama Vaižganto raštuose, pirmąsyk buvo sukurta lenkiškai ir paskelbta Varšuvoje išleistame kalendoriuje 1905 m., o lietuviškai išspausdinta 1916 m. žurnale „Vadas“. Į mokyklinius skaitinius šį kūrinį, ko gero, įtraukė Petras Klimas, o paskui jis buvo daugsyk kartojamas.

Kuo šis padavimas ypatingas? Ogi tuo, kad dogmatiško tikėjimo tradicinės tiesos jame įveikiamos tris kartus: pirmiausia narsus jaunikaitis originalia išmintimi nugali tradicinius žodinius (banalius) žynio teiginius (kūrybos ir metaforinio mąstymo galia), antrąsyk patys dievai nuvainikuoja žmonių sugalvotą materialios aukos (šįsyk mergelės) paprotį pasirinkdami Lietuvos lauko gėlių puokštę (ištikimybės ir pasitikėjimo simbolika), o trečiąsyk – jau perskaitęs šį tekstą – skaitytojas skatinamas susimąstyti apie individualaus kelio pasirinkimo svarbą (individualizmas ir originalių sprendinių valia), palyginti su tradiciniu nuolankumu (likimas ir dalia). Šis padavimas daro įspūdį ne tik svetimšaliams svečiams, bet ir saviems vaikams: ohoho! – mūsų sostinė pastatyta be kraujo praliejimo, tai lengvas gėlių poezijos miestas! Šią interpretaciją parašiau dabar, kiti gali susigalvoti savaip – tai kiekvieno iš mūsų laisvė kurti šalia Vaižganto…

Bet grįžkime prie vadovėlių. O juose, skersai ir išilgai peržvelgę dabartines naująsias pradinės ir pagrindinės mokyklų programas, regime iš visų Vaižganto raštų pasilikusią tik šią vieną „Vilniaus pilies pasaką“ – ne kaip privalomąjį, o kaip rekomenduojamą kūrinį. Šis ankstesnėse programose neįvardytas kūrinys buvo išspausdintas 1995 m. R. Dominauskaitės ir R. Juodišiūtės lietuvių kalbos vadovėlyje V klasei. Kas atsitiko dabar, po 2015 m. programos, kurioje jis buvo nurodytas? Pasirodo, jo niekas nepasirinko! „Atrask“ („Šviesa“) serijos V–VI klasėms skirtose knygose šio kūrinio nėra, LLTI vadovėliuose toms pačioms klasėms – irgi nėra, „Baltų lankų“ leidyklos literatūros vadovėlyje V klasei jautriai atveriamas vaiko ir mamos santykių pasaulis pateikiant ištrauką (neprivalomą ir nerekomenduojamą – tai jau drąsu!) iš Pragiedrulių „Aleksiukas gydo motulę“. O tos pačios leidyklos vadovėlyje VI klasei – kažkas panašaus į „Vilniaus pilies pasaką“… Bet ne, tai kitas tekstas – „Vilniaus įkūrimas“. Iš kur jis? Vadovėlyje, priminus Vilniaus vilko legendą, teigiama, kad „yra dar viena legenda apie Vilniaus įkūrimą“, bet nenurodoma, nei iš kur ji, nei kas ją sukūrė, atkūrė, papasakojo ar užrašė… Dar labiau stebina, kad vadovėlio pabaigoje pateikiamoje bibliografijoje to teksto metrikos, priešingai nei visų kitų tekstų, nėra. Man šis tekstas pažįstamas, todėl atsiverčiu Vilniaus padavimus, kuriuose „pateikiama istoriko Zahorskio parašyti laiškai ir jais sekant P. Vingio atpasakoti lietuviški padavimai apie Vilnių“7, ir įsitikinu, kad tai tas pats tekstas. Mąstau: kodėl vietoj ta pačia tema ir tokio paties siužeto Vaižganto teksto spausdinamas šis? Trumpesnis? Autentiškesnis? Katras pirmasis parašė, nurašė, perpasakojo ar sukūrė? Ponas Zahorskis savo raštuose prie šio padavimo prirašo tokią pastabą: „Šis padavimas yra lietuviškai užrašytas J. Vaižganto, bet aš jį rašiau, kol Vaižganto buvau neskaitęs.“8 Mūsų LIBIS pateikia tokį šio autoriaus rinkinio bibliografinį įrašą: „Zahorski, Władysław (1858–1927) (Zahorskis, Vladislavas). Podania i legendy Wileńskie / Władysław Zahorski; z drzeworytami St. Matusiaka. Wilno: Nakładem i drukiem Józefa Zawadzkiego, 1925.“ Jeigu tai tikrai liaudies padavimas, tai galėjo būti užrašytas keletą kartų… Bet kodėl taip atsitiko būtent su paskutiniu programiniu Vaižganto kūriniu – kodėl jis dėl neaiškių motyvų pakeistas kitu? Lietuviškų linų raštai nebemadingi, netinkami, nebepatrauklūs? Net lininių siūlų parsivežame iš Baltarusijos ar Kinijos?

Vis dėlto ne kaip nusivylimo, o kaip tikėjimo amžinąja ne tik lino, bet ir Vilniaus pilies pasakos gyvastimi patvirtinimą įrašau pirmoje straipsnio dalyje žadėtą paskutinę Vaižganto „Vėlių vakaro“ pastraipą: „Šiušu. Nyku. Vėlių vakaras. Manęs niekas nemyli, tik tos senelių vėlės.“

Vaižgantas ir mūsų Lietuva

„Masė paprastai lenkiasi prieš pajėgą ir raminasi pigia maksima: prieš vėją nepapūsi. Ta tiesa esanti didžiausia žmonių demoralizatorė, didžiausia ištižintoja. Dėl to Vaižgantas ir yra asmenybės, individualizmo garbintojas.“9

Ką gi atvėrė šis Vaižganto raštų mokykloje (pa)likimo tyrimas? Ar pradinis sumanymas „pars pro toto“ pavyko ir įvyko? Pamėginsiu iš vaižgantiškojo lino „išausti“ mokyklinių vadovėlių turinio paslapčių įminimo bandomąsias (bet ne baigiamąsias) išvadas.

Rašytojas, kūryba, mokykla. Visų XX–XXI a. lietuvių rašytojų – kaip ir Vaižganto – raštų kelias į mokyklines programas ir (arba) vadovėlius dažniausiai yra panašus: pirmiausia rašytojo kūryba pasidaro žinoma, paskui pripažinta, tada pagarsėja ir pradedama matuoti mokykliniais turinio, formos, vertybių kriterijais. Lietuvių literatūros klasikai, beveik be bandymų iškart kūrę dieviškus šedevrus, – Kristijonas Donelaitis, Antanas Baranauskas ir Maironis – lietuvių literatūros panteone išlieka nekvestionuojami. O Vaižganto, kaip spėtina, labiau pretenduojančio į šventojo kankinio vaidmenį, raštai pirmiausia atsirado XX a. spaudoje, paskui vadovėliuose, tada buvo įteisinti tarpukario nepriklausomos Lietuvos programose – šį laikotarpį galima būtų laikyti jo lino pasakos sužydėjimu. Panašiai į mokyklinio pripažinimo lauką pateko šiuolaikiniai rašytojai Aidas Marčėnas, Sigitas Parulskis, Marius Ivaškevičius. Tokio lygmens mirtingųjų (pa)tvarumo mokyklinėse programose perspektyvos vertintinos kaip santykinės.

Oficialių literatūros programų ribos ir užribiai. Pirmosios sovietinės ir vokiečių okupacijų metais į Vaižganto raštus nebuvo pasikėsinta dėl jų tariamai tradicinio, klasikinio pobūdžio, bet antrosios sovietinės okupacijos metais Vaižgantas – kaip „mrakobiesas“ – užkliuvo ir buvo išbrauktas pirmiausia iš mokyklinių programų, o paskui ir iš vadovėlių. Tokia lemtis gali tykoti kiekvieno rašytojo, turinčio išskirtinę ideologinę temą arba netaisyklingą formą. Vaižgantas turėjo ir viena, ir kita. Jo kūrybos dominantė buvo tautiškumas, lietuvio nacionalinio charakterio ypatybės, tautos dvasios slėpiniai. Rašymo forma buvo vaižgantiška – gaivališka, natūrali, daugiaaukštė ir daugiagelmė, žodžiu, nedisciplinuota. Įvairių valdžių už ideologinį pasirinkimą ar klystkelius Lietuvoje buvo arba ir yra baudžiami Julius Janonis, Eduardas Mieželaitis, Juozas Baltušis, nuolat grasinama Salomėjai Nėriai, ateina Petro Cvirkos eilė, o ką jau kalbėti apie visoms valdžioms valdant kalėjimuose sėdėjusį Kazį Borutą arba verčiau patylėti apie kareivį, jūreivį, žygeivį Paulių Širvį… Dėl nestandartinės formos įtartinai žvelgiama į Bronių Radzevičių, Antaną Kalanavičių, už individualizmą arba atšiaurumą oficialiosioms vitrinoms atstumiamas Saulius Tomas Kondrotas. Taigi galima būtų teigti, kad mokyklinės literatūros programos – tai sutartiniai projektai, kuriuos ilgėliau įgyvendinant kai kurie rašytojai įgauna teigiamas, kai kurie – neigiamas konotacijas, pagal kurias vėliau yra vertinami automatiškai, nebeskaitant ir nebepermąstant jų kūrybos iš naujo.

Paradoksai. Vaižganto sugrįžimas sovietiniais metais į mokyklas atrodo lyg pasipriešinimo judėjimo padarinys: iš pradžių tekstai atsirado kaip (ne)kalti inkliuzai, paskui su tam tikra nepatikimumo aureole jis pasiliko kaip kritikuotinas. Sovietiniais metais ši opozicinė pozicija tik didino neoficialų Vaižganto populiarumą. Panašiai vėlyvuoju sovietmečiu buvo vertinamos alternatyvios Arvydo Ambraso ir Rimo Buroko eilės, kurios nepriklausomybės metais į vadovėlius ir programas dėl spėtinų priežasčių nepakliuvo. Kažkokios povandeninės srovės iš mokinių akiračio išplauna Skomanto istorines apysakas, o drauge ir rašytojo Kazio Almeno fenomeno apmąstymą, dingsta net Antanas Vienuolis su visais „vasaros nakties burtais“… Tokius kai kurių rašytojų teigiamo arba neigiamo įelektrinimo laukus turbūt kuria atskiri anonimai arba jų grupės, priverstos tokios būti dėl politinio saugumo arba pačios pasirinkusios tokią poziciją iš pavydo, bailumo ar kitų asmeninių santykių arba būdo savybių.

(Ne)tyčiniai atsitiktinumai ir dėsningumai. Dabartinė Vaižganto raštų nykimo iš programų ir vadovėlių istorija, viena vertus, susijusi su programų laisvėjimu, kai nenurodomi jokie autoriai ir galima rinktis, ką nori, o vadovėlių sudarytojams labai sunku proporcingai sudaryti tekstų rinkinius, nes keli rašytojai gali kartotis nuolat, o kiti  – būti palikti už borto. Taip nutiko ir Vaižgantui – jo tekstai tradiciškai laikėsi pradinės, pagrindinės ir vidurinės mokyklos vadovėliuose. Antra vertus, vėl sugriežtinus programas, jose nebeįvardyti tradiciškai vadovėliuose buvusių neprograminių autorių kūriniai metami iš naujai sudaromų arba pataisomų leidinių – toks likimas šiuolaikiniuose vadovėliuose ištikęs ir Vaižgantą: jis išlieka tik kaip privalomasis XI klasės kurso autorius su vienu Dėdžių ir dėdienių tekstu. Taip gali nutikti A. Kalanavičiaus eilėms, kurios buvo spausdinamos pradinių ir V–VI klasių vadovėliuose, kai programos buvo laisvai neapibrėžtos, bet dabar, jas sukonkretinus, turbūt bus stengiamasi sutalpinti visus reikiamus autorius. Taip nepastebimai nubyrėjo Vaidoto Daunio poezija, buvusi įvardyta kaip laisvai pasirenkamoji 1999 m. programoje ir aptariama, cituojama vadovėliuose, o dabar ją gaubia tyli nežinia. Tokie neatitikimai, paklydimai, riktai – nuolatinės literatūros programų kaitos padariniai, už kuriuos NIEKAS neprisiima atsakomybės, taigi nesijaučia atsakingas (?).

(Post)modernūs sprendiniai. Ką daryti? Visi visų laikų Lietuvos rašytojai ir jų kūriniai tikrai netilps nei į mokyklines programas, nei į vadovėlius, bet viešai diskutuoti apie tai, išklausyti mokinių, mokytojų, mokinių artimųjų, Lietuvos visuomenės nuomonių būtina. Reikėtų atlikti skaitytojų reakcijos apklausas, literatūrinius ir pedagoginius tyrimus, o programų sudarytojai privalėtų individualiai pagrįsti siūlomas programų pozicijas raštu ir prisiimti atsakomybę. Kur tai atlikti? Tarpukario Lietuvoje ėjo nemažai pedagoginės spaudos leidinių: „Lietuvos mokykla“ (1918–1940), „Mokykla ir gyvenimas“ (1920–1941), „Švietimo darbas“ (1920–1937), „Tautos mokykla“ (1933–1940), „Pedagoginis metraštis“ (1937, 1939). O šiandien?..

Baigdama norėčiau pateikti Vaižganto įžvalgą ne programų ir vadovėlių sudarytojams, bet mums visiems – mokiniams ir mokytojams drauge: „Dar veikslesnis skirtumas tarp liaudies mokytojo amatininko, samdinio valdininko, ir mokytojo – savo darbo poeto. Vieno darbas sočiai atlyginamas alga. O kaip įkainosi antrojo darbą, kai jis, skaitymo paslaptį atskleisdamas, savo dvasios akimis per raidžių simboliką mato bekraštę proto sritį, kur knygas paskaitęs asmuo galės skęsti?“10 Linkiu mums drąsos, narsos ir polėkio nardyti pedagoginėse ir literatūrinėse gelmėse, vaižgantiškai ištrūkstant iš visų laikų ideologijų normų ir suvaržymų, – taigi laisvės skaityti, gyventi ir kurti. Likus savaitei iki Vėlinių koreguodama šio straipsnio tekstą, prirašau paskutinį sakinį. Nesame vieni: mus myli, palaiko senelių, prosenelių vėlės, taigi ir Vaižgantas, Lietuvos šviesuolis, kurio gimimo jubiliejų šiemet minime, archetipinis kūrėjas, atgyjantis transcendentinėse, mitinėse ir realiose (net šių laikų) erdvėse.

­­­­­­­­­­­­­_________________________________________

* Pabaiga; pradžia 2019 m. Nr. 3 (91), p. 14–19.

 

1 Vaižgantas, „Tautinė mokykla išeivių gyvenime“, in Vaižgantas, Raštai, t. 9, Vilnius: Pradai, 1998, p. 83.

2 Ibid., p. 83.

3 „Įžangos vietoje“, in Lituanistinių mokyklų programos, Toronto: Švietimo komisijos leidinys, 1953, p. 1.

4 Domas Velička, Konspektinė lietuvių kalbos metodika, II dalis: grožinio skaitymo pamokos, Čikaga: Lietuvių fondas, 1966, p. 3–7.

5 Regina Norkevičienė, Literatūrinis lavinimas. XX a. II pusė, Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2007, p. 95.

6 Kęstutis Urba, Literatūros dienos, Kaunas: Šviesa, 2000, p. 82–93.

7 Vilniaus padavimai, Vilnius: Alka, 1990.

8 Ibid., p. 85.

9 Juozas Ambrazevičius, Vaižgantas: apmatai kūrybos studijai, Kaunas: Viltis, 1936, p. 155.

10 Vaižgantas, „Gyvenimo romantika“, in Vaižgantas, Raštai, t. 13, Vilnius: Pradai, 2001, p. 90.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2019 Nr. 4 (92)

 

Įžanginis

Apie ką ne(pa)galvoja vaikų rašytojai

Straipsniai

TĖVAS LIETUVIŲ STEBUKLINĖSE PASAKOSE

Mano vaikystės skaitymai

REIKIA KALBĖTI APIE VISKĄ

Sukaktys

LITERATŪROS POKŠTININKAS JULIANAS TUWIMAS

Paskaitykim, mama, tėti!

ATMINTIS

Atidžiu žvilgsniu

Ar pokariu būta žalčių ir karalienių?
Apie varles, dyką lietų ir dykumos jausmą
Kamanė jazminų sūpuoklėse
Prisukamo princo kronikos

Užklasinis skaitymas

NATALIE BABBITT „AMŽINIEJI TAKIAI“ PAMOKOJE

Kronika. Informacija. Skelbimai

KRONIKA. INFORMACIJA. SKELBIMAI

Summary

SUMMARY

Mūsų partneriai ir rėmėjai