Prisukamo princo kronikos

 

Virš. dail. Peter Bailey
Virš. dail. Peter Bailey

Philipas Pullmanas – gana naujas vardas lietuvių skaitytojams. Nors jo bibliografijoje yra daugiau nei pora dešimčių įvairaus žanro kūrinių, o 2005 m. šis anglų rašytojas už savo kūrybą buvo apdovanotas Astridos Lindgren atminimo premija, Lietuvoje jis pažįstamas tik iš 2003–2004 m. „Tyto albos“ išleistos, o 2007–2008 m. „Obuolio“ leidyklos perleistos fantasy žanro trilogijos Jo tamsiosios jėgos (angl. His Dark Materials, originalo kalba išleista 1995–2000 m.). Dabar (po dešimties metų!) šį kuklų sąrašą papildo 2018 m. Viltaro Alksnėno išversta ir „Alma litteros“ išleista Laikrodžio širdis* (angl. Clockwork or All Wound Up, anglų kalba pasirodžiusi 1996 m.).

Šioje ne per storiausioje (vos 128 p.) knygoje pasakojama apie Glokenhaimo miestelį Vokietijoje, garsėjusį bokšto laikrodžiu su judančiomis skulptūromis. Jas nuo seniausių laikų ten įtaisydavo mokslus baigiantys miesto laikrodininko pameistriai, siekdami parodyti visus savo gebėjimus. Tačiau šią tradiciją turėjęs tęsti tuometinio miestelio laikrodininko Ringelmano pameistrys Karlas skulptūros nesukuria ir nusivylimą bei pyktį skandina „Baltojo arklio“ smuklės alaus bokaluose. Prablaškyti Karlą nusprendęs jo bičiulis, rašytojas ir populiarus miestelio pasakotojas Fricas ima skaityti naujausią savo sukurtą istoriją „Laikrodžio figūros“ – kūrinį apie princą Otą, jo sūnų Florianą ir daktarą Kalmenijų iš Šacbergo, kuris buvo „protingiausias vyras visoje Europoje“ (p. 29). Tačiau Frico pasakojimui įpusėjus ant smuklės slenksčio išdygsta ne kas kitas, o daktaras Kalmenijus, kurio pasirodymas ištrina skirtį tarp knygos realybės ir Frico pasakojamos istorijos…

Šį Pullmano kūrinį sunku būtų priskirti kuriam nors vienam žanrui – tai knygų apžvalgoje pažymėjo ir literatūros kritikė Eglė Baliutavičiūtė (https://www.15min.lt/kultura/naujiena/ literatura/e-baliutaviciute-gyvenimo-ir-visatospaslaptys-knygu-apzvalga-286-1034414, žiūrėta 2019-11-29). Laikrodžio širdis prasideda kaip tradicinė pasaka („Senais tolimais laikais <…> viename Vokietijos miestelyje nutiko keistas dalykas“, p. 9), bet neilgai trukus ima atrodyti, kad kūrinys – tai istorinė apysaka, kiek vėliau – kad prieš akis yra siaubo istorija, dar kitame puslapyje laukia vos ne detektyvas su mokslinės fantastikos prieskoniu, o pabaigoje vėl grįžtama prie pasakose sutinkamos formuluotės („Taigi jiedu ilgai ir laimingai gyveno – štai kaip jiems visiems baigėsi“, p. 106). Toks „žanrų kaleidoskopas“ gana rizikingas, bet Pullmanas meistriškai kuria savotišką hibridą, kuris dėl peržengiamų žanro ribų yra dinamiškas, nenuspėjamas, dėl to ir įdomus skaityti.

„Skaitytojai, skaitę vokiečių tamsiųjų romantikų Hoffmanno, Hauffo pasakas ar anglų rašytojos Mary Shelley Frankenšteiną, neabejotinai skaitydami Pullmaną pajus stiprią jų įtaką“, – minėtoje apžvalgoje teigia Baliutavičiūtė ir belieka jai tik pritarti. Tai, kad Pullmaną domina pasakos, rodo ir 2013 m. išleista knyga Grimm Tales: For Young and Old, kurioje jis perpasakoja penkiasdešimt atrinktų brolių Grimmų užrašytų pasakų. Bet, kaip jau minėta, Laikrodžio širdis nėra (vien tik) pasaka, todėl galima kalbėti ir apie sąsajas su kitais kūriniais, netgi su kitomis medijomis, pavyzdžiui, su 1927 m. pasirodžiusiu filmu „Metropolis“, kuriame mokslininkas sukuria robotą ir jam iš pradžių ketina suteikti mirusios moters išvaizdą (plg. princo Oto įsakymą sukurti mechaninį vaiką, suteikiant jam mirusio sūnaus išvaizdą, p. 55–59).

Nėra vientisas ir Laikrodžio širdies istorijos audinys. Pagrindinis pasakojimas, kurio veiksmas trunka nuo saulės nusileidimo iki kito ryto dešimtos valandos, yra punktyrinis, jį nuolat kas nors pertraukia: pirmiausia tai yra pasakojimas pasakojime, t. y. Frico kūrinys, kuris, smuklėje susirinkusiems miestelėnams turėtas būti skaitomas kaip siaubo istorija, netikėtai virsta šiurpe (tokiu šiuolaikinės vaikų tautosakos žanru), kai pasakojime minimas asmuo, šiuo atveju daktaras Kalmenijus, pasirodo „Baltajame arklyje“ susirinkusiems klausytojams.

Nuoseklų knygos naratyvą dar pertraukia ir praeities intarpas („Antroji dalis“, p. 53–75), kur atskleidžiama, kad iš pirmo žvilgsnio pasaką primenanti princo Oto ir princesės Mariposos istorija vyko toje pačioje realybėje, kurioje gyvena laikrodininkas Ringelmanas, pameistrys Karlas, rašytojas Fricas, bufetininkė Grytutė ir kiti Glokenhaimo gyventojai.

Trūkinėjantį pasakojimą kuria ir rėmeliuose įterpti pasakotojo komentarai, kuriuose kvestionuojamas herojų pasirinkimas, komentuojamas veiksmas ar aiškinamos tam tikros pasakojimo vietos, įterpiama įvairių faktų. Tiesa, kartais šis visažinis pasakotojas yra įkyrokas, perdėm didaktiškas, atimantis savarankišką suvokimo ir atradimo džiaugsmą. Pavyzdžiui, iš pasakojimo nesunku suvokti, kad pameistrys Karlas yra tingus ir bijantis rizikuoti, jis tai pareiškia gana atvirai, pasakodamas, kodėl nesukūrė skulptūros: „Tuščiai švaisčiau laiką, o kai jau buvo per vėlu, supratau, kad nesugebu jos padaryti“ (p. 38), bet visažinis pasakotojas vėliau dar pakartotinai pabrėžia: „Karlo bėda: jis bijojo pralaimėti, todėl iš tikrųjų nė nebandė veikti“ (p. 40). Taip skaitytojas netenka malonumo pats sudėti taškų ant i. Panašiai kvestionuotini ir pasakotojo komentarai, kuriuose jis reaguoja į knygos įvykius, bet iš tiesų nelabai gali kuo nors padėti (pvz.: „Ak, ne! Grytute, saugokis! / Tylėk! Neištark! / …Oi! Per vėlu…“, p. 50).

Knyga grįsta deterministinėmis nuotaikomis ir tai išsakoma jos įžangoje: kai kurios istorijos, vos prasidėjusios, yra nebesustabdomos, jos „rutuliojasi tol, kol prieina iki numatytos pabaigos, ir kad ir kaip tų istorijų veikėjai norėtų pakeisti savo likimą, jiems nieko neišeina“ (p. 7). Tad kam reikalingas šis „šūkavimas paraštėje“, žinant, kad nieko pakeisti iš tiesų neįmanoma?

Nepaisant kelių abejoti verčiančių sprendimų, Pullmano knygą galima prilyginti laikrodžio mechanizmui: galima žiūrėti į didžiuosius pasakojimo „sraigtus“ – siužetą, personažus, kūrinio idėją; bet lygiai taip pat galima it po didinamuoju stiklu tyrinėti smulkias detales, sukuriančias šios istorijos atmosferą, o jas dešifravus kyla netgi intelektinis malonumas. Štai, pavyzdžiui, pačioje pasakojimo pradžioje nurodoma veiksmo vieta – Glokenhaimas. O kada ši istorija vyksta? Atrodytų, kad tekste kalbama apie labai senus laikus, bet p. 25 esančiame pasakotojo komentare minima diskusija apie sielą ir nurodoma į eksperimentą, kai žmonės buvo sveriami prieš mirtį ir po jos, siekiant nustatyti, „kiek jie palengvėja sielai palikus kūną“. Tokį eksperimentą 1907 m. iš tiesų atliko gydytojas Duncanas MacDougallas, po kurio jis iškėlė hipotezę, kad siela turi svorį (deja, tai nebuvo įrodyta, bet čia gimė populiarus mitas, kad siela sverianti 21 gramą; plačiau žr. Richard Sugg, „Prescientific death rites, vampires, and the human soul“, prieiga internetu: https://www.thelancet.com/action/showPdf?pi i=S0140-6736%2811%2960259-6, žiūrėta 201911-20). Tokių užuominų tekste yra ir daugiau, ir jų tikrai verta nepraleisti pro akis, jeigu norima iš šios knygos pasiimti viską, ką ji iš tiesų siūlo.

Nors iš pirmo žvilgsnio Laikrodžio širdis gali pasirodyti tamsi, gal kiek baugoka knyga, bet ją drąsiai galima duoti skaityti vidutinio mokyklinio amžiaus vaikams (9–12 metų). Ne tik dėl joje pavaizduotų nuotykių, pavojų, šiurpulius keliančios atmosferos, bet ir dėl pamokomos istorijos apie egoizmą, altruizmą ir atsakomybę, kurią visada turime prisiimti už savo veiksmus. Tiesa, ši istorija ir apie tai, kaip nereikia tarti velnio vardo, nes nuskambėjus laikrodžio tik gali pasigirsti ir paskutinis gyvenimo tak

_________________________________________

* PULLMAN, Philip. Laikrodžio širdis: apsakymas. – Vilnius: Alma littera, 2018. – 118 p.; iliustr. ISBN 78-60901-3380-4

Žurnalas „Rubinaitis“, 2019 Nr. 4 (92)

 

Įžanginis

Apie ką ne(pa)galvoja vaikų rašytojai

Straipsniai

TĖVAS LIETUVIŲ STEBUKLINĖSE PASAKOSE
VAIŽGANTO MOKYKLINĖ PASAKA („PARS PRO TOTO“)*

Mano vaikystės skaitymai

REIKIA KALBĖTI APIE VISKĄ

Sukaktys

LITERATŪROS POKŠTININKAS JULIANAS TUWIMAS

Paskaitykim, mama, tėti!

ATMINTIS

Atidžiu žvilgsniu

Ar pokariu būta žalčių ir karalienių?
Apie varles, dyką lietų ir dykumos jausmą
Kamanė jazminų sūpuoklėse

Užklasinis skaitymas

NATALIE BABBITT „AMŽINIEJI TAKIAI“ PAMOKOJE

Kronika. Informacija. Skelbimai

KRONIKA. INFORMACIJA. SKELBIMAI

Summary

SUMMARY

Mūsų partneriai ir rėmėjai