Šiemet minime 60-ąsias rašytojo Gintaro Beresnevičiaus gimimo metines

2021 m. liepos 14 d.
Šiemet minime 60-ąsias rašytojo Gintaro Beresnevičius (1961 m. liepos 7 d.–2006 m. rugpjūčio 6 d.) gimimo metines. „Visi jo tekstai stovi ant masyvių baltų mitologijos, religijos istorijos ir sociologijos bei puikaus Europos kultūros kanono ir modernybės išmanymo pamatų“, – sako filosofas Leonidas Donskis (Donskis, 2006).

Prisimintini svarbiausi rašytojo biografijos ir kūrybos punktyrai: 1984 m. Gintaras Beresnevičius Vilniaus universitete baigė istorijos studijas, 1990–1999 metais dirbo dėstytoju Vytauto Didžiojo universitete, Vilniaus universitete. 1993 m. buvo apginta humanitarinių mokslų etnologijos krypties daktaro disertacija „Pomirtinio gyvenimo samprata senovės lietuvių pasaulėžiūroje“. Nuo 1990 m. jis bendradarbiavo su žurnalais „Naujasis židinys-Aidai“, „Metai“, savaitraščiais „Literatūra ir menas“, „Nemunas“, „Šiaurės Atėnai“ ir kt. Čia paskelbė daug esė ir publicistinių tekstų, recenzijų. Vėliau iš čia publikuotų ir kitų tekstų buvo sudaryti esė rinkiniai „Ant laiko ašmenų“ (2002), „Vilkų saulutė“ (2003), „Pabėgęs dvaras“, „Ne apie tai mano dūzgelė“ (2007). G. Beresnevičius – „vienas produktyviausių savo laiko eseistų“ (Bernotienė, 2011, p. 45). Akcentuotina ir tai, kad Gintaras Beresnevičius yra laikomas pirmojo lietuvių postmodernistinio romano „Nuostabūs Tomo Vagabundo nuotykiai ir regėjimai“ (1991, knyga išleista 2007 m.) autoriumi. Postmodernistinis pasakojimas plėtojamas ir romane „Paruzija“ (2005). G. Beresnevičius paliko ir reikšmingų religinių studijų knygų. Ypač autorių domino baltų religijos temos ir problemos. Minėtinos knygos: „Dausos“ (1990), „Baltų religinės formos“ (1995), „Eglė žalčių karalienė ir lietuvių teogoninis mitas“ (2003) ir kt. „Po Norberto Vėliaus mirties būtent jis iš profesoriaus rankų perėmė lietuvių mitologijos ir religijos tyrimų vėliavą“ (Vaiškūnas, 2021).

Gintaras Beresnevičius už įvairialypę kūrybą pelnė apdovanojimų: 1997 m. jis buvo pagerbtas literatūrinio žurnalo „Nemunas“ novelistikos premija ir „Literatūros ir meno“ publicistikos premija, 2000 m. – „Poetinio Druskininkų rudens“ premija už poetinį debiutą (už poeziją eseistikoje) ir Kultūros ministerijos premija už eseistiką, vėliau – Lietuvos Prezidentūros premija už esė rinkinį Lietuvos istorijos temomis „Ant laiko ašmenų“ (2002 m.) ir kt. Rašytojas mirė 2006 m. rugpjūčio 6 d. Vilniuje. Palaidotas Kauno Romainių kapinėse.

Su baltų religijos ir mitologijos tyrimais tiesiogiai susijusi, iš jų išaugusi yra ir Gintaro Beresnevičiaus kūryba, skirta vaikams ir mokyklai. Vaikų literatūros kūriniuose mokslininkas tampa menininku.

Rašytojas yra palikęs dvi literatūrinių pasakų knygas „Kaukučiai ir Varinis Šernas“ (2007) ir „Kaukų šeimynėlė“ (2009). Abi jas meniškai iliustravo dailininkė Lina Dūdaitė. Mažasis skaitytojas nukeliamas į Girią – pirmapradę ir paslaptingą vietą, kurioje dedasi neįprasti dalykai, gyvena įdomios būtybės: „Sename miške, pačioje tankmėje, kur ganėtinai trūnėsių, drevėtų ąžuolų, kur jokio žmogaus koja nežengia, verda gyvenimas. Yra čia ir skraidančių, ir lakstančių, ir tipenančių, ir oru sklandančių balkšvais pavidalais. Nežinia, ar rūkelis koks, ar kuo tikriausias Girios gyventojas“ (Beresnevičius, 2007, p. 5). Neišmatuojamo pločio ir gylio Girioje gyvena iš lietuvių mitologijos į literatūrinę pasaką atvesti personažai – senolis Puškaitis su žmona Blinde, kaukų giminė (iš jų išskiriami vaikai Kaukutis ir Kaukutė), bezdukai, aitvarai, barzdukai, maumai, markopoliai ir net Nematomas žmogutis Nežinia Kas.

Linos Dūdaitės iliustr.
Linos Dūdaitės iliustr.

Vaikų literatūros ir tautosakos tyrinėtoja Gražina Skabeikytė-Kazlauskienė apie G. Beresnevičiaus knygas vaikams teigia: „[Š]ios knygos nėra grožiniai kūriniai įprastine prasme, mat pirminė jų paskirtis, ko gero, buvo ne estetinė, o pažintinė. Tačiau teigti, kad pažintinė paskirtis nustelbė estetinę, būtų neteisinga. Ir šios dvi, ir dar, pridėkime, auklėjamoji paskirtis yra susiliejusios į sinkretinę vienumą. O sinkretizmas, – į ką kalbant apie šias knygas, būtina atkreipti dėmesį, – būdingas archajinei žodinei kūrybai“ (Skabeikytė-Kazlauskienė, 2009, p. 2). Šiame straipsnyje tyrinėtoja detaliai išanalizavo G. Beresnevičiaus kūrinių vaikams personažus, aptarė juos, pasitelkdama mitologinę perspektyvą. Tai išsamiausia publikacija apie minėtus G. Beresnevičiaus kūrinius vaikams, joje apibendrinama: „Aptariamas knygas neabejotinai galima laikyti specialiai vaikams pritaikyta mitofolklorinio palikimo perdavimo priemone“ (Skabeikytė-Kazlauskienė, min. veik, p. 8).  G. Beresnevičius skyrė dėmesio ir vadinamajai „vaikų mitologijai“. Pavyzdžiui, įdomus jo straipsnis „Baubas, maumas ir babaušis“ ir kt.

Mitofolklorinio pasakojimo linija lietuvių vaikų literatūroje turi tradiciją. Prisimintini klasikai (Martynas Vainilaitis, Sigitas Geda ir kt.) ir šiuolaikiniai autoriai (Justinas Žilinskas, Kotryna Zylė ir kt.), kurie vaikus nukelia į turtingą mitologinį pasaulį. Šiame kontekste reikšmingą vietą užima minėti Gintaro Beresnevičiaus kūriniai vaikams.

Svarbu pasakyti ir tai, kad G. Beresnevičius apskritai buvo atidus vaikų ir jaunimo kultūrai. Ne vienas jo publicistinis tekstas kalbėjo ir apie vaikų ir jaunimo subkultūros problemas. Vaikus Beresnevičius laikė ypatinga paderme. Anot Rimanto Kmitos, „[s]avo nemirtingoje esė „Vaikai“ jis pasižiūri į vaikus kaip į tam tikrą mitinių būtybių klasę“ (Kmita, 2019). Rašytojas buvo nekonformistiškas, pavyzdžiui, jis neatsisakė savo straipsnių publikuoti lengvo turinio žurnale „Panelė“. „Net sąmojinguose „Panelės“ patarimuose ryški mokslininko mintis, tik ji čia demokratiškai bei geranoriškai priartinta prie jauno žmogaus ir padeda jam susigaudyti blizgančio prekių pasaulio ir agresyvaus seksualumo džiunglėse. Iš tų G. Beresnevičiaus patarimų, skirtų bundančioms jauno žmogaus aistroms nušviesti ir nukreipti jas tinkama linkme, būtų galima sudaryti įdomią – protingą ir šmaikščią knygutę“ (Tamošaitis, 2006). Šis literatūrologo Regimanto Tamošaičio pasiūlymas yra vertas dėmesio.

G. Beresnevičius turėjo tvirtą ir argumentuotą, neretai ir netikėtą, „nesušukuotą“ nuomonę ir apie kai kuriuos vaikų literatūros kūrinius. Antai Joanne’os Rowling populiariąsias knygas apie Harį Poterį jis laikė „fentezi“ žanro kiču, įdomią paralelę pateikia Harį Poterį lygindamas su Astridos Lindgren apysaka apie Mažylį ir Karlsoną. Poteris, pasak G. Beresnevičiaus, jau kitos kartos personažas: „Nematomas apsiaustas, burtų lazdelė, betriukšmė vertikalaus pakilimo šluota (tai ne Karlsono burzgiklis, tai lėkštė.) <…> Karlsonas galėjo sukelti tėvų nuostabą, Hario Poterio magija – šoką“ (Beresnevičius, 2007, p. 256–257). „Dideliu pasaulinės kultūros šedevru“ Gintaras Beresnevičius laiko stagnacijos epochos brežnevinę animaciją. „Pusė jos šedevrai savaime. Įkūnijantys rusų šviesiosios inteligentijos idealus iš XIX–XX a. Kita pusė – šedevrai, palyginti su pačia naujausia „Digimonų“ serija ar bet kokiu „Tomu ir Džeriu“ (Beresnevičius, 2007, p. 213). Tovės Jansson, Pelenės ir kiti vaikų literatūros, kultūros vardai aptinkami įdomiose, turiningose G. Beresnevičiaus publicistinėse ir eseistinėse publikacijose.

Tyto alba, 2003
Tyto alba, 2003

Reikia prisiminti, kad kaip mokslininkas G. Beresnevičius bendradarbiavo su Lietuvos mokykla. 2003 metais buvo išleisti du jo parengti religijotyros vadovėliai XI ir XII klasei. XI klasės vadovėlio pratarmėje skaitytojui jaunuoliui sakoma: „Iš jūsų norima štai ko: kad turėtumėte bendrą nuovoką apie tą religiją, kurią aptariate, ir įgytute gebėjimą bei drąsos klausti. Būtent klausiant ir ateina supratimas, kurio siekia religijotyra“ (Beresnevičius, 2003, p. 10).

Visa Gintaro Beresnevičiaus kūryba kelia klausimo svarbą. Ir tada, kai veda skaitytoją į neaprėpiamą pasaulio religijų vandenyną, ir tada, kai veda į paslaptingą neišmatuojamą Girią. O gal tai yra vienas ir tas pats kelias?

 

Knygų vaikams ir vadovėlių mokyklai bibliografija

  • Religijotyra: vadovėlis XI klasei. – Vilnius: Tyto alba, 2003. – 303 p.
  • Religijotyra: vadovėlis XII klasei. – Vilnius: Tyto alba, 2003. – 271 p.
  • Kaukučiai ir Varinis Šernas: literatūrinė pasaka / iliustravo Lina Dūdaitė. – Vilnius: Nieko rimto, 2007. – 64 p.
  • Kaukų šeimynėlė: literatūrinė pasaka / iliustravo Lina Dūdaitė. – Vilnius: Nieko rimto, 2009. – 80 p.

Rekomenduojame paskaityti

Parengė Džiuljeta Maskuliūnienė

 

Mūsų partneriai ir rėmėjai