Sue Townsend, užauginusi Adrianą Moulą

2021 m. balandžio 01 d.
Ką pasiūlyti vyresniam vaikui, kuris nori knygos, kuri būtų pasakojama pirmu asmeniu kaip dienoraštis, smagi, o kartu ir labiau suaugėliška, bet ne per daug rimta, – dažnai klausia pasimetę tėvai. Tada galima patarti atsiversti britų rašytojos Sue Townsend (1946 m. balandžio 2 d.–2014 m. balandžio 10 d.) knygas: „Slaptas Adriano Moulo dienoraštis“ ir „Adriano Moulo brendimo kančios“ (lietuviškai išleista kaip viena knyga).

1946 m. balandžio 2 d. Lesteryje (Didžioji Britanija) gimusios rašytojos istoriją galima pavadinti tipine. Augo darbininkų šeimoje, nepabaigė mokyklos, anksti pradėjo dirbti, ištekėjo, pagimdė tris vaikus ir, dar nesulaukusi trisdešimties, jau buvo daugiavaikė vieniša motina. Tarsi nieko įkvepiančio. Sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis nepalūžti jai padėjo stipri valia, darbštumas ir meilė knygoms. Sue Townsend pradėjo kurti ir tuo jos kelias labai panašus į kitos vaikų rašytojos, Hario Poterio „motinos“ Joanne’os Rowling, gyvenimą – iš depresijos ir skurdo jas abi išgelbėjo rašymas. Jos sukūrė du personažus ir labai skirtingas jų erdves, be kurių nebūtų įsivaizduojama nei britų, nei viso pasaulio vaikų literatūra: Adrianą Moulą ir Harį Poterį, kurie joms atnešė šlovę. 1980–1990 metais Sue Townsend tapo daugiausia iš knygų uždirbančia autore Didžiojoje Britanijoje.

1982 metų leidimas
1982 metų leidimas

Kūrybinė pradžia nebuvo lengva. 1978 m. Townsend įstojo į Finikso meno centro rašytojų grupę. Jau pirmoji jos pjesė „Womberang“ 1981 m. pelnė Temzės televizijos apdovanojimą dramos kategorijoje, pagal šią pjesę pastatytas spektaklis. Po to sekė keletas pjesių suaugusiesiems, tačiau didžioji sėkmė atėjo autorei pasukus į paauglių lektūrą ir 1982 metais išleidus pirmąją knygą „Adriano Moulo dienoraštis“. Netrukus, 1984 metais, skaitytojai sulaukė ir tęsinio. Iki gyvenimo pabaigos (autorė mirė 2014 metų balandžio 10 dieną) ji parašė gausybę kūrinių suaugusiesiems: apsakymų, eseistikos knygų, pjesių, tačiau paauglio Adriano nuotykiai vis dėlto liko skaitomiausi. Sakoma, kad Adrianas Moulas, kaip ir pati autorė, yra britų nacionalinė vertybė.

Šio titulo Townsend nusipelnė drąsiai, atvirai prabilusi paaugliams. Pasirinko su jais bendrauti trylikamečio berniuko balsu, kuriame girdimas ir nepakartojamas suaugusios moters humoras, lengvas sarkazmas. Tekstas nesudėtingas, suskirstytas dienomis, tačiau turintis daug poteksčių. Tai visos paauglystės spalvos ir atspalviai: Adrianas jaučiasi nepritampantis, neįvertintas šeimoje, jis juokingas, naivus, nuoširdus, kartais apimtas paaugliško pykčio, lengvos pagiežos. Juokingos, komiškos situacijos nutinka iš kartais pažodinio suaugusiųjų gyvenimo traktavimo. Štai tokių akimirkų kaip razinų prismaigstytos abi Townsend knygos: „Mama buvo užsiėmusi su Rouze, todėl negalėjo kepti blynų, pamėginau aš. Nežinau, kodėl tėvas taip įsiuto, nes virtuvės lubas ir taip laikas dažyti.“ (p. 365)

Townsend derina komiškus ir absurdiškus dalykus su rimtomis ir skaudžiomis dalimis: juokingi paauglystės atributų tyrinėjimai (spuogų skaičiavimas, „daikto“ ilgio matavimas, pirmieji įsimylėjimai) vyksta labai sudėtingame socialiniame ir šeimos fone: Adrianas kenčia nuo jį mokykloje reketuojančio paauglio, jo tėvai skiriasi, geria ir daro daugybę dalykų, už ką šiais laikais Vaiko teisių apsauga jų tikrai nepaglostytų… Adriano tėvas tampa bedarbiu, gimsta abiejų tėvų nesantuokiniai vaikai ir t. t. Ir, nors viskas vaizduojama autorei pasitelkiant nepakartojamą sąmojį, dažnai prasismelkia situacijos rimtumas, jaučiamas autorės gailestis Adrianui: „Tėvas pirmą valandą nakties įgriuvo pro duris <…>. Kaip visada, prisisiurbęs. Mama pradėjo skiesti, koks aš esu nuostabus sūnus ir kaip ji mane myli. Gaila, kad tokių dalykų ji niekada nesako blaivi.“ (p. 172)

Laimei, tas gailestis niekada neperauga į pigų sentimentalumą.

Nors pati ne kartą papuolusi į sudėtingas gyvenimo situacijas, autorė teisinosi, kad savo šeimos nenaudojo kaip šaltinio knygos situacijoms. Tačiau savo mokyklai ji vis dėlto „atkeršijo“: Adrianas lanko tą pačią mokyklą, kaip ir ji. Kai kurie darbuotojai tarsi „nukopijuoti“ iš to laiko ir pašaipiai pavaizduoti. Prieš tapdama rašytoja Townsend dirbo vaikų dienos centre, rašydama „Adriano Moulo dienoraštį“ nemažai savanoriavo jaunimo pasilinksminimų klubuose. Todėl atrodo, kad vaiko gyvenimas negali būti tikresnis, nei yra jos kūryboje. Skaitant autorės eseistikos knygą „Vidutinio amžiaus moters vieši prisipažinimai“ galima „demaskuoti“, kad netiesiogiai nemažai savo gyvenimo detalių Townsend yra įaudusi į šiuos kūrinius – Adrianas, skaitantis klasiką, įsivaizduojantis esą intelektualas, siuntinėjantis savo kūrybos bandymus į BBC ir gaunantis neigiamus atsakymus, yra tarsi pati Sue jaunystėje.

Šiuos dienoraščius autorė rašė visiškai neatsitraukdama nuo jų laikmečio. 1982 metais išleista knyga „Andriano Moulo dienoraštis“ iš tiesų yra apie berniuką, gyvenantį 1981 metais (abi dienoraščio dalys apima 1981–1983 metus). Tai laikai, kuriuose yra ABBA, princesės Dianos vestuvės, princo Viljamo gimimas, pankai, nedarbas, Monty Python, Folklando salų konfliktas… Visas to dešimtmečio kontekstas perleidžiamas per Sue Townsend kūrybinę ir satyrinę prizmę. Knyga, kuri savo pasirodymo laiku buvo tarsi britų metraštis, savotiškas visuomenės veidrodis, praėjus keturiems dešimtmečiams tapo istorija bei to laiko paveikslu. Ją galima skaityti ne tik kaip juokingą paauglio brandos istoriją, bet tarsi žiūrėti dokumentinį filmą „Tie pašėlę devyniasdešimtieji“.

„Adriano Moulo brendimo kančias“ autorė pabaigia gan seriališkai atvira pabaiga: Adrianui sukako šešiolika, ant nosies egzaminai, tėvai, po jį ištikusio nervinio išsekimo, pradėjo skirti jam daugiau dėmesio, jis įsimylėjęs draugę Pandorą, kuri taip pat neabejinga jam. Suprantama, kad daugybė skaitytojų ir gerbėjų laukė kitų knygų kaip atsakymo: O kas toliau? Universitetas, kūrybinis pripažinimas? Laiminga šeima su Pandora?

Tęsinių teko laukti ilgokai, jie buvo leidžiami kiek chaotiškai, o lietuviškai skaitytojus pasiekė tik keletas. Šioje lentelėje pateikta visa jų leidybos istorija.

(šaltinis: https://en.wikipedia.org/wiki/Adrian_Mole)
(šaltinis: https://en.wikipedia.org/wiki/Adrian_Mole)

Lietuviškai išleista „Kapučino metai“ (2001 m.), „Adrianas Moulas ir masinio naikinimo ginklai“ (2007 m.).

Kiekybiškai suaugusio Adriano dienoraščių tekstų yra žymiai daugiau. Kokybiškai – vėlesnės knygos vis dėlto nenukonkuravo pirmųjų tekstų meistrystės. Nors tai jau nebėra vaikų literatūros lektūra, perskaityti suaugusio Adriano dienoraščius būtina. Vien tam, kad būtų gali pasitikrinti, kaip veikėjui pavyko įvykdyti karštakošiškus, idealistinius paauglystės pažadus. Koks jis tėvas savo vaikams? Šiose knygose Adrianui pasiekus brandą, apie 30 metų, kai kurie charakterio bruožai jau virsta neurotiškumu, smulkmeniškumu, dažnai jis tarsi apsėstas tik savo bėdų, pernelyg egocentriškas, kartu jis žavus ir geraširdis, graudžiai juokingas, su vis dar prasimušančiu vaikišku naivumu. Įdomu, kad užaugo visa skaitytojų karta, kuri išgyveno paauglystės kančias kartu su Adrianu ir po kelių dešimtmečių matavo prieš veidrodį plikės dydį.

1982 m. leidimo knygos aplankas. Nuotr. šaltinis: httpsjohnatkinsonbooks.co.uk
1982 m. leidimo knygos aplankas. Nuotr. šaltinis: httpsjohnatkinsonbooks.co.uk

Nepaisant skaudžių ir linksmų asmeninių detalių, tiek ankstesni, tiek vėlesni Adriano Moulo dienoraščiai yra kur kas daugiau nei vieno asmens gyvenimas. Didžiausia Townsend, kaip rašytojos, stiprybė yra iš pažiūros gebėjimas tarsi lengva ranka sujungti vieno asmens uždarą vidinį pasaulį, jo patirtis su platesniu socialiniu ir politiniu kontekstu. Adriano, tiek paauglio, tiek jauno suaugusiojo, lūpose dažnai girdimas satyrinis socialinis komentaras. Autorė atskleidžia platesnį paveikslą, kaip socialiniai ir politiniai dalykai veikia paprasto žmogaus bei jo šeimos gyvenimą ir mąstyseną.

Šiemet S. Townsend būtų suėję 75 metai (beje, ir jos, ir Adriano gimtadienis yra tą pačią dieną – balandžio antrą), o nuo knygoje aprašomų įvykių jau praėjo 40 metų. Ir jeigu Adrianas teberašytų dienoraštį, jam šiemet sukaktų 53 metai. Adrianui, kuris „Kapučino metų“ dienoraštyje apie senatvę kalbėjo taip: „Važiuodamas atgal į komitetą iš visos širdies troškau, kad visi žmonės, sulaukę penkiasdešimt metų, tuoj pat nusižudytų ir leistų mums, likusiems, ramiau atsikvėpti. <…> Nors kai pagalvoju, tai penkiasdešimt metų man atrodo per anksti. Penkiasdešimt penkeri būtų kur kas tinkamesnis mažius <…>, bet jau šešiasdešimt – paskutinė riba. Kokia prasmė po to gyventi? Sans dantų, sans stangrių raumenų ir sans sekso?“ (p. 52)

Smalsu, kokią senatvę (ar net ir mirtį) autorė buvo numačiusi šiam savo veikėjui? Ir gerai, kad to nebesužinosime. Nors ir toks išsamus dienoraštis, vis dėlto tai literatūrinė išmonė ir puiku, kad daugeliui skaitytojų Adrianas ir liks toks, išgyvenantis brendimo kančias, spuoguotas, ambicingas, kūrybingas, naivus ir juokingas ir toks tikras, lyg žiūrėtum personažo raidą tiesioginiame literatūrinio šou eteryje.

 

Jaunimo literatūros bibliografija

  • Slaptas Adriano Moulo dienoraštis; Adriano Moulo brendimo kančios / iš anglų kalbos vertė Virgilijus Čepliejus. – Vilnius: Alma littera, 1997, 2002, 2004. – 413 p. – (10+).

Rekomenduojame paskaityti

Parengė Asta Plechavičiūtė

 

Mūsų partneriai ir rėmėjai