Kodėl linksma knyga apie Adrianą – liūdna knyga?

 

Neįprasto lietuvių vaikų literatūroje žanro – dienoraščio – anglų rašytojos Sju Taunsend (Sue Townsend; g. 1946 m.) knyga Slaptas Adriano Moulo dienoraštis. Adriano Moulo brendimo kančios, be abejo, įdomiausia paaugliui, nes paauglys yra ir pagrindinis jos personažas. Vis dėlto, ko gero, atidžiausiai ją turėtų perskaityti tėvai, o ypač tie, kurių atžalų dar nemutuoja balsas ir kurių dar nevargina kitokios brendimo problemos. Rekomenduotina ji ir pedagogams, ne pro šalį ir kandidatams į prezidentus…

Televizijos ir kompiuterių pavergtas šiuolaikinis paauglys vis tik, kaip rodo „iš lūpų į lūpas“ statistika, noriai skaito Adriano paslaptis, ir matyt, pirmiausia dėl labai įdomaus personažo paveikslo, nuspalvinto grakščiu anglišku humoru, specifiniu, tik anglams būdingu komizmu, ir dinamiško, informatyvaus, autentiško pasakojimo. Dienoraštyje Adrianas Moulas fiksuoja faktus, įvykius ir beveik neužsimena apie išgyvenimus. Matyt, iš tiesų anglų charakteris nedaug tepasikeitė nuo Luiso Kerolio laikų, o juk šio vaikų rašytojo dienoraščiai ypač stebina santūriu faktų registravimu… Anglų humoriste Sju Taunsend „pakužda“ Adrianui tokius įvykius ir taip sustato juos šalia vienas kito, kad skaitytojas norom nenorom priverstas šypsotis, žavėtis keturiolikmečio penkiolikmečio įžvalgumu, kritišku požiūriu į aplinką, o ypač jo humoru.

Knygą sudarančias dvi dalis galima skaityti kaip atskirus kūrinius, bet vis dėlto įdomu pasmalsauti, kaip rutuliojasi Adriano ir jo šeimos gyvenimo kamuolys nuo 1981 metų sausio pirmosios iki kitų metų birželio antrosios. Konstatuojamaisiais, veiksmą pabrėžiančiais sakiniais sukuriamas ne tik įsimintinas Adriano paveikslas, bet ir talpi veiksmo erdvė, kurią sudaro paauglio brendimo problemos, šeimos krizė, bedarbio buitis, anglų mokyklos modelis, politinių aistrų bei Anglijos ekonominio gyvenimo nuogirdos. Pataikavimu skaitytojui galima pavadinti ir kompiuterio ekraną primenantį teksto išdėliojimą puslapyje: sukarpytą gabaliukais pagal kalendorines dienas, paryškintas ryškesniu šriftu. Nebaisu, kad „pametęs“ puslapį, pasiklysi siužeto vingiuose, nors tradiciškai suprantamą siužetą fakto kūrinys vargu ar gali turėti. Vis dėlto dienoraščio faktus į pakankamai tvirtą fabulą sukabina keletas siauriau ar plačiau išplėtotų motyvų: brendimo ir erotikos; šeimos ir namų; senatvės ir bičiulystės; mokyklos; gyvenimo prasmės; visuomenės ir pan. Žvilgtelėkime į keletą ryškesnių.

Pirmoji brendimo ir erotikos motyvo variacija – Adriano rūpesčiai dėl spuogų: „Na, ir sekasi! Pirmą naujų metų dieną ant smakro užaugo spuogas“. Antroji variacija – lytinių organų matavimas liniuote. Adrianas net įsipareigoja: „Nustosiu rūpintis savo daikto dydžiu“. Trečiuoju postūmiu galėtume pavadinti bundančius jausmus bendraklasei Pandorai („Galiu ją įsimylėti!“).

Šeimos ir namų motyvas, ko gero, pagrindinis. Adrianas yra bedarbio sūnus. Jeigu patikėsime knygoje aprašyta mokinių išdaiga, tai nepasiturinčių dėl bedarbystės šeimų, tokių kaip Moulų, 9-ajame dešimtmetyje Anglija nestokojo: „Direktorius pasakė, kad kažkas įėjo į kabinetą, pripiešė Margaretai Tečer ūsus ir jos tarpkojy parašė: „Trys milijonai bedarbių“. Bet Adrianui tenka iškentėti ne tik nepriteklių, bet ir yrančios šeimos skaudulius. Spręskime iš paauglio pastabų: „Kalta mama, antrą valandą ant laiptų dainavo „Mano kelias“. Na ir sekasi, turiu tokią motiną! Mano tėvai galbūt „alkoholikai“; „Senelė mamą pavadino lengvapėde!“; „Mamos jausmai Lukasui man pradeda darytis įtartini“; „Mano tėvas susimušė su Lukasu pievutėje priešais namus, visa gatvė išėjo pasižiūrėti“.

Adrianą vis labiau supa nesaugumo, nepasitikėjimo atmosfera. Tėvų nesutarimai darosi vis audringesni: dalijamasi daiktais („Televizorius dabar yra mano kambary, nes jie negali nuspręsti, kam jis priklauso“), sūnų kiekvienas iš tėvų stumia nuo savęs („Abu mano tėvai tariasi su advokatais. Tikriausiai ginčijasi dėl to, kuris globos mane“). Moulų šeimos linija brėžiama pagal tokį scenarijų: motina pabėga su kaimynu; Adrianas lieka su tėvu, kuris taip pat užmezga meilės ryšį su kita moterimi; motina sugrįžta namo; pasaulio šviesą išvysta motinos ir tėvo nesantuokiniai vaikai; bandoma vėl gyventi kartu…

Kol tėvai žaidžia suaugusiųjų žaidimus, Adrianas vis labiau grimzta į neviltį. Per visą knygą kaip ryški šviesa šokčioja siekimo atsilaikyti motyvas, pereinantis į vienatvės ir kančios motyvus. Adrianas iš visų jėgų stengiasi atsilaikyti, nors jautrus paauglys nepaprastai kenčia. Išgyvenimų iškrovų nedaug – kūryba, dienoraščio rašymas, knygų skaitymas. Adrianas yra skaitantis paauglys. Madam Bovari, Dėdės Tomo trobelė, Belaukiant Godo, Sunkūs laikai, Malūnas prie upės, Kelyje, Karas ir taika ir kt. – jo lektūra. Jis ir pats nesidrovi pavadinti save intelektualu ir egzistencialistu, planuoja ateitį: galbūt busiąs veterinaras, televizijos komedijų rašytojas, poetas, artistas, kempinių nardytojas… Santūrusis, ironiškasis Adrianas, nors vaikšto besišypsantis „kaip robotas“, bet apsiverkia ūkvedės kabinete, niekaip negalėdamas susitaikyti su suaugusiųjų elgesiu: „tėvai privalo turėti moralę ir nuoseklius principus“. Išgyvenimus dėl šeimos problemų paaštrina ir iširusi draugystė su Pandora bei kūrybinės nesėkmės. Tėvams vėl ėmus gyventi drauge, santykiai su sūnumi nepasidaro šiltesni. Šiems, užsiėmusiems naujagime ir jos tėvystės aiškinimusi, Adrianas vėl lieka šešėlyje: „Mama yra Rouzės belaisvė, todėl Kalėdoms viską turiu ruošti aš“. Nerviškai išsekęs penkiolikmetis nusprendžia žūtbūt priversti tėvus jį pastebėti ir įveikti atstumtojo vienatvę. Sugretinkime Adriano sumanymus ir tėvų reakciją.

Adriano bandymai patraukti tėvų dėmesį Tėvų reakcija
1. Susideda su Bario Kento gauja. („Vakare su gauja stovėjom prie alkoholio parduotuvės. Laidžiau labai šaunias pastabas apie praeinančias mergužėles. Gauja leipo iš juoko.“ 1. Sureaguoja tik senelė. Tėvai nepastebi, „kad aš virstu chuliganu“.
2. Mąsto apie savižudybę. Viena iš priežasčių negyventi: „Tėvai nekenčia manęs“. 2. „Pagaliau! Mano tėvai pastebėjo, kad esu nekontroliuojamas ir uždraudė po pamokų išeiti laukan.“
3. Pabėga savaitei iš namų. 3. Kaltės jausmo prislėgti, tėvai pakviečia konsultantą psichologą, kuris Adrianui nustato sunkią depresiją. Sūnus slaugomas.

Prie namų temos glaudžiasi ir senatvės (išminties) motyvas. Senasis Adriano globotinis keistuolis Baksteris jau žino bičiulystės, o ypač namų šilumos vertę, todėl kaip mirties vengia socialinio skyriaus darbuotojų, kurie nori jį sugrąžinti į prieglaudą. Jo vėlyva santuoka su senute Kvine, nugyvenus 35 šeimyninio gyvenimo metus, – graudokas ant mirties slenksčio stovinčių žmonių ryšio saulėlydis.

Visuomeninio gyvenimo panorama atsiveria iš kandžių ir dažnai komiškų pastabų apie Anglijos visuomenės problemas („Valstybė primetė jai tinkamą gyvenimo lygį, tai yra skurdą“), politinį mikroklimatą („Pandoros tėvai kaip reikiant susiriejo. Abu miega atskiruose kambariuose. Pandoros mama įstojo į socialdemokratų partiją, o tėvas liko darbo partijoje. Pandora yra liberalė, todėl sutaria su jais abiem.“). Beje, Lietuvos skaitytojas turi galimybę patenkinti smalsumą atgarsiais iš Anglijos karališkosios šeimos Čarlso ir Dianos biografijų.

Nors knygos pabaiga teikia vilčių, kad Adrianas susidorojo su brendimo problemomis, kad galbūt pagerės santykiai su tėvais, vis dėlto tai liūdna knyga. (Beje, rašytoja, žadėjusi išleisti knygos tęsinį 1992 m., kai jos personažas užaugs, tyli.) Nes ar išsigydys iš XX amžiaus pabaigos ligų ne tik Anglijos, JAV, bet ir Lietuvos šeima? Kiek paauglių, perskaitę šį kūrinį, gali pasakyti, kad jų šeima ne tokia? Juk ne veltui viename knygos epizode matome Adrianą su bendraamžiu iš Amerikos, kurio mama „tikriausiai skirsis penktą kartą“, o šįvakar jis važiuos namo, nes pirmadienio rytą „Niujorke jam paskirtas priėmimas pas psichologą“.

________________________

Townsend, Sue. Slaptas Adriano Moulo dienoraštis. Adriano Moulo brendimo kančios / Iš anglų k. vertė Virgilijus Čepliejus; Dail. Aida Janonytė. – V: Alma littera, 1997. – 416 p.

 Žurnalas „Rubinaitis“, 1997 Nr. 2 (7)

 

Mūsų partneriai ir rėmėjai