Astridos Lindgren reikšmė* (Rašytojos 90-mečiui)

Astrida Lindgren yra įžymiausia, mylimiausia ir garsiausia Švedijos rašytoja. Jau daugelį metų Švedijoje viešųjų bibliotekų populiarumo suvestinėse ji užima pirmąją vietą, gerokai aplenkdama kitus rašytojus – tiek vaikų, tiek suaugusiųjų. Be to, A. Lindgren kūrybą galima laikyti reikšmingiausiu Švedijos kultūriniu eksportu, nes jos knygos išverstos į daugiau kaip šešiasdešimt kalbų, įskaitant tokias retas kalbas kaip fryzų, katalonų, kymro, suahelių ir zulusų (6, 116–217).

Vis dėlto A. Lindgren šlovė nėra tokia visuotinė kaip gali atrodyti. Iš tikrųjų, ne sykį bendraudama su užsienio vaikų literatūros specialistais, suvokiau, jog manieji Vakarų kolegos turi miglotą supratimą apie A. Lind gren. Norėdami likti mandagūs, jie prisimins keletą pavadinimų, bet tuo pat metu pasidomės, ar A.Lindgren yra kažkas tokio kaip Enid Blyton, – rašytoja, pamėgta vaikų, bet atmesta kritikų, – ir tai, be abejo, labai iškalbinga. Švedijoje apie A. Lindgren buvo parašyta daktaro disertacija, išleista keletas tomų rimtų straipsnių rinkinių. Gausu publikacijų tarptautiniuose leidiniuose. Studija apie A. Lindgren buvo įtraukta į prestižinę Twayneʼs World Author seriją (3).

Tačiau vien tai, jog A. Lindgren išversta ir išleista daugybėje šalių (pavyzdžiui, JAV parduota daugiau kaip 4 mln. Pepės Ilgakojinės egzempliorių), savaime dar neįrodo jos populiarumo. Išspausdinta knyga nebūtinai yra skaitoma ir mėgstama. Daugybė akademinių straipsnių apie A. Lindgren įvairiuose pasaulio kraštuose taip pat neatspindi jos reikšmės kurioje nors šalyje.

Tačiau yra viena šalis, kurioje A. Lindgren besąlygiškai pripažįstama, – tai Rusija. Greta jos – buvusios tarybinės respublikos, galbūt ir satelitinės Rytų Europos valstybės.

Pirmiausia į rusų kalbą buvo išverstas Karlsonas, kuris gyvena ant stogo – 1957-aisiais, t. y. vos dveji metai po originalo pasirodymo, o tai labai netipiška, nes pavyzdžiui, Mikė Pūkuotukas ten buvo išverstas 1960, Merė Popins ir Piteris Penas 1968, o Edita Nesbit – tik 1990 metais. Karlsonas – tas savimyla, smaližius, juokingas storuliukas su propeleriu nugaroje – pergalingai perskriejo visą Tarybų Sąjungą. Nėra nė vieno vaiko ir netgi suaugusiojo, kuris nežinotų Karlsono. Atsirado žaislų, lipdukų, pašto ženklų, puodelių, kilimėlių, užuolaidų, šokolado dėžučių ir kitokių komercinių dalykų, vaizduojančių Karlsoną, – taip, kaip Vakaruose vaizduojami V. Disnėjaus veikėjai. (Tik, ko gero, A. Lindgren autorinių teisių Rusijoje nebuvo paisoma.)

Maskvos teatruose kas sekmadienį pakaičiui buvo rodoma tai Karlsonas, tai Pepė Ilgakojinė, ir daugiau kaip dvidešimt penkerius metus salės lūžo nuo žiūrovų. Sukurtas animacinis filmas Karlsonas ant stogo.

Kokia yra A. Lindgren populiarumo Rusijoje paslaptis? Kokius skaitytojo vaiko poreikius tenkino jos veikėjai? Jeigu nenorime apsiriboti vien faktais, atrodo, vienintelis būdas atsakyti į šį klausimą yra semiotinė kultūros įžvalga.

Semiotikoje kultūrų sąveika yra suprantama kaip nuolatinis kitos, užsienio, kultūros ženklų aiškinimasis. Tame procese, kurį valdo „savos“ kultūros kodai, kai kurie ženklai ir reiškiniai yra atpažįstami ir priimami, o kiti tuo metu ignoruojami ir atmetami, nes suvokiami kaip tolimi, svetimi, „neišverčiami“ (plačiau žr.: 5. P. 27–38).

Akivaizdu, jog A. Lindgren knygos Rusijos skaitytojų buvo atpažintos ir priimtos kaip „savos“, suprantamos ir pageidautinos, – bent jau labiau negu Vakaruose. Taigi A. Lindgren knygose aptiktų kultūros kodų interpretacija Rusijoje sukūrė palankias sąlygas toms knygoms pripažinti. Kokie tie kodai?

Totalitarinėje visuomenėje suabejoti valdžia tolygu ją griauti. A. Lindgren knygose svarbiausias protesto prieš autoritetus simbolis, žinoma, yra Pepė Ilgakojinė. Bet taip pat ir Emilis, didysis seklys Kalis Bliumkvistas ir plėšiko duktė Ronja.

Didelis A. Lindgren knygų poveikio ir pačios autorės populiarumo Rytų šalyse šaltinis yra tai, jog ji atvirai stoja vaiko pusėn – kitaip sakant, silpnojo, bejėgio ir engiamojo pusėn. Vienišo Mažylio Karlsone. Emociškai atstumto našlaičio, Mijo, mano Mijo, mirtinai sergančio vaiko Broliuose Liūtaširdžiuose.

Be to, A. Lindgren leidžia savo veikėjams mesti iššūkį normų ir konvencijų, pilkos kasdienybės, autoritetų, nusistovėjusių santykių ir tvarkos diktatui. Kalis Bliumkvistas pasipriešina suaugusiųjų pasauliui savo sumanumu ir drąsa, Bosė Olsonas (vėliau – princas Mijo) – kūrybiška vaizduote, Karlsonas – blogu elgesiu. Karlsonas, ypač pamėgtas Rusijoje, kartu su Pepe Ilgakojinė yra geriausi A. Lindgren veikėjai, aiškiai peržengę visuomeninę hierarchiją disidentai, triukšmadariai. Pepę daro laisvą jos nepaprasta jėga, Karlsoną – propeleris. Abi ypatybės priklauso fantazijos, pasakos pasauliui, kuris Rusijoje vaikams daugelį metų nebuvo lengvai prieinamas. Rusijos kontekste skaityti Pepę Ilgakojinę ar Karlsoną, kuris gyvena ant stogo reiškė skaityti įslaptintą pamfletą, nukreiptą prieš priespaudą – visuomenės, mokyklos, autoritariškų tėvų priespaudą. Laimė, tarybiniai kontrolieriai niekada nepastebėjo tų poleminių knygų prasmių, – greičiausiai dėl to, jog manyta, kad vaikų knygos negali kelti grėsmės režimui. Nors iš tikrųjų jose buvo paslėpta griaunamoji minties laisvė.

Pepė Ilgakojinė – maištininkė, normų laužytoja, „chaoso veiksnys“, kaip ją įvardijo švedų mokslininkė V. Edström (2), – buvo kritiškai vertinama angliškai kalbančiose šalyse. Ji traktuota kaip blogas pavyzdys jauniesiems skaitytojams, kaip visiškai negerbianti suaugusiųjų. Ji vadinta kapitaliste – dėl neišsenkamų aukso atsargų. Ji vadinta rasiste – dėl nuotykių laukinių saloje ir tariamai niekinamo požiūrio į jos gyventojus. Be to, tvirtinta, kad Pepės požiūris į gerai išauklėtą žaidimų draugę Aniką esą išduodąs jos antifeministines nuostatas. Netgi viename iš subtiliausių Pepės vertinimų jos paveikslas laikomas geriausiu pavyzdžiu įrodyti esminį vaikų literatūros bruožą – bėgimą nuo tikrovės (4).

Nereikia nė sakyti, jog visi šie kritikai visiškai nesugebėjo pasakojimuose apie Pepę įžvelgti ironijos. Bet pirmiausiai jie neįžvelgė prieš valdžią, konvencionalumą, prieš totalitarizmą nukreipto patoso. Net nuostabu, jog A. Lindgren, gimusi ir augusi demokratiškoje Vakarų aplinkoje, taip giliai ir subtiliai jautė priespaudos esmę. Tam tikra prasme ji užėmė rašytojo Orvelo vietą vaikų literatūroje, nes taip pat giliai perprato despotizmo mechanizmą. Tačiau vien dėl to, jog A. Lindgren rašo vaikams, ji negali būti tokia pesimistiška kaip Orvelas, ji leidžia vaikui įveikti despotizmą. Pepė Ilgakojinė laužo nusistovėjusias normas. Ji yra patriarchaliniame pasaulyje, nepriklausoma asmenybė vidutinybių pasaulyje, maištaujanti prieš tokį pasaulį, kur vaikus mato, bet jų neišgirsta, ji – mažasis Robinas Hudas, švaistantis auksines monetas vargšams ir engiamiesiems. Be to, ji labai kūrybinga kalbininkė, iš pirmo žvilgsnio, regis, laužanti kalbos ir logikos normas, bet iš tikrųjų ignoruojanti sustabarėjusį mąstymą ir požiūrį į tam tikrus dalykus. Maištingajai Rusijos literatūrai visada buvo būdinga kūrybiškai pasinaudoti kalbos galimybėmis siekiant pergudrauti cenzūrą.

Kaip ir Piteris Penas, Pepė nenori užaugti. Bet, kitaip nei jis, Pepė nenori užaugti dėl to, jog nenori tapti „didžiai šaunia Dama“. Nenori tapti tokia, kokios iš jos tikimasi: tvarkinga, paklusni ir nuobodi. Ji nenori socializuotis. Ji tokia, kokie svajoja būti visi vaikai – stipri, nepriklausoma ir laisva nuo suaugusiųjų pasaulio. Bet tokia ir kiekvieno Rusijos intelektualo svajonė: išsilaisvinti iš režimo.

Vakaruose antitotalitarinės A. Lindgren idėjos niekada nedarė tokio stipraus įspūdžio kaip Rusijoje. Kai aplinkui pakanka vandens, ne taip godžiai norisi malšinti troškulį.

Danijos kritikus A. Lindgren labiausiai erzino dėl to, kad bandė bėgti nuo tikrovės. Jai priekaištauta, kam apgaudinėjanti vaikus ir peršanti jiems svajones, užuot kėlusi rimtas, tikroviškas problemas ir siūliusi, kaip jas spręsti. Tegul kolegos iš Danijos ir toliau laikosi įsikibę realizmo. Aš labiau norėčiau aptarti A. Lindgren fantastinės išmonės griaunamąjį poveikį.

Jos idiliškos knygos tokios kaip Padaužų kaimo vaikai arba Rasmusas klajūnas, Rytų Europoje buvo sveikintina priešsvara socialistiniam realizmui, tam melagingam, dirbtiniam stiliui, kuris buvo privalomas tiek vaikų, tiek suaugusiųjų literatūrai. Pasakinio pobūdžio knygos, tokios kaip Pepė, Karlsonas, Mijo, mano Mijo išlaisvino vaikų vaizduotę, praplėtė siaurus kasdienybės horizontus.

Vakarų šalyse jau prieš A. Lindgren ar tuo pat metu buvo parašyta knygų, kurios atliko tą pačią funkciją: Alisa Stebuklų šalyje, Ozo šalies burtininkas. Todėl A. Lindgren kūryba nesukėlė tokios akivaizdžios revoliucijos.

Rusijoje pasakos ir kitokia fantastinė literatūra ilgą laiką buvo uždraustos. Todėl tikriausiai tik dėl neabejotinos A. Lindgren reputacijos jos pasakinės knygos galėjo būti išverstos į rusų kalbą.

Rusijoje A. Lindgren knygos užpildė tuštumą, spragą. Vaikams, kurie duso klasėse, pritvinkusiose socialistinio realizmo, jos tapo tarsi apsauginiu vožtuvu.

Knygoje Mijo, mano Mijo našlaitis vaizduotėje palieka savo bespalvę kasdienybę ir išgyvena nuotykių palaimą Tolių šalyje. Ar tai bėgimas nuo tikrovės? Ne, vaizduotė suteikia berniukui jėgų įveikti sielvartą, vienatvę ir baimę. Svajonės stiprina jo dvasią, jis vyriškėja. Tai išgyvena kiekvienas vaikas, bet ypač Rusijoje, kur kaustė šiurkšti mokyklos ir namų disciplina, kur tėvų ir vaikų santykiai tradiciškai buvo griežti ir šalti, kur vaiką dažnai paralyžiuodavo stipresniojo už jį baimė.

Panašiai Broliuose Liūtaširdžiuose ligoto vaiko fantazija yra būdas prisijaukinti mirties grėsmę, įveikti širdgėlą ir baimę.

Žinoma, jaunieji Rusijos skaitytojai Mijo arba Brolius Liūtaširdžius negalėjo išsiaiškinti kaip tik tokiais žodžiais. Tačiau griaunamoji mintis veikia skaitytojo pasąmonę kaip laisvės ir kovos dvasia, kaip kvietimas fantazuoti, žaidžiant užkariauti pasaulį. Iškalbinga, kad vokiečių mokslininkas Klausas Dodereris Brolius Liūtaširdžius laiko pesimistine knyga (1). Kodėl K. Dodereris šioje knygoje neįžvelgia paguodos idėjų? Greičiausiai todėl, jog jis pats nėra gyvenęs diktatoriškoje valstybėje, kur bet kokią laisvės pastangą – kaip ir laisvės dvasią – pagaulus skaitytojas suvokia kaip iššūkį valdžiai.

K. Dodereris A. Lindgren knygą vertina labai siaurame Vakarų Europos kontekste, nusivylimu paženklinto 8-ojo dešimtmečio, kuris atėjo po radikalios septintojo dešimtmečio pabaigos, kontekste. Rusijos ir kitų Rytų Europos šalių skaitytojas šioje knygoje įžvelgia daug platesnį kovos su priespauda vaizdą, kovos, kuri po 1968 m. įvykių Čekoslovakijoje galėjo vykti tik svajonėse ir vaizduotėje. Pavaizdavusi berniuką, fantazijos dėka įveikusį baimę ir skausmą, A. Lindgren Rytų Europos skaitytojui pateikė vilčių ir davė vyriškumo pamoką. Sykiu tai yra poetinis kovos įvaizdis, nuostabi atsvara šimtams pilkų tarybinių apysakų apie revoliuciją, karą ir didingą herojų vaiką.

Knygoje Ronja plėšiko duktė irgi randame panašių bruožų, be galo patrauklių Rytų Europoje: besąlygiškas vaiko protestas prieš nusistovėjusią tvarką, minties ir dvasios laisvė, įgimta vaiko išmintis kaip priešprieša smulkmeniškiems suaugėlių ginčams.

Paprastai aš nemėgstu vaikų knygų laikyt tiesioginiu socialinių procesų atšvaitu. Man labai nepatinka atvirai politinė Brolių Liūtaširdžių interpretacija – kaip Vietnamo karo atvaizdavimas, susiaurinti šį daugiaprasmį kūrinį iki tokio primityvaus siužeto – reikštų suabejoti A. Lindgren talentu. Vis dėlto negaliu susilaikyti nepapasakojusi, jog 1981 m. parašytoje knygoje Ronja plėšiko duktė, be kitų teksto lygmenų, įžvelgiu ateities viziją, o plėšikų pilį skiriančius Pragaro nasrus suvokiu kaip ryškų Berlyno sienos, geležinės uždangos tarp Rytų ir Vakarų, simbolį. Būtent jauniems žmonėms skirta visa tai įveikti.

______________________

* Šis straipsnis yra autorės specialiai „Rubinaičiui“ adaptuota ištrauka iš knygos Nikolajeva M. Childrenʼs literature comes of Age: toward a new aesthetic. – New York: Garland, 1996. – XII, 239 p. iliustr. Spausdinama gavus leidyklos „Garland Publishing Inc.“ leidimą.

E. Nazarovo ir I. Vikland iliustracijos

Doderer, Klaus. Von der Solidarität der guten Menschen in der desolaten Welt // Gebt uns Bücher, gebt uns Flügel. Hamburg, 1978. P. 25–31.

Edström, Vivi. Pippi Longstocking: chaos and postmodernism. // Swedish Book Review. suplement 1990. P. 22–29.

Metcalf, Eva-Maria. Astrid Lindgren. New York, 1995.

Moebuis, William. Lʼenfant Terrible comes of age. // Notebooks on Cultural Analysis vol. 2. Durkham, 1985. P. 32–50.

Nikolajeva, Maria. Childrenʼs Literature Comes of Age. Toward a New Aesthetic. New York, 1996.

Orvig, Mary. Duvdrottmingen. En bok till Astrid Lindgren. Stockholm, 1987.

Reeder, Kik. Pippi Longstocking – a feminist or anti-feminist work? // Racism and Sexism in Childrenʼs Literature. London, 1979. P. 112–117.

Žurnalas „Rubinaitis“, 1997 Nr. 2 (7)