Nuo Šarlio Pero iki Astridos Lindgren

 

1997-ieji galėjo būti pavadinti Pasakos metais. Deja, be trumpos užuominos švenčiant Tarptautinę vaikų knygos dieną, balandžio 2-ąją, Lietuvoje apie šią idėją daugiau, atrodo, niekur nebuvo kalbama ar rašoma. Šis „Rubinaičio“ numeris skuba priminti ją nors paskutiniosiomis metų dienomis.

Taigi – prieš 300 metų išėjo garsusis Šarlio Pero pasakų rinkinys, literatūros istorijoje įsitvirtinęs kaip literatūrinės pasakos pradžia, tam tikra prasme ir grožinės vaikų literatūros pradžia. Tiesą sakant, pasaką kaip meninio sąlygiškumo modelį Š. Pero eksploatavo ne pirmasis ir ne vienintelis. Neminint garsių knygų, pakanka pasakyti, jog tai vienas iš tradiciškiausių folkloro žanrų. Nustatyta, kad Š. Pero autorizuoti variantai iš naujo įleido šaknis į folkloro dirvą, individualios ir kolektyvinės kūrybos elementai susipynė. Greičiausiai, folklorinė Š. Pero pasakų prigimtis lėmė ir minimosios knygos autorystės bylą. Iki šiol nėra vieningai sutarta, ar ją parašė (užrašė) teisininkas, literatūrinių salonų dalyvis, Prancūzijos akademijos narys Šarlis Pero (Charles Perrault), ar jo aštuoniolikmetis sūnus Pjeras. Nesiimame šios bylos aktualizuoti, gvildenti. Nesiimame kvestionuoti Š. Pero adresato problemos. Prieš tai Lietuvos skaitytojui dar reikia pateikti bendresnių žinių apie autorių ir apie knygą: su nuostaba aptikome, jog mūsų šalyje apie Š. Pero nebūta jokių publikacijų, necharakterizuotos jo pasakos, nors seniai mums žinomos ir populiarios. Galbūt vėliau galėsime samprotauti ir apie jų poveikį lietuvių vaikų literatūros procesui. Sakysim, britai ir amerikiečiai tą poveikį pripažįsta besąlygiškai. Netgi angliškas terminas „fairy tales“, pasirodo, išsirutuliojo iš prancūziškojo „contes des fées“, jis šiandien taikomas apibūdinti folkloriškojo tipo pasaką – su stebukliniais įvykiais (dažniausiai praeities laikų), antgamtiniais personažais – milžinais, nykštukais, raganomis. Šis pasakos tipas išsilaikė iki mūsų dienų. Tačiau dar XIX amžiuje pasaka pradėta šiuolaikinti, išaugo jos apimtis, įsigalėjo „fantasy“ sąvoka, kurią labiausiai atitinka lietuviškoji apysakos-pasakos žanrinė paantraštė.

Nei pirmoji („fairy tale“), nei antroji („fantasy“) sąvoka neišsemia literatūrinės pasakos įvairovės. Dar nesame nustatę lietuviškų šių sąvokų atitikmenų. (Apskritai, vaikų literatūros, knygų terminija – ateities diskusijų objektas). Tačiau tai, ką šiandien vadiname literatūrine pasaka, mūsų laikais tapo autonomiškiausia vaikų literatūros teritorija. Nors jos ištakos – bendrajame, suaugusiųjų literatūros procese. Pakanka prisiminti neblogai mums žinomas vokiečių romantikų pasakas, tikėkimės, jog netrukus Lietuvos skaitytojui atsivers ir XIX amžiaus angliškosios pasakos skrynia, kurioje, beje, ne vien L. Kerolio „Alisa…“ Iš tos skrynios išrutuliotas rietimas – lietuvių skaitytojų ypač pamėgtos nonsensiškos pasakos, XX a. tarpukaryje sukurtas – A. Milno „Pūkuotukas“, P. Trevers „Mere Popins“ ir kitos.

Tačiau įžanginiame straipsnyje nėra galimybių net ir schematiškai aptarti literatūrinės pasakos raidos ir tipologijos. Per tuos tris šimtus metų pasakos poetika, turinys pasikeitė, labai pasikeitė: sugretinkime kad ir Pelenę – nuolankią veikėją, kurios likimą nulemia antgamtiniai pagalbininkai, ir A. Lindgren Pepę – stiprią, energingą asmenybę, maištininkę.

Švedų rašytoja A. Lindgren – kita mūsų žurnalo jubiliatė. Jai skiriamas vienintelis diskusinis straipsnis, tačiau už bet kokį straipsnį reikšmingesnis yra IBBY Lietuvos skyriaus inicijuotas A. Lindgren 90-mečiui skirtas literatūrinis sąjūdis: konkursai, minėjimai, teatrinė savaitė. Tai bene pirmasis toks platus ir sėkmingas vaikų literatūros sąjūdis. Tik be galo mėgstama ir mylima rašytoja galėjo padėti tą sąjūdį sukelti. Jis nesibaigė. Ir negali baigtis.

Pasakos žanro 300-osios metinės, artėjantis Š. Pero jubiliejus paskatino mus apskritai pasidomėti prancūzų vaikų literatūra. Kodėl apie ją, turinčią seniausias tradicijas, tiek mažai žinome? Ar joje bėra kas reikšminga? Gal ji sunyko? Specialiai „Rubinaičiui“ parengti Kanados Brockʼo universiteto profesorės romanistės dėstytojos Lenos Kareland straipsniai yra tik menka atsakymų pradžia. Tegul tai bus provokacija Lietuvos romanistams. O juos provokuoti reikia: juk iki šiol neturime pilno, moksliškiau parengto garsiausios Š. Pero knygos leidimo!..

Daug kas šiame „Rubinaityje“ – kaip ir ankstesniuose jo numeriuose – yra pradžia. Pasidžiaukime ir dar keliomis pradžiomis: vaikų literatūros tyrinėjimų srityje debiutuoja Marijampolės aukštesniosios pedagogikos mokyklos dėstytoja M. Rutkauskienė, Vilniaus universiteto magistrantė L. Satkutė ir trys to paties universiteto trečiakursės, recenzuojančios naujas knygas.

Kęstutis Urba

Žurnalas „Rubinaitis“, 1997 Nr. 2 (7)

 

Šarlio Pero 370-osioms gimimo metinėms

Literatūrinės pasakos pradininkas

Straipsniai

Adresato dvejinimas dabartinėje prancūzų literatūroje
Utopinė taikios visuomenės vizija (Žano Brunhofo Babaras)

Paskaitykim, mama

Mažojo Nikolia atostogos

Sukaktys

Astridos Lindgren reikšmė* (Rašytojos 90-mečiui)

Mano vaikystės skaitymai

„Kur auga medis sidabro lapais“

Supažindiname

Tarptautinis Šarlio Pero institutas

Atidžiu žvilgsniu

Kodėl linksma knyga apie Adrianą – liūdna knyga?
„Ko mus rašytoja moko“
Užburia ir nebeatburia

Bibliografija

Šarlio Pero knygos, išleistos Lietuvoje

Kronika

Seminarai, šventės, konkursai

Summary

SUMMARY

Mūsų partneriai ir rėmėjai