„Kur auga medis sidabro lapais“

Diena iš seniai

Laikraštis. Tėvas. Raudoni batukai. Mama.

Gipsinis Kudirkos biustas, nukritęs nuo knygų spintos.

Kas mus apleido? – Katedroj gaudžia suma.

Šviečia bijūnas, rytą daržely nuskintas.

Verkia tarnaitė burmistro Morkaus bute.

Ponia burmistrienė rūko ir praeitį plėšo…

Mes – jau nebe mes. Jau paženklinti. Jau su kalte.

Jau ir nuosprendžio antspaudas kybo ant vaikiško riešo.

R. Skučaitė Praeiviai be praeities V., 1996

Kas pirmiausia „išplėšiama“ iš atminties, kai pagalvojate apie vaikystę, – garsas, kvapas, spalva, o gal judesys?

Viskas, kas Jūsų suminėta: sūpuoklių ūžtelėjimas tarp dviejų didžiulių klevų, kurių lapija tokia tanki ir tamsžalė, kad net karštą liepos dieną – gilus pavėsis; mamos kvepalų „Nakties karalienė“ dvelksmas.

Judesys?.. Raudono aguonos žiedlapio kritimas – darže – sąmoningai to laukus. Būtent – plevenimo oru ir nusileidimo – prigludimo prie žemės – kaip?..

Garsas?.. Gal močiutės šlepetės – jaukiai, šiltai…

Kaip toli siekia Jūsų atmintis?

Gimimo tikrai neatsimenu, o jei pamiršau, tai neatsimenu, kad kada nors būčiau atsiminus. O atmintis siekia nemažai – atsimenu save maždaug nuo trejų, o porą epizodų – bene dar neturinčių dvejų metų.

Dauguma Jūsų kartos ar vyresnių žmonių, paklausti apie vaikystę, kuri paprastai vadinama nerūpestinga, tvirtino: „Mūsų vaikystėje nebuvo šviesių spalvų, viską juodino karas, tremtis“. Ar tikrai nebuvo nieko giedro?

Keturiasdešimtieji mane užklupo aštuonerių. Taigi turiu, t. y. turėjau vaikystę iki tol be tremčių, be karo ir be praradimų. Bet prisimenu save liūdną vaiką: mane anksti pradėjo kamuoti būties – mirties paslaptis, iki ašarų ir ilgam žeidė iš lizdo iškritusio paukščio jauniklio likimas, net nulaužta jauno medelio šaka. Niekaip dabar nesuprantu, kodėl nesikreipiau atsakymo į tėvus: iki tų lemtingųjų keturiasdešimtųjų turėjau juos abu – mylinčius mane ir brolį, be galo sutariančius tarpusavy. Neatsimenu jokio barnio, jo, matyt, ir nebūta. Tai ir liko giedra – namai. Deja, tik atminty, nes netrukus netekau visų – man buvo trylika metų – tada dar vaikystė.

Ar buvo Jūsų vaikystėje knygų? Kokios jos?

O taip! Daug daug knygų. Dovanų gaudavau tik knygas. Vienos pirmųjų mano bibliotekos knygų buvo Vytės Nemunėlio Algirdukas pupuliukas ir Kazytė jo sesytė ir liaudies daina Išėjo tėvelis. Nežinau, kaip vadinosi ta knygelė. Gal Pelėda? Abi buvo D. Tarabildaitės iliustruotos. Beje, iliustratorius visada žinojau! Tas abi gavau dar skaityti nemokėdama. O vėliau – J. Spyri Heida, J. Mackevičiaus-Nord Peliukės Micės laiškai, V. Tamulaičio Kiškelio užrašai, Skruzdėlytės Greitutės nuotykiai, daugybė P. Mašioto verstų knygų, tarp jų ypač mėgstamos Daktaro Dolitlio dalys…

Ir eilėraščiai! Jau sakiau – Vytė Nemunėlis, L. Žitkevičius, A. Kazanavičienė, K. Dulkė. Nemažas sąrašas išeitų. Tai mano pirmosios knygelės. O vėliau, sovietmečiu, į mūsų namus pateko Panevėžio 3 pradžios mokyklos bibliotekėlė. Dieve, koks tai buvo lobis! Iš esmės bemaž visos Švietimo ministerijos aprobuotos knygos vaikams. Tas mūsų palėpėje saugotas turtas buvo pati didžiausia dovana mano vaikystei. Gaila tik, kad toj palėpėj jos ir liko, saugotos – neišsaugotos, mane, paskutinę, vežant į Sibirą, tos knygos ten dar buvo…

Močiutės ar mamos lopšines, pasakas prisimenate?

Taip, turėjau močiutę, mamos motiną, kuri labai savotiška, „kieta“, Punsko tarme sekdavo daugybę pasakų – ir savo skaitytų, ir girdėtų, o gal net „aranžuotų“. Vienos bijojau: apie medį sidabriniais lapais. Turbūt ir dabar nuo tokio medžio būtų šalta. O tada – negalėdavau užmigti: užsimerkiu – ne šnara medis, o skamba, panašiai kaip metaliniai vainikai kapinėse (tada buvo tokia mada) vėjui papūtus. Tik garsiau ir „giliau“… Dėl lopšinių nesu tikra, bet, matyt, reikiamu metu jas būsiu girdėjusi.

Grįžkime prie knygų. Gal pamenate, kaip jos atrodė, – spalvas, iliustracijas?

Jau minėjau – prisimenu viską. Viršelį, spalvą, iliustracijas, formatą, šriftą. Čia, matyt, tėvo nuopelnas. Jis buvo pedagogas gerąja prasme – pedantas. Atsimenu ne tik knygas, bet ir žurnalus, laikraščius – jų pirmus puslapius, antraštes.

Ar niekad nebandėte po daugelio metų sugrąžinti „prarastą laiką“, pavartyti tas vaikystės knygas? Koks jausmas apima? Ar nėra nusivylimo, kad sentimentalu, naivu?

Darau tai nuolatos. Nenusiviliu – gal nusivylimas dar ateis? O gal ir ne, nes gal visa, ką tuomet skaičiau, buvo iš tikrųjų gera? Ar pavadintumėt sentimentaliomis Ž. Verno, M. Tveno knygas? Brolių Grimų tokia „nuodėme“ niekaip neapkaltinsi… O. Haufas, Andersenas? Per aukštas tų pasakų estetizmas, kad išlįstų sentimentas. Amičio Širdis. (Beje, šios knygos be galo pasigendu tarp tų nedaugelio gerų knygų, kurias dar išleidžia leidyklos.) Teks atsakyti drąsiai ir tvirtai: ne, mano vaikystės knygos man liko neišduotos, neapvylusios ir iki šiol – reikalingos.

Iš kur atėjo į Jūsų gyvenimą poezija? Iš knygų?

Gal ir iš ten? Nežinau, kaip. Atsirado – ir viskas. Tuo nenoriu pasakyti, jog tai, ką rašau, – tiesiog „atsiranda“. Jei „atsiranda“, tai tik eilutė, kartais dar mažiau – tik užuomina, žodis ar tik dvelksmas… Žinau, kad neaišku, bet į tai nemokėsiu atsakyti aiškiau.

Esate ne kartą tvirtinusi, kad netikite rašytojais, kurie rašo vaikams tik kad patys turi vaikų ir anūkų. Vaikų rašytojas arba yra, arba jo nėra. Kaip pradėjote rašyti vaikams?

Tebetvirtinu tai. Jei paskata rašyti vaikams tėra tavo paties vaikai ar anūkai, tai ir rašymas vaikams – laikinas dalykas, o tokie dalykai kuriant ne visada pateisinami. Nesam tokie tobuli, kad galėtumėm groti smuiku ar tapyti nemiklindami nuolatos – rankos, pirštų, klausos, potėpio. Ir literatūra to reikalauja, tiksliau – mąstymas. Negalima šitam procesui leisti „tingėti“. Tik liepiamas veikti, jis sugeba nardyti po asociacijų gelmes ir kartkartėmis mestelėti tinkantį vienas prie kito perliuką. Kad ir labai mažą, kad ir smiltelę…

O jei grįžtume prie konkretaus klausimo, – kaip pradėjau rašyti vaikams, – tai atsakymas bus tas pats, kaip atsirado poezija, – atsirado…

„Svarbu atverti vaikui nauja. Jei prisiminčiau save tik mažą, būtų blogai.“ Šie Jūsų žodžiai man priminė S. Pamiškio frazę – „Kalbėjimas vaikui turi skirtis nuo suvaikėjusio žmogaus kalbėjimo“. Kur ta riba, ar sunku jos neperžengti?

Man regis, suvaikėjęs žmogus apskritai nelabai turi ką pasakyti, tuo labiau – vaikui. Sakydama, „jei prisiminčiau tik save mažą, būtų blogai“, turiu galvoje kasdien besikeičiantį pasaulį. Juk ne vaikas ateina pasikeitęs, jo atėjimas visad toks pats – pirmas žvilgsnis, pirmas riksmas, pirmas žodis. Tik pasaulis vis kitoks jį pasitinka. Rašydamas vaikui, privalai pasaulį matyti šiandieninio vaiko akimis, pastebėti tuos dalykus, kurie jam rūpi, – dažnai suaugusieji mato kitus daiktus ir reiškinius nei vaikai. Iš čia ir nesusišnekėjimas: „Kai aš buvau tavo amžiaus…“ Ne mano ar jo amžius kaltas, kad nerandame su vaiku bendros šnekos, o kita apsuptis, kurią reikia stengtis bent jau gerai pažinti.

Riba?.. Jos iš viso nėra, bent man taip atrodo.

Ar sunku ką nauja atrasti, pasakyti šios dienos vaikui, paskendusiam TV, kompiuterių, holivudiškų reginių pasauly?

Pasaulis labai pasikeitė – ne tik vaikui, ir mums visiems – jauniems, seniems. Daug kas – ne į gera. Baisu garsiai prisipažinti: gyvename knygos išėjimo metą. Nežinau, kada knyga taps muziejaus eksponatu, bet, jei žmonijos neištiks koks baisus netikėtumas (Dieve, neduok!), – tai atsitiks. Turi juk kas nors keistis – knyga, kadaise buvusi akmeninėmis plokštėmis, – irgi! Baisu tik, kad tas keitimasis sąmoningai ar nesąmoningai naudojamas blogiui propaguoti. Pasakyti vaikui nauja visad galima radus tinkamą formą. Vaikas negimsta gudresnis, nors ir apsuptas kompiuterių.

„Turi nuolat galvoti, kaip tave supras, todėl kūryba – džiaugsmas“, – taip sakėte 1977 m. Vėliau esate prisipažinusi, kad rašyti vaikams gana sunku. Kaip sakytumėte dabar?

Sakyčiau, kad didžiausias nusiraminimas – kūryba, nors rašyti vaikams tikrai nelengva, bet džiaugsmą juk ir atneša įveiktas sunkumas…

Sakėte, kad skaudžiai reaguojate į kritiką. Kodėl? Gal dukros ir anūkės – rimtos Jūsų kritikės?

Kritika man visad skaudi „rykštė“. Ypač kai kritikas ima lyginti nesulyginamus dalykus, net ne dalykus, o žmones… Čia bene baisiausia… Kodėl man ta kritika tokia baisi? Net pati nežinau, neturėtų to būti! Ypač žinant, kas tavęs laukia, – dešimtmečiai, metai, diena – nei tavęs, nei kritikų… Bet kol gyveni – tai lyg ir svarbu…

O artimieji – kokia ten kritika!

Be kokių knygų neįsivaizduojat augančio vaiko? Esate minėjusi Fontlerojų, Tuvės Janson knygas. Ar jos nėra naivios šių dienų vaikams?

Daug ko neįsivaizduoju, o yra. Neįsivaizduoju, kaip galima imti į rankas knygą Mikė Pūkuotukas, kurią parašė ne Milnas. Neįsivaizduoju, kaip Anderseno Undinėlė gali neiti pas Oro dukteris… Bet taip yra, nors ir akivaizdžiai negerai. „Didžioji klasika“ – negerai, nors ir knygos dizainas, kaip skelbiama reklaminiame buklete, nevargina regėjimo, nors ir primityvios iliustracijos „išraiškingai praturtina veiksmo fabulą“… Bet „gerbiami“ skaitytojai pastebi, kad reikia sakyti „knygynėlis“ ir „televilionės“, o ne kitaip. Ir nežinau, ar sąžininga reklamuojant knygą tvirtinti, kad jos „konstrukcija“ (?) teikia „lengvumo pojūtį“. Nejaugi iš tiesų tai „skaitymo komfortas“ – tos „perrašytos“ įvairių tautų autorių knygos?..

„Apsuksiu“ Jūsų klausimą: be tokių knygų aš ir įsivaizduoju augantį vaiką. Norėčiau tokį jį matyti – skaitantį tikras, geras knygas.

„Gera poezija yra, arba jos dar nėra“, – kalbėdama apie skirstymą: vaikų – ne vaikų, sakė prof. V. Daujotytė. Ar manote, kad toks skirstymas turėtų būti?

Man rodos, kad tai antraeilis ar dar mažesnės svarbos daiktas. Kas pasikeis, jei sakysime, kad yra vaikų poezija ir yra suaugusiųjų poezija, ar tvirtinsim, kad yra tik poezija apskritai. Galiu tik pasakyti: duok Dieve, kad poezija būtų!

Žurnalas „Rubinaitis“, 1997 Nr. 2 (7)