Utopinė taikios visuomenės vizija (Žano Brunhofo Babaras)
Gerasis prancūziškas drambliukas Babaras – jau pensinio amžiaus. Pirmoji paveikslėlių knygelė apie jį buvo išleista 1931-aisiais, tačiau bent jau Prancūzijoje Babaras tebėra vis toks pat populiarus ir gyvybingas. Kas ketvirtas prancūzas pažįsta mažąjį drambliuką žaliu kostiumu, priklausantį ne tik vaikystės pasauliui, bet ir esantį prancūzų kultūros dalimi.
Norint įsigyti suvenyrą iš kelionės po Prancūziją, Šarlio de Golio oro uoste galima išsirinkti ir pageidaujamo dydžio bei medžiagos Babaro figūrėlę. Drambliukas vaizduojamas medžiagų raštuose ir ant indų, ant popieriaus laiškams ir afišų. Kaip ir kitų vaikų knygų herojų – Tintin, Ančiuko Donaldo ir Pepės Ilgakojinės – Babaro paklausa prekyboje didelė. Šiuo senuoju paveikslėlių knygelių personažu smarkiai pasinaudojo komercija, todėl, žinoma, jis subanalėjo ir suprastėjo. O apie naujus šių taip pamėgtų knygelių leidimus galima pasakyti, kad vertėtų labiau paisyti originalo. Pavyzdžiui, kai kur spalvos gerokai „sunkesnės“ ir ryškesnės, palyginti su lengvais ir šviesiais, pasteliniais originalo tonais, nebėra kai kurių paveikslėlių, to nenurodant, trumpinamas tekstas.
Knygelių apie Babarą autorius Žanas Brunhofas (Jean de Brunhoff) gimė 1899 m. gruodžio 9 d. ir mirė nuo tuberkuliozės sulaukęs vos 38-erių, 1937 m. spalio 16-ąją. Jis augo miestietiškoje aplinkoje, Paryžiuje. Tėvas buvo leidėjas, o motinos brolis leido žurnalą moterims Le Jardin des Modes. Šiame žurnale ir buvo publikuotos pirmosios Ž. Brunhofo paveikslėlių knygelės. Menu besidomintis Ž. Brunhofas, būdamas 20 m. amžiaus, pradėjo studijuoti Paryžiaus akademijoje de la Grande Chaumiere. Jis tapė paveikslus impresionizmo stiliumi ir ypač domėjosi Rauliu Diufi (Raoul Dufy). 1924 m. Ž. Brunhofas vedė pianistę Sesilę Saburo (Secile Sabouraud) ir su ja susilaukė trijų sūnų.
Ž. Brunhofas vien iš tapybos negalėjo išlaikyti šeimos, bet kadangi abu sutuoktiniai buvo kilę iš pasiturinčių šeimų, Brunhofai gyveno rūpesčių ir ekonominių sunkumų nesuvaržytą gyvenimą. Žiemas jie leido Paryžiuje, o vasaras – šeimos sodyboje Chessy, Ile-de-France. Daugelis epizodų, vaizduojamų knygelėse apie Babarą, mena Ž. Brunhofo šeimos kasdienio gyvenimo įvykius.
Kaip ir nemažai kitų žymių vaikų literatūros kūrinių, knygelės apie Babarą pirmiausia buvo šeimos knygelės, skirtos saviems vaikams. Viskas prasidėjo nuo to, kad Sesilė Brunhof vakarais ėmė pasakoti dviems vyresniesiems savo sūnums apie mažą drambliuką, kuris atsikraustė į didelį miestą norėdamas pabėgti nuo medžiotojo, nušovusiojo mamą. Ž. Brunhofas susižavėjo šiuo pasakojimu ne mažiau kaip jo vaikai. Jis pynė ir plėtojo istoriją, toliau sugalvodamas naujus personažus ir pavadindamas drambliuką Babaru. Galų gale šį pasakojimą jis užrašė ir iliustravo.
Taip 1931 m. pasirodė pirmoji knygelė apie Babarą, pavadinta Pasaka apie Babarą (LʼHistoire de Babar, le petit éléphant). Ji iš karto sulaukė pasisekimo. Per trumpą savo gyvenimą Ž. Brunhofas spėjo išleisti dar tris knygas apie Babarą: Babaro kelionė (Le voyage de Babar, 1932), Karalius Babaras (Le roi Babar, 1933) ir Zefiro vasaros atostogos (Les vacances de Zephir, 1936). Vėliau buvo išleista Babaras ir jo šeima (Babar en famille, 1938) ir Babaras ir Kalėdų senelis (Babar et le pére Noel, 1941). Iki Antrojo pasaulinio karo pradžios buvo parduota 4 mln. šių knygų egzempliorių. Karui baigusis, vyresnysis Ž. Brunhofo sūnus Loranas (Laurent) tęsė tėvo darbus tiek pabaigdamas ir išleisdamas dalį nebaigtų istorijų apie Babarą, tiek ir pats kurdamas naujas knygas apie pamėgtąjį drambliuką.
Išversta į aštuoniolika kalbų
Knygelės apie Babarą dabar jau išverstos į 18 kalbų, dar 1933-aisiais buvo išleistos tiek Jungtinėse Amerikos Valstijose, tiek Anglijoje. Angliškasis leidimas buvo pateiktas su A. A. Milneʼs, knygelių apie Mikę Pūkuotuką kūrėjo, puikiai šią knygą vertinančia įžanga. Šiandien knygelės apie Babarą ypač populiarios JAV, kur, beje, gyvena Loranas Brunhofas. Kai knygelės apie Babarą šventė 50 metų jubiliejų, ant Niujorko dangoraižių buvo iškabinta 15 m aukščio Babaro figūra.
Švedijoje pirmoji knygelė apie Babarą publikuota tik 1944 m. Ji buvo entuziastingai sutikta ir žymių to meto vaikų literatūros kritikų pavadinta „visų laikų neįkainojamų ir originalių piešinių pasauliu“.
Ž. Brunhofas apibūdinamas kaip vienas didžiųjų paveikslėlių knygų kūrėjų. Jo knygos – neginčijama vaikų literatūros klasika. Morisas Sendakas (Maurice Sendak) įvertino Ž. Brunhofo darbus, kaip atveriančius naują epochą paveikslėlių knygų pasaulyje. Kaipgi paaiškinti knygų apie Babarą populiarumą? Kur glūdi jų žavesio jėga? Atsakymas galėtų būti toks: pasakojimuose apie Babarą piešinių forma plėtojamas klasikinis pasakų motyvas apie mažą ir paprastą herojų, kuris savo paties jėgomis ir išmintimi tampa visos karalystės karaliumi. Knygelėse apie Babarą taip pat jaučiamas nuolatinis svyravimas tarp baimės ir saugumo, kuris, pasak Tuvės Janson, yra geros vaikų knygos kriterijus. Be to, Ž. Brunhofui knygų piešinius ir tekstą pavyko sujungti į itin gerai funkcionuojančią visumą. Knygelės spinduliuoja humoru, šiluma ir ramybe, jos teikia vaikui gerų identifikacijos galimybių. Įvairiuose epizoduose atspindimos džiugios gyvenimo temos, bet nevengiama ir tragizmo. Vienas šalia kito gretinami darbas ir linksmybės. Smulkiai vaizduojama didelė šventė, knygelių puslapiais driekiais visas kraštas su upėmis ir slėniais, vinguriuojančiais keliais ir mažais kaimeliais. Knygelių puikios iliustracijos teikia grožio pajautą, bet ne mažiau vaikus traukia ir vaizdžiai nupasakoti konditeriniai gardumynai. Kuris gi vaikas nežvelgia į skanėstus vitrinose su tokiu pačiu susižavėjimu kaip Artūras ir Celestė (Pasaka apie Babarą) arba nenorėtų sriubos iš bananų ir šokolado, kuria namo atostogų sugrįžusį Zefirą palepina jo mama. Beje, šį sriubos receptą sukūrė Ž. Brunhofo sūnūs.
Rojaus idilė
Pasakojimas apie Babarą pirmiausia yra herojinė pasaka. Jau pirmosios knygelės paveikslėliuose galime sekti, kaip Babaras iš nekalto dramblių vaikelio tampa dramblių karalystės karaliumi. Knyga prasideda rojaus idile. Džiunglėse mama dramblienė meiliai supa lopšyje mažą drambliuką. Bet saugus vaikystės pasaulis staiga sugriaunamas. Pasirodęs medžiotojas staiga nušauna mamą dramblienę. Babaro skausmas beribis. Nieko negalvodamas, jis staiga palieka džiungles. Babaras atvyksta į didelį miestą, kuris lengvai atpažįstamas kaip Paryžius, ir ten juo pradeda rūpintis Senoji Dama, pakeitusi jam motiną. Taip Babaras dar labiau sužmoginamas. Jis išmoksta vertinti didmiestį ir džiaugtis jo žavesiu, apsirengia, nustoja vaikščioti keturiomis. Babaras smalsus ir trokšta žinių, išmoksta skaityti ir skaičiuoti, bet vienatvės minutėmis ilgisi savo mamos.
Tauri Babaro skausmo išraiška vaizduojama paveikslėlyje, kai jis sėdi lange palinkęs prie rėmo, nuleistais pečiais ir nusvirusiomis rankomis, o vienu jo skruostu rieda dvi ašaros. Šis paveikslas primena Ingridos Vang Nyman Pepės Ilgakojinės iliustraciją, kur Kalėdų vakarą Pepė vieniša sėdi priešais žvakę, degančią ant virtuvinio stalo, ir galvoja apie mamą, esančią danguje bei tėtį, išplaukusį toli į jūrą. Vienišumas ir ilgesys ženklina abu šiuos paveikslus.
Simbolinė karalystė
Babaras, kaip ir Pepė, – vaikas, netekęs mamos. Jis užkariauja karalystę, bet šitai pirmiausia turėtų būti suprantama simboliškai. Jis nugali skausmą ir sunkumus, o dėl žinių, įgytų žmonių pasaulyje, drambliai jį išrenka savo karaliumi. Babaras tampa galingas ir turtingas, bet, kaip ir Pepė, savo galia ir jėga niekuomet nepiktnaudžiauja. Kaip ir Pepė, jis geras, dosnus ir dėmesingas. Nors, beje, Babaras kur kas geriau išauklėtas už Pepę. Jis niekuomet nepuola į kraštutinumus. Galėtume tvirtinti, kad Pepėje įkūnytas revoliucingumas ir anarchizmas, o Babaras atstovauja liberaliajai demokratijai ir vidutinės klasės prancūzų tradicijoms.
Babaras yra ne tik karalius, bet ir tėvas. Šie du vaidmenys iš dalies sutapatinami. Babaras karalius ir Babaras tėvas gyvena su savo valdiniais ir vaikais. Niekada Babaras nebūna diktatorius, jis elgiasi paprastai ir natūraliai, yra ramus, tvirtas ir žaismingas. Būdamas tėvas jis turi ir motiniškų bruožų, o jo ir karalienės Celestės santykiai itin lygiateisiški.
Būdingas knygelių apie Babarą kompozicijos bruožas – kontrastas tarp gamtos ir kultūros. Džiunglės, dramblių pasaulis priešinasi civilizacijai. Babaras dramblių karalystėje įgyvendina visa, kas žmonių pasaulyje geriausia. Karalystė, kurią jis sukuria – utopinė taikios, nekonfliktiškos visuomenės vizija. Žinoma, panorėjus, knygelėse apie Babarą galima įžvelgti ir kolonializmo apraiškų, ir engiamo trečiojo pasaulio vaizdų. Tokios nuomonės, pavyzdžiui, čilietis sociologas Arielis Dorfmanas, pasižymėjęs savo kritiniu darbu apie Ančiuką Donaldą ir jo kapitalistinę visuomenę. Vis dėlto šiuo atveju visiškai ignoruojama meninė knygelių vertė.
Knygelių apie Babarą kūrybinis pagrindas – tradicija ir novatoriškumas. Jose aiškiai jaučiama vaikų mąstysena. Vaiką ypač domina detalės. Suaugusį skaitytoją galėtų džiuginti paralelės su kitais menininkais, pavyzdžiui su G. S. Cirko, O. Renuaro paveikslais arba su H. K. Anderseno pasaka apie undinėlę.
Iš švedų kalbos vertė Eglė Guobytė
Žurnalas „Rubinaitis“, 1997 Nr. 2 (7)
