Adresato dvejinimas dabartinėje prancūzų literatūroje
Pastaraisiais metais vis daugiau rašytojų linkę savo kūrybą skirti dviem adresatams – kartu ir vaikams, ir suaugusiesiems. Galbūt nieko nuostabaus, jog šis fenomenas ypač ryškus Prancūzijoje, kur nuo Šarlio Pero (Charles Perrault) ir Lafonteno (La Fontaine) laikų gyva tradicija adresuoti kūrinį vaikui ir suaugusiajam tuo pačiu metu. Tokių XX a. rašytojų, kurie rašo suaugusiems, bet taip pat yra sukūrę knygų vaikams, sąrašas būtų labai ilgas, jame rastume tiek poetų, tiek dramaturgų, tiek ir romanistų. Daugelis vardų yra puikiai pažįstami iš bendrosios prancūzų literatūros: Marselis Emė (Marcel Aymé), Anri Bosko (Henri Bosco), Mišelis Biutoras (Michel Butor), Žanas Žiuno (Jean Giono), Eženas Jonesko (Eugene Ionesco), Žanas Mari Giustavas Leklezijo (Jean-Marie Gustave Le Clézio), Žakas Preveras (Jacques Prévert), Klodas Rua (Claude Roy), Antuanas de Sent-Egziuperi (Antoine de Saint-Exupéry), Mišelis Turnjė (Michel Tournier) ir Margerita Jursenar (Marguerite Yourcenar) – ir tai dar ne visi. Nors daugelis jų kūrinių tapo prancūzų vaikų literatūros klasika, prancūziškai neskaitantieji apie tai žino neįtikėtinai mažai.
Tarptautinio pripažinimo stoką dažnai galima paaiškinti paprasčiausiai tuo, jog trūksta vertimų į kitas kalbas. Keista ir labai apmaudu, kad tokios knygos kaip Ž. Prevero Išdykusių vaikų pasakos (Contes pour enfants pas sages) ir E. Jonesko Pasakų (Contes) serija „vaikams iki trejų metų“ nėra išverstos.* Net ir tos, kurioms pasisekė, t. y. kurios buvo išverstos į anglų kalbą, pavyzdžiui, M. Emė Ilgšio katino pasakos (Les Contes du chat perché; lietuvių k. – Katinėlio Murklio pasakos. V., 1963. – Red. past.), A. Bosko Vaikas ir upė (LʼEnfant et la riviére) ir M. Turnjė Penktadienis, arba Laukinis gyvenimas (Vendredi ou la vie sauvage), iš esmės sulaukė didesnio užsienio skaitytojų dėmesio. Akivaizdi išimtis – A. de Sent-Egziuperi Mažasis princas (Le Petit Prince), pamėgtas visame pasaulyje. Šiame trumpame straipsnyje aptariama keletas reikšmingų bendrosios prancūzų literatūros autorių, kurių knygos vaikams turėtų būti daug plačiau skaitomos užsienyje, ir ypač analizuojami tie skirtingi keliai, kuriais jų knygos peržengė ribą tarp suaugusiųjų ir vaikų grožinės literatūros ir tapo jaunųjų skaitytojų lektūra (plačiau žr. 2). XX a. prancūzų literatūros tendenciją rašyti kartu ir suaugusiems, ir vaikams galima atsekti nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos, kai kilęs susidomėjimas savo šalies jaunuomene paskatino daugelį autorių rašyti vaikams, paprastai atsiliepiant į prestižinių leidyklų, kurios pagaliau ėmė rimtai žiūrėti į jaunuosius skaitytojus, raginimus. Keletas garsiausių šio amžiaus prancūzų rašytojų jau anksčiau rašė mažiesiems, tačiau daugelis manė, jog pakaksią knygų lentynoje palikti vieną vienintelį kūrinį vaikams. Atrodytų, kad jie pasitenkino nuostata, jog, anot A. Bosko, kiekvienam rašytojui tiesiog privalu sukurti „per savo gyvenimą bent vieną knygą vaikams“.
Viena iš svarbiausių Prancūzijos leidyklų Gallimard 1953 m. įsteigė vaikiškų knygų seriją ir sąmoningai nusprendė kreiptis ne į „vaikų literatūros specialistus“, bet į „suaugusiųjų rašytojus“, ir „rimtų knygų autorius“.
Vienas iš pirmųjų tokių autorių buvo A. Bosko, kuris visuomenės dėmesį atkreipė 1945 m., kai laimėjo Teofrasto Renodo (Theóphraste Renaudot) premiją už romaną suaugusiems Teotimo ferma (La Mas Théotime). Tais pačiais 1945 m. A. Bosko išleido ir knygą vaikams Vaikas ir upė, kuri daugiau kaip penkiasdešimt metų yra galbūt pati žinomiausia jo knyga, 1993 m. vaikų bestselerių sąraše užėmusi ketvirtą vietą. Kaip ir dauguma vėliau išpopuliarėjusių „vaikiškų“ knygų, pirmasis šitos „klasikinės“ prancūzų vaikų literatūros leidimas (Algiers leidykla) netgi nebuvo skirtas vaikams. Vis dėlto visai neseniai aptiktame laiške yra nuoroda, jog pats autorius Vaiką ir upę iš pat pradžių laikęs esant knyga „vaikams, jaunuoliams ir poetams“. Ši A. Bosko apysaka labai poetiška, keletas jos leidimų buvo sutikti tiesiog kaip paskata studijuoti Provanso augaliją ir gyvūniją. Knygoje aprašomi įkvepiantys dešimtmečio Paskalės ir vyresniojo jo draugo, čigoniuko Gaco nuotykiai paslaptingoje upėje, (3. 1.). Kitaip nei dauguma kolegų rašytojų, A. Bosko nepasitenkino šia vienintele knyga vaikams, nors tik 1953-aisiais, kai Vaikas ir upė buvo išleista specialiai vaikams, A. Bosko ėmė kalbėti apie savo „knygas vaikams“ ir savo kaip „vaikų rašytojo“ statusą. 6-ajame dešimtmetyje jis parašė keturis Vaiko ir upės tęsinius, kurie dabar paprastai vadinami Paskalės ciklu: Lapinas saloje (Le Renard dans lʼile), Barbošas (Barboche), Bargabo (Bargabot) ir Paskalė (Pascalet). Kaip tik tuo metu jaunieji skaitytojai „pasisavino“ ir ankstesnį jo romaną Asilas Kiulotas (LʼAne Culotte, 1937), ir tai buvo gana keista, nes jis priklausė trilogijai, kurios kitos, tolesnės dalys be jokių išlygų yra tik suaugusiųjų literatūra. 1959 m. A. Bosko gavo Didžiąją premiją už literatūrą jaunimui (Grand Prix de la Littérature pour les Jeunes), ir tai įtvirtino jo kaip vaikų rašytojo reputaciją. Tačiau iki šiol jo „vaikiškų knygų“ pakartotiniai leidimai skiriami ir suaugusiems, apeliuojant į dvejopą adresatą.
A. Bosko kartos literatas, prestižinės Gonkūrų akademijos narys Ž. Žiono (1895–1970) atstovauja tiems rašytojams, kurie parašė vienintelę knygą vaikams. Berniukas, kuris troško erdvės (Le petit garcon qui avait envie dʼespace) parašytas 1949 m. visiškai atsitiktinai – vienos šveicarų šokolado kompanijos užsakymu. Daug knygų vaikams yra atsiradę pagal užsakymą, kartais labai netikėtą. Viename pokalbyje M. Turnjė man pasakojo, kad jo apsakymas Pakalnučių aikštelė (LʼAire du Muguet) yra „keisto“ ir „gluminančio“ užsakymo vaisius: vienas prabangus žurnalas paprašęs jo parašyti puslapio tekstą iš lėktuvo darytai nuotraukai, vaizduojančiai plentą Normandijoje. Kaip ir Ž. Žiono, M. Turnjė patinka rašyti gavus tokius savotiškus užsakymus. Štai naujausią jo romaną Senovinė patranka (La Couleuvrine, 1994) apie XV a. Prancūziją iš pradžių buvo užsakęs vaikų žurnalas Je bouquine (Mėgstu senas knygas).
Du reikšmingiausi šiuolaikinės prancūzų grožinės literatūros suaugusiems kūrėjai M. Turnjė ir Ž. M. G. Leklezijo ypač meistriškai demonstruoja gebėjimą rašyti dviem adresatams. Nors tiek M. Turnjė, Ž. M. G.Leklezijo knygos nuo 8-ojo dešimtmečio pradžios sėkmingai leidžiamos jauniesiems skaitytojams, abu jie pabrėžtinai neigia esą vaikų rašytojai. M. Turnjė vaikų literatūrą vadina pseudoliteratūra (4. P. 21), o Ž. M. G. Leklezijo tvirtina, jog tokio dalyko kaip vaikų literatūra iš viso nėra (2., P. 296). Adresatas, kuriam vis dėlto jie siekia pirmiausia įtikti, yra jaunasis skaitytojas. M. Turnjė pripažįsta, jog savo sugebėjimų viršūnę pasiekiąs tada, kai jį skaito ir juo žavisi vaikai: „Kartais aš taip sėkmingai įsijaučiu ir tampu toks talentingas, jog tai, ką parašau, gali skaityti ir vaikai. O kai mano plunksnai sekasi menkiau, jos užrašytas kūrinys tėra neblogas tik suaugusiems skaityti.“ Sektinu pavyzdžiu šis rašytojas laiko Š. Pero Pasakas, Lafonteno Pasakėčias, H. K. Anderseno Sniego karalienę, L. Kerolio Alisą stebuklų šalyje, S. Lagerlef Stebuklingąsias Nilso keliones, R. Kiplingo Šiaip sau pasakas (lietuvių k. – Kaip drugelis treptelėjo koja. – Red. past.), A. de Sent-Egziuperi Mažąjį princą – tą didžiąją pasaulinę klasiką, kuri yra tokio aukšto lygio, jog ją gali skaityti ir vaikai. Tekstai, kurie „vengia“ vaikų, – ir jis cituoja tokias įžymias pavardes kaip Balzako, Rasino ir Šekspyro, – yra „antraeiliai“ (6). Ž. M. G. Leklezijo, kuris plačiai išgarsėjo jau dvidešimt trejų metų, gavęs Teofrasto Renodo premiją už savo pirmąjį romaną Protokolas (Le Procés-verbal), atrodo, niekad nebuvo praradęs savo vaikystės svajų, kilusių skaitant Ž. Verną, R. Stivensoną, Dž. Londoną, H. Melvilį.
Gonkūrų akademijos narys M. Turnjė 1967 m. laimėjo Prancūzijos akademijos romano premiją (Grand Prix du Roman de lʼAcadémie Francaise) už pirmąjį romaną Penktadienis, arba Ramiojo vandenyno limbai (Vendredi ou les limbes du Pacifique), perpasakojantį D. Defo Robinzoną Kruzą. Po ketverių metų savo robinzonadą jis pritaikė vaikams, ir naujoji versija, pavadinta Penktadienis arba laukinis gyvenimas (Vendredi ou la vie sauvage), tapo viena iš skaitomiausių vaikų knygų Prancūzijoje, populiarumu nusileidžiančia tik Mažajam princui. Be to, knyga buvo išversta į daugelį kalbų, o autorius ypač didžiuojasi leidimu Brailio raštu bei piratiniais jos leidimais, pasirodžiusiais daugybėje šalių, tarp jų Irake ir Estijoje. Kalbėdamas apie šios knygos leidimo istoriją, jos populiarumo šuolius, vadindamas ją „romanu-fetišu“ (roman fétiche), M. Turnjė man papasakojo apie savo kelionę į Taliną 1990 m. ieškant nelegalaus Penktadienio leidimo (2. P. 265).
Kaip vaikų rašytojas M. Turnjė ypač išgarsėjo tuo, jog savo kūrinius suaugusiems perrašo jaunimo auditorijai, nors iš tikrųjų yra išleistos tik dvi tokios adaptacijos. Vienu metu jis ketino perrašyti vaikams ambicingiausius savo romanus Alksnių karalius (Le Roi des aulnes) ir Meteorai (Les Météores), tačiau, be Penktadienio, iš tikrųjų jauniesiems skaitytojams jis perrašė tik vienintelį savo romaną Kasparas, Melchioras ir Baltazaras (Gaspard, Melchior et Balthazar), pavadindamas jį Mišelio Turnjė pasakojimas apie tris karalius (Les Rois mages racontés par Michel Tournier). Autorius atkakliai oponuoja daugeliui griežtų kritikų, ir tvirtina, jog tas trumpas variantas nėra knyga vaikams, o greičiau jo kūrybinės evoliucijos rezultatas, judėjimas link tobulesnio teksto, kuris skiriamas dviem adresatams: „Tauškalai baigėsi. Tai mano tikrasis stilius, orientuotas į dvylikamečius vaikus. Ir labai puiku, jeigu jis veikia ir suaugusiuosius. Pirmasis Penktadienis tebuvo apmatai, antrasis jau yra švarraštis“. (3. P. 9). Neseniai M. Turnjė man pasakojo apie kelis dabar vykdomus sumanymus perrašyti suaugusiems tekstus, kurie buvo skirti vaikams, – tarp jų ir Senovinę patranką. O tai jo rašymo procesą apverčia aukštyn kojom.
Kiek man žinoma, tik dar viena šiuolaikinė prancūzų rašytoja perkūrė savo knygą suaugusiems. Tai M. Jursenar (1903–1987), pirmoji moteris, 1980 m. išrinkta į Prancūzijos akademiją. Vienintelė jos knyga, specialiai skirta vaikams, – tai jos perrašytas apsakymas Kaip išsigelbėjo Vangas Fo (Comment Wang-Fo fut sauvé), kuris iš pradžių buvo suaugusiųjų rinkinyje Rytų novelės (Nouvelles orientales, 1938). Vaikiškasis variantas pasirodė 1979-aisiais, tik keletą metų prieš rašytojos mirtį.
Būta atvejų, kai vaikų leidiniuose skelbtos suaugusiųjų romanų ištraukos. M. Turnjė Kasparo, Melchioro ir Baltazaro dalis – rytietiška pasaka Karalius auksabarzdis (Barbedor), pasekta Herodui ir Magei, – 1980 m. išleista atskira knyga vaikams. Ši idėja – rasti ištrauką iš suaugusiųjų romano paveikslėlių knygai – tais pačiais metais pritaikyta dar vienam kūriniui. Rytietišką pasaką Balabilu (Balaabilou) iš premijuoto Ž. M. G. Leklezijo romano Dykuma (Désert) Gallimard leidykla nusprendė „paversti knyga vaikams“ (2. P. 295). M. Turnjė Karalius auksabarzdis vėliau išspausdintas rinkinyje vaikams Septynios pasakos (Sept contes, 1984).
Gallimard leidykla, 1978 m. įsteigusi vaikų literatūros redakciją, išleido vaikams nemažai garsių autorių kūrinių, rašytų suaugusiesiems. Tai ir paaiškina, kaip atsirado po dvi M. Jursenar ir Ž. Žiono knygas vaikams, nors iš tikrųjų tiesiogiai vaikams jie skyrė tik po vieną savo kūrinį. Kaip ir anksčiau minėti tekstai, M. Jursenar Kregždučių Dievo Motina (Notre-Dame des Hirondelles, 1982) buvo paimta iš Rytų novelių, bet ji netapo tokia populiari kaip toji apysaka, kurią autorė specialiai perkūrė vaikams. O Ž. Žiono Žmogus, sodinęs medžius (LʼHomme qui plantait des arbres, 1983), pagal kurią kanadietis Frederikas Bakas (Frédéric Back) 1987 m. sukūrė garsų animacinį filmą, atvirkščiai, – buvo populiaresnis tarp jaunųjų skaitytojų už tą kūrinį, kurį jis parašė specialiai jiems. Gana daug M. Turnjė ir Ž. M. G. Leklzijo apsakymų irgi buvo perdirbti ir peržengė ribą iš suaugusiųjų į vaikų literatūros teritoriją su aiškiais teksto pakeitimais.
Tais pačiais metais, kai buvo įkurta Gallimard vaikų literatūros redakcija, tiek M. Turnjė, tiek ir Ž. M. G. Leklezijo išleido apsakymų rinkinius suaugusiems. Keletas pasakojimų iš M. Turnjė Tetervino (Le Coq de bruyere, 1978) galų gale buvo išleista vaikams – arba atskirai, arba jo rinkinyje Septynios pasakos. Beveik visi Ž. M. G. Leklezijo vaikams skirti kūriniai yra paimti iš jo Mondo ir kitos istorijos (Mondo et autres histoires, 1978) arba iš antrojo apsakymų rinkinio Sargyba ir kita nusikaltimų kronika (Le Ronde et autres faits divers, 1982) ir, išskyrus Liulabi (Lullaby), buvo paskelbti po du: Tas, kuris niekad nebuvo matęs jūros (Celui qui nʼavait jamais vu la mer) ir Gyvojo Dievo kalnas (La Montagne du dieu vivant) 1982 m., Auroros vila (Villa Aurore) ir Orlamondas (Orlamonde) 1985 m., Dangaus tauta (Peuple du ciel) ir Didysis gyvenimas (La grande vie) 1990 m. Paradoksalu, kad vienintelis specialiai vaikams skirtas Ž. M. G. Leklezijo kūrinys Kelionė į medžių šalį (Voyage au pays des arbres, 1978) nebuvo taip gerai sutiktas kaip jo perkurtieji suaugusiųjų tekstai. Pati naujausia rašytojo knyga jauniesiems skaitytojams Pavana (Pawana, 1995) – nuotykių apysaka, primenanti Mobį Diką (H. Melvilio romanas. – Red. past.) – 1992 m. pirmiausia buvo išleista suaugusiems.
Keletas knygų patyrė ir atvirkščią likimą, kitaip sakant, jos pirma buvo išleistos vaikams, o paskui – suaugusiems. Mėgstamiausia M. Turnjė knyga Pjero, arba Nakties paslaptys (Pierrot ou les secrets de la nuit), kurioje trys itališkos commedia dellʼarte veikėjai Prancūzijos kaimelyje išgyvena amžinąjį meilės trikampį, vaikams išleista 1979 m. ir Leipcigo mugėje buvo apdovanota kaip geriausia užsienio knyga. Tačiau 1989-aisiais ji įtraukta į apysakų rinkinį suaugusiems Įsimylėjėlių naktipiečiai (Le Médianoche amoureux). M. Turnjė šią trumpą istoriją laiko didžiausiu savo laimėjimu ir tvirtina, kad dėl tų kelių puslapių yra linkęs atsisakyti visų savo likusių kūrinių. Iš kart po Pjero pasirodo Amandina, arba Abu sodai (Amandine ou les deux jardins, 1977), ir tai pirmasis M. Turnjė kūrinys, skirtas tiek vaikui, tiek ir suaugusiajam adresatui. Amandina irgi pirmiausia buvo išleista vaikams, o paskui įtraukta į suaugusiųjų rinkinį Tetervinai, nors pirmiausia buvo skelbta moterų žurnale Elle (Ji). M. Turnjė Nykštuko pabėgimas (Le Fugue du petit Poucet) – šiuolaikiškas garsios Š. Pero pasakos perkūrimas – irgi pirmiausia pasirodė žurnale Elle, paskui Tetervine ir tik tada 1979 m. išėjo atskira knyga vaikams.
Dar vienas įdomus adresato dvejinimo pavyzdys yra M. Turnjė Naktipiečių pasakos (Les contes du Médianoche) – pasakų rinkinys, 1989 m. išleistas vaikams. Tai neabejotinai yra suaugusiųjų rinkinio Įsimylėjėlių naktipiečiai (Le Médianoche amoureux) vaikiškas variantas. Tačiau Įsimylėjėlių naktipiečiai nėra nei perdirbtas tekstas vaikams, nei suaugusiųjų knygos ištrauka nauju pavadinimu, kai dalies kūrinių būna atsisakoma ir pridedama naujų. Suaugusiems skirtą rinkinį sudarė pasakos ir novelės, o naujajame rinkinyje liko tik pasakos. Šį žanrą autorius mano esant tinkamesnį vaikams dėl jo gilumo ir mitinių įvaizdžių. Naujausia M. Turnjė knyga vaikams yra didelės apimties pasakų rinkinys Veidrodis su dviem paviršiais (Le Miroir a deux faces, 1994), į kurį įeina anksčiau vaikams ir suaugusiems leisti pasakojimai bei vienas naujas kūrinys.
Daugelio XX a. prancūzų rašytojų, tokių kaip A. Bosko, M. Turnjė ir Ž. M. G. Leklezijo, grožinėje kūryboje vaikų ir suaugusiųjų literatūros samprata, atrodo, visiškai išnyksta. Tos takoskyros griūtis, tiesą sakant, yra plačiai paplitęs reiškinys daugelio šalių šiuolaikinėje literatūroje (plačiau žr. 5., P. 35–56). Vis daugiau pasaulio rašytojų rašo iškart ir vaikams, ir suaugusiems, ir, matyt, šis adresato sudvejinimo menas tapo viena iš svarbiausių šio tūkstantmečio pabaigos literatūros tendencijų.
Literatūra
Beckett, Sandra L. De grands romanciers écrivent pour les enfants. Montreal: Presses de lʼUniversité de Montreal. Grenoble: ELLUG, 1997.
Beckett, Sandra L. Crosswriting Child and Adult: Henri Bosco „Lʼenfant et la riviere“. // Childrenʼs Literature Association Quarterly 21.4 (Winter 1996–97) 7 189–98.
Tournier, Michel. „Michel Tournier face aux Lycéens“ // Le Magazine litteraire 226 (January 1986). P. 20–25.
Tournier, Michel. „Écrir pour les enfants“. // Pierrot ou les secrets de la nuit. Enfantimages. Paris.: Gallimard, 1979.
Reflections of Change. Childrenʼs Literature Since 1945. Edited by Sandra L. Beckett. Westport, CT, 1997.
Beckett, Sandra L. From the Art of Rewriting for Children to the Art of Crosswriting Child and Adult: the Secret of Michel Tournierʼs Dual Readership // Voices from Far Away: Current Trends in International Childrenʼs Literature Research. 24. Stockholm: Centrum for barnkulturforskning, 1995. P. 9–34.
_______________________________
* Kalbėdama apie vertimus, autorė pirmiausia turi galvoje anglų kalbą. Lietuvių skaitytojams kai kurie čia minimi autoriai pristatyti antologijoje Prancūzų novelės (1984); taip pat atskiromis knygomis išleista: M. Biutor Permaina (1987); M. Emė Katinėlio Murklio pasakos (1963); M. Jursenar Adriano memuarai (1996); Malonės šūvis (1996); Ž. M. G. Leklezijo Aukso ieškotojas (1995); Dykuma (1993); A. de Sent-Egziuperi Mažasis princas (1995); M. Turnjė Penktadienis, arba Ramiojo vandenyno limbai (1995).
Žurnalas „Rubinaitis“, 1997 Nr. 2 (7)
