Mažojo Nikolia atostogos

Žanas-Žakas Sempė (Jean-Jacques Sempé) gimė 1932 m. rugpjūčio 17 d. Bordo mieste Prancūzijoje. Mokslas sekėsi vidutiniškai, buvo baisus triukšmadarys, pašalintas iš mokyklos už nepaklusnumą. Jau 19-os metų išgarsėjo humoristiniais piešinukais. Debiutas buvo sunkus, bet Sempė dirbo kaip pašėlęs. Jis bendradarbiavo ir bendradarbiauja daugybėje garsių žurnalų: Paris-Match, Punch, LʼExpress. 1954 m. kartu su savo draugu Renė Gossiny „paleido į pasaulį“ Mažąjį Nikolia (Le Petit Nicolas).

Renė Gossiny (Rene Goscinny) gimė 1926 m. rugpjūčio 14 d. Paryžiuje. Po dvejų metų jo tėvai persikėlė į Argentiną. Buenos Airėse mokėsi prancūzų koledže, kurį baigė su pagyrimu. Išbandė daugybę profesijų; su įgimtu kruopštumu ėmėsi dirbti piešėju-mokiniu leidybos agentūroje, paskui sekretoriumi, kariškiu, vėl piešėju ir pagaliau žurnalistu.

Išgarsėjo kaip piešėjų grupės scenaristas, sukūrė knygas Asterix (Kartu su Uderzo), Iznogoud (su Jean Tabary), Lucky Luke (su Morris) ir Le Petit Nicolas (su Sempé).

Mirė 1977 m. lapkričio 5 d.

Pliaže, arba Apie pelėdukę

Pliaže galima puikiai pasilinksminti! Aš prisidėjau prie tokio būrelio, kuriame buvo ir Blezas, ir Obuolėlis, ir Mamertas – tas tai tikras kvailys! Paskui Irenėjus, Fabricijus, Komas, na, dar ir Yvas, tiesa, jis neatostogavo, mat jis vietinis, bet vis viena mes kartu žaidėm, pešėmės, ir – vos nepamiršau! – dar buvo ta pasiutėlė pelėdukė.

– Gražiai pažaisk su draugais, – tarė šįryt tėtė, – o aš eisiu pailsėti ir pasideginti. Tada jis ėmė visas tepliotis aliejumi, džiugiai šūkčiodamas:

– O, kai aš pagalvoju apie tuos, kurie dabar tupi įstaigoje!.. O mes ėmėme mėtyti Irenėjaus sviedinį

– Eikit žaisti atokiau, – tarė tėtė, jau liovęsis tepliotis aliejumi.

Staiga tik bum! – sviedinys trinktelėjo tiesiai tėtei į galvą. Reikėjo gi, kad taip atsitiktų! Tėtė įsiuto ir taip spyrė, kad sviedinys nulėkė toli toli į vandenį. Tai buvo tikrai šaunus smūgis!

– Kitaip ir būti negalėjo, – pasakė tėtė.

Irenėjus kažkur nulėkė ir grįžo su savo tėte. Tas jo tėtė buvo klaikiai didelis, storas ir, ko gero, buvo nepatenkintas.

– Šitas, – pasakė Irenėjus pirštu rodydamas į mano tėtę.

– Ak, tai jus! – tarė Irenėjaus tėtė manajam. – Vadinasi, jūs įmetėt į vandenį vaikiuko sviedinį?

– Tarkim, – atsakė Irenėjaus tėtei maniškis, – bet tuo sviediniu aš gavau per nosį!

– Vaikai pliaže turi jaustis laisvai, – pasakė Irenėjaus tėtė, – o jei jums tai nepatinka, geriau sėdėkit namie. Beje, eikit ir atneškit sviedinį.

– Nekreipk dėmesio, – patarė tėtei mama. Bet tėtė jos nepaklausė.

– Gerai, gerai, – tarė jis, – einu ir atnešiu tą prakeiktą sviedinį.

– Puiku, – pasakė Irenėjaus tėtė, – aš jumis dėtas taip ir padaryčiau. Tėtė gerokai sugaišo, kol grįžo su sviediniu, kurį vėjas jau tolokai buvo nupūtęs. Jis atrodė pavargęs ir, atiduodamas sviedinį Irenėjui, tarė:

– Klausykit, vaikai, aš noriu ramiai pailsėti. Gal jūs dabar pažaistumėt kaip nors kitaip, ne būtinai su sviediniu?

– Mielai, bet ką, pavyzdžiui, jūs man pasiūlytumėte? – paklausė Mamertas. Jau sakiau, kas jis kvailas!

– Aš nežinau, – atsakė tėtė, – gal iškastumėte kokią duobę? Juk labai smagu kasinėti smėlyje duobes!

Mums toks sumanymas pasirodė siaubingas, tačiau netrukus apsiginklavome kastuvėliais, o tėtė vėl ėmė aliejuotis, bet nieko iš to neišėjo, mat buteliuke baigėsi aliejus.

– Einu į parduotuvę, nusipirksiu ir drauge pasivaikščiosiu, – tarė tėtė, o mama paklausė, ko dėl jam nepalikus savo odos ramybėje. O mes ėmėm kasti.

Išėjo duobė kaip duobė, o apskritai – šauni duobelė! Kai tėtė grįžo nešinas buteliuku aliejaus, aš jį pašaukiau ir paklausiau:

– Tu matei mūsų duobę, tėte?

– Nuostabi duobė, mielieji, – tarė tėtė, dantimis lupdamas buteliuko kamštį. Paskui iš kažkur atsirado ponas su baltu šalmu ant galvos ir paklausė, kas mums leido kasinėti jo pliaže duobes.

– Jisai, pone, atsakė mano draugai rodydami į tėtę.

Aš išdidžiai pasipūčiau, nes buvau įsitikinęs, kad ponas su šalmu atėjo tėtės pagirti. Tačiau tas ponas visai neatrodė patenkintas.

– Ar tik kartais nekvėštelėjot, kad leidžiat berniūkščiams taip elgtis? – paklausė ponas. Tėtė, kuris vis dar darbavosi tuštindamas buteliuką aliejaus, mestelėjo:

– O ką?

– Ogi tą! – ir ponas su šalmu ėmė šaukti, jog tiesiog neįtikėtina, kokių neatsakingų žmonių pasitaiko, kad galįs kas nors eidamas į duobę įkristi ir nusilaužti koją, o kas būsią per potvynį, kai pakilus vandeniui nemoką plaukti žmonės nebepasieksią kojomis dugno ir duobėje nuskęsią, kad galįs užgriūti smėlis ir kad kiekvienas iš mūsų rizikuojąs likti duobėje užpiltas amžiams ir kad galį per tą duobę atsitikti daugybė siaubingų dalykų, todėl jis reikalaująs tą duobę tuoj pat užkasti.

– Ką gi, – tarė tėtė, – užkaskit duobę, vaikai. Tačiau mes duobės užkasti nenorėjom.

– Duobę smagu kasti, – pasakė Komas, – bet bjauru užkasti.

– Eime maudytis! – pasiūlė Fabricijus. Ir visi pasileido bėgti. Aš likau, nes tėtė atrodė labai susirūpinęs.

– Vaikai, vaikai! – šaukė tėtė, o ponas su šalmu tarė:

– Palikite vaikus ramybėje, užkaskite duobę pats!

Ir nuėjo sau.

Tėtė sunkiai atsiduso ir atėjo man padėti. Kadangi teturėjom vieną kastuvėlį, duobei užkasti mums prireikė nemažai laiko; pagaliau ta kančia baigėsi, o mama pranešė, kad mums jau metas grįžti į viešbutį valgyti priešpiečių, kad reikia paskubėti, nes pavėlavusių niekas nelaukia.

– Na, susiruošk, pasiimk kastuvėlį, kibiriuką, ir einam, – pasakė man mama. Aš susiruošiau, bet neradau kibiriuko.

– Nieko baisaus, juk mes čia grįšim, – pasakė tėtė.

Tačiau aš ėmiau garsiai bliauti. Mano kibirėlis, mano geltonai raudona pelėdukė, mano keisčiausių smėlio pyragėlių kepėja!..

– Nesinervink, – tarė tėtė, – prisimink, kur tas kibirėlis buvo. Aš atsakiau, kad greičiausiai jis buvo duobėje, žinoma prieš ją užkasant. Tėtė pažvelgė į mane taip, lyg rengtųsi išperti, tada aš užblioviau dar smarkiau, o tėtė pasakė, kad gerai, jis išimsiąs tą kibiriuką, bet su sąlyga, kad aš pasigailėsiu jo ausų būgnelių. Mano mielasis, mano geriausias pasaulyje tėtė! Kadangi mes abu teturėjom vieną kastuvėlį, aš jam padėti negalėjau, aš tik žiūrėjau, kol išgirdau už mūsų garsiai sakant:

– Aš jūs iš manęs tyčiojatės? Tėtė riktelėjo, mes atsisukom ir pamatėm poną su baltu šalmu.

– Jei manęs atmintis neapgauna, tai, regis, aš prašiau duobę užkasti? – paklausė ponas. Tėtė jam paaiškino, kad ieško mano kibirėlio. Tada ponas pasakė, kad tegul, bet su sąlyga, kad duobė po to vėl būtų užpilta. Ir pats pasiliko tėtės prižiūrėti.

– Klausyk, – tarė tėtei mama,– aš einu su Nikolia į viešbutį. Kai rasi kibiriuką, pareisi. Ir mes išėjom. Tėtė grįžo į viešbutį vėlai, labai pavargęs, net valgyti nenorėjo ir tuoj pat atsigulė. Teisybė, kibirėlio jis nerado, bet tai visai nesvarbu, nes aš jį buvau palikęs savo kambaryje. Po pietų teko kviesti gydytoją, nes tėtė, pasirodo, labai apdegė saulėje. Gydytojas liepė jam porą dienų pagulėti.

– Kažkodėl žmonės nemoka degintis nepiktnaudžiaudami aliejumi, – tarė daktaras.

– O! – pasakė tėtė. – Kai aš pagalvoju apie tuos vargšelius, kurie dabar tupi įstaigoje… Tačiau tai sakydamas, jis nebebuvo toks smagus kaip pirma.

Iš prancūzų k. vertė Ramutė Skučaitė

 Žurnalas „Rubinaitis“, 1997 Nr. 2 (7)