„Ko mus rašytoja moko“

„Vyturio“ leidykla išleido dar vieną žinomos prozininkės E. Liegutės knygą vaikams. E. Liegutė pažįstama jaunajam skaitytojui iš knygų Kelionė pas mamą (1986), Gerumo diena (1987), Krinta klevo lapai (1990), Rudis, kuris tapo Džimu (1995) ir kt. Kiekviena nauja knyga vaikams yra sutinkama su tam tikru pateisinamu nekantrumu ir galvoje besiformuojančiu klausimu: „Kas naujo šį kartą?“

Naujojoje apysakoje autorė vartoja veikėjo perkėlimo iš vienos erdvės į kitą principą: ketvirtokė Inga atvažiuoja iš miesto į kaimą, kur susiduria su kita aplinka, skirtingu gyvenimo būdu. Atrodytų, kad rašytoja pradeda psichologinę apysaką, bandydama perteikti emocines Ingos būsenas (pirmasis rytas pas močiutę, susidūrimas su nauja klase, kaimo vaikais ir t. t.). Juolab kad ir pačios Ingos paveikslas nėra tradicinis: ji apkūnoka, turinti „lašinukų“, o dar – nešioja akinius, kas neįsivaizduojama kaime, čia „niekas nenešioja akinių“ (7 p.). Tarsi kompensuodama išorės trūkumus, rašytoja vaizduoja Ingą kaip sumanią, išradingą ir protingą – tikrą „profesorę“. Tuo knygos psichologiškumas ir baigiasi, nes autorė pernelyg įsitraukia į visuomenines problemas ir pereina prie atviros dabarties gyvenimo kritikos. Močiutė, buvusi Sibiro tremtinė, pernelyg griežtai vertina dabartį ir per daug skausmingai aktualizuoja praeitį. Žinoma, vaikus reikia supažindinti su praeitimi, skausmingais išgyvenimais, tačiau ar pateisinamas publicistinis kalbėjimas knygoje, skirtoje jaunesnio ir vidutinio mokyklinio amžiaus skaitytojui: „(…) tai valdžia, tai tvarka! Ot tau ir nepriklausoma Lietuva! Seime tik riejasi turtais nepasidalydami, o žmonės jiems mažiausiai rūpi“ (55 p.).

Knygoje pateikiamas vaiko pasaulio modelis (kalbama pirmuoju asmeniu), bet vaikas savo vardu nekalba – jo lūpomis tartum išsakomi suaugusiųjų žodžiai, jų nuomonė ir pažiūros formuoja vaiko požiūrį ir pasaulio matymą. Pirmuose Ingos ir Jono pokalbiuose (skyrius „Kelionė namo“), „pagautos“ intonacijos, būdingos ketvirtos ir šeštos klasės mokinukams, tačiau kituose skyriuose autorė visai nemotyvuotai keičia kalbėjimo toną, įtraukdama pakankamai nelogiškų, netgi melodramiškų momentų, kuriuos sunkoka paaiškinti remiantis šių laikų vaikų akceleracija (Ingos pykčio priepuoliai; Jono, aplankiusio ją sergančią, išvarymas; įsivaizdavimas, kad senos kėdės palėpėje šnekasi, ir tuoj pat, užėjus piktumo momentui, į jas spiriama). Sunkiai suprantamas ir kompozicinis autorės sumanymas. Apysaką sudaro 19 skyrių, kurių padrikus vaizdelius sieja tik tie patys veikėjai, o 13-ame skyriuje atsiranda bendra idėja – vaikų ir suaugusiųjų noras padėti invalidei tetai Agotei.

Gražesnė Ingos ir Jono senelio bendravimo linija (kol ji nesusikerta su traukinio linija). Joje galima pastebėti ir savotiškos, nuoširdesnės dvasinės ramybės – maištinga, prieštaringa mergaitė šalia šio žmogaus nurimsta, įsiklauso, stebi. Labai subtiliai įtraukiami informatyvūs ir gražūs senelio pasakojimai apie bites, jų laikymą, su jomis susijusius papročius ir prietarus, apie bičių deivę Austėją, atsargiai užsimenama apie mirtį. Ir visai negalima pateisinti šios linijos baigties, kai konkretizuojamos senelio mirties detalės. Nors ir sunku patikėti, bet toliau bus cituojama iš vaikų pokalbio:

„– Kaip diedulį suvažinėjo? Niekur jokios žymės nėra?

– Galvą nupjovė. Galva atskirai gulėjo…“ (97 p.).

Gal vis dėlto knygoje, skirtoje jaunesnio mokyklinio amžiaus vaikui, nevertėtų taip rašyti?.. Gal pakaktų vien mirties fakto konstatavimo ir pakankamai jautrios vaikų pokalbio prie avilių scenos, juolab kad ir skyrius pradedamas ankstesnį toną išlaikančiu pavadinimu: „Bitukės, bitukės, ateikit pagraban“ (93 p.). Subtiliau pateikiamas mergaitės bandymas susišnekėti mintimis (susitikimas su Jonu maumedžių giraitėje).

Autorės sumanymas tikrai neblogas ir pakankamai aktualus – parašyti knygą, kurioje vaikas įterpiamas į dviejų, priešingų pasaulių sandūrą, kur vienu metu galvojama apie vėžį, AIDS ir sykiu bandoma susikalbėti su aplinkiniais akimis, kur susikauna suaugusiųjų pasaulio brutalumas (alkoholizmas, pavydas, nesirūpinimas kitais) ir natūrali, nesavanaudiška vaiko užuojauta (Inga ir senutė invalidė Agotė).

Bet daugeliu atveju neišlaikoma harmonija tarp šių dviejų, priešingų plotmių arba linkstama į pernelyg brutalių, net kiek siurrealistiškų vaizdų ir pokalbių pateikimą.

Ir vis dėlto, ką šioje knygoje gali atrasti vaikas? Jis mokomas gerbti ne tik savo, bet ir kitų jausmus, suprasti, kad pasaulyje egzistuoja ne tik gėris, bet ir blogis, kuris dažnai tušuojamas įvairiomis spalvomis, be to, supažindinamas su praeities realijomis.

Skyriuje „Dešimtukas su pliusu“ akivaizdžiausiai išryškėja tradicinė, Lietuvoje labai gilias šaknis turinti didaktinė vaikų literatūros koncepcija: mokytoja perskaito vaizdelį „Angelė“, o jo analizė sutelkiama į klausimą „Ko mus rašytoja moko šiame vaizdelyje?“ (68 p.). Geriausiai į šį klausimą atsako Inga ir gauna dešimtuką su pliusu. Mergaitė ne tik atsako, bet ir pasiūlo pritaikyti kūrinėlio idėją gyvenime: įtaisyti invalidei tetulytei Agotei vežimėlį su ratukais. Toliau apysakos siužetas ir rieda kaip ant ratukų – pasiūlymas realizuojamas, Ingos proto kilnumas, vaikų gerumas apskritai triumfuoja. O ar knyga bus noriai skaitoma dėl estetinio pojūčio trūkumo, – tai jau kitas klausimas, į kurį galės atsakyti tik jaunasis skaitytojas.

_________________________________________

Liegutė, Emilija. Dramblienė: Apysaka / Iliustr. Sigita Ručinskaitė. – V: Vyturys, 1997. – 108, [4] p.: iliustr.

Žurnalas „Rubinaitis“, 1997 Nr. 2 (7)