Užburia ir nebeatburia

Lietuvių kalba pasirodė pirmoji populiaraus ir produktyvaus anglų rašytojo Roaldʼo Dahlo knyga Raganos*. Iš pirmo žvilgsnio knyga linksma ir žaisminga. Tai, be abejo, pasaka, nes knygoje veikia pasakų personažai raganos. Tačiau jai trūksta laimingos pabaigos – vieno iš svarbiausių pasakos bruožų. Knygoje daug stebuklų, skaitytojas laukia to paskutinio, kuris nulemtų laimingą knygos pabaigą, tačiau autorius neleidžia jam įvykti. Įvadiniame knygos skyriuje Dahlas rašo: „Ši knygelė nėra pasaka. Ji – apie Tikras Raganas“ (5 p.). Visoje knygoje žaidžiama tuo raganų „tikrumu“.

Pagrindiniai knygos veikėjai – senelė ir jos vaikaitis. Žuvus tėvams, berniukas pradeda gyventi kartu su nepaprasta senele. Nepaprasta ji tuo, kad daug žino apie Tikras Raganas ir labai mėgsta pasakoti apie jas įvairias istorijas, ne tik įdomias, bet ir aktualias, nes, pasak autoriaus, tarp mūsų gyvena daugybė raganų. Pavyzdžiui, Anglijoje jų būta net aštuoniasdešimt penkių, gerai dar, kad knygos veikėjai su jomis susidorojo. Bet ką gali žinoti, o gal…

Galite paprieštarauti: niekad nesate matę tikros raganos. Ar tik neklystate? Juk tikra ragana beveik niekuo nesiskiria nuo paprastos moters. „Galbūt ji – toji moteriškė žėrinčiomis akimis, su kuria važiavai autobusu šį rytą? O gal ta besišypsanti dama, pavaišinusi tave gatvėje saldainiais iš balto popierinio maišelio?“ (9 p.). Apie raganas tikrai daug esate girdėję ir turite savo nuomonę. Bet nemanykite, kad šioje knygoje veikiančios raganos bus tos tradicinės pasakų moteriškės, gyvenančios trobelėse ant vištos kojelės. Visai ne. Tai tikros raganos. Miestietės. Priklausančios Karališkajai vaikų gynimo draugijai (apsimetėlės!). Praplikusią galvą slepiančios po geros kokybės peruku. Ant ilgų nagų užmaunančios pirštines, nešiojamas žiemą vasarą. Bepirštes pėdas spraudžiančios į elegantiškus batelius. Tik geriau įsižiūrėjus matyti didesnės raganų šnervės (kad geriau užuostų vaikus) ir kiek neįprastos akys. Beje, jos niekad nesispjaudo, nes bijo, kad mėlynos seilės jų neišduotų. Mažieji turi būti labai apdairūs ir atsargūs – juk kiekvienos raganos galvoje tik ir kirba klausimas, kurį gi vaiką šįsyk nugalabyti? Vaikai! Mokykitės pažinti Tikrąją Raganą.

Pagrindinis stebuklinis knygos įvykis – raganos paverčia mažylį pele. Laukiamas paskutinis stebuklas (pelės atvirtimas berniuku), kaip minėjau, neįvyksta. Autorius tai paaiškina viena fraze: „Visai nesvarbu, kas esi ir kaip atrodai, jei tik yra, kas tave myli“ (199 p.). Tai esminė knygos herojaus – ir turbūt mūsų visų – patirtis, vaikaičio, kuriam visą gyvenimą teks būti pele, atsakymas senelei. Be to, šis berniukas tampa ne paprasta pele, o „žmogumi pelės kailiu“, arba žmogapele, gebančia mąstyti ir kalbėti.

Autorius knygoje kalba ne tik apie fantastinius raganų nuotykius, bet ir apie meilę, gyvenimą, mirtį. Šis giluminis, rimtasis, knygos klodas išryškėja senelės ir vaikaičio santykiuose, ypač atvirai jis išsakytas vienoje iš paskutinių scenų. Vieną vakarą vaikaitis paklausia senelės, kiek gyvena žmogapelė. Senelei atsakius, jog devynerius metus, berniukas nudžiunga. Kodėl? Todėl, kad senelei jau aštuoniasdešimt šešeri, ir jam aišku, kad ir ji negyvens amžinai. Vaikas į mirtį žiūri kaip į nebaugų ir savaime suprantamą reiškinį: „Aš būsiu labai sena pelė, o tu būsi labai sena senelė, ir mes galėsime kartu mirti“ (198 p.). Pagrindiniai personažai vienas kitą myli ir supranta. Senoji myli berniuką net tada, kai jis virsta pele. Ji prigalvoja įvairių įtaisų, lengvinančių berniukui-pelei vaikščioti po kambarius, atsidaryti duris, įsijungti šviesą.

Kitokią rašytojas vaizduoja Dženkinsų šeimą. Jų sūnų Bruno raganos taip pat paverčia pele, tačiau Dženkinsai nenori tokio sūnaus priimti į šeimą.

Sunku būtų nuginčyti, jog knygoje yra keletas nepedagogiškų epizodų, bet kažkodėl jie vis tiek labai patrauklūs. Senelė rūko didžiulius cigarus ir pasiūlo jų užtraukti savo vaikaičiui. Šiajam paprieštaravus, jog jam tik septyneri, senoji atsako: „Man nesvarbu, kiek tau metų. Cigarus rūkantis žmogus niekada neperšąla“ (19 p.). O kai gydytojas rūkyti uždraudžia, ji vis tiek rūko toliau. Dar vienas paradoksas: senelės nuomone, protingam vaikui visiškai pakanka praustis kartą per mėnesį. Arba: „Vaikai turėtų niekada nesiprausti. Tai pavojingas įprotis“ (129 p.). Tačiau šį teiginį galima pateisinti tuo, kad raganos vaikus suseka iš kvapo. Juo būsi nešvaresnis, juo mažiau „kvepėsi vaiku“, vadinasi, išvengsi pavojaus.

Pasakojimo veiksmas rutuliojasi gana greitai, ypač antroje knygos pusėje. Tai neleidžia skaitytojui nuobodžiauti. Pasakojimas kupinas įvykių, kurie įtraukia, ir negali užversti knygos tol, kol nesužinosi atomazgos. Dėmesį išlaikyti padeda ir žaismingos iliustracijos.

Patiems mažiausiems ir labai jautriems vaikams šią knygą galbūt turėtų skaityti suaugusieji sušvelnindami kai kuriuos epizodus, nes joje yra ir išgąstį keliančių detalių. Pavyzdžiui, vienoje vietoje ragana, „pasirinkusi ima tykoti vargšo vaiko kaip medžiotojas kokio menko paukštelio. Tylutėliai sėlina prie jo. Artyn, artyn, artyn. Ir, nutaikiusi progą… capt… stveria jį. Lekia žiežirbos. Pliūpsi ugnys. Kunkuliuoja aliejus. Cypia žiurkės. Traukiasi, raukšlėjasi oda, ir vaikas išnyksta“ (7 p.). Argi ne baisu? Tiesiog siaubas – ypač jeigu visai neturi humoro jausmo. Na, o maždaug nuo septynerių šią knygą vaikai turėtų skaityti savo tėvams. Tai bent būtų!..

________________________________

* Dahl, Roald. Raganos / Iš anglų k. vertė Arvydas Sabonis; Iliustr. Quentin Blake. – V: Homo faber, 1997. – 208, [3] p.: iliustr.

 Žurnalas „Rubinaitis“, 1997 Nr. 2 (7)