1928 m. vasario 15 d. gimė estų rašytojas Eno Raud

„Vaga“, 1965
„Vaga“, 1965
Vos tik paminiu savo kartos ar šiek tiek vyresniems pažįstamiems, kad rašysiu apie estų rašytojo Eno Raudo knygelę „Cypliukas“, daugelio veiduose išplinta šypsena. Pati plačiausia! Nes šios neilgos apysakaitės veikėją mes pažinojome gerai, su juo kartu augome ir kai kurie netgi bandėme patys pasisiūti. Toks jis tada atrodė mielas. Tad patį rašytoją, kuriam 2018 m. vasario 15-ąją būtų suėję 90 metų, norisi paminėti šiltai, asmeniškai.

E. Raudo (1928 m. vasario 15 d.–1996 m. liepos 10 d.) šeimoje su literatūra susijusių žmonių nemažai: jis pats ‒ rašytojos Martos Raud sūnus, vedė rašytoją Aino Pervik, lietuvių skaitytojams vaikams pažįstamą iš knygų apie Paulą („Paula baigia vaikų darželį“, „Paula ir Patrikas“), jų sūnus Reinas Raudas ‒ filosofas ir rašytojas, kurio knygas suaugusiesiems „Brolis“, „Hektoras ir Bernardas“, „Rekonstrukcija“ taip pat galime rasti lietuviškai, dukra ‒ dailininkė ir rašytoja Piret Raud, kurios knygelė vaikams „Pono paukščio istorija“ irgi išversta į lietuvių kalbą, dar vienas sūnus ‒ žurnalistas ir muzikantas Mihkelis Raudas. Pats E. Raudas yra parašęs daugiau kaip 50 knygų, tiek prozos, tiek poezijos. Lietuvoje teturime tris: „Lokio trobelę“ (1974, iš estų kalbos vertė Stasys Skrodenis), garsųjį „Cypliuką“ (1965, 1982 ir 2006, vertė Rasa Cecilija Unt) ir „Pabaldukus“ (1998, vertė Danutė Sirijos Giraitė ir Vytautas Sirijos Gira, jaun.)

„Vaga“, 1974
„Vaga“, 1974

Trumposios pasakos „Lokio trobelė“ (est. „Karu maja“, 1972) ‒ apie miško gyventojų kasdienybę. Personifikuoti žvėrys nemažai bendra turi su liaudies pasakų apie gyvūnus veikėjais, pavyzdžiui, išryškinamas lapės gudrumas, lokio apdairumas, šerno polinkis knisti bulves. Tačiau jų gyvenime atsiranda šiandienos elementų: štai ežys iš miesto parsineša gražų puodą, kiti žvėrys jam pavydi, bando sumenkinti pirkinį, zuikis nutaria gyventi „iš žuvų ūkio“, šernas ‒ pats užsiauginti bulvių. Pasakaičių siužetai dažnai grindžiami kurio nors veikėjo nepasitenkinimu esama situacija ir bandymu tapti kitokiam nei priklauso pagal prigimtį (gandrui nusibosta ryti varles, jis sugalvoja paragauti kitų patiekalų ‒ triaukšti riešutus kaip voverė, krimsti kopūstus kaip zuikis, laižyti medų kaip lokys… Lokys pasistato trobelę, bet galiausiai vis tiek grįžta gyventi į krūmus, zuikis ima veisti žuvis, nors jaučia, kad jam tai visai netinka). Pasakos skirtos ikimokyklinio amžiaus vaikams, tad jose ryški didaktinė funkcija. O kad tiesmuka didaktika neįkyrėtų, pasitelkiamas humoras, gyvi dialogai.

„Gimtasis žodis“, 2006
„Gimtasis žodis“, 2006

Apysakaitėje „Cypliukas“ (est. „Sipsik“, 1962), nors ji parašyta dešimčia metų anksčiau nei „Lokio trobelė“, didaktika ne tokia tiesmuka. Jaučiama aiški orientacija į vaiko pasaulį, grindžiamą svarbiausia vaiko veikla ‒ žaidimu. Pagrindinis veikėjas ‒ skudurinė lėlė Cypliukas, netobulai, bet, įdėjus daug pastangų, pasiūtas vyresniojo brolio Marto savo sesutei Anai gimtadienio proga. Cypliukas buvo pasiūtas su tokia didele meile, kad pradėjo kalbėti. Žinoma, jį girdi tik pati Ana, veikiausiai dėl lakios vaizduotės, kuri leidžia vaikams personifikuoti žaislus. Cypliukas tampa nuolatiniu Anos žaidimų draugu. Mergaitė juo rūpinasi, globoja, o šis įkūnija spontaniškąją Anos charakterio pusę. Ana tarsi „deleguoja“ jam savo pačios išdaigas: tai ne ji, o Cypliukas užsigeidžia ir daro tai, ko vaikui negalima ir nuo ko suaugusieji saugotų Aną: išplaukia į jūrą, lipa ant stogo pasidairyti į miestą. Žinoma, iš paskos nusivesdamas ir Aną, kuri jaučia pareigą jį saugoti. Visi Anos ir Cypliuko nuotykiai baigiasi laimingai.

Autorius puikiai pavaizduoja idealų, saugų santykių modelį, kur vyresnieji yra šalia tam, kad pagelbėtų: Cypliuku rūpinasi Ana, Ana ‒ jos vyresnysis brolis Martas, jais ‒ tėvai ir kiti jautrūs suaugusieji (štai taksi vairuotojas supranta, kad jo automobilyje netyčia pamirštas Cypliukas yra mergaitei labai brangus ir sugalvoja, kaip jį grąžinti). Beje, paskutinėje istorijoje apie Cypliuką jautriai suskamba A. Milne᾽o „Pūkuotuko pasaulio“ atgarsiai. Prieš mokyklą Ana iš dėdės gauna dovanų guašo, jai pasakoma, kad ji jau didelė mergaitė, tad greitai jai nederės žaisti su lėlėmis. Ana nusiminusi tai aptaria su Cypliuku.

„ ‒ Nesielvartauk, ‒ tarė jis. ‒ Ką nors sugalvosime.

‒ Sugalvosime, sugalvosime… O jei aš užaugusi iš tikrųjų nenorėsiu su tavimi žaisti?

‒ Na, tu paguldysi mane į batų dėžę arba į stalčių, ‒ pasakė Cypliukas.

‒ Ką tu ten veiksi? ‒ nekantravo Ana.

‒ Galvosiu, ‒ tarė jis. ‒ Prisiminsiu tuos laikus, kai mudu drauge žaidėme: kasėme vandens griovius, plaukėme gumine valtele, lipome ant stogo ir gynėmės nuo širšių“ (p. 62).

Nenuostabu, kad tie, kurie šią knygelę skaitė vaikystėje, iki šiol ją prisimena taip šiltai. Svarbu paminėti, kad Cypliuką visą laiką piešė estų iliustratorius Edgaras Valteris (1978 ir 1987 m. leidimuose Cypliuko išvaizda skiriasi, bet pagrindiniai bruožai išliko tie patys). Šis personažas Estijoje tapo toks populiarus, kad pagal jį gaminamos suvenyrinės lėlės.

„Vaga“, 1998
„Vaga“, 1998

Šiek tiek vyresniems, jau mokyklinio amžiaus skaitytojams, skirta E. Raudo apysaka-pasaka „Pabaldukai“ (est. „Naksitrallid“, 1984). Autorius čia pademonstravo sugebėjimą sukurti labai patrauklius originaliuosius pasakinius veikėjus ‒ nedidelio ūgio, šiek tiek primenančius nykštukus, šiek tiek ‒ trolius:

„Visi trys buvo labai žemo ūgio, ledų pardavėja iš pradžių net pamanė juos buvus nykštukus, bet akį traukė dar kitokios jų ypatybės. Samanbarzdis buvo apžėlęs minkšta samanų barzda, kurioje pūpsojo gražios, raudonos, nors pernykštės bruknės. Puskurpis buvo nusipjovęs savo batų nosis, kad galėtų smagiai krutinti kojų pirštus. O Movius vietoj įprastų drabužių vilkėjo didelę movą, iš kurios kyšojo vien galva ir pėdos“ (p. 5).

Vertėjai šiuos žmogučius smagiai pavadino pabaldukais. Žmogučiai atsitiktinai susitikę prie ledų kioskelio, susipažino, pamatė, kad visi turi kažką bendra, ir nusprendė keliauti kartu Moviaus automobiliu, įrengtu tarsi namelis ant ratų. Klajokliškas gyvenimas, nuotykiai, alsuojantys pavojais, dar labiau sustiprina pabaldukų draugystę. Jie neabejotinai patraukia ir skaitytojo vaiko dėmesį, žadina vaizduotę. Tačiau tai nėra vien pramoginis kūrinys: autoriui svarbu atskleisti ir pagarbų, tausojantį santykį su

„Pabaldukai“ estiškai, Edgaro Valterio iliustr.
„Pabaldukai“ estiškai, Edgaro Valterio iliustr.

gamta. Ypač gražiai šį santykį įkūnija Samanbarzdis: kai jo barzdoje, supainiojusi su krūmu, lizdą susisuka paukštė, jis kantriai laukia, kol ši išperės savo paukščiukus. Neapgalvotas kišimasis į gamtos pasaulį gali suardyti pusiausvyrą: pabaldukai įvilioja į salą kates, tikėdamiesi padėti miestelio gyventojams, bet jos ten išbaido visus paukščius, šie išskrenda, medžius ima graužti vikšrai… O iškeliavus visoms katėms, miestelį užplūsta žiurkės. Pabaldukams tenka ištaisyti klaidą ir dar kartą tapti didvyriais. Muziejaus svečių knygoje po visų nuotykių spausdintomis raidėmis jie įrašo pačių suvoktą tiesą: „GAMTOJE TURI BŪTI PUSIAUSVYRA“. Tai pagrindinė E. Raudo knygos idėja. Vaizduodamas mažųjų herojų nuotykius, rašytojas kalba apie tai, kas gali įvykti, jei ši pusiausvyra bus pažeista. Originalūs, įsidėmėtini herojų charakteriai, humoras, nuotykinis siužetas ir ekologinė problematika sudaro darnią meninę visumą. Tiesa, lietuviškąjį leidimą iliustravo Algė Varnaitė, ir, mano galva, tai šiek tiek prisidėjo prie to, kad Lietuvoje šie veikėjai netapo tokie patrauklūs vaikams kaip originalūs Edgaro Valterio sukurtieji naksitroliai. Matyt, E. Raudo ir E. Valterio tandemą išskirti sunku ir net nevertėjo. Šiaip ar taip, Lietuvoje E. Raudas pamirštas neturėtų būti.

 

Straipsnyje naudoti E. Raudo vertimai:

  • Enas Raudas „Lokio trobelė“, iš estų kalbos vertė Stasys Skrodenis, Vilnius, „Vaga“, 1974.
  • Eno Raud / Edgar Valter „Cypliukas“, iš estų kalbos vertė Rasa Cecilija Unt, Vilnius, „Gimtasis žodis“, 2006.
  • Eno Raud „Pabaldukai“, iš estų kalbos vertė Danutė Sirijos Giraitė ir Vytautas Sirijos Gira (jaun.), Vilnius, „Vaga“, 1998.


Bibliografija lietuvių kalba

  • Lokio trobelė / iš estų k. vertė S. Skrodenis; iliustravo S. Škop. – Vilnius: Vaga, 1974. – 32 p.
  • Cypliukas / nupiešė Edgaras Valteris. – Vilnius: Vaga, 1965. – 48 p. : iliustr.
  • Cypliukas; Ana ir Cypliukas / iš estų kalbos vertė Rasa Unt; iliustravo E. Valteris. – Pakartot. papild. leid.. – Vilnius: Vaga, 1982. – 88 p.: iliustr.
  • Pabaldukai / iš estų kalbos vertė Danutė Sirijos Giraitė, Vytautas Sirijos Gira (jaun.); iliustravo Algė Varnaitė. – Vilnius: Vaga, 1998. – 224 p.
  • Cypliukas: pasaka / iliustr.  Edgar Valter; iš estų kalbos vertė Rasa Cecilija Unt. – Vilnius: Gimtasis žodis, 2006. – 62 p.

Siūlome paskaityti

Parengė Neringa Mikalauskienė

2018-03-30

Rubriką „Vaikų literatūros kalendorius“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.

Mūsų partneriai ir rėmėjai