PELDAI, PABALDUKAI IR TIESIOG NYKŠTUKAI

Šio straipsnio tikslas – apžvelgti ir palyginti tris Baltijos šalių vaikų rašytojų knygas, kurias sieja tai, kad jose veikia mažosios fantastinės žmogaus pavidalo būtybės, arba, paprasčiau kalbant, nykštukai, ir, svarbiausia, pažiūrėti, kokius nykštukus „importavome“ iš artimiausių kaimynų. Tai 1998 m. į lietuvių kalbą išversta estų rašytojo Eno Raudo apysaka­pasaka Pabaldukai¹, 2005 m. lietuviškai pasirodžiusi latvių rašytojo Vladimiro Kaijako apysaka­pasaka Juodasis kamuolys² ir lietuvių autoriaus Kazio Sajos dviejų dalių apysaka­pasaka Ei, slėpkitės!³. Kodėl įdomus toks lyginimas? Nykštukinės būtybės jaunesniojo amžiaus skaitytojams labai patrauklios. Tai greičiausiai lemia specifiniai vaiko psichikos bruožai – laki vaizduotė ir polinkis į litotę. Šie personažai pasižymi išoriniu silpnumu, bet savo sumanumu paprastai atlieka didelius darbus. Tai žadina ir skaitytojo vaiko pasitikėjimą savo jėgomis. Vaiką žavi nykštukų gebėjimas daryti stebuklus, todėl ir pasakose apie šias būtybes vyrauja fantastinis, žaismo elementas. Galima spėti, kad dėl šių ypatumų mažųjų fantastinių personažų vaizdavimas įsitvirtino vaikų literatūroje ir tebėra gyvybingas iki šių dienų – pakanka prisiminti S. Lagerlöf Stebuklingąsias Nilso keliones, A. Lindgren Nykštuką Nilsą, E. Kästnerio Mažąjį žmogeliuką, N. Nosovo Nežiniuko ir jo draugų nuotykius, A. M. G. Schmidt Viplalą, M. Norton Skoliniautojus ir kt.

Įdomu, kad nors į literatūrą mažosios fantastinės žmogaus pavidalo būtybės ateina iš liaudies pasakų ir tikėjimų, lietuvių tautosakoje nykštukai ne itin populiarūs. Yra keletas pasakų apie tai, kaip iš nykščio gimęs mažo ūgio vaikutis padeda tėvams nudirbti darbus ir patiria gausybę nuotykių keliaudamas vilko pilve. Artimos nykštukams yra ir lietuvių mitinės būtybės – kaukai arba bezdukai. Vaikų poezijoje mažosios fantastinės žmogaus pavidalo būtybės šmėsteli A. Matučio ir M. Vainilaičio kūryboje, tačiau akivaizdu, kad kurti stambesnio žanro prozos kūrinius ilgą laiką tos būtybės mūsų rašytojų neįkvėpė. Galima būtų paminėti pastaraisiais metais išleistas D. Vaitkevičiūtės Mariaus Pietario romanų ciklo knygas ar J. Žilinsko Gugį, girių kauką ir žmonių draugą, bet koks likimas šių kūrinių laukia, prognozuoti dar per anksti, todėl šį kartą apsistosiu prie jau įėjusios į lietuvių vaikų literatūros klasiką K. Sajos apysakos­pasakos Ei, slėpkitės! E. Raudo apysaka­pasaka Pabaldukai irgi yra tapusi reikšminga estų vaikų literatūros dalimi. O štai V. Kaijako Juodasis kamuolys dar tik pradeda savo kelionę pas skaitytojus.

Latvių nykštukai

Kolegės iš Latvijos vieno pokalbio metu pateikė glaustų žinių apie Juodojo kamuolio autorių. V. Kajakas Latvijoje žinomas kaip puikus detektyvinio žanro kūrinių rašytojas. Kad ir kaip būtų, Juodasis kamuolys (Latvijoje pasirodė 2004 m.) yra pirmoji jo apysaka jaunesniesiems skaitytojams, ir rašytojas (g. 1930 m.), visą gyvenimą sėkmingai kūręs suaugusiesiems, nebūtinai gerai rašys vaikams. Juodasis kamuolys – ne vienintelis toks atvejis ir pavyzdys, jo meniškumas tikrai kelia abejonių. Bet, šiaip ar taip, kol kas tai vienintelis latvių kūrinys apie nykštukus, išverstas į lietuvių kalbą, taigi ir vienintelė lietuvių vaikų pažintis su latvių mažosiomis fantastinėmis būtybėmis. Tačiau ar jos tikrai latviškos? Juodojo kamuolio siužeto motyvacija gana logiška: tūkstančius metų pramiegoję akmenyse, nykštukai prabunda ir ruošiasi keliauti į tėvynę, iš kur juos su tais akmenimis slinkdamas atritino ledynas. Veikia septyni personažai: Nykštukas Žadintojas, Nykštukas Žvalgas, Nykštukas Keliavedys, Nykštukas Kovotojas, Nykštukas Guodėjas, Nykštukas Karalius, Murmuliukas ir Septintasis Nykštukas. Knygos pradžioje jie susirenka į vieną vietą, trumpai prisistato vienas kitam, apibrėždami savo funkcijas, kurios daugmaž aiškios jau iš vardų. Tai labai patogu ir jaunesniojo amžiaus skaitytojams – jie tikrai nesusipainios užmiršęs, ką kuris nykštukas turėtų veikti. Yra du nykštukai, kurių funkcijos iš vardų neišryškėja. Tai Septintasis Nykštukas, kuris sakosi, kad jam lemta suardyti pusiausvyrą, nes taika ir sutarimas veda prie tinginio ir išlepimo, todėl turi būti ir kitaip galvojančių. Idėja gera. Tačiau vėliau ji kažin kur dingsta. Skaitant kūrinį, tikrai nematyti, kad Septintasis Nykštukas būtų ką nors labai kitaip daręs. Jo charakteris puikiai sugalvotas, bet iki galo nerealizuotas.

Dar vienas kitoks, išsiskiriantis iš visos grupės, veikėjas – Murmuliukas, jauniausias iš nykštukų, kuris visada pinasi visiems po kojų, uždavinėja kvailus klausimus, į kuriuos neįmanoma atsakyti, vienus juokina, kitus erzina, bet iš tiesų kiti nykštukai juo kaip mažiausiuoju labai rūpinasi ir jį myli. Atrodytų, kad tai – galimas skaitytojo vaiko alter ego. Murmuliukui knygoje skiriama daugiausia dėmesio, jo gebėjimas įsivelti į bėdą nykštukų kelionę iš tiesų daro spalvingesnę. Tačiau vis dėlto nepalieka dirbtinumo įspūdis. Kyla abejonių dėl personažo amžiaus. Ir vardas, ir pats charakterio pristatymas knygos pradžioje („Jis buvo nei didelis, nei mažas, nei storas, nei plonas ir nieko doro apie save nemokėjo pasakyti, tiktai kaip tikras Murmuliukas vis murmuliuodavo nei šį, nei tą. Bet vis tiek jam nieko neišeidavo, ir gana“, p. 5) signalizuotų, kad Murmuliukui daugių daugiausia šešeri septyneri metai. Dailininko iliustracijose jis pavaizduotas kiek vyrėlesnis, nors pirmojoje – tas amžius irgi nenusakomas. Bet skaitydamas toliau aptinki labai romantišką Murmuliuko ir elfės Margutės meilės liniją, ir nelieka nieko kita, tik konstatuoti, kad vis dėlto jis paauglys. Situacijos elementarios ir netgi banalios: Murmuliukas puola vaduoti nelabųjų pagrobtos Margutės, toji romantiška jų meilės istorija mezgasi toliau, elfė nepaisydama pavojų leidžiasi su nykštukais į jų tėvynę šiaurėje, nors ten elfai išgyventi negali, nes nėra jų maisto – gėlių nektaro. Galiausiai Murmuliukui ir Margutei tenka išsiskirti. Murmuliukas išgyvena pirmosios netekties skausmą ir tarsi subręsta. Bet, sprendžiant iš panosėje murmuliuojamų eilių („Tada tiktai ilgėtis, / tiktai svajoti lieka, / nes nieko, patikėkit, / daugiau man nebelieka“, p. 222), ateityje jis taps tikru grafomanu. Galbūt šis, o ir visi kiti eiliuoti intarpai latviškai skamba geriau, tačiau skaitant lietuvišką vertimą jų menine verte tenka labai abejoti.

Juodojo kamuolio pasakinio pasaulio personažų įvairovei pagrįsti stinga motyvacijos. Į vieną katilą sumestos populiariausios pasakinės būtybės, apie kurias vaikai galėtų būti iš kur nors girdėję: nykštukai, elfai, kalnų troliai, nelabieji… Neatrodo, kad autorius būtų atidžiau pasidomėjęs mitologija. Veikiau pasinaudojo jau susiformavusiomis tų būtybių paveikslų klišėmis. Nykštukai – su nykštukiškomis kepuraitėmis, apsiaustais, turi kalavijus ir, tiesą sakant, primena J. R. R. Tolkieno personažus. Elfai – trapūs, lengvabūdžiai kaip drugeliai, geria gėlių nektarą. Vienintelių kalnų trolių kilmės šaknis galima atsekti – jie čia akivaizdžiai paimti iš skandinavų mitologijos: vienas iš veikėjų yra trolių vadas Tornas. Tačiau, išskyrus vardą, ryškių bruožų ir jis neturi. Motyvuoti tokią personažų eklektiką būtų galima nebent ledynmečio pasekmėmis – galbūt juos į vieną vietą „sustūmė“ slinkdamas ledynas, tačiau čia jau lakios vaikų literatūros tyrėjos vaizduotės padarinys: kūrinyje ši idėja, deja, nėra plėtojama.

Įdomiausias personažas iš pradžių pasirodė ragana Kampadrilė, keliaujanti kartu su nykštukais. Jos charakteris pateikdavo mįslių: atrodė, kad ji kenkia ne tiek sąmoningai, kiek dėl to, kad elgiasi pagal savo kaip raganos personažo modelį. Tačiau vis dėlto nusvėrė primygtinis autoriaus noras parodyti, kad iš tiesų ji nykštukus apgaudinėja. Kūrinys būtų buvęs originalesnis, jei rašytojas būtų iki galo laikęsis „simpatiško personažo“ kūrimo taktikos. Būtų buvę įdomiau, jei ragana iš tiesų tą juodąjį kamuolį būtų sumezgusi į suknią dėl savo naivumo, trokšdama pasipuošti, o ne turėdama piktų kėslų nykštukams pakenkti.

Pats juodojo kamuolio – ir kitų kelią rodančių kamuolių – motyvas, aišku, paimtas iš tautosakos. Siūlų kamuolys – stebuklingas daiktas, padedantis pasakos personažui pasiekti kelionės tikslą. Nykštukai pagrindinį – juodąjį – kamuolį prarado, taigi jų kelionė dėl to labai komplikuojasi. Šis motyvas, natūraliai įpintas į siužetą, tampa jo pagrindine varomąja jėga, kūrinio intriga, nes tik tam, kuris turės juodąjį kamuolį, atsivers požemių vartai, kur saugomos nykštukų išminties ir paslapčių knygos. Tačiau kelionės pabaigoje autorius pernelyg paprastai aprašo, kaip tie siūlai vėl atsiduria nykštukų rankose.

Susidaro įspūdis, kad V. Kajakui trūksta savito pasakojimo stiliaus. Rašytojas linkęs ne tiek vaizduoti įvykius, kiek aprašinėti, konstatuoti faktus – gal koją jam pakišo veiksmo (detektyvinių) kūrinių konstravimo praktika. Lietuviškame vertime, tiesa, yra vaizdingų veiksmažodžių, bet teksto visumai vis tiek pritrūksta kažkokios ugnelės. Galbūt rašytojas tiesiog griebėsi dėkingos, pretenduojančios į populiarumą temos – čia kvepia net ir J. R. R. Tolkieno Žiedų valdovo įtaka, – tačiau pritrūko gabumų meniškai tą temą įforminti, o mes ėmėme ir išsivertėme, tikėdamiesi, kad tai taps bestseleriu. Kaip pramoginis nuotykių kūrinys jis, tiesa, savo vietoje, bet ne daugiau. Kažin ar lietuvių skaitytojai būtų ką nors praradę, jei šis kūrinys ir nebūtų išverstas.

Estų pabaldukai

Visai kitoks estų rašytojo Eno Raudo Pabaldukų vertinimas. Apysakos­pasakos siužetą autorius taip pat konstruoja vaikų literatūroje pamėgtu kelionės principu, taigi nuotykių ir čia netrūksta. Dėmesį prikausto intriguojantys įvykiai, komiškos situacijos. Knygoje veikia trys personažai – Movius, Puskurpis ir Samanbarzdis. Atsitiktinai susitikę prie ledų kiosko, jie susipažįsta ir pastebi visi turį kažką bendra, todėl nutaria keliauti kartu. Skaitytoją žavi pabaldukų originalumas. Nedidelis ūgis – ne vienintelis jų išskirtinis bruožas. Gal ir galima būtų juos palaikyti tradiciniais nykštukais, jei ne kitos keistos ypatybės. Puskurpis mėgsta krutinti kojų pirštus, todėl vaikšto nusipjovęs batų galus, kad būtų lengviau tai daryti. Jis gyvo, choleriško temperamento. Movius vietoj įprastų drabužių vilki didelę movą, iš kurios kyšo vien galva ir pėdos, be to, rašo sau laiškus „iki pareikalavimo“ ir kuria eilėraščius. Samanbarzdis apžėlęs samanų barzda, kurioje auga gražios, raudonos, nors ir pernykštės, bruknės. Jis miega po atviru dangumi ir pasiryžęs kęsti alkį, kad barzdoje susisukę lizdą paukšteliai galėtų ramiai išperėti jauniklius. Šis herojus taip pat yra ir tiesioginis autoriaus idėjų reiškėjas, o knyga moko jautrumo ir meilės gamtai. Jos nuotykinis siužetas – tik priemonė parodyti, kad bet koks neapgalvotas kišimasis į gamtos pasaulį gali suardyti pusiausvyrą: pabaldukai įvilioja į salą kates, tikėdamiesi padėti miestelio gyventojams, bet jos ten išbaido visus paukščius, šie išskrenda, medžius ima graužti vikšrai… O iškeliavus visoms katėms, miestelį užplūsta žiurkės. Pabaldukams tenka ištaisyti klaidą ir dar kartą tapti didvyriais.

Muziejaus svečių knygoje po visų nuotykių spausdintomis raidėmis jie įrašo pačių suvoktą tiesą: „GAMTOJE TURI BŪTI PUSIAUSVYRA“. Tai pagrindinė E. Raudo knygos idėja. Vaizduodamas mažųjų herojų nuotykius, rašytojas kalba apie tai, kas gali įvykti, jei ši pusiausvyra bus pažeista. Originalūs, įsidėmėtini herojų charakteriai, humoras, nuotykinis siužetas ir ekologinė problematika sudaro darnią meninę visumą. Įdomu, kad E. Raudo apysakų­pasakų apie pabaldukus serija sukurta tuo pačiu laikotarpiu (1972, 1975, 1979, 1982) kaip ir K. Sajos Ei, slėpkitės! (1967, 1771), taigi šeštajame dešimtmetyje – originaliosios pasakos ir apskritai fantastinės išmonės suklestėjimo laikotarpiu, todėl galima teigti bendrą Baltijos šalių vaikų literatūros tendenciją – pamažu artėti prie skaitytojo pasaulio vaizduojant jam patrauklius mažuosius personažus pasakinėje žaidimų erdvėje.

Lietuvių peldai

K. Sajos dviejų dalių apysaka­pasaka Ei, slėpkitės! – brandžiausias lietuvių vaikų prozos kūrinys, kuriame vaizduojamas originalių fantastinių personažų pasaulis. Vos pasirodęs, kūrinys iškart sulaukė vaikų literatūros vertintojų dėmesio (R. Pakalniškio, A. Bučio, B. Raguočio, A. Pociaus recenzijų įvairiuose to meto leidiniuose), prisimintas jis ir rašytojo jubiliejaus proga⁴, todėl savo straipsnyje įvardysiu tik esminius dalykus. Svarbi šioje apysakoje realaus (žmonių) ir pasakinio (nykštukų peldų) pasaulių sankirta. Apie peldus kalba mergaitė Rasutė, taigi visai įmanoma ir psichologiškai motyvuota, kad jie yra tiesiog lakios jos vaizduotės padarinys. Pateikiama originali peldų atsiradimo istorija – nuostabi pasaka apie stebuklingą metamorfozę: nykštukais pavirsta teatro pelės, kai vaikai nustoja lankytis spektakliuose ir šioms pritrūksta maisto – saldžių trupinėlių, kurių rasdavo po krėslais. Tokia peldų kilmės istorija vaikas nesunkiai patiki: juk teatras jau tradiciškai yra įvairiausių stebuklingų pasivertimų ir išmonės vieta.

Kūrinyje veikia septyni peldai: nykštukų vadas Lemtatūris, mokslininkas Šiurpė, stipruolis Jėgis, dažytojas, dailininkas ir poetas Miglius, gamtininkas Alis, gėlių „kirpėjas“ Vai­Vai ir Lėputis, kuriam, kaip pačiam mažiausiam, skiriama daugiausia dėmesio. Jis, skirtingai nei kiti, dar neturi jokio konkretaus užsiėmimo ir pareigų. Lėputis dar vaikas, kaip pati Rasutė. Todėl kalbėdama apie jį, mergaitė tarsi projektuoja į šį personažą kai kurias savo charakterio savybes, priskiria ir kai kuriuos savo pačios poelgius ar mintis. Taigi galima teigti, kad Lėputis yra tarsi Rasutės antrininkas vaikas pasakinėje apysakos plotmėje. Jis nuolat užsiėmęs ne tuo, kuo reikia. Kartais, suaugusiųjų (ir kitų peldų) akimis žiūrint, jis tiesiog žioplinėja. Išsiblaškiusio svajoklio širdelė atvira grožiui, gamta jam atrodo pilna stebuklingo žavesio. Nerūpestingu elgesiu Lėputis nuolat pridaro rūpesčių vyresniesiems draugams, tačiau jam lemta pasiaukoti, kad Giedrius gautų stebuklingus akinius: įžengęs į laužą, jis virsta lakštingala, ir peldai netenka paties mylimiausio bičiulio.

Kitų nykštukų paveikslai ryškūs, bet ne tokie išsamūs. Jie kuriami kontrasto principu: Lemtatūris atlaidus ir demokratiškas, o Jėgis tvirtas, jėgos šalininkas; Šiurpė – išminčius, o Lėputis – lengvabūdis; Miglius – optimistas, o Vai­Vai nuolatos verkšlena. Su didžiuoju pasauliu jie visi stengiasi sugyventi gražiuoju. „Mūsų geri darbai, ir apskritai gėris – ilgai dygstanti sėkla. Darykime gera, ir bus gerai. Nebus gerai, darykim dar geriau. Tokia jau mūsų, nykštukų, dalia…“ (p. 170). Taigi galima teigti, kad rašytojas kuria idealizuotus nykštukų paveikslus ir darnų jų gyvenimo modelį. Tokį, koks gali būti tik pasakose ir svajonėse.

Pirmoji K. Sajos apysakos dalis Peštukai ir nykštukai krypsta į didaktiškumą. Stebuklingus akinius peldai padovanoja Giedriui kaip atpildą už didvyrišką poelgį – gaisro metu išgelbėtą sesutę. Tačiau jau šioje dalyje glūdi ir filosofinių idėjų branduoliai, kuriuos rašytojas išplėtojo antrojoje knygos dalyje. Lėpučio virtimas paukščiu ir peldų bandymai jį susigrąžinti – tai būdas vaikui suprantama kalba kalbėti apie neišardomą pasaulio vienovę, pažinimo ribotumą, žmogaus prigimties esmę, gėrio ir laimės sampratą… „Taigi Šiurpė toj knygoj išskaitė, kad visa tai, ką aplinkui matom – nuo smiltelės, nuo akmenėlio iki žalio lapo, o nuo lapo iki drugio, o nuo to drugio iki paukščio, o nuo to paukščio ligi lapės, liūto, peldo ir žmogaus, – viskas tarpusavy sujungta, sunarpliota, ir visa tai kartu šildosi toj pačioj saulutės močiutės sterblėj. Nuo smiltelės, nuo vabalėlio iki žmogaus. Akmenėlis ir kalnas, nykštukas ir milžinas pasidaro lyg broliai. Lakštingala ar peldas Lėputis – ne toks jau didelis skirtumas…“ (p. 158). Todėl ir Lėpučio mirtis nėra tokia tragiška, nes pavidalų kaita – egzistencinė būtinybė. Vikšras, nujausdamas artėjančią mirtį, taip pat nerimauja, tačiau jis nežino, kad atėjus pavasariui jo šilkinis kokonas plyš, ir jis atgims drugeliu. Tam, kad suvoktų šią tiesą, vikšras turėtų tarsi išeiti už savo gyvenimo ribų, pažvelgti į ateitį. Tačiau ir patys peldai yra varžomi peldiško pasaulio: žūtbūt stengiasi susigrąžinti lakštingala virtusį Lėputį. Peldų sumanymas pavyksta – Lėputis grįžta pas juos, tačiau pasikeitęs, lyg ir nebe vaikas, apie išdaigas kalbantis būtuoju laiku. Galbūt tai – išėjimo iš vaikystės per auką motyvas: kad taptum suaugęs, prarandi žaidimų pasaulį. Be to, turi įvykdyti užduotį, reikalingą didelių pastangų ir drąsos. Taigi Lėpučio pasiaukojimas gali būti traktuojamas ir kaip iniciacija į suaugusiųjų pasaulį.

Dėmesys gamtai ir pasaulio vienovės idėja K. Sajos apysaką­pasaką Ei, slėpkitės! artina prie E. Raudo Pabaldukų, tačiau prie tokių išvadų rašytojai prieina skirtingais keliais: K. Saja – per filosofiją, o E. Raudas – imdamasis ekologinės problematikos. Galima būtų rasti paralelių ir tarp autorių idėjų reiškėjų – E. Raudo Samanbarzdžio ir K. Sajos Šiurpės. Tačiau empirine logika ir konkrečiu įvykiu grįstas E. Raudo kūrinys vaikui turėtų būti kur kas aiškesnis nei abstraktūs samprotavimai, įdėti į K. Sajos veikėjo mokslininko Šiurpės lūpas.

Palyginimas, apibendrinimas

Galima būtų atlikti ir labiau apibendrintą visų trijų kūrinių lyginimą. E. Raudo pabaldukai ir K. Sajos peldai išsiskiria originaliais bruožais: pabaldukai – charakteriais, peldai – kilme. Pagal charakterių kūrimo principus peldams artimesni būtų V. Kajako veikėjai nykštukai, tačiau apskritai šis modelis nėra naujas (prisiminkime klasika tapusius N. Nosovo trumpulius, kur veikėjų charakteriai taip pat reprezentuoja tam tikras profesijas).

Visus tris kūrinius sieja ir tai, kad peldus, pabaldukus ir nykštukus galėtume laikyti kolektyviniu veikėju, – nėra ryškinamas vienas kuris nors personažas, jie pasirodo drauge: K. Sajos ir V. Kajako – septyniese, E. Raudo – trise. E. Raudo pabaldukų charakteriai labiausiai individualizuoti, tačiau ir šiame kūrinyje, kaip ir K. Sajos Ei, slėpkitės!, jie kuriami kontrasto principu: Puskurpio judrumui priešinamas Samanbarzdžio rimtumas ar Moviaus liūdesys ir susimąstymas. Anot estų vaikų literatūros tyrėjos J. Palm, šių trijų skirtingų personažų draugystė turi padėti pajusti pasaulio vientisumą. O štai K. Sajos ir V. Kajako kūrinių kolektyvinio personažo prototipu tam tikru atžvilgiu galėtume laikyti Brolių Grimmų pasakos apie Snieguolę ir septynis nykštukus modelį – matyt, nykštukai tradiciškai linkę gyventi būriais: taip jiems lengviau nudirbti darbus, įveikti sunkumus, atlikti užduotis. Matome, kad K. Sajos, E. Raudo ir V. Kajako apysakas­pasakas sieja ir siužetinė ašis – tam tikros užduoties, kurią turi atlikti mažieji personažai, buvimas. Tačiau V. Kajako apysaka priskirtina išimtinai nuotykiniam ir pramoginiam žanrui, E. Raudas gilinasi į draugystės, tarpusavio santykių problemas, ryškina ekologinę tematiką. K. Saja kūrybiškai panaudoja kone visus literatūrinės pasakos atradimus, čia pastebimas didaktinio modelio ir romantinės pasakos tradicijų sąlytis, galima įžvelgti bruožų, artimų N. Nosovo ir E. T. A. Hoffmanno kūrybai. Nuo pirmosios dalies psichologizavimo ir didaktiškumo rašytojas pamažu pereina į filosofinį lygmenį: už patrauklaus dinamiško siužeto ir išorinių peldų gyvenimo įvykių slypi gilios potekstės. Peldų, kaip mažųjų fantastinių būtybių, literatūrinė paskirtis – suteikiant kūrinio pasauliui jaukumo, artumo vaikui, per pasaką atskleisti mažajam skaitytojui realų, kupiną prieštaravimų gyvenimą. Tačiau akivaizdu, kad paprastesnis E. Raudo apysakos­pasakos sprendimas – per konkretų vieno miestelio įvykį parodyti ekologines problemas – skaitytojui vaikui bus priimtinesnis nei abstraktūs peldų samprotavimai apie laimę ar gėrį. Šiaip ar taip, mažųjų fantastinių būtybių pasaulis labiausiai skaitytoją žavi tuo, kad šie personažai artimi autentiškai vaiko būsenai, įtraukia jį į nuotykingą vaizduotės žaidimą, o šito tiek V. Kajako, tiek E. Raudo, tiek K. Sajos apysakose­pasakose apstu. Peldai, pabaldukai ar tiesiog nykštukai – visi jie suranda savo skaitytoją.

———————————————————

¹ RAUD, Eno. Pabaldukai / iš estų k. vertė Danutė Sirijos Giraitė, Vytautas Sirijos Gira (jaun.); iliustr. Algė Varnaitė. – Vilnius: Vaga, 1998. (Cituojant tekste nurodomas tik puslapis.)

² KAIJAKS, Vladimirs. Juodasis kamuolys / iš latvių k. vertė Bronė Balčienė; iliustr. Viesturs Grants. – Vilnius: Alma littera, 2005. (Cituojant tekste nurodomas tik puslapis.)

³ SAJA, Kazys. Ei, slėpkitės!: kam pasaka, o kam teisybė, arba Dviejų dalių apysaka su pagražinimais. – Vilnius: Alma littera, 1999. (Cituojant tekste nurodomas tik puslapis.)

⁴ MASKULIŪNIENĖ, Džiuljeta. Nesenstanti knyga // Rubinaitis, 2002, Nr. 2 (22). – p. 16–18.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2006 Nr. 3 (39)