Kad žemėje nevaikščiotų vieni dinozaurai...

 

Viršelio dail. L. Armonas
Viršelio dail. L. Armonas

Bronius Bušma parašė romaną paaugliams Būk geras, Jackau, nemirk! * Labiausiai išgarsėjęs kaip populiaraus televizijos serialo „Giminės“ scenarijaus autorius, B. Bušma yra parašęs ir porą apysakų paaugliams – Strazdanota vasara (1991) ir Markizas – angelų karalius (1991).

Naujoji knyga papildo labai reikalingų, bet šiandien tarp lietuvių rašytojų nepopuliarių realistinių apysakų lentyną: skaitytojų dėmesio sulaukė neseniai pasirodžiusios K. Sajos … kurio nieks nemylėjo, B. Vilimaitės Mergaitės romanas.

B. Bušmos knyga – pasakojimas apie tai, kaip trys paaugliai – Karolis, Jackus ir Vilūnė – kartu keliavo laimės ieškoti. Tai ilgos kelionės prie jūros, kur turi atplaukti burlaivis iš Brazilijos, istorija. Žinoma, skaitytoją patraukia kelionės nuotykių epizodai, vaikų sumanumas ir savarankiškumas. Atsiskleidžia kiekvieno keliautojo charakteris, jau susiformavusios ir besiformuojančios gyvenimo nuostatos.

Svarbiausios vertybės, apie kurias mąstoma ir kalbama, – namai, šeima. Jackus pabėga iš vaikų namų, kurie ironiškai vadinami dvaru, Karolis – iš savo mamos, kuri parveda patėvį, namų, o Vilūnės tėvai išvykę į užsienį ir palikę ją pas giminaičius. Kiekvienas iš herojų savotiškai maištauja, kad namuose nėra taip, kaip turėtų būti, bet teisiausias, ko gero, Jackus, kuris, išgirdęs Karolio istoriją, mano, kad mylinčios mamos nereikėjo palikti. Tai patvirtina ir Vilūnė, vis siūlydamasi paskambinti Karolio mamai ir pranešti, kad jam nieko neatsitiko. Keliaudami vaikai kiekvieną kartą tarsi susikuria laikinus namus, rūpinasi, kur miegoti ir ką valgyti. Prie berniukų prisidėjusi Vilūnė tampa tų laikinų namų dvasia, šeimininke, o berniukai ja rūpinasi ir ją saugo. Iš pradžių jie bijo, kad mergaitė nepakenktų jų vyriškai draugystei, o vėliau nusprendžia, kad Vilūnė yra ypatinga draugė. Ypač juos sužavi, kad mergaitė groja saksofonu. Ypatingų talentų turi ir berniukai: Karolis – lakios vaizduotės vaikas, jam puikiai sekasi rašyti rašinius, na, o Jackus pasižymi ypatingu teisingumo pojūčiu. Jam ir priklauso garsioji frazė: „Jeigu žemėje neliks teisybės, ja vėl vaikščios vieni dinozaurai“. Todėl Jackui ypač svarbu, kad kelionės draugai patikėtų, jog burlaivis, kurio jis laukia, tikrai atplauks. Jis pats tvirtai tiki, kad kai „žmogus ką nors rimtai pažada, kelis kartus niekuomet nekartoja“ (p. 92).

Kokia svarbiausia šios kelionės patirtis? Ogi ta, kad gyventi verta. Neatsitiktinai čia nuolat kalbama apie mirtį. Kai Karolis buvo mažas, žuvo jo tėvelis lakūnas, pats Karolis matė senos močiutės mirtį, bet visai kas kita, kai tau matant nušauna žmogų: „Nieko negali suprasti. Atrodo, kad ne tik to žmogaus nebėra, bet ir tavęs paties. Nieko nebėra“ (p. 131). Paaugliai matė ir nužudytą Vėplos močiutę, gynė nuo bandito Vilūnę. Tačiau Karolis tvirtai laikosi nuostatos, kurią girdėjo iš savo močiutės: „Jaunas žmogus, kad ir kas atsitiktų, privalo stengtis gyventi“ (p. 14). Todėl berniukas kapstosi iš pelkės, stengiasi įveikti ligą.

Pasakojime nuolat iškyla mūsų gyvenimo aktualijų: mafiozų tarpusavio rietenos, žemės ir namų dalybos, vienišų senelių apgaudinėjimas ir žudynės, girtavimas, prievartavimai, privatus verslas, signatarai, kitos politinės aktualijos. Visa tai dažniausiai parodoma per vaikų suvokimo prizmę. Štai kaip Karolis nusako savo mamos pasitenkinimą, kad ji eina į bažnyčią su Tamošiumi, savo gerbėju: „Ji visiems šypsojosi plačia, laiminga šypsena, tarsi būtų ėjusi su pačiu Landsbergiu“ (p. 105). Paauglių požiūrį apibendrina penktokų rašytas rašinys „Kaip mes gyvename laisvoje Lietuvoje“. Karolio rašinį žada spausdinti moksleivių žurnalas, o Jackų mokytoja pavadina vos ne kenkėju, nes jis atvirai parašė, kad jo gyvenimas niekam tikęs ir kad už tai turi atsakyti suaugusieji. Tačiau Jackaus tiesą patvirtina kunigo pamokslo žodžiai apie pamestus vaikus: „Jie laukia, žiūri į mus, suaugusius, ir tikisi stebuklo, o mato tik tokį pavyzdį: vienintelę išeitį išlikti – paniekinti kitus“ (p. 115). Dar liūdniau skamba Vėplos atsakymas, kodėl jis leidžiasi mušamas savo girtuoklio tėvo: „Aš juk esu jo vaikas. Čia jo valia. Kas patinka, tą ir daro“ (p. 47).

Vaikai nuolat pasitikrina kasdienybėje suaugusiųjų išmintį, kuri tarsi įrėmina visą pasakojimą: knyga prasideda prologu, kur pažymima, kad pasakojami dešimties metų senumo įvykiai, o epiloge tas pats pasakotojas dar sykį pakartoja svarbiausią mintį iš suaugusiojo pozicijų: „Mes patys esame suaugę ir patys taip gyvename“, t. y. kartodami klaidas.

Pati pasakojimo stilistika atskiria pasakotoją vaiką nuo pasakotojo suaugusiojo. Suaugusiųjų išminčiai priklauso per visą pasakojimą einančios sentencijos, kaip antai: „Tėvai pirmiausia turi gailėtis savo vaiko, o tik paskui jį barti“; „Dažniausiai, kai žmogus taip supyksta, apie nieką negalvoja ir pridaro visokių nesąmonių“; „Jeigu žmogus gyvena ne taip, kaip visi, tuojau atsiranda tokių, kurie apkalba arba iš pavydo, nemokėdami taip gyventi, arba iš neturėjimo ko veikti“ ir pan. Be abejo, mokytojos, kurią vaikai praminė Salomėja Nėrimi, sentenciją „Tėvų ir tėvynės meilė – neįkainojamos vertybės“ vaikų namų kontekste galima suprasti ir ironiškai…

Vaikų požiūrį, jų charakterio bruožus taip pat atskleidžia kalba. Štai Jackus, norėdamas, kad kiti patikėtų jo išmanymu ir patirtimi, sako: „Kaip tai kas? Niekas“; „Kaip tai kas? Aš pats“; „Žinoma, kad nepatikėjau“ ir pan. O Karolio tiesa įtvirtinama tokiais pasakymais: „Niekas visame pasaulyje“; „Gyvenime nebuvau matęs“; „Šlykštesnio vaizdo gyvenime“ ir pan.

Tikėjimas, meilė, viltis – tai jėgos, kurios šioje kelionėje veda vaikus į priekį. Karolį kelionės pradžioje veda ir globoja saulė, motinos balso vizija, tėvo lėktuvo gausmas, kurį berniukas įsivaizduoja sunkiausiomis akimirkomis. Manyčiau, jog patikėti stebuklais ir gyvybės galia leidžia, pavyzdžiui, kad ir scena su vištos kiaušiniu. Pasislėpęs naktį tvarte, Karolis stebi, kaip višta deda kiaušinį jam tiesiog ant lūpų: „Staiga pasijutau taip, tarsi ką tik būčiau išvydęs pasaulio stebuklą. Dar daugiau, aš dalyvavau jo kūrime!“ (p. 29). Kiaušinis tampa savotišku talismanu, namų simboliu. Namų, apie kuriuos vištos savininkė savo vyrui kalba taip: „Tau visuomet iš visko tik naudos reikia /…/. Paklausyk tavęs, tai nei darželio su gėlėmis reikia, nei inkilėlio, nei vaikų sūpynių…“ (p. 31).

Atrodytų, toks pasitikintis savimi ir šaltakraujiškas, Jackus labai išgyvena, kai netyčia, ko gero, nužudo Vilūnės skriaudiką. Jam būtinai reikia išpažinties ir kunigo žodžio. Matyt, labai svarbu, kad mirdamas Jackus girdi Vilūnės žodžius apie atplaukusį garlaivį: jo teisybė – žmonėmis, jų duotu žodžiu reikia tikėti!

Romanas baigiasi pagrindinio veikėjo Jackaus mirtimi. Kai 1985 m. pasirodė V. Račicko apysaka Zuika padūkėlis, tapusi savotišku realistinės paauglių apysakos etalonu, skaitytojai griežtai protestavo, kad iš metaforiško Zuikos skrydžio motociklu į dangų galima buvo nuspėti jo mirtį. Praėjus dvidešimčiai metų, ko gero, nė vieno skaitytojo nebenustebins toks B. Bušmos pasakojimo finalas: pasikeitė tikrovė, pasikeitė ir skaitytojai…

Tik kažkodėl norisi kartu su Karoliu pašnibždomis kartoti jaučiant gumulą gerklėje: „Būk geras, Jackau, nemirk!“ Tikiu, kad tą patį pajus ir kiti naujosios B. Bušmos knygos skaitytojai.

________________________

* BUŠMA, Bronius. Būk geras, Jackau, nemirk! Vilnius: Mintis, 2006. 358 p. ISBN 5­417­00890­7

Žurnalas „Rubinaitis“, 2006 Nr. 3 (39)

 

 

Įžanginis

KAS SUDARĖ „BJAURŲJĮ ANČIUKĄ“?

Straipsniai

PELDAI, PABALDUKAI IR TIESIOG NYKŠTUKAI
„MAŽASIS PRINCAS“ LIETUVIŠKAI – IR VAIKAMS, IR SUAUGUSIEMS
NEAUTORINIS „MAŽOJO PRINCO“ SUGRĮŽIMAS

Mano vaikystės skaitymai

„GYVI IR MIRĘ – VISADA KARTU...“

Sukaktys

CHRISTINE‘S NÖSTLINGER KALBA, PASAKYTA PRIIMANT H. CH. ANDERSENO MEDALĮ

Atidžiu žvilgsniu

Ohoho poezija
Klasika šiuolaikiniams skaitytojams
Latvių meškiukas atvyko į Lietuvą

Bibliografija

2007 m. VAIKŲ LITERATŪROS DATOS

Kronika. Informacija. Skelbimai

KRONIKA. INFORMACIJA. SKELBIMAI

Summary

SUMMARY

Mūsų partneriai ir rėmėjai